Ąžuolo žievės raugas: nuo senovinių tradicijų iki šiuolaikinio panaudojimo
Šiame straipsnyje nagrinėsime ąžuolo žievės raugo panaudojimą, remiantis istoriniais duomenimis, tradicijomis ir šiuolaikinėmis žiniomis. Aptarsime ąžuolo žievės savybes, jos rinkimą, paruošimą ir panaudojimą, taip pat paliesime kitus natūralius dažiklius ir jų panaudojimą.
Ąžuolas - Lietuvos galiūnas
Ąžuolas - tvirtas ir ilgaamžis medis, Lietuvoje užimantis svarbią vietą tiek gamtoje, tiek kultūroje. Tai vienas tvirčiausių Lietuvos medžių, savaime augantis ir dažnai sodinamas miškuose, parkuose, skveruose ir sodybose. Labiausiai paplitęs šalies Vidurio žemumoje. Ąžuolai turi stambią, giliai įsišaknijusią šaknų sistemą, todėl atsparūs vėjams ir sausroms. Mėgsta šakotis, todėl atvirai augančio ąžuolo laja būna apvalios formos, o stiebas trumpas ir drūtas.
Jauno ąžuolo žievė lygi ir blizganti, o subrendusio - juosvai pilka, giliai suaižėjusi. Ąžuolai žydi gegužę, skleidžiantis lapams. Jų žiedai neryškūs, o vaisiai - gilės, prinokstančios rugsėjo-spalio mėnesiais. Ąžuolai pradeda sėklas auginti atviroje vietoje būdami 20-25 metų amžiaus, o augantys medynuose - nuo 50-70 metų.
Ąžuolams reikalinga gera drėgna dirva: gilus juodžemis, priemolis. Augti mėgsta nerūgščiuose ir neužmirkusiuose vidutinio derlingumo bei derlinguose giliuose priemoliuose bei priesmėliuose, turinčiuose magnio, kalcio azoto, kalio. Nereiklus oro drėgmei ir jautrus vandens pertekliui. Šalčiui palyginti atsparus, bet šaltą žiemą gali įtrūkti kamienas, apšalti ūgliai bei pumpurai, o ir neretai nukenčia nuo vėlyvųjų šalnų pavasarį, ypač anksti pradėję lapotis ąžuolai.
Ąžuolo mediena kieta, patvari ir graži, todėl naudojama baldų gamyboje, parketui ir kitur. Anksčiau ąžuolo mediena buvo plačiai naudojama laivų statyboje. Gerai laikosi ir ore, ir žemėje, ir vandenyje. Ilgai vandenyje prabuvusi ąžuolo mediena pajuoduoja ir sustiprėja. Iš gilių daromi miltai, iš kurių vėliau galima kepti duoną, skanaus skonio gilių kavą. Maistingumu jos prilygsta daržovėms, kadangi jose yra 2-4 procentai riebalų, šiek tiek baltymų, apie 40 procentų krakmolo. Žievė naudojama vaistams ir raugams. Lapai naudojami raugiant agurkus, kurie nuo lapuose esančio tanino būna kietesni. Visose ąžuolo dalyse daug raugų - žievėje apie 12 proc., medienoje apie 9 proc., bei gilėse.
Taip pat skaitykite: Vištų mėšlas daržui
Aisčių mitologijoje ąžuolai - svarbiausi medžiai, augę daugelyje šventų vietų. Senovės aisčiai (ir lietuviai) tikėjo, kad ąžuolų giraitėse gyvena dvasios, o ypač seni ir stori ąžuolai yra dievų buveinės. Ąžuolas - tai jėgos, stiprios sveikatos, grožio ir ilgaamžiškumo simbolis.
Ąžuolo žievė: rinkimas ir paruošimas
Ąžuolo, kaip vaistinio augalo, istorija labai sena. Apie jo gydomąsias savybes rašoma Hipokrato, Dioskorido ir kitų senovės gydytojų žinynuose. Gydymui naudojama ąžuolų žievė lupama pavasarį, kai lengvai atsiskiria nuo medienos, nuo jaunų šakų arba šakų kirtavietėse. Gydymui tinka tik jauna ir lygi ąžuolų žievė. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 60 laipsnių temperatūroje. Išdžiūvusi žievė turi būti ne daugiau kaip 3 cm storio, blizganti, lygi arba šiek tiek raukšlėta, išorinė jos pusė pilkšvai ruda, vidinė - gelsva arba rusvai ruda. Skonis - stipriai sutraukiantis, savitas. Kvapas atsiranda pamirkius žievę vandenyje. Tinkamai laikoma sausa žievė gydomąsias savybes išlaiko 5 metus.
Gydomosios ąžuolo žievės savybės
Ąžuolų žievėje yra raugų, galinės ir elaginės rūgščių, pentozanų, pektinų, flavonoidų (kvercetino junginių), angliavandenių, cukraus, gleivių, vitaminų PP ir B grupės vitaminų, mineralinių medžiagų. Pagrindinė rauginė medžiaga, esanti ąžuolų žievėje, - tai taninas, kuris mažina skrandžio gleivinės dirglumą, jos paviršiuje sudaro apsauginę plėvelę. Ąžuolų žievės preparatai pasižymi stipriu sutraukiamuoju, antiseptiniu, uždegimą slopinančiu, kraujavimą stabdančiu ir žaizdas gydančiu poveikiu. Šiais preparatais gydomas viduriavimas, skrandžio ir žarnyno kraujavimas, dizenterija, stomatitas, cistitas, apsinuodijimas, hemorojus, išsiplėtusios venos. Ąžuolų žievės preparatais skalaujama gerklė ir burnos ertmė (stiprina dantis). Jie vartojami gydant pūliuojančias žaizdas, sunkiai gyjančias pūliuojančias opas, egzemą, pragulas, nušalimus, nudegimus, odos įtrūkius, nuospaudas, prakaituojančias kojas.
Dėmesio: ąžuolų žievės nuoviro negalima gerti vaikams. Dėl ąžuolų žievės preparatų vidinio vartojimo būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Ąžuolo žievės preparatų gamyba ir naudojimas
Antpilai
- Antpilas viduriuojant, kraujuojant skrandžiui ir žarnynui, sergant dizenterija: šaukštelį susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite 2 stiklinėmis šalto virinto vandens, palikite 6 valandoms, kad nusistovėtų, nukoškite. Gerkite antpilo po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
- Spiritinis antpilas: 4 šaukštus sausos susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite puse litro degtinės, palikite mėnesiui, kad nusistovėtų, kartkartėmis pakratykite, nukoškite. Antpilą vartokite burnai skalauti (praskiedę šiltu virintu vandeniu), žaizdoms ir opoms plauti.
Nuovirai
- Nuoviras viduriavimui ir pernelyg dažnam šlapinimuisi stabdyti, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti: 2 šaukštelius susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite stikline karšto vandens, užvirkite, palikite 2 valandoms, kad nusistovėtų, nukoškite. Nuoviro gerkite po 2 šaukštus 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.
- Liaudies medicinos žinovai pataria ąžuolų žievės nuoviru skystinti tirštą kraują: šaukštą susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite stikline karšto vandens, pakaitinkite 5-7 minutes ant mažos ugnies, palikite atvėsti, nukoškite. Gerkite nuoviro po 2 šaukštus 2-3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.
- Nuoviras išsiplėtusioms venoms gydyti: 2 šaukštus susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite litru verdančio vandens, pavirkite 15 min. ant mažos ugnies, nukoškite ir palikite atvėsti. Tuo metu kojas, kur išsiplėtusios venos, įtrinkite medetkų tepalu. Kai nuoviras atvės, suvilgykite jame lininio audeklo gabalėlį, gerai nugręžkite ir uždėkite ant gydomų vietų.
Skalavimo skysčiai
- Ąžuolų žievės nuoviras skalavimui: 20 g (2 šaukštai) susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite stikline karšto vandens, pakaitinkite pusvalandį verdančio vandens vonelėje, palikite atvėsti, nukoškite, įpilkite virinto vandens iki ankstesnio tūrio. Šiltu nuoviru skalaukite burną (iki 8 kartų per dieną), jei sergate stomatitu, gingivitu, tonzilitu, laringitu, esant nemaloniam burnos kvapui. Nuoviras gali būti naudojamas gydant kojų prakaitavimą.
- Mišinys parodontozei ir klibantiems dantims gydyti: susmulkinkite ir sumaišykite lygiomis dalimis ąžuolų žievės, rasakilų, takažolių ir šalavijų žolės. Vakare 2 šaukštelius vaistinių augalų mišinio užpilkite puse litro šalto virinto vandens ir palikite per naktį, kad nusistovėtų. Ryte antpilą pašildykite ir supilkite į karštu vandeniu perskalautą termosą. Drungnu antpilu daug kartų per dieną skalaukite burną. Be to, galite minkštu šepetėliu įtrinti šį antpilą į dantenas.
- Mišinys kraujuojant dantenoms ir nuo dantenų uždegimo: sumaišykite lygiomis dalimis (pagal svorį) džiovintos ąžuolų žievės ir miškinių sidabražolių šaknų miltelių. Du šaukštus miltelių užpilkite puse litro verdančio vandens, pakaitinkite pusvalandį verdančio vandens vonelėje, palikite 50 minučių, kad nusistovėtų, nukoškite. Šiltu nuoviru skalaukite burną keletą kartų per dieną.
Sveikatai ir grožiui
- Ąžuolų žievės nuoviro kompresais ir pavilgais gydomi nudegimai, nušalimai, furunkulai, šunvotės, egzemos pažeista oda.
- Pragulas barstykite sterilizuotais, labai smulkiai sumaltais (kavamale) ąžuolų žievės milteliais.
- Ąžuolų žievės nuoviru patariama plauti pleiskanojančią galvą, jis stiprina plaukų šaknis.
Vonios ir vonelės
- Ąžuolų žievės nuoviro vonia: 100 gramų sausos susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite litru karšto vandens, pavirkite pusvalandį ant mažos ugnies, nukoškite ir supilkite į paruoštą vonią. Ąžuolų žievės vonios gydo žaizdotą odą ir egzemą. Voniose maudykitės kasdien po 20-30 minučių, gydymo kursas 10-15 vonių.
- Vonelė gausiai prakaituojančioms kojoms: 2 šaukštus susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite stikline vedančio vandens, pavirkite 10 minučių ant mažos ugnies, palikite valandai, kad nusistovėtų, nukoškite. Paruoštą nuovirą supilkite į šilto vandens vonelę. Jei kojos gausiai prakaituoja, mirkykite jas po 10-15 minučių kas antrą dieną prieš miegą. Gydymas bus veiksmingesnis, jei ąžuolų žievės milteliais (susmulkintais kavamale) pabarstysite pėdas.
Ąžuolo žievė kaip natūralus dažiklis
Ąžuolo žievė, be gydomųjų savybių, pasižymi ir dažomosiomis. Ji, kartu su kitais augalais, tokiais kaip juodalksnis ir riešutmedis, gali būti naudojama natūraliems dažams gaminti.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti sausą ruginį raugą duonai
Margučių dažymas ąžuolo žievės raugu
Nudažyti margučius juodai su augalais nėra sudėtinga, kiek sudėtingiau prisirinkti juodai dažančių augalų, ypač tiems margintojams, kurie gyvena mieste, o tuo labiau dar ir karantino sąlygomis. Na, bet būdų yra, reikia tik norėti, tad apie viską iš eilės.
Taigi, kokie mūsų augalai dažo juoda spalva? Yra trys pagrindiniai ir jie visi medžiai: ąžuolas, juodalksnis bei riešutmedis. Pirmųjų dviejų juodai dažo žievė, o riešutmedžio - riešutų kevalai. Dažymo medžiagos kiekio užtenka maždaug vienam litrui vienos saujos. Gali būti ir šviežia, ir sudžiūvusi. Dažomosios savybės išsilaiko ilgai, tad tinka ir pernykščia ar net užpernykščia žievė bei kevalai.
Labai svarbu - niekada nelupkite žievės nuo bet kokio gyvo ir augančio medžio! Juk jam reikės toliau augti, tad jį sužalosite visam gyvenimui, o jūsų margučiai bus su bloga aura, jei bus nudažyti sužaloto medžio žieve. Visada žievę rinkite tik nuo nupjautų rąstų, malkų ar nuo nugenėtų šakų. Beje, ąžuolo žievės galima nusipirkti vaistinėse ar sveiko maisto krautuvėlėse (ir internetu), kainuoja mažiau nei euras. Ąžuolo žievė turi ne tik dažančių, bet ir gydančių savybių.
Kaip matosi iš nuotraukos - juodžiausia spalva margučius nudažė riešutmedžio kevalai. Tik turiu omeny ne tuos rudus medinius kevalus, iš kurių gliaudome riešutus ir valgome, o tuos minkštus ir žalius išorinius, kurie ant riešuto būna rudenį, vėliau jie nukrenta arba išlukštenami. Jei nesate auginę ar matę gyvo riešutmedžio, o tik pirkę parduotuvėse tai gal net ir nežinote, kad riešutus (kurie panašūs į „smegenis“) dengia ne tik kieti mediniai kevalai, bet ir minkšti žali, kurie vėliau pajuoduoja. Štai šitie ir tinkami dažymui. Jų galima prisirinkti net dabar, jie būna užsilikę dar nuo pernai po medžiais, bet dažomosios savybės išsilaikę kuo puikiausiai. Dažymui galima naudoti ne tik graikinio, bet ir kitų pas mus augančių riešutmedžių kevalus - juodojo, pilkojo bei kt.
Dažymo eiga
Kai jau prisirenkate dažymui žievės arba kevalų - užmerkite vandeniu, geriausiai į 1-2 ltr. stiklainius. Kuo ilgiau mirks, tuo geriau. Jeigu šioms Velykoms nepavyks gauti žievės ar kevalų, tai kai tik jų gausite - užmerkite ateinantiems metams. Pavyzdžiui, mano juodalksnio žievės mirkalas buvo likęs dar nuo praeitų Velykų. Ąžuolo žievės gabalėlių prisirinkau šviežių nuo nulaužto medelio parke, o riešutmedžių kevalai buvo rinkti pernai rudenį Rumšiškėse šalia prieplaukos, ten šių medžių auga daug. Merkite kiekvieno augalo medžiagas atskirai, nemaišykite jų. Galite pastatyti kur nors nuošaliau, pvz., balkone ar sandėliuke, tik užsirašykite kas ten ir kada užpilta. Paprastai tokie mirkalai negenda ir nerūgsta, nes juose yra daug taninų.
Taip pat skaitykite: Raugas ar salyklas: ką pasirinkti?
Dažikliai jau užmerkti, laikas paieškoti geležiukų. Juk tai ir yra svarbiausia gudrybė, kad augaliniai dažai nudažytų kuo tamsiau. Jums reikės saujos surūdijusių gelžgaliukų, kurių paprastai galima rasti kiekvienuose namuose, ypač sandėliukuose. Tinka bet kokie geležiniai daikteliai - varžtai, skutimosi peiliukai, sulūžusios žirklės, skardinių dangteliai ir t.t., svarbiausia, kad jie būtų surūdiję ir ne riebaluoti. Tuos geležiukus supilame į tuos pačius stiklainius, kur jau užmerkta žievė ar kevalai (maždaug vienam litrui dedu vieną saują geležiukų ir kuo daugiau, tuo spalva bus tamsesnė) ir palieku toliau mirkti. Kokiam laiko tarpui užmerkti? Sunku pasakyti, gali būti ir kelios dienos, ir keli metai, bet kuo ilgiau, tuo geriau. Kaip matosi nuotraukoje, kadangi ąžuolo žievę aš naudojau šviežią ir ji nebuvo visiškai mirkyta, todėl ir nusidažė gan šviesiai, su dėmėmis.
Kai jau susiruošite dažyti, į mirkalą įpilkite 1 šaukštelį acto. Kiaušinius dėkite virimui ne tiesiai iš šaldytuvo, o pabuvusius kambario temperatūroje kelias valandas, tada mažiau sutrūkinės. Kiaušinius šioje žievės ir gelžgaliukų „sriuboje“ virkite 10-15 min., o išvirusius palikite tame skystyje per naktį, bus dar tamsesnė spalva. Kai margučius išiminėsite, rekomenduoju naudoti buitines pirštines, nes kitaip pirštai bus pajuodavę. Dėl tos pačios priežasties siūlau skystį išpilti labai atsargiai ir pamažu tiesiai į nutekėjimo skylę kriauklėje, nes kai prieš kelis metus dažiau kiaušinius ir nebereikalingą nuovirą tiesiog išpyliau į vonią - visa vonia užsidažė juoda spalva ilgam ilgam. Išimtus iš dažų margučius nebūtina nuplauti, tiesiog palikite nudžiūti. Po to dar rekomenduočiau įtrinti su keliais aliejaus lašais, spalva bus sodresnė ir margučiai blizgės. Jeigu turite kantrybės ir noro - galite margučius dar ir išskutinėti įvairiais raštais, taip darydavo mūsų proseneliai.
Kiti augalai, naudojami dažymui
Lietuvoje yra kelios dešimtys augalų, iš kurių galima pagaminti kokybiškus dažus. Verta paminėti ir tai, kad vieno augalo skirtingos dalys gali kaupti skirtingo patvarumo medžiagas, pavyzdžiui, mėlynių stiebai ir lapai nudažo geltonais atspalviais, o uogos - nepatvariais, greitai nublunkančiais, rausvais atspalviais. Išbandyti galima įvairių medžių, krūmų žieves ir lapus. Dažomųjų savybių turi ąžuolas, juodalksnis, alksnis, lazdynas, šeivamedis, šunobelė, liepa, klevas, šermukšnis, žagrenis, pušis, eglė, gudobelė, beržas, uosis, drebulė, blindė, kadagys, šaltalankis, graikinis riešutas ir kiti.
Renkant ir džiovinant augalus dažniausiai vadovaujamasi tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir renkant vaistinius, maistinius augalus - žiedai renkami žydėjimo metu, šaknys kasamos rudenį ar pavasarį. Ypač svarbu augalus rinkti atsakingai, nepažeisti jų natūralaus gyvenimo ciklo ir buveinių. Lapai renkami nuo apatinės lajos dalies, skirtingų šakų. Renkant įvairias žoles privaloma palikti daugiau nei pusę nepažeistų augalų, šitaip užtikrinamas tos rūšies augalų išlikimas. Šaknys ir šakniastiebiai kasami rudenį nunykus antžeminei augalo daliai arba anksti pavasarį, iki pradėjus augti ūgliams. Verta susimąstyti ir prieš renkant įvairias uogas, tokias kaip Lietuvoje plačiai paplitusias mėlynes, aronijas ar šeivamedžio uogas.
Spalvos tvarumui naudojamas raugintų kopūstų raugas, actas, druska. Senovėje naudodavo ir šlapimą. Kiaušiniams dažyti tinka šeivamedžio, šilkmedžio, mėlynių, aronijos uogos, graikinio riešuto kevalai, juodalksnio kankorėžiukai ir žievė, taip pat dažančios daržovės - burokėlis, mėlynasis kopūstas, svogūno lukštai.
Alternatyvus duonos kepimas su ąžuolo žievės raugu
Apie ąžuolo žievės panaudojimą duonos kepimui informacijos rasti nepavyko.