Keramikos kiaušinio formos korpusas – muzikos instrumentas su tūkstantmečių istorija
Keramika, lydinti žmogų nuo civilizacijos pradžios, įkūnija ne tik praktinius indus, bet ir molines figūrėles, turinčias gilią sakralinę ir mitologinę reikšmę. Tarp šių dirbinių ypatingą vietą užima molio švilpynės - muzikos instrumentai, kurių istorija siekia tūkstantmečius. Šiame straipsnyje panagrinėsime keramikos kiaušinio formos korpuso - molio švilpynės - istoriją, reikšmę ir ypatumus.
Molio švilpynės - senovės ritualų atributas
Nors tiksli molio švilpukų atsiradimo data nežinoma, neabejojama, kad jie turėjo apeiginę paskirtį ir buvo svarbūs senovės ritualų atributai. Senovės tautos tikėjo, kad iš molio nulipdytos figūrėlės ir švilpynės turi magiškų galių, gali apsaugoti nuo blogio ir atbaidyti piktąsias dvasias. Švilpimu buvo tikima, kad galima paveikti vėją ir prisišaukti lietų. Švilpynės ir jų pūtimo papročiai siejami su seniausiomis medžioklės apeigomis.
Formų ir garsų įvairovė
Molio švilpynės būna įvairių pavidalų - nuo paprastų tuščiavidurių pyragėlių, pasižyminčių giliu akustiniu garsu, iki sudėtingų plastinių kompozicijų, apjungiančių žmonių, gyvūnų ir paukščių figūras. Švilpynei dažniausiai būdingas ryškus, skambus garsas, iš jos išgaunami vienas arba keli garso tonai. Švilpynės formą ir garsą apriboja tik kūrėjo fantazija ir meistriškumas.
Gamybos ypatumai
Švilpynėms lipdyti tradiciškai buvo naudojamas tas pats molis, kuris būdavo naudojamas ir kitiems puodžiaus gaminiams žiesti. Meistrai kruopščiai išrinkdavo iš molio masės visus pašalinius intarpus ir iš gerai išminkyto molio lipdydavo švilpynes tomis dienomis, kai apdegdavo kitus savo gaminius. Paprastesnių švilpukų lipdymu neretai užsiimdavo ir meistro artimieji - žmona, vaikai, nes jų lipdymui nereikėjo sukti žiedžiamojo rato.
Norint sukurti gražią, įdomią ir skambią švilpynę, reikia ne tik gerai išmanyti molio paruošimo, lipdymo ir apdegimo technologijas, bet ir suprasti garso atsiradimo procesą. Ne mažiau svarbi ir žmogaus fantazija, kūrybiškumas bei sugebėjimas perteikti vaizduotėje iškylančius vaizdus.
Taip pat skaitykite: Muzikos instrumentas – molio švilpynė
Molio švilpynė pasaulio kultūrose
Molio švilpynės nėra vien tik lietuvių muzikos instrumentas, jos sutinkamos daugelyje pasaulio šalių ir kultūrų. Literatūroje dažnai sutinkamas molio švilpynės pavadinimas - clay ocarina, kur žodis švilpynė atitinka italų kilmės žodis ocarina. Šis pavadinimas siejamas su konkrečiu muzikos instrumentu, kurį XIX a. sukūrė italas Džiuzepė Donatis (Giuseppe Donati), pavertęs paprastesnę švilpynę žymiai tobulesniu muzikos instrumentu. Visgi ir kitus panašaus tipo muzikos instrumentus, pasižyminčius tapačiu garso išgavimo principu, taip pat priimta vadinti ocarina.
Teigiama, kad pirmieji tokio tipo muzikos instrumentai atsirado jau prieš dvylika tūkstančių metų. Ocarinų pirmtakai sutinkami jau Majų ir Actekų kultūrose, taip pat šis muzikos instrumentas užėmė svarbią vietą senovės Kinijos muzikos ir šokio istorijoje.
Švilpynės „daina“ nebuvo svetima ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liaudžiai ir didikams. Kronikose minima Gedimino duktė Aldona, Kazimiero Didžiojo žmona, kuri rengdavo muzikines popietes ir kurią nuolat lydėdavo būgnų, švilpynių ir violų ansambliai. Vytauto Didžiojo dvare buvo nuolatinė kapela, kurioje grojo ir vietiniai, savamoksliai, ir profesionalūs muzikantai. Kaip teigiama šaltiniuose, Vytauto švilpynininkų ansamblis garsėjo įvairiose Europos šalyse.
Švilpynės ir fleitos skirtumai
Pagrindinis molinių švilpynių („ocarina“) skirtumas lyginant jas su fleitomis ar dūdelėmis yra toks: fleitos ir dūdelės atviros iš abiejų galų, tuo tarpu švilpynės - tai tam tikras tuščiaviduris uždaras instrumentas su švilpuku. Senovinės švilpynės savo diapazonu mažai primena šiandienines tokių instrumentų versijas. Paprasta, bet todėl ne mažiau mėgstama, švilpyne mūsų protėviai neretai galėdavo išgauti tik vieną toną, tačiau savo veikimo principu ji nedaug skyrėsi nuo vėlyvesnių savo analogų.
Formų įvairovė ir medžiagos
Išskirtinis molio švilpynių ar švilpukų bruožas - jų formų įvairovė. Nors dabar galime sutikti naujoviškų metalinių ar net plastikinių švilpynių ir švilpukų, jų veikimo principas išliko toks pat kaip ir senovėje.
Taip pat skaitykite: "Amerikietiškas pyragas": filmai ir įtaka
Švilpynė - žaislas ir tautinio paveldo dalis
Mūsų dienomis į molio švilpuką neretai žiūrima tiesiog kaip į žaislą, tačiau toks požiūris atsirado palyginti nesenai. Svarbu suprasti, kad kalbant apie molio švilpuką kaip apie žaislą, jo - kaip tautinio paveldo dalies - reikšmė ar svarba kaip nors nenuvertinama. Žaislas - liaudiškas ir gyvenimiškas - viena iš ryškiausių masinės kultūros išraiškos formų. Kartu su samprata apie gyvenimą, darbą, kūrybą iš kartos į kartą perduodamos ir žaislų, tame tarpe molio švilpukų, gamybos tradicijos.
Švilpynė savo skambiąja daina pasakoja apie tautos keramikos tradicijas, apie šimtmečiais kruopščiai puoselėto ir po šiai dienai gyvo amato prasmę. Švilpukai-žaisliukai artimi folklorui, jie atspindi nacionalinio liaudies meno ypatumus, o jų veikimo principas leidžia kurti įvairiausias formų, kurių prototipai sutinkami žmogų supančioje aplinkoje, gamtoje, variacijas.
Švilpukų gamyba ir prekyba
Nors archeologai kasinėdami randa molio švilpukų liekanų kartu su kitomis senovinių indų iškasenomis, visgi žaislų ir švilpukų lipdymas nebuvo pagrindinis amatas. Neretai meistras puodžius, pavargęs nuo pagrindinio darbo, tiesiog palies molio gabalą bei ims ir nulipdys kokį niekutį, žaisliuką-švilpuką vaikų ar savo pramogai. Molio švilpynės bei švilpukai tik laikui bėgant tapo atskiru pardavimo objektu. Juos, jau didesniais kiekiais, (neretai šaltais žiemos vakarais), imta ruošti specialiai įvairioms mugėms. Štai tada, žvelgiant į margaspalves anteles, lakštingalas, gaidelius, žirgelius ar kitokius žvėriukus-švilpukus, jau buvo galima išskirti savitą atskiro meistro lipdymo, apdailos techniką, stilių, dekoravimo būdą ir mėgstamas formas.
Teigiama, kad nedidelės figūrėlės geriausiai lipdosi iš „riebaus“ molio, bet dažniausiai šie mieli daikčiukai buvo lipdomi iš meistrui pasiekiamo, „po ranka“ esančio molio. Nuo molio pobūdžio priklauso ir švilpukų koloritas: panaudodami natūralią, tam tikrai vietovei būdingą, molio spalvą meistrai išradingai, meniškai pritaiko ir išgauna bei varijuoja nepastebimai pereinančiais vienas į kitą gelsvais, žalsvais, melsvais tonais.
Švilpukų klasifikacija pagal konstrukciją
Pagal savo konstrukciją švilpukus galima suskirstyti į kelias grupes:
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinis rokas Australijoje
- Švilpukai su tuščiavidure vidine ertme (būtent tokie vyrauja baltų ir slavų kultūrose). Pirmuoju atveju pats švilpukas savotiškai formuojamas apie ertmę; kuo vidinė erdvė būna didesnė - tuo išgaunamas garsas yra žemesnis ir atvirkščiai, kuo vidinė erdvė mažesnė tuo garsas aukštesnis, skambesnis.
- Figūrėlė (ar kompozicija) su prilipdytu švilpuku. Antruoju atveju garso pobūdis nepriklauso nuo pačios figūrėlės dydžio - juk čia švilpukas tiesiog prilipinamas, jis pats sau, taigi ir garsas dažniausiai būna aiškus, skardus.
- Vadinamoji „vandens švilpynė“ (skirtingose šalyse tokios švilpynės, nepriklausomai nuo formos, dažniausiai vadinamos lakštingalomis arba gegutėmis). Kuomet į jas įpilama vandens, jos skleidžia savitą, subtilią, „persiliejančią“ dainą. Vandens švilpynės populiarios daugelyje šalių ir, kaip taisyklė, jų tradicinė forma - tai įvairių tipų miniatiūrinės puodynėlės arba paukščiai.
Rusijoje kartu su įprastomis švilpynėmis-antytėmis dažnai lipdoma lemtį nešanti laimės paukštė „Sirin“ (Сирин), kuri dar senovės rankraščiuose bei freskose vaizduojama su moters galva. Tokios nedidelės figurėlės-švilpukai tradiciškai padengiamos pačiomis ryškiausiomis spalvomis, pavyzdžiui avietine ar ryškiai žalia. Ant korpuso-liemens standartiškai išskiriami trys iškilimai, apibrėžiantys kojas bei uodegą. Galva lipdoma žmogaus, su ryškiai išreikšta reljefine nosimi, primenančia paukščio snapą, ant galvos „kokošnikas“ (кокошник) - senovės rusų moters galvos apdangalas, dažnai vėduoklės ar į priekį išlenkto pusmėnulio formos. Tokie švilpukai išmarginami kuo ryškesnėmis spalvomis: mėlyna, juosta ant „kokošniko“, mėlyni apskritimai ant sparnų, kūnas marginamas margaspalviais taškeliais.
Švilpukai - puodžių reklamos priemonė
Švilpukai plačiai paplitę po visą pasaulį. Jie visuomet lydėjo puodžiaus amatą - o puodininkyste užsiėmė visos pasaulio kultūros. Linksmą dainelę skleidžiantį švilpuką galėjo nulipdyti kiekvienas puodžius, net jeigu žaisliukų, švilpukų gamyba ir nebuvo pagrindinė kryptis vietinėje puodininkystės tradicijoje. Linksmas, skvarbus skambesys ir muzikinės trelės aidėjo įvairiose šventėse, nuolat skambėjo judriose kaimų mugėse: iškart tapdavo aišku į kurią pusę eiti norint įsigyti pūstais šonais, margais raštais dekoruotą ąsotį ar kasdieninėje buityje nepamainomą pilvotą molinę puodynę bei glazūra padailintą alaus bokalą. Taigi švilpukai pasitarnaudavo puodžiams reklamuojant savo produkciją, priviliojant pirkėjus.
Švilpynės - tautinio paveldo reprezentacija
Moliniai švilpukai kaip liaudies amatą, tautines tradicijas reprezentuojantys kūriniai labai vertinami Baltijos šalyse. Šie mažieji giesmininkai populiarūs turistų tarpe, jie labai dažnai (vietoje taip pat mėgstamų, tačiau paskutiniais metais stipriai pabrangusių gintaro dirbinių) vežami kaip suvenyrai į užsienį.
2015 metais Latvijai pirmininkaujant ES Tarybai, molio švilpynės grožį ir svarbą viešai įvertino ir mūsų kaimynė. Kartu su vyrams dovanojamais šilkiniais kaklaraiščiais ir moterims dovanojamomis lininėmis skaromis-šalikais visiems prezidentūros svečiams buvo padovanoti 22 tūkstančiai į žavią dėžutę supakuotų molinių paukštelių-švilpynių su meistrų kontaktais ir komentarais.
tags: #muzikos #instrumentas #keramikos #kiausinio #formos #korpusas