Afrikos augantys prieskoniai: nuo egzotiškų skonių iki tradicijų
Prieskonių pasaulis yra turtingas ir įvairus, o Afrika, su savo unikaliu klimatu ir geografija, siūlo daugybę įdomių ir autentiškų prieskonių. Nors pasaulyje dominuoja tokie prieskonių milžinai kaip juodieji pipirai, aitriosios paprikos, cinamonas, gvazdikėliai ir muskatas, Afrikos prieskoniai pamažu atranda savo nišą ir užkariauja gurmanų širdis. Šiame straipsnyje panagrinėsime kai kuriuos įdomiausius Afrikos augančius prieskonius, jų istoriją, naudojimą ir savybes.
Muskatų riešutų istorija ir paplitimas
Norint suprasti Afrikos prieskonių kontekstą, verta prisiminti muskatų riešutų istoriją. Ilgoje ir kovomis paženklintoje prieskonių istorijoje dominavo penki milžinai: juodieji pipirai, aitriosios paprikos, cinamonas, gvazdikėliai ir muskatai. Muskatų riešutai ir muskatų žiedai yra du prieskoniai, augantys ant to paties medžio - kvapiojo muskatmedžio (lot. Myristica fragrans). Šis augalas natūraliai veša viename nedideliame Indonezijos salyne. Šios salos ilgą laiką buvo vienintelė vieta pasaulyje, kur augo medžiai, subrandinantys išskirtinį prieskonį.
Europiečiai Bandos salas atrado tik XVI a., kai jose 1512 m. išsilaipino portugalų ekspedicija, vadovaujama António de Abreu. Deja, jų pėdomis į salas atsekė olandai, kurie tvirtai paėmė teritorijos ir išteklių kontrolę į savo rankas. Olandai išlaikė muskatų riešutų monopoliją iki XVIII a. pabaigos, iki prancūzai paslapčia išgabeno muskatmedžių ūglių į Mauricijų. Jie ten sėkmingai prigijo, o vėliau paplito kitose teritorijose.
Muskatų riešutai naudoti antikinėje Graikijoje kelis šimtus metų prieš mūsų erą. Iki XII a. muskatai jau buvo paplitę visoje Europoje. Garsioji vokiečių vienuolė Hildegarda Bingenietė viename savo raštų gyrė muskatų gydomąsias savybes. Europoje populiarėjant muskatams, tapo madinga ant kaklo pakabintame maišelyje nešiotis šį riešutą.
Tai universalus prieskonis, derantis tiek su daugeliu kitų prieskonių, tiek su įvairiais produktais. Šis prieskonis nuostabiai išryškėja sumaišius su pieno produktais: sūriu, grietinėle. Tad puikiai tinka pieniškiems padažams, pudingams ar suflė. Ne be priežasties vienu geriausių padažų vadinamas bešamelis (pranc. béchamel), kuris neapsieina be žiupsnelio muskato.
Taip pat skaitykite: Prieskoniniai augalai rudens sodinimui
Afrikos prieskonių įvairovė ir ypatybės
Afrika pasižymi ne tik unikalia gamta, bet ir turtinga prieskonių įvairove. Dėl skirtingų klimato zonų ir geografinių sąlygų, čia auga daugybė prieskoninių augalų, kurie naudojami tiek vietinėje virtuvėje, tiek eksportuojami į kitas šalis.
Selim uogos (afrikiniai pipirai)
Selim uogos, dar žinomos kaip „afrikiniai pipirai“, yra džiovinti Xylopia aethiopica medžio vaisiai, augantys laukinėje gamtoje visoje atogrąžų Afrikoje (Nigerijoje, Etiopijoje, Toge, Kamerūne, Dramblio Kaulo Krante). Afrikoje Selim uogos dažnai rūkinamos, tuomet sumalamos grūstuvu. Tradiciškai jos yra naudojamos pipirams pakeisti žuvies, keptos mėsos patiekaluose bei daržovių sriubose.
„Selim“ arba „Kili pipirai“ randami garsiąjame Senegalo „Cafe Touba“ prieskonių mišinyje, kartu su kavos pupelėmis, gvazdikėliais ir selim uogomis. Nigerijoje šios uogos naudojamos sujų prieskonių mišinyje (imbieras, žemės riešutai, svogūnai, česnakai, druska, Kajeno pipirai, Selim uogos). Šį prieskonių mišinį naudoja gatvės pardavėjai, pardavinėjantys keptus jautienos ir vištienos iešmelius.
Kvapusis pimentas
Kvapusis pipiras (lot. Pimenta dioica), oficialiai - kvapusis pimentas - mirtinių (Myrtaceae) šeimos, pimento (Pimenta) genties prieskoninis augalas. Nors kilęs iš Centrinės Amerikos, pietų Meksikos ir Karibų jūros salų, dabar plačiai auginamas tropikuose, įskaitant ir Afriką (Brazilijoje, Indijoje, Afrikoje). Džiovintas kvapiojo pimento vaisius - populiarus, visame pasaulyje plačiai paplitęs prieskonis. Kvapu ir skoniu primena juodojo pipiro, cinamono, gvazdikėlio ir muskato mišinį. Jis nėra toks aitrus kaip juodasis pipiras, todėl tinka pagardinti įvairius maisto produktus - mėsos gaminius, užkandžius, salotas, sriubas, gėrimus, konditerijos gaminius, marinatus.
Mėtos ir pipirmėtės
Mėta, pipirmėtė - tai universalus prieskoninis, vaistinis, aromatinis augalas, populiari klasikinė vaistažolė. Mėta labai naudingas daugiametis augalas, puikiai augantis ir žiemojantis mūsų sąlygomis lauke. Bet jūs taip pat sėkmingai galite juo džiaugtis ant palangės, balkone ar terasoje. Šis prieskoninis augalas puikiai auga vazone. Galite turėti savo mielą „darželį“ ant palangės ar balkone. Mėta yra ypatingo, tik jai būdingo aromato ir skonio. Tai išvaizdus krūmelis labai aromatingais lapeliais ir žiedais, tiesiog privalantis būti kiekvienoje virtuvėje. Kaip ir dauguma prieskoninių, aromatinių augalų, mėtos mėgsta šviesią saulėtą vietą, geriausia - kur nors ant palangės ar balkone. Tuomet ji bus kompaktiškesnė ir aromatingesnė. Birželio mėnesį mėta pražysta nuostabiais kvapniais žiedais. Mėtą, pipirmėtę galima puikiai auginti mūsų sąlygomis sode ar prieskonių lovelyje lauke. Jai reikia kuo daugiau šviesos, saulės, gryno oro - visada. Balkonas ar terasa būtų puiku…. Lauke mūsų sąlygomis mėtos puikiai žiemoja. Jeigu augalo lapelius vartosite maistui ar gydomosioms arbatoms, tręškite tik natūraliomis trąšomis. Pakanka 1 kartą per mėnesį.
Taip pat skaitykite: Tom Kha sriubos receptas
Moringos medis
Moringos vardu yra vadinamas Afrikoje bei Himalajuose ir Indijoje augantis medis. Daugiausia Moringos medžių auga Ganoje, tačiau jų yra ir Pietų Afrikoje. Vietiniai gyventojai šio medžio lapus naudoja maistui. Yra kalbama, jog šio medžio lapai yra patys maistingiausi iš šiuo metu aptiktų maistui vartojamų augalų. Moringos lapuose daug antioksidantų ir bene 90 maistinių medžiagų, kurių tarpe yra ir chlorofilas bei omega 3 riebiosios rūgštys. Vaistams naudojami lapai, medžio žievė, žiedai, lapai, vaisiai, sėklos ir šaknys. Pardavime yra moringos arbatos, moringos miltelių kapsulių bei moringos muilo.
Apie Moringą šiuo metu kalbama labai daug. Šiuo augalu bandoma gydyti uždegiminius susirgimus, kraujo ligas, vėžį, anemijas, sąnarių susirgimus, astmą, širdies susirgimus, arterinę hipertenziją, inkstų akmenligę, skydliaukės ligas, žarnyno opas, virusines, bakterines ir parazitines infekcijas. Vietiniai gyventoja moringą naudoja esant tinimams, kaip geismą skatinančią bei nėštumą reguliuojančią priemonę. Morengos lapais skatinamas pieno išskyrimas. Moringa veikia sutraukiančiai ir pasižymi švelniu dezinfekuojančiu poveikiu. Vietiniai gyventojai ją naudoja abscesų, gingivitų, gyvačių įkandimų, odos grybelių, karpų ir žaizdų gydymui. Moringos aliejus naudojamas kvepalų, odos ir plaukų priežiūros bei kosmetikos priemonių gamyboje. Moringos lapai maistui ruošiami panašiai kaip špinatai. Jie gali būti džiovinami ir naudojami kaip prieskonis. Nesunokusios moringos ankštys yra ruošiamos panašiai kaip šparaginės pupelės, o jų sėklos labai panašios į žirnius.
Moringoje daug maistingųjų medžiagų, Jos sudėtyje aptikti 46 antioksidantai, 35 prieuždegimiškai veikiančios medžagos. Jose yra nepakeičiamųjų amino rūgščių bei omega 3, omega 6 ir omega riebiųjų rūgščių. 27% moringos masės sudaro virškinami augaliniai baltymai. Tai tikrai labai daug, todėl manoma, jog moringa gali būti naudinga sportininkų mitybai. Moringa slopina apetitą. Joje daug fermentų, todėl manoma, jog ji gali duoti naudos lieknėjantiems, tačiau rimtų tyrimų kol kas nėra.
Ajurveda šį augalą pažįsta jau seniai. Juo siūlo gydyti bene 300 ligų. Senovės Graikai ir Romėnai moringą naudojo jau senovėje. Šiuo metu augalą bandoma naudoti sąnarių skausmų, astmos, vėžio, virškinimo sutrikimų, galvos skausmų, širdies susirgimų, inkstų, skydliaukės bei infekcinių susirgimų gydymui. Moringa tikrai skatina pieno išsiskyrimą ir gali palengvinti bronchine astma sergančių pacientų būklę. Vietiniai gyventojai šį augalą naudoja siekdami išvengti nepageidaujamo nėštumo.
Pašaliniai moringos vartojimo reiškiniai: Moringos augalas nėra pakankamai mokslininkų ištyrinėtas, todėl žavėtis juo iš karto nereikėtų. Yra gerai žinoma, jog augalo šaknų ir jų ištraukų negalima vartoti maistui, nes galima apsinuodyti. Laikoma, jog šio augalo lapai ir vaisiai yra valgomi. Tačiau kitos augalo dalys gali sukelti paralyžių ir mirtinus apsinuodijimus.
Taip pat skaitykite: Prieskonių mišinys iš Jordanijos
Afrikos virtuvės tradicijos ir prieskonių naudojimas
Afrikos virtuvė yra itin įvairi ir priklauso nuo regiono. Prieskoniai čia atlieka svarbų vaidmenį, suteikdami patiekalams unikalų skonį ir aromatą.
Senegalo virtuvė
Senegalas - kulinariniu požiūriu įdomi Afrikos šalis, nes čia susipina įvairios maisto gaminimo tradicijos: vietinių gyventojų, aplinkinių šalių (Mauritanijos, Maroko), islamą čia atnešusių arabų bei ilgą laiką šalį valdžiusių prancūzų įtaka. Produktų pasirinkimą diktuoja geografija - nederlingoje žemėje daugiausia auga krakmolingi šakniavaisiai, gerai dera žemės riešutai (pagrindinis Senegalo žemdirbystės produktas), šalies pietuose - kokoso palmės, patiekalų skonį paįvairina aštrūs prieskoniai, o Atlanto vandenynas dovanoja daug jūrų gėrybių - mėgstantys žuvį Senegale bus pamaloninti.
Labai apibendrintai būtų galima sakyti, jog senegaliečių mėgiamiausias ir plačiausiai paplitęs patiekalas yra troškinys, tačiau troškinio variacijų yra gausybė - naudojami patys įvairiausi ingredientai ir prieskoniai. Bazinis receptas - kokios nors kruopos (ryžiai, kuskusas, soros ir pan.), mėsa arba žuvis,ir kokios tik norite daržovės bei prieskoniai - čia leidžiama pasireikšti šefo fantazijai.
- Thieboudienne - išvertus pažodžiui, tai reikštų tiesiog „žuvis su ryžiais”. Žuvis pamarinuojama citrinų sultyse su žolelėmis (būtinai - su petražolėmis, kiti prieskoniai gali keistis), smulkintais česnakais ir svogūnais, lėtai troškinama pomidorų padaže su įvairiausiomis daržovėmis ( kopūstais, morkomis, baklažanais - tinka viskas), galiausiai įmaišoma ryžių, ir štai - thiéboudienne paruoštas.
- Thiebou yapp - labai panašus į , tik vietoje žuvies naudojama mėsa. Ji gali būti bet kokia, tik ne kiauliena - Senegalas yra daugiausia musulmoniška šalis ir kiauliena čia maistui nevartojama.
- Thiébou guerté - reiškia ryžius su žemės riešutais. Kartais šis patiekalas dar vadinamas mafé. Tai - dar vienas troškinys, kurio svarbus ingredientas - žemės riešutų padažas. Bazinis receptas toks pat, kaip visų troškinių - mėsa su įvairiomis daržovėmis ir ryžiais, tačiau dar įmaišoma žemės riešutų sviesto.
Maroko virtuvė
Maroko virtuvė garsėja savo prieskonių gausa ir aromatais. Maroko turgavietėse galima rasti įvairiausių prieskonių: šafranas, kuminas, ciberžolė, cinamonas, baltieji pipirai, saldžioji paprika. Marokiečiai kasdienybėje neatsiejama nuo arbatos gėrimo. Ir ne šiaip sau kokios, o mėtų arbatos! Arbatos paruošimo procesas - ganėtinai ilgas. Marokiečiai į arbatinuką sudeda džiovintus žaliosios arbatos lapelius ir užpila verdančiu vandeniu. Tada palaukia maždaug minutę ir nupila vandenį į atskirą indą, o arbatinukas pripildomas nauju verdančiu vandeniu. Tokiu būdu pašalinimas arbatos kartumas. Vėliau į arbatinuką sudedami švieži mėtų lapeliai, cukrus ir prieš tai nupiltas skystis. Visas šis mišinys pastatomas ant ugnies ir iš naujo užverdamas.
Kiti Afrikos produktai
Maroko gyventojai šmaikštauja, jog jų skystas auksas - argano aliejus. Arganas - tai medis, augantis tik pietvakarių Maroke, pusdykumėje. Šio medžio vaisių sėklų aliejus - tikras delikatesas, ypatingai vertinamas gurmanų. Tai - vienas brangiausių aliejų pasaulyje. Jis naudojamas tiek maisto ruošime, tiek kosmetikos gamyboje, gydymo procedūroms.
tags: #afrikos #augantys #prieskoniai