Ar žinojote, kad serenčiai turi gydomųjų savybių? Taip, tai ne tik gražus, lengvai auginamas, bet ir naudingas augalas, kurį nesudėtinga užsiauginti savo darželyje, balkone. Šiame straipsnyje aptarsime serenčių auginimo ypatumus, priežiūrą ir naudingas savybes.

Serenčių Naudojimas

Serenčiai - universalūs augalai, pritaikomi ne tik grožiui, bet ir sveikatai bei daržo apsaugai.

Kulinarijoje

Serenčiais gardinamas maistas, puošiamos salotos. Švieži ir džiovinti serenčių žiedai ir lapai vartojami pikantiškiems daržovių, žuvies ir mėsos patiekalams, sriuboms, padažams, marinatams skaninti.

Sveikatai

Serenčiai pasižymi antioksidantų kiekiu. Jų žiedų arbata padės sustiprinti imunitetą sergant gripu. Taip pat vonios su šių gėlių žiedais tinka esant sąnarių skausmams.

Kosmetologijoje

Kosmetologijoje taip pat naudojami žiedynai. Jie pasižymi uždegimą mažinančiu, odą atjauninančiu bei regeneraciniu poveikiu. Jie taip pat padeda kovoti su jaunatviniais spuogais, skatina plaukų augimą.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Darže

Serenčiai taip pat gali pasitarnauti ir darže. Tai augalai - nematocidai. Po kelis daigus pasodinkite prie pomidorų, braškių, rožių, baklažanų. Vietoje, kur metus augo serenčiai - sodinkite kardelius, kininius ratilius - šioje vietoje, jų nepuls jokios ligos, o nuostabiais žiedais džiugins jus iki rugsėjo. Serenčių šaknų išskiriamos medžiagos saugo dirvą nuo grybinių ligų, ypač fuzariozės. Rudenį peržydėjusius serenčius užkaskite į žemę. Serenčių kvapas atbaido baltasparnius. Serenčių antpilas puiki amarus naikinanti skirta priemonė. Pusę kibiro sausų stiebų su žiedais užpilkite šiltu vandeniu, palaikykite dvi paras, nukoškite. Į gautą skystį įpilkite tiek vandens, kad susidarytų 10 l, įtarkuokite 20-40 g ūkiško muilo. Antpilo pilama tiek, kad dirva permirktų iki 15 cm gylio.

Serenčių Rūšys ir Žydėjimas

Išskiriamos dvi serenčių rūšys: didieji - dideliais pilnaviduriais žiedais ir gvazdikiniai smulkesni žiedais. Šių gėlių žydėjimo laikotarpis apima birželio - rugsėjo mėnesius, o pražydę gali džiuginti geltonais, oranžiniais, rudais arba dvispalviais žiedais. Patys populiariausi pilnaviduriais žiedais žydintys serenčiai, dekoratyvu pilnaviduriams nenusileidžia ir žydintys tuščiaviduriais žiedais. Serenčiai pasižymi savotišku, aitriu kvapu. Todėl serenčiai auginami ne tik gėlynuose, bet ir sodinami šalia daržovių, kad apsaugotų nuo kenkėjų. Serenčiai žydi birželio - rugsėjo mėnesiais įvairiausių spalvų žiedais: geltonais, oranžiniais, rudais, margais, rausvais. Jeigu peržydėję žiedynai iškarpomi reguliariai, serenčiai žydi ilgiau ir gausiau.

Auginimo Sąlygos ir Priežiūra

Vienas didžiausių serenčių privalumų - tai nereiklumas drėgmei bei augimo sąlygoms ir ilgas žydėjimas. Sodinant serenčius reikėtų pagalvoti apie šiltą ir saulėtą vietą, o dirva turėtų būti pakankamai puri ir derlinga, lengvo priemolio ar priesmėlio, be piktžolių.

Kada Sėti ir Kaip Prižiūrėti?

Jei žiedais norite gerėtis jau vasaros pradžioje, serenčius reikės pasisėti namuose ar šiltadaržyje jau kovo - balandžio mėn. Sėklos kovą ar balandį sėjamos į durpių substratu pripildytas daigyklas 1 cm gylyje ir užžeriamos žeme. Pasėlis turi būti laikomas šviesioje ir šiltoje vietoje. Serenčių sėklos sudygsta +15-25 laipsnių temperatūroje. Sėklos sudygsta per 6 - 10 dienų, esant palankioms sąlygoms. Daigai auga greitai, jeigu pakanka šviesos ir šilumos. Kai išauga pirmieji tikrieji lapeliai - pikiuojami, persodinami į daigyklas ar vazonėlius. Gegužės pabaigoje - birželio pradžioje sodinami gėlynuose. Augalai sodinami 20-30 cm (15 x 15 cm - stambiažiedžiai arba 20 x 25 cm - smulkiažiedžiai, nes jie labiau krūmijasi) atstumu. Gegužę serenčiai gali būti sėjami tiesiai į dirvą, rekomenduojama pridengti daržo plėvele. Šie nereiklūs auginimo sąlygoms augalai iš tikrųjų yra labai reiklūs tik trąšoms, todėl prieš sodinant daigelius ar prižiūrint jau žydinčius augalus rinkdami trąšas dirvožemiui būtinai pasikonsultuokite su specialistais. Daigai pasodinti gėlynuose pirmąsias 3 ar 4 savaites auga gana lėtai, o po to greičiau. Tankiai pasodinti serenčiai neleidžia augti piktžolėms.

Kitos Populiarios Gėlės

Be serenčių, verta atkreipti dėmesį ir į kitas gėles, kurios gali papuošti jūsų sodą ar balkoną.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Alstromerijos: Išskirtinės Gėlės Auginimas Jūsų Namuose

Alstromerijos yra vienos iš nuostabiausių gėlių, kurias galite auginti savo namuose. Šios egzotiškos ir spalvingos gėlės kilę iš Pietų Amerikos ir yra žinomos dėl savo unikalios formos ir ilgaamžiškumo. Nepaisant jų egzotiškos išvaizdos, alstromerijos nėra sunkiai auginamos, o jų priežiūra gali būti paprasta, jei žinosite keletą pagrindinių dalykų. Alstromerijos buvo pavadintos garbei Klodiui Alstromerijui, Švedijos botanikui ir gamtininkui, kuris gyveno 18 amžiuje. Šios gėlės yra kilę iš Pietų Amerikos šalių, tokių kaip Čilė, Brazilija ir Peru.

Alstromerijų Rūšys ir Spalvos

Alstromerijos yra labai įvairios gėlės, kurios gali būti įvairių spalvų, įskaitant raudoną, oranžinę, geltoną, violetinę, rožinę ir baltą. Jos taip pat gali būti dvispalvės ar net trispalvės.

Alstromerijų Auginimo Sąlygos

Šviesa: Alstromerijos mėgsta daug saulės šviesos.
Temperatūra: Šios gėlės geriausiai auga vidutinėje temperatūroje, nuo 18 iki 24 laipsnių Celsijaus.
Drėgmė: Alstromerijos mėgsta vidutinį drėgnumą.
Dirvožemis: Geriausiai augti lengvame, gerai drenuojamame dirvožemyje su nedideliu kiekiu organinių medžiagų.

Alstromerijų Priežiūra

Norint, kad alstromerijos klestėtų, reikia tinkamai jas prižiūrėti.

Laistymas: Laikykite dirvožemį drėgną, bet ne šlapią.
Tręšimas: Tręškite lengvomis, azoto turinčiomis trąšomis kas 2-3 savaites vegetacijos metu.

Galimi Iššūkiai ir Sprendimai

Kenkėjai: Alstromerijas gali pulti amarai, tripučiai ar kiti kenkėjai.
Ligos: Netinkamas laistymas ar drėgmės trūkumas gali sukelti grybelinių ligų, tokių kaip lapų dėmėtligė ar puvinius.
Žiedų trūkumas: Jei alstromerijos nežydi, gali būti, kad joms trūksta šviesos, maistingųjų medžiagų ar tinkamos temperatūros.

Alstromerijų Panaudojimas

Alstromerijos yra puikus pasirinkimas gėlių puokštėms, vazoms ar net sodinimui lauke. Jos taip pat gali būti naudojamos kaip pjautinės gėlės, nes išsilaiko ilgai po nupjovimo.

Amarilis ar Meilenis?

Vieni sako amarilis, kiti sako meilenis - tai išsiaiškinkim pagaliau, kas iš tikrųjų žydi mūsų namuose. Amarilis čia ar meilenis - štai kur kausimas. Amarilis ir meilenis yra dvi skirtingos gėlės, tik istoriškai susiklostė taip, kad iki šiol žmonės jas abi dažniausiai vadina amarilio vardu. Abi gėlės iš tiesų panašios: svogūninės, kilusios iš šiltų kraštų, didelius žiedus krauna ant ilgų stiebų. Painiava dėl šių gėlių pavadinimų ir kilmės prasidėjo dar XVIII a., kai 1753 m. švedų gamtininkas Karlas Linėjus aprašė „Amaryllis belladonna“ - Pietų Afrikoje augančią gėlę. Nuo tada visi panašiai atrodantys Afrikos ir Amerikos augalai buvo priskiriami amarilių genčiai. XIX-XX a. atlikus tikslesnius tyrimus, tarp mokslininkų kilo karštos diskusijos, kol galiausiai 1987 m. Tiesą sakant, „iš akies“ šias gėles ne visada atskiria net ir profesionalai. Mūsų prekybos centruose ir floristikos parduotuvėse yra pardavinėjami būtent meileniai, kurie žydi žiemą. Todėl ir jūsų namuose auga meilenis, net jei jį vadinate amariliu. Jei žiedai skleidžiasi žiemą ir yra įvairių spalvų, tai - meilenis.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Kaulasėkliai (Osteospermum)

Atneškite dalelę Pietų Afrikos saulės į savo sodą su kaulasėkliais (lot. Osteospermum), dažnai vadinamais tiesiog Afrikinėmis ramunėmis. Šios gėlės, priklausančios astrinių (Asteraceae) šeimai, pakeri savo ryškiomis, margučius primenančiomis spalvomis ir ilgu žydėjimo sezonu. Kaulasėklių pasaulyje yra daugiau nei 50 rūšių, kurios stebina formų ir spalvų gausa. Daugiamečiai kaulasėkliai - šiltesniame klimate arba tinkamai pridengti žiemai, šie augalai gali džiuginti ne vienerius metus. Kaulasėkliai yra saulės mylėtojai. Jiems būtina vieta, kurioje gautų mažiausiai 6 valandas tiesioginių saulės spindulių per dieną. Kalbant apie dirvožemį - geras drenažas. Šios gėlės nepakenčia užmirkusios dirvos, kuri sukelia šaknų puvinį. Dirva turėtų būti puri, laidi orui ir praturtinta organinėmis medžiagomis. Idealus pH - nuo 6,0 iki 7,0 (šiek tiek rūgštus arba neutralus). Jei dirvožemis jūsų sklype sunkus ir molingas, prieš sodinant įmaišykite smėlio arba komposto. Svarbu nepamišti apsaugos nuo vėjo. Aktyviuoju auginimo sezonu (nuo pavasario iki rudens) laistykite 1-2 kartus per savaitę, priklausomai nuo oro sąlygų. Geriau laistyti rečiau, bet gausiau, kad sudrėktų gilesni dirvos sluoksniai. Tarp laistymų leiskite viršutiniam dirvos sluoksniui išdžiūti. Patikrinti paprasta - įkiškite pirštą į žemę. Jei maždaug centimetro gylyje sausa - laikas lieti. Laistykite augalo pagrindą, stengdamiesi nesulieti lapų ir žiedų. Tai padės išvengti grybelinių ligų. Reguliarus tręšimas skatina naujų žiedpumpurių formavimąsi. Naudokite subalansuotas, kompleksines trąšas, skirtas žydintiems augalams. Tręškite kartą per mėnesį vegetacijos laikotarpiu. Reguliariai pašalinkite nuvytusius žiedus. Anksti pavasarį arba vasaros viduryje galite apgenėti išstypusius ar formą praradusius augalus. Amarai ir voratinklinės erkės. Šie kenkėjai siurbia augalo sultis. Pastebėję pirmuosius požymius, purkškite augalą insekticidiniu muilu arba naminiu česnako ar dilgėlių ekstraktu. Miltligė - kai ant lapų atsiranda baltos, miltuotos apnašos. Dažniausia priežastis - prasta oro cirkuliacija ir per drėgna aplinka. Venkite laistyti lapus. Šaknų puvinys tai pavojingiausia liga, kurią sukelia perlaistymas ir prastas drenažas.

Protėjos

Anot istorinių šaltinių, protėjų vardas ne iš piršto laužtas. Gėlės juo buvo pakrikštytos Poseidono sūnaus jūrų dievo Protėjo, turėjusio galią persikūnyti į skirtingus žvėris ir paukščius, pasirodyti ugnies ar vandens pavidalu, garbei. Su protėjomis jis siejamas dėl to, kad šios gėlės irgi unikalios - viena ir ta pati protėja turi įvairių formų lapus. Pietų Afrikoje protėjos žydi ištisus metus. Jų nektarą kaupiančių žiedų skersmuo svyruoja nuo 5 iki 30 centimetrų. Kaip bebūtų keista, originalią išvaizdą šioms gėlėms suteikia ne žiedai, o lapų krašteliai, įgiję rausvą, melsvai rausva, gelsvą koloritą. Šiandien protėjos auginamos daugybės pasaulio šalių oranžerijose ir šiltnamiuose. Jas drąsiai galima skinti ir dėti į puokštes, nes jos nevysta iki trijų savaičių. Protėjos labai mėgsta drėgmę, todėl geriausia, jei vanduo vazoje semia didžiąją jų kotų dalį. Protėjos labai tinka nuotakų puokštėms, egzotiška jų išvaizda dera ne tik su ekstravagantiškais, bet ir klasikinio minimalistinio stiliaus apdarais. Ką bekalbėti apie tai, kad gražiausią gyvenimo įvykį įprasminusia protėjų puokšte nuotaka gali mėgautis dar kone mėnesį po sutuoktuvių. Viena gražiausiu pasaulyje yra laikoma artišokinė protėja, afrikiečių įvardijama medaus gėle.

Amariliai (Hippeastrum)

Iš pietų Afrikos kilęs amarilis dažnai naudojamas puošniose kalėdinėse dekoracijose, o amarilio svogūnėliai daugelyje šalių dovanojami, kaip advento dovana. Šis nelepus augalas - puikus pasirinkimas tamsiuoju metų laiku pasiilgusiems gyvų žiedų. Amariliai (lot. Hippeastrum) liaudyje vadinami „kunigaikščio žvaigžde“, „prisikėlimo lelija“ arba „lelijine beladona“. Ši gėlė taip pat vadinama „riterių žvaigžde“ - tai augalas, galintis kantriai laukti žydėjimo. Amarilis dažnai žydi prieš lapams išsivysčius, dėl ko jis dar vadinamas „plika mergaite“ arba „nuoga ledi“. Iš viso žinoma per 90 amarilio rūšių ir virš 600 išvestinių veislių. Tai tropikų augalas ypač paplitęs Pietų Amerikoje, Karibuose, Meksikoje. Šis daugiametis augalas žydi dideliais, varpelio formos žiedais. Žiedų laukimo laikas - apie 4-6 savaitės: priklauso nuo temperatūros, apšvietimo namuose ir kaip subrendęs pats amarilio svogūnas. Amarilio žiedai būna balto, geltono, raudono, violetinio, rožinio atspalvio arba margaspalviai. Augalo žiedai stambūs ir tvirti - jie išauga net iki 10 cm skersmens. Ant stiebelio žiedai auga grupėmis - dažniausiai po 4, tačiau gerai prižiūrimas augalas gali žydėti ir gausiau.

Amarilio Kilmė ir Reikšmė

Amarilis pavadintas gražios nimfos, kurią apdainavo Antikos dainius ir filosofas Vergilijus, vardu. Anot graikų dainiaus, jauna mergelė vardu Amarilė pamilo piemenį Alteo. Jis buvęs gražiai nuaugęs, stiprus jaunuolis, kuris turėjo didelę aistrą gėlėms. Mergaitė Amarilė, norėdama užkariauti jo širdį nusprendė nueiti pas Delphi miesto orakulą ir paprašyti jo patarimo. Kaip patarė miesto orakulas, taip Amarilė ir padarė: ji stovėjo priešais Alteo namus lygiai 30 naktų vis perverdama savo širdį aukso strėle; 30-ąją naktį neįtikėtino grožio gėlė išsistiebė iš krauju permirkusios žemės..! Alteo buvo pakerėtas gėlės grožio - taip mergelė Amarilė pelnė Alteo širdį ir meilę. Amarilis karalienės Viktorijos eros laikais dėl savo ilgo ir impozantiško stiebo simbolizavo jėgą, pasiryžimą ir atkaklumą. Amarilis - sėkmės simbolis, todėl dažnai dovanojamas, kaip padėka už didelius pasiekimus. Amarilis Graikojoje - moteriškas vardas, kuris reiškia: „švytintii“, „žibanti“, „žaižaruojanti“, „žėrinti“, „kibirkščiuojanti“. Gražios amarilio gėlės simbolika yra pasididžiavimas, neprieinamumas, vyriškumas, grožis ir meilė.

Kaip Pražydinti Amarilį Iki Šv. Kalėdų

Amarilis dauginamas svogūnėliais - amarilio sėklas sudaiginti gan sunku, todėl paprasčiau pražydinti svogūnėlius. Iš amarilio svogūnėlio gali išaugti beveik metro aukščio gėlė. Svogūnėlį persodinus į vazoną spalio, lapkričio mėnesiais, amarilis sužydi maždaug po mėnesio - prieš didžiąsias metų šventes. Ramybės metu juos laikyti reikia sausoje ir vėsioje vietoje. Kai norite, kad augalas žydėtų, svogūnėlį pasodinkite ir išneškite į šiltesnę ir šviesesnę vietą, reguliariai ir negausiai laistykite. Sodindami augalą atidžiai saugokite šaknis - jų nevalia pažeisti. Į žemę įkiškite tik 2/3 amarilio svogūnėlio. Kasmet svogūnėlio persodinti nereikia - tą galite daryti kas 2-3 metus. Kiekvienais metais, kai augalo nepersodinsite, nedidelę dalį vazonėlyje esančios žemės pakeiskite nauja. Kol bent vienas žalias lapas lieka ant amarilio, jis neturi poilsio laiko. Pakanka įdėti rūsyje puodą svogūnų ir pamiršti apie 2 mėnesius. Gruodžio mėnesį amarilis pradės naują vegetatyvinį ciklą. Nužydėjus amariliui, nupjaukite gėlės stiebą, o lapus palikite. Vasarą augalą galite laikyti lauke daliniame pavėsyje. Rugsėjo arba spalio mėnesį amarilį perkelkite į patalpą. Augalą laikykite sausoje vietoje, 13-15 °C temperatūroje. Nustokite laistyti. Lapai pradės džiūti ir kristi. Jeigu norite, kad amarilis pražystų per šv. Kalėdas, 10-12 savaičių prieš šventes nustokite laistyti. Neturėdamas lapų ir stokodamas vandens amarilis pradės leisti dar vieną stiebą. Kai išaugs stiebas, vėl pradėkite laistyti ir perkelkite „kalėdų varpelį“ į šiltą, saulėtą vietą. Netrukus augalas išleis lapus ir sužydės. Augalui nuvytus, pradėkite viską nuo pradžių.

Augalo Priežiūra

Amarilio žydėjimo trukmė priklauso nuo patalpos temperatūros ir apšvietimo. Karštis ir tiesioginiai saulės spinduliai žydėjimą ženkliai sutrumpina. Tačiau palankiomis sąlygomis auginamas amarilis gali žydėti net iki 7 savaičių! Nužydėjus amariliui, nupjaukite gėlės stiebą, o lapus palikite. Kol bent vienas žalias lapas yra išlikęs ant amarilo, augalas neturės poilsio laiko. Lapams pageltus, pakanka gėlės svogūnėlius sudėti rūsyje į vazoną ir palikti ramybėje apie 2 mėnesius. Spalio, lapkričio mėnesiais amarilis pradės naują vegetatyvinį ciklą. Žemė, kurioje auga amarilis, turi būti drėgna. Tik neperlaistykite!

Nuskinto Amarilio Priežiūra

Prieš merkdami gėlę į vazą, nupjaukite centimetą koto, taip atšviežinsite pjūvį. Merkite į labai nedaug šalto vandens. Gali apsemti tik 3 centimetrus - tiek pakaks. Vandenį keiskite kasdien. Jeigu viduryje ilgo koto augalas suminkštėja ir nusvyra, apverskite amarilį ir į jo tusčiavidurį kotą pripilkite šalto vandens. Pririškite gėlę ir palaikytite ją žemyn žiedais iki 1 val. - amarilis tuoj pat sutvirtės ir galėsite pamerkti įprastai. Be abejonės, visuomet malonu gauti dovanų karališkojo amarilio žiedą, tačiau pačiam jį pražydinti iš amarilio svogūnėlio - nauja ir įtraukianti patirtis. Juk stebėsite visą augalo evoliucionavimo ciklą: nuo pirmųjų besprogstančių pumpurėlių, stiebo formavimosi iki įspūdingo žiedyno išsiskleidimo.

Gėlių Rinkos Apžvalga

Gėlės yra kasdieninis dalykas, kurį sutinkame tiek eidami kelkraščiu, tiek ir būdami namie, tiek ir eidami į vienokias ar kitokias šventes. Vis dėlto, gėlės dalyje žemės regionų yra daugybę kartų kasdieniškesnis dalykas visiems to regiono žmonėms, kadangi tam tikruose regionuose į gėles žiūrima ne tik kaip į dailų kasdienybės aksesuarą, tačiau taip pat ir kaip į darbą bei verslą. Vakarų Europa yra neabejotina pasaulinės gėlių rinkos lyderė bei regionas, kuriame gėlių auginimas yra labiausiai išvystytas ne tik Europoje, tačiau ir visame pasaulyje. Pirmiausia, taip neabejotinai yra dėl gilių gėlių auginimo tradicijų, vystomų šimtmečiais, kas leidžia garantuoti aukščiausios kokybės rezultatus. Pietų Amerika yra žemynas, išsiskiriantis ypatingai šiltu klimatu. Būtent tai ir yra pagrindinis privalumas, leidžiantis gėlių auginimui šiame regione klestėti. Azija išsiskiria ypatingai palankiu klimatu gėlių augimui.

Vėlyviai (Colchicum)

Tad kodėl gi vėlyvis dažnai vadinamas tiesiog rudeniniu kroku ir kuo ši gėlė tokia ypatinga? Vėlyvis (Colchicum) - unikalus augalas: jis pražysta tada, kai dauguma gėlių būna jau seniai nužydėję. Ši gėlė žydi spalio pradžioje ir gali žydėti net iškritus pirmajam sniegui. Taip pat kartais jis pražysta dar kartą ankstyvą pavasarį. Dar viena ypatybė - vėlyvis žydėdamas neturi nei žiedynstiebių, nei lapų. Taigi akivaizdu, kad tarp vėlyvio ir kroko yra mažai kas bendra. Vis dėlto žiedų forma bei spalva tikrai primena krokus, galbūt todėl dažnai ir pavadinamas rudeniniu kroku. Tačiau skiriasi ne tik jų žydėjimo laikas, augalo išvaizda, tačiau jie netgi priklauso skirtingoms augalų šeimoms: vėlyvis yra vėlyvinių šeimos augalų genties atstovas, krokas - vilkdalginių. Pasaulyje priskaičiuojama apie 100 vėlyvio rūšių. Jis plačiai paplitęs Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Tačiau svarbu žinoti, jog vėlyvis yra labai nuodingas augalas, nepaisant to, jog kai kurios jo dalys naudojamos vaistų gamyboje. Taigi pasirinkę auginti vėlyvį, būkite atsargūs, kad jo netyčia neparagautų vaikai ar naminiai gyvūnai.

Vėlyvio Išvaizda ir Rūšys

Pavasarį iš gumbasvogūnio vėlyvis išaugina stambius, sodriai žalius lapus. Jie yra maždaug 30 cm ilgio ir apie 6 cm pločio, pailgai lancetiški. Stiebas trumpas, požeminis. Lapai nunyksta vasaros pradžioje. Tačiau tarp jų slepiasi augalo vaisius - daugiasėklė dėžutė. Sėklos subręsta birželio-liepos mėnesiais. Vėlyvis žydi vėlyvą rudenį, maždaug spalio pradžioje. Jeigu pasitaiko sniego ar šalčių, žiedai pašąla, tačiau per atlydžius vėl atsigauna. Rudeninis vėlyvis dar kartą žydi pavasarį, nutirpus sniegui. Žiedai dideli, piltuvėlio formos, įvairiausių spalvų: nuo violetinės iki blyškiai rožinės ar net visiškai baltos. Kadangi vėlyviai žydi išaugindami tik žiedus, be lapų, be žiedynstiebio, jie itin tinka auginti tiesiog žolėje, pievoje, vejoje. Taip pat gražiai atrodo pasodinti po medžiais ar prie namo sienos. Lietuvoje dažniausiai auginamas rudeninis vėlyvis (Colchicum autumnale), tačiau pasitaiko ir kitų rūšių bei daugybė veislių:

Puošnusis vėlyvis (C. speciosum), žydintis įspūdingais, labai malonaus kvapo, ryškiai violetinės spalvos žiedais.
Colchicum „Waterlily“ yra vėlyvio hibridas, stebinantis pilnaviduriais, rausvai violetiniais žiedais, primenančiais lelijos žiedus.
Colchicum „Lilac wonder“ žydi paprastais, rausvai violetiniais žiedais, labai panašiais į vandens lelijos.
Colchicum „Premier“ žydi vėliau nei kiti rausvais, labai ryškiais žiedais.
C. speciosum „Album“ žydi labai dideliais, skaisčiai baltais su žaliu vidurėliu žiedais.
C. autumnale „Album“ žiedai balti su geltonu vidurėliu. Kiekvienas gumbasvogūnis užaugina po 5-7 maždaug 15 cm ilgio žiedus.
Colchicum autumnale atropurpureum žydi tamsiai raudonais žiedais.

Kaip ir Kada Sodinti Vėlyvį

Vėlyviai sodinami rugpjūčio mėnesį gumbasvogūniais. Labiausiai jiems tinkama pietinė sklypo pusė ir lengva bei puri dirva. Labai gražiai atrodo pasodinti šalia didelių krūmų, medžių, aukštų varpinių augalų. Taip pat tinka sodinti alpinariumuose, prie vandens telkinių, takelių pakraščiuose, balkono loveliuose ar tiesiog vazonuose. Svogūnėliai sodinami 8-10 cm gylyje, 10-15 cm atstumu vieni nuo kitų. Jeigu vėlyviai sodinami vazonuose, jie turi mažiau galimybių kitais metais vėl atželti ir sužydėti. Todėl geriausiai būtų juos po žydėjimo iškasti ir pasodinti kitais metais. Vėlyvio svogūnėlius rekomenduojama iškasti, kai nunyksta lapai ir vėl juos pasodinti rugpjūčio mėnesį. Vėlyvis neturi ramybės periodo, todėl iškasus iš karto galima sodinti vėl. Vienoje vietoje vėlyviai gali augti kelerius metus. Nebūtina juos persodinti, nebent norima padauginti arba nustojo žydėti. Pastaroji problema rodo, kad greičiausiai augalas priaugino per daug „vaikučių“ - naujų svogūnėlių. Ir šie konkuruoja su motininiu augalu dėl maistinių medžiagų. Paprastai tai nutinka po 4-5 metų augimo vienoje vietoje.

Įspėjimas

Kadangi vėlyvis labai nuodingas, sodinant jį ar atliekant kitus priežiūros darbus, kai tenka liesti augalą rankomis, būtina mūvėti pirštines.

Vėlyvio Priežiūra ir Problemos

Pasodinus ir prigijus daugiau priežiūros vėlyvis nereikalauja. Toliau jis sėkmingai auga pats ir jį galima prisiminti tik tuomet, kai norima padauginti arba kai nustoja žydėti dėl per didelio naujų svogūnėlio kiekio. Vėlyvio taip pat nereikia genėti ar kitaip šalinti peržydėjusių žiedų ar lapų. Rudenį, pasibaigus žydėjimui, reikia leisti jam pačiam natūraliai nunykti. Lygiai taip pat ir pavasarį: lapai sužaliuoja, o vėliau nunyksta savaime, be papildomo žmogaus įsikišimo. Negana to, jog vėlyvio priežiūra itin paprasta, tai jis praktiškai ir neturi jokių problemų dėl ligų ar kenkėjų. Greičiausiai todėl, kad žydi jau gana vėlai, kai net ir kenkėjai būna išsislapstę žiemos ramybės periodui. Kartais gali nukentėti nuo sraigių ar šliužų, tačiau kadangi yra nuodingas augalas, nelabai domina net ir šiuos „rajūnus“.

#

tags: #pietu #saliu #geles #auginimas

Serenčių Auginimas: Patarimai ir Gudrybės