Pietų renesanso tapybos bruožai
Menas lydi šiuolaikinį žmogų visą gyvenimą - nuo gimimo iki mirties. Visa žmogaus aplinka, buitis ir būtis, kasdienybė ir laisvalaikis vienaip ar kitaip susiję su menu. Meno kūriniai atspindi visuomenės kultūros lygį, asmenybės meno suvokimas nusako jos išprusimą, išsilavinimą ir meninį skonį. Menas - plati sąvoka, apimanti daug kultūros sričių, įskaitant muziką, literatūrą, dailę, architektūrą ir teatrą. Jauno žmogaus visapusis lavinimas neįmanomas be meninio lavinimo.
Renesansas iš esmės pakeitė estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apėmė laikotarpį tarp gotikos ir baroko. Jis atsirado Italijoje ir pasklido visur, kur tik siekė Italijos įtaka. Tarp kultūros ir meno istorikų nėra vieningos nuomonės, kada baigiasi viduramžiai ir prasideda renesansas. Šių dviejų epochų riba stumdoma tai į vieną tai į kitą pusę.
Sienų tapyba: nuo ištakų iki renesanso klestėjimo
Dailės kūrinys architektūroje yra ne puošmena, o sudėtinė kompozicijos dalis, architektūros elementas. Terminas „Monumentalioji dekoratyvinė dailė“ reiškia sienų tapybą - freską, vitražą, mozaiką ir t.t. O „Taikomoji dekoratyvinė dailė“ - tekstilę, keramiką, medžio, metalo, gintaro dirbiniai. Siekiant supaprastinti šią terminologiją siūloma visa dailės rūšis susietas su architektūra vadinti - Architektūrine daile. Architektūrinis dailės kūrinys stebimas iš didelių atstumų, dėl to reikalingas stambaus mastelio vaizdas. Architektūrinėje dailėje dažnai naudojami simboliai, kurie išryškina reikšmingas idėjas ir įvykius, suteikia kūriniui nekasdieniškumo įspūdį. Vienas svarbiausių architektūrinės dailės bruožų yra; koloritas, dekoratyvumas, spalvų tonų intensyvumas, kontrastas.
Seniausi monumentaliosios dekoratyvinės tapybos kūriniai yra pirmykštės bendruomenės gyventojų; uolų ir urvų tapyba. Sienų tapyba viena seniausių vaizduojamosios dailės formų taikomų architektūroje. Joje naudojamos įvairios medžiagos ir atlikimo technikos. Seniai žinomas sienų ir lubų dekoravimas - freskos technika. Freska, tai sieninė tapyba vandeniu skiestais dažais, ant specialiai paruoštos sienos. Dažų mišiniai liejami ant sienos, lengvai sudrėkinto grunto paviršiaus, kuriam džiūvant susidaro anglairūgštės plėvelė, užfiksuojanti bei sustiprinanti dažus sienos paviršiuje. Be freskos sienų tapyboje naudojama ir temperos technika. Sieninė tapyba dažnai atliekama mišria temperos ir freskos technika. Naudojant šias freskos tapybos kompozicijoje gali pavaizduoti figūras ir daiktus keliais planais, sukurti iliuzinę erdvę, suteikti formai šviesos ir šėšėlių žaismingumo. Freską reikia atlikti per trumpą laiką, kol neišdžiuvo tinkas. Freska labai klestėjo Italijos renesanso architektūroje. Žymiausi renesanso meistrai L.da Vinčis, Rafaelis.
Kitaip nei molbertinė tapyba, sienų tapyba (taip pat lubų tapyba) yra susijusi su konkrečia vieta ir turi būti derinama su aplinka, pvz. su architektūra. Taigi siena, lubos gali būti traktuojamos kaip ribojanti plokštuma arba iliuziškai atsiverti į kitą erdvę. Labai paplitusios technikos yra freska, al secco, enkaustika ir sgrafitas. Ko gero, sienų tapyba - sena tapybos rūšis (priešistoriniai uolų piešiniai), paplitusi visose senovės kultūrose. Antikinių sienų tapinių iki šių dienų mažai teišliko (pvz. Pompėjoje), tačiau jų tradiciją tęsė ankstyvoji krikščionių katakombų tapyba ir Bizantijos dailė. Romanikoje sienų tapyba (beveik išimtinai religinė) buvo ypač populiari, tuo tarpu gotikos epochoje dėl vis mažėjančių sienų plotų pirmenybė atiteko vitražui. Italijoje sienų tapyba niekad nebuvo praradusi reikšmės, o freskos technika renesanso laikais dar labiau ištobulėjo. Nuo XIV a. vis dažniau tapyba puošiami ir pasaulietiniai statiniai (pilys, rūmai, rotušės). Baroke suklestėjo iliuzinė sienų bei lubų tapyba. XIX a. buvo sukurti istorizuoti mazarietiečių istoriniai tapiniai, o XX a.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Freskos technika: esmė ir raida
Freska (it. fresco - šviežias) - tai sienų tapybos technika, kai mineralinės kilmės dažai tepami ant tinku padengtos sienos paviršiaus. Freskos technika sukurtas sienų tapybos kūrinys kartais netiksliai vadinamas bet kokia technika atliktu sienų tapybos kūriniu - nuo priešistorinių urvų piešinių iki sintetiniais dažais patapytų šiuolaikinių kūrinių. Al fresco (sk. al. fresko; it. ant šviežio), buon fresco, - tai sienų tapybos technika: tapoma ant šlapio, šviežio tinko šarmui atspariais gamtiniais pigmentais, sumaišytais su kalkių vandeniu arba paprastu vandeniu. Tinką sudaro keli sluoksniai: 2-3 apatiniai (it.arricciato) - iš smėlio ir gesintų kalkių, viršutinis - intonaco - iš gesintų kalkių ir marmuro miltelių arba smulkaus smėlio. Paprastai Freskos kompozicija pirmiausiai piešiama ant kartono. Tapoma ant drėgno iintonaco seansais (giornata). Tinkui džiūstant gesintos kalkės prisijungia ore esantį anglies dioksidą ir kietėja sudarydamos kristalinę kalcio karbonato plėvelę, padengiančią ir apsaugančią tapybos paviršių. Kai kada al fresco derinama su al secco technika. Al fresco kūrinys dažnai apibendrintai vadinamas - freska. Al fresco atsirado etruskų kultūroje, labiausiai paplito Europos viduramžių ir renesanso dailėje, Lietuvoje - nuo XIV a. pab.
Al secco (sk. al seko; it. ant sauso) - tai sienų tapybos technika ant sauso tinko. Ji nėra tokia patvari kaip al fresco, nes tapybos paviršiuje nesusidaro apsauginė kristalinė plėvelė. Pigmentas maišomas su kalkių skiediniu, į kurį dedamas rišiklis - kiaušinio baltymas arba klijai. Al secco taikyta jau senovės dailėje, nuo XIV a. - Europos dailėje al fresco korektūroms, vad. pentimentui, ir kaip savarankiška technika.
Enkaustika (gr. Enkaustike) - kitaip vaško tapyba. Tapoma dažais kurių rišiklis vaškas. Enkaustika - vandeniui, o ypač šviesai atspari tapybos technika. Ji žinoma nuo V a. pr, Kr. sukurta Egipte. Itin įspūdingi enkaustikos pvz. Fajumo kapavietės (I - Iva.) mumijų portretai ir ankstyvosios krikščionybės ikonos (VI - VII a.) Sinajaus šv. Viduramžiais enkaustika išstūmė kitos tapybos technikos.
Sgrafitas - tai sienų dekoravimo būdas kelių sluoksnių spalvotu tinku. Jis atsirado Italijoje XV-XVI a. ir greitai paplito visoje Europoje. Sgrafito technika dažniausiai buvo taikoma dekoratyvinės bei ornamentinės tapybos darbams, o kartais ir figūrinėms kompozicijoms. Sgrafito technika tai plonas viršutinis sienos tinko sluoksnis pagal tam tikrą piešinį nukrapštomas iki apatinio skirtingos spalvos sluoksnio. Jų gali būti du trys ir daugiau.
Pietų renesanso tapyba: kontekstas ir bruožai
Mokslininkai, tyrinėdami meno kūrinius, siekia nusakyti vienos ar kitos civilizacijos kultūros ir meno ištakas, ypatybes, tęstinumą, reikšmę kitų civilizacijų kultūrai. Nuo senų senovės žmogus kuria grožį. Jam neužtenka pavalgyti, šiltai apsirengti ir turėti pastogę. Žmogui maža gamtos sukurto grožio. Jis linkęs savaip išreikšti tikrovę. Ilgą laiką menas buvo tapatinamas su grožio sąvoka, o menininkai buvo tie, kurie iš savo amžininkų skyrėsi itin subtiliu „grožio formulės“ suvokimu ir gebėjimu garsais, vaizdiniais, judesiais ja perteikti. Būtina priminti, kad įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse grožio suvokimas ir pateikimas buvo skirtingas.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Žmogaus - menininko prabudimą liudija pirmieji ornamentai, iškalti ar įrėžti akmenyje, kauliniuose ir raginiuose įrankiuose. Ant urvų sienų dažniausiai vaizduoti elniai, bizonai, arkliai, raganosiai ir kiti gyvūnai. Taip siekta juos užkerėti tikintis lengvos medžioklės. Archajinės epochos žmonės, susidūrę su paslaptingomis gamtos jėgomis, ieškojo būdų jas paveikti. Priešistorinė Lasko urvo tapyba (Makleno kultūra, apie 15000 pr. Senųjų civilizacijų menas pirmiausia tarnavo mirusiųjų kultui, dievams ir valdovų didybei. Ankstyviausios pasaulio civilizacijos gimė Artimuosiuose rytuose. Prieš 6500m. Mesopotamija. Jos gyventojai - šumerai, akadai, babiloniečiai, asirai, chaldėjai, persai - gyveno miestuose, statė milžiniškas šventyklas ir mokėjo rašyti. Geriausiai išlikusi dailės dalis - gliptika. Ji atskleidžia, kad ankstyvoji šumerų meninė kultūra glaudžiai susijusi su mitais, totemine ir ritualine kultūra. Susiformuoja savitas šumerų estetinis žmogaus figūros vaizdavimo kanonas, sutinkamas gausiuose gliptikos ir menkai išlikusiuose reljefinės ir apvaliosios - visatūrės skulptūros kūriniuose. Juose žmogaus nosis vaizduojama iš profilio, akis - iš priekio, o kojos - iš šono. Žmogaus kūnas vaizduojamas ne toks, koks yra tikrovėje, o koks turi būti pagal griežtų kanonų reikalavimų apibrėžtos dailės tradicijas. Kalnai, medžiai, vandens bangos gliptokoje ir reljefuose vaizduojamos sąlygiškai, atsižvelgiant į simetrijos ir ritmo santykius. Milžiniškus deivės Ištarės vartus dengė mėlynos glazūruotos plokštelės, dekoruotos drakonų bei jaučių atvaizdais.
Etruskų menas gyvavo VIII - I a. pr. Kr. Truskai išlaikė savo senovinę vėjo audros ir dangaus religiją, kuri rėmėsi būrimu iš aukojamo žvėries organų. Pirmieji paminklai rytietiški. Graikų įtaka pasireiškia tik VII a. pr. Kr., bet ji nenustelbia pagrindinių etruskų meno elementų. Romėnai juos pavergė. Dažnai tai, kas kildinama iš romėnų, iš tikrųjų yra etruskų palikimas. Etruskų tapyba artima rytų stiliui. Antkapinių paminklų, stelų, vežimų dekoracijose sutinkami gyvačių, drakonų, grifonų, Gilgamešo, žvėrių ir kovų motyvai. Žmogaus figūra primena ornamentinė struktūra.
Senovės Romos menas gyvavo VIII a. pr. Kr. - 476m.po Kr. 79m. po ugnikalnio Vezuvijaus lava ir pelenais palaidotas Pompėjos miestas, nuo XVIII a. atliekami kasinėjimai. Atkastų namų sienos supažindina su senovės Romos tapyba. Senovės Romos dailininkai mokėjo vaizduoti erdvinę perspektyvą. Babilono Ištarės vartų fragmentas VI a. pr. Etruskų Freskos „Tomba del Triclinio“ Tarkvinija (V a. pr. „Misterijų vilos“ sienų tapyba. Pompėja apie 60 pr.
Romanikos kaip epochos sąvoka įsigalėjo tik X-XI a. Prancūzijoje. Po antikos tikra Vakarų meno epocha, jos centrai - Prancūzija, Vokietija ir Italija (ypač Lombardija). Interjere vyrauja monumentali freskų tapyba, o nuo XI a. vis svarbesnis vaidmuo tenka skulptūrai ir dekoratyvinei dailei. Romaniškose Bažnyčiose išvysime sudėtingas skulptūrines grupes, dekoratyvinius reljefus, puošiančius portalus, fasadus, kolonas, timpanus. Dekore vyrauja dangiško pasaulio personažai, tačiau greta regime stilizuotų gyvūnų, paukščių, augalų, fantastiškų gyvūnų, demonų motyvų. Skulptūros ir tapybos paskirtis - perteikti krikščionybės išganymo teoriją ir krikščionių pasaulėvaizdį vaizduojamąja simbolių kalba. Griežta, nuo gamtos formų nutolusi meninė raiška atspindi tokią meno sampratą, kai didaktinis meno pobūdis ir simbolių galia iškeliama virš visų estetinių ir kitų reikalavimų. Žmonių ir daiktų dydžio santykis grindžiamas hierarchiniais ryšiais, o ne tikrove (prasminė perspektyva) - reikšmingos detalės išdidinamos. Tikro klestėjimo romanikoje susilaukė miniatiūrų bei stiklo tapyba. Gotikos stiliuje sumenko freskų reikšmė, suklestėjo vitražų menas, pradėta plėtoti altorių tapyba.
Stebuklinga renesanso epocha ne tik gimdė talentus, bet ir juos globojo: dailininkai Italijoje buvo pakelti kone Į šventųjų rangą. Vos pasklisdavo gandas, kad kažkas nutapė freską, liaudis plūsdavo jos žiūrėti. Kai tauta sužinodavo, kad iš dirbtuvės į kokį nors vienuolyną bus gabenamas naujas paveikslas - jį lydėdavo milžiniškos procesijos. Kiekviena nauja skulptūra ar geresnio architekto statinys buvo plačiai aptariama turguose ir apdainuojama sonetais. Dailininkams buvo suteikiami riterių, patricijų, tautos didvyrių titulai, per jų laidotuves skambėdavo varpai ir nedirbdavo parduotuvės. Paprasti miestelėnai žvelgė į juos su dievobaiminga pagarba, pasaulietinė ir dvasinė valdžia jiems nuolaidžiavo, o teisėsauga taikė jiems švelnesnį baudžiamąjį kodeksą. Renesansas labiau reiškėsi ne kaip apibrėžtas stilius, o kaip gyvenimo būdas. Atsižadėjus griežtų viduramžių nuostatų ir saitų, renesansas atrado žmogų. Naujas sąjūdis pradėjo keisti viduramžišką požiūrį į kūrybą, nes humanistų ir meninkų idealu tapo universalus antikos žmogus, galįs įvaldyti bet ką. Visuose menuose žmogus atsiskleidė kaip asmenybė, naujos kūrybinės galios ir humanizmo dvasia formavo laisvą pilietį. Menuose viršpatavo harmonija, formos, spalvos ir kompozicijos pusiausvyra. Renesanso gimtinė Netrukus susilsukė ltgiaverčių varžovų - žymių Nyderlandų tapytojų, vokiečių drožėjų ir vario raižytojų, tyrėjų, moksliškai pagrindusio meno dėsnius. Tačiau aptariant renesanso meną, vertėtų skirti du dalykus: XV-XVI a. Italijoje vykstantys procesai visiškai skiriasi nuo procesų, vykstančių šalyse į Šiaurę nuo Alpių. Antai Italijoje bandoma gaivinti antikos tradicijas, o Prancūzijoje, ypač Vokietijoje, Lenkijoje ar Lietuvoje gaivinti nėra ko. Tapyboje dailininkai, vėl „grįžę į gamtą“, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šėšėlį.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Renesansas buvo nauja ir reikšminga meno epocha.
Renesansas Lietuvoje: savito stiliaus formavimasis
Lietuva XVI a. buvo klestinčios kūrybinės energijos kraštas, kuriame susiformavo savitas renesanso stilius. Šį stilių įtakojo Pietų Italijos ir Šiaurės Nyderlandų renesansas. Pirmasis Lietuvos renesanso pradininkas buvo Žygimantas Senasis, o pirmasis miestas, pažengęs renesanso keliu, buvo Vilnius.
Renesanso menas Lietuvą, kaip ir kai kurias kitas vidurio Europos šalis, pasiekė XVI a. pr. Jį skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos humanistinės idėjos, einančios iš tų Europos šalių, su kuriomis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai, kurių augantys miestai reikalavo žemės ūkio produktų ir miško gėrybių. Ekonominiam stiprėjimui ir feodalų pajamoms turėjo reikšmės padidėjęs valstiečių baudžiavinis išnaudojimas, įteisintas 1557 m. Žygimanto Augusto Valakų reforma. Nemažai pajamų teikė ir miestai, todėl didikai feodalai rūpinosi jų augimu: plėtė amatus, skatino didesnę jų specializaciją, taip pat produkcijos kokybę bei dailės amatų estetinį brendimą. Prekiaudami vietoje ir su užsieniu žemdirbių ir amatininkų gaminiais, turtėjo miestų pirkliai. Neapsieita ir be sunkumų. Valstiečių priešinimasis, bajorijos nepasitenkinimas ir ypač karai su Maskva ir totoriais alino feodalinę valstybę, stabdė jos kultūros nuoseklią plėtotę ir privedė prie Lietuvos ir Lenkijos unijos (1569), sukėlusios ekonominį ir politinį smukimą.
Kultūrinius ryšius plėtė feodalinės diduomenės kelionės po Europos feodalų dvarus, gilesnis susipažinimas su užsienio tautų buitimi ir papročiais. Didikai, turtingi pirkliai ir amatininkai savo vaikus siuntė mokytis į Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetus, kur jie susipažindavo su humanizmo ir renesanso kultūra, o vėliau ir su reformacija. Tai matydama, smulkioji bajorija ir miestiečiai reikalavo mokyklų savame krašte. Renesanso kultūros įtakai turėjo Žygimanto Augusto 1568 m. liepos 10 d. leidimu įsteigta Vilniaus kolegija, kuri tų pačių metų rudenį Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu pradėjo veikti.
Lietuvoje renesanso kultūra plito ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir feodalų pilyse. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai (Povilas Alšėniškis, Vaclovas Virbickas), net vienas kitas miestietis (S.Lebedys) kolekcionavo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, meniškus ginklus, rankraščius, miniatiūras, komplektavo bibliotekas. Lietuvoje XV a. pab. - XVI a. pr. drauge su klasinių prieštaravimų stiprėjimu, su valdančiųjų sluoksnių globojamo meno dideliu sueuropėjimu, reikalavusiu naujos meninės orientacijos, kuri neatitiko liaudies estetinio suvokimo, kilo reikalas kurti savajai liaudies sferai skirtą meną. To meto liaudies meno kūrinių neišliko, tačiau jis, matyt, buvo profesionaliojo meno veikiamas, o savo ruožtu veikė ir profesionalųjį meną. Liaudies menas, lėčiau perimdamas naujoves, stabdė vietinių tradicijų kitimą ir spartesnę renesanso išraiškos priemonių plėtotę, bet jis teikė joms nacionalinio atspalvio. Abi šios meno kultūros formos jungė skirtingai suprantamą tautinę savimonę.
Glaudūs ekonominiai, valstybiniai ir asmeniniai ryšiai tebesiejo Lietuvą su vakarinėmis baltarusių žemėmis. Architektūra ir dailė turėjo daug bendrų ypatybių, nes tų pačių feodalų valdos buvo ir lietuvių, ir baltarusių žemėse (pvz., Radvilos turėjo Biržų, Kėdainių, Dubingių dvarus Lietuvoje ir Nesvyžiaus, Slucko - Baltarusijoje). Vienuose ir kituose dvaruose dirbo tie patys architektai ir dailininkai, dažnai kviesti iš Vilniaus arba parengti Vilniuje; net gabesnieji darbininkai statyboms ir taikomosios dailės dirbtuvėms buvo parenkami iš lietuviškų ir baltarusiškų dvarų. Šios sąlygos ir veiksniai Lietuvos Renesansui teikė savitumo.
Kaip ir kitose Europos šalyse, Lietuvoje šio stiliaus pamatas buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendencijų. Nauja socialinė Lietuvos aplinka, senojo gotikinio meno vietinių tradicijų gajumas, XVI a. pab.-XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais pagausėję iš Vakarų Europos ateinantys kai kurie manieristinio meno bruožai įgalino laisvai interpretuoti renesansines formas; tai ardė renesanso meno vienovę, bet manierizmo bruožai nevirto sistema. Visi šie, kai kada ir prieštaringi, reiškiniai padėjo įsigalėti ir paplisti Lietuvoje renesanso menui.
Renesanso meno mecenatai ir kūrėjai Lietuvoje
Lietuvos renesanso meno mecenatai buvo didikai, aukštieji bažnyčios pareigūnai, religinės bendruomenės, vienas kitas turtingas miestietis ir didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, kuris gyveno daugiau Vilniuje negu Krokuvoje. Jie užsakinėjo dailininkams paveikslus, vaizduojančius turnyrų, medžioklių scenas, portretus: užsakymų ypač pagausėjo ėmus organizuoti portretų galerijas. Norėdami parodyti savo turtingumą ir gerą skonį, didikai statydinosi rūmus, juos puošė skulptūromis, molbertinėmis bei sienų tapybos ir taikomosios dailės kūriniais. Dirbo vietos ir užsienio meistrai. Užsienio dailininkų kvietimasis buvo didikų pasididžiavimas, pabrėžiantis ryšius su Vakarų Europa. Užsieniečių kūryba didino Lietuvos meno internacionalinį pradą. Tačiau išprusę užsakovai, pažindami Vakarų renesansą, atvykusiems architektams ir dailininkams kėlė savus reikalavimus, susijusius su gamtos sąlygomis, papročiais ir visuomenės estetiniu suvokimu. Be to, jie kvietėsi meistrus, artimesnius savoms tradicijoms. Lietuvos Renesansui šalia krašto tikrovės matymas, perteikiamas, savitas grožio supratimas. Net pirkdami užsienyje arba ten užsakydami taikomosios dailės ar kitus kūrinius, užsakovai pasirinkdavo atitinkančius savo krašto estetinį skonį.
Vietiniai architektai ir dailininkai vieni priklausė didikų dvarams (tėvoniniai) arba vienuolynams, kiti - jungėsi į laisvų amatininkų artimų specialybių gamybinius susivienijimus, vadinamus cechais. Pastarieji rūpinosi savo narių gamybos ir jos kokybės reikalais; savo teisėms ginti turėjo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą.
tags: #pietų #renesanso #tapybos #bruožai