Pietų Osetijos ir Abchazijos konfliktai: istorija, dabartis ir ateities perspektyvos
Pietų Osetijos ir Abchazijos konfliktai yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis gilias istorines šaknis ir darantis didelę įtaką visam Kaukazo regionui. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti šių konfliktų priežastis, eigą, pasekmes, taip pat apžvelgti dabartinę situaciją ir galimus ateities scenarijus.
Istorinis kontekstas
Norint suprasti dabartinę situaciją, būtina atsigręžti į praeitį ir išanalizuoti istorinius įvykius, kurie formavo šių regionų likimą. Dabartinio Sakartvelo teritorijoje žmonės apsigyveno ankstyvajame paleolite. Neolite paplito žemdirbystė ir gyvulininkystė, antro tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje-pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje bronzos, 9-7 a. pr. Kr. - geležies apdirbimas. Čia gyvenusios gentys (kolchai, moschai ir kitos) minimos pirmo tūkstantmečio prieš Kristų Asirijos ir Urartu šaltiniuose. 6 a. pr. Kr. dabartinio Sakartvelo teritorijos vakarinėje dalyje susikūrė graikų mituose minima Kolchidės karalystė, vėliau kolonizuota Mileto graikų, 4-3 a. pr. Kr. Kuros slėnyje - Kartlija. 66-64 pr. Kr. Sakartvelas priklausė Romai. Nuo 2 a. pamažu plito krikščionybė. Apie 330 ji tapo valstybine religija Kartlijoje (Bažnyčia pavaldi Antiochijos patriarchatui, nuo 471 autokefalinė), 6 a. - Kolchidėje (Lazikoje; Bažnyčia pavaldi Konstantinopolio patriarchatui). 4 a. sukurtas gruzinų raštas. 4-6 a. dėl Sakartvelo varžėsi ir kariavo Persija su Bizantija. Kartliją 523 užkariavo Persija, Laziką - Bizantija (7 a. 7 a. antroje pusėje Kartliją užkariavo arabai. 8 a., silpstant Kalifatui ir Bizantijai, Sakartvelo žemėse susikūrė keletas valstybių: Kachetija, Eretija, Abchazija ir Tao-Klardžetija, valdoma Bagrationų, kurie nuo 888 titulavosi Sakartvelo karaliais. 11 a. pradžioje vienas jų, Bagratas III (valdė 975-1014), suvienijo Vakarų ir dalį Rytų Sakartvelo. Šalį vienyti baigė Dovydas IV Statytojas (valdė 1089-1125), kuris išvijo nuo 11 a. antros pusės puldinėjančius seldžiukus, 1122 atkariavo iš arabų Tbilisį (čia iš Kutaisi perkėlė sostinę). Didžiausią galią Sakartvelas pasiekė valdant karalienei Tamarai (1178-1215); driekėsi nuo Juodosios iki Kaspijos jūros, jos vasalais buvo Şirvanas ir Trapezuntas (žemėlapis Sakartvelo karalystė 13 a. pradžioje). Sakartvelo karalystė 13 a. Šį klestėjimo laikotarpį 1220 nutraukė mongolų įsiveržimas. Sakartvelo rytinė dalis buvo tiesiogiai pavaldi Chulaguidų chanams, vakarinė dalis, Imeretija, išliko nepriklausoma (valdė šalutinė Bagrationų linija). Valdant Jurgiui V (1314-46) Sakartvelas šiek tiek sustiprėjo, tačiau 1387-1403 ją 8 kartus nusiaubė Timūro kariuomenė. Smuko žemės ūkis (sunaikinti drėkinimo kanalai), amatai, prekyba. Paskutinio vieningo Sakartvelo karaliaus Aleksandro I (valdė 1412-43) sūnūs šalį pasidalijo: 15 a. antroje pusėje Sakartvelas suskilo į Kartlijos, Kachetijos, Imeretijos karalystes ir Gurijos, Megrelijos, Abchazijos, Svanetijos, Samcchės kunigaikštystes. Turkams 1453 užėmus Konstantinopolį, nutrūko Sakartvelo ryšiai su krikščioniškaisiais Vakarais. 1510 Turkija užėmė Imeretijos sostinę Kutaisi. Netrukus Persija nusiaubė Kartliją. 1578 turkai užėmė visą Užkaukazę, bet 17 a. pradžioje Persijos šachas Abasas I Didysis išstūmė juos iš Kartlijos ir Kachetijos. Tūkstančius gruzinų jis iškėlė į Persijos pakraščius. Tačiau šachų vardu Bagrationų valdomoje Kartlijoje trumpam įsigalėjo taika; Vachtangas VI (valdė 1711-24) kodifikavo įstatymus, atkūrė drėkinimo kanalų sistemas, skatino kultūros plėtrą (išspausdintos pirmosios knygos). 1722 Persijoje žlugus Sefevidų dinastijai į Sakartvelą vėl įsiveržė turkai. Juos išvijo Persijos šachas Nadyras, kuris perdavė valdyti Kartliją Teimurazui II (valdė 1744-62). Jo sūnus Iraklijus II (valdė 1744-98) suvienijo Kartliją ir Kachetiją. Šalyje pradėjo kurtis manufaktūros. Išaugo Tbilisis (18 a. antroje pusėje buvo apie 25 000 gyventojų), Kutaisi ir kiti miestai. Nuolatinių karų sukelti ūkio sunkumai bei Dagestano kalniečių puldinėjimai vertė Sakartvelo valdovus ieškoti Rusijos paramos. 1783 Iraklijus II su imperatore Jekaterina II pasirašė Georgijevsko traktatą, kuriuo priėmė Kartlijos-Kachetijos nepriklausomybę garantuojančios Rusijos globą, tačiau per 1795 Persijos antpuolį Sakartvelui pagalbos nesuteikė. 1801 Rusija, nepaisydama Georgijevsko traktato, užėmė Kartliją-Kachetiją, o Bagrationus nušalino nuo valdžios. 19 a., daugiausia po karų su Persija bei Turkija, Rusija užėmė ir kitas Sakartvelo žemes: 1810 Imeretiją ir Abchaziją (1864 vietoj kunigaikštystės įkurta Suchumio apygarda), 1829 - Guriją, 1857 - Megreliją, 1858 - Svanetiją, 1878 - Poti ir Batumi uostus.
Šiaurės Osetija Rusijos imperijos dalimi tapo 1774 metais ir iki šiol yra Rusijos Federacijos dalimi. Pietų Osetija buvo prijungta prie Gruzijos. 1801 metais Pietų Osetija ir Gruzija tapo Rusijos imperijos dalimi.
Apie 950 metus Gruzijos monarchija aneksavo Abchazijos karalystę. 16 amžiuje, po to kai iširo Gruzijos karalystė, vėl iškilo nepriklausoma Abchazijos kunigaikštystė. 1570 metais Abchazijos kunigaikštystė buvo okupuota Osmanų imperijos (dabartinės Turkijos).
Šie istoriniai įvykiai padėjo pagrindą teritoriniams ginčams ir etninei įtampai, kuri išryškėjo XX amžiuje.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Konfliktų genezė
Priešpriešos tarp gruzinų ir osetinų apraiška siejama su Pirmuoju pasauliniu karu ir bolševikine Rusija. Tuo metu Gruzijoje formavosi nacionalinė valstybė ir osetinai tuo metu vis dėlto nepritarė toms idėjoms, jie palaikė bolševikinės Rusijos siekius. Natūraliai jie turėjo ten savo sąjungininką ir būtent pirmieji kariniai ir kruvini susidūrimai tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos įvyko 1919-1920 metais.
Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1921 metais Šiaurės Osetija trumpai tapo Tarybine Kalnų Respublika. 1990 metais Šiaurės Osetijos Socialistinė Respublika tapo pirmąją autonomine respublika paskelbusia savo nepriklausomybę ir 1991 metais buvo pervadinta į Šiaurės Osetijios Respubliką. Pietų Osetija būdama pavergta tuo metu save pasiskelbusios Gruzijos Demokratinės Respublikos simpatizavo Tarybinei Rusijai ir Bolševikams. 1918-1920 metais Osetijos - Gruzijos karinio konflikto metu buvo kilę keletas sukilimų, kuriais buvo siekiama atsiskirti nuo Gruzijos valdomos Menševikų vyriausybės. Demokratinės Gruzijos Menševikų vyriausybė žiauriai numalšino Pietų Osetinų sukilimą. Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1921 metų balandžio mėnesį Pietų Osetija tapo Pietų Osetijos autonomine Apskritimi Gruzijos sudėtyje.
1989 metais didėjant Gruzijos ir Osetijos nacionalizmui didėjo priešprieša ir tarp Pietų Osetijos ir Gruzijos. 1989 metais Gruzijos Aukščiausioji Taryba Gruzinų kalbą paskelbė valstybine visoje Gruzijoje, tame tarpe ir Pietų Osetijoje. Tuomet Pietų Osetijoje buvo prisimintas ir Gruzijos - Osetijos 1918 - 1920 metų karas, kurį Pietų Osetinai laikė karu dėl nepriklausomybės nuo Gruzijos, o šio sukilimo žiaurų nuslopinimą Pietų Osetinai laikė Gruzijos vykdytu genocidu. Todėl 1990 metų rugsėjo 20 dieną Pietų Osetijos Autonominės Apskrities Liaudies Taryba Pietų Osetiją paskelbė nepriklausoma Pietų Osetijos Demokratine Respublika TSRS sudėtyje, o 1918-1920 metų Gruzijos - Osetinų karinį konflikta įvertino kaip Gruzijos Demokratinės Respublikos vykdytą genocidą Pietų Osetijoje. Tokią pačią rezoliuciją dėl Gruzijos vykdyto genocido priėmė ir Šiaurės Osetijos vyriausybė.
Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1917 metais save pasiskelbusi nepriklausoma demokratinė Gruzijos Menševikų vyriausybė 1918 metais jėga prijungė Abchaziją prie Gruzijos. 1931 metais J. Stalinas, pats būdamas Gruzinas “dovanojo” Gruzijai Abchaziją, kurią paskelbė Abchazijos Autonomine Tarybų Socialistine Respublika (AATSR) Gruzijos sudėtyje. Stalino valdymo laikais buvo uždarinėjamos Abchazų mokyklos, o Abchazų vaikai buvo verčiami mokytis Gruzinų kalbos. Po Stalino mirties Abchazams buvo duotos didelės teisė autonominės republikos valdyme.
Prasidėjus Tarybų Sąjungos irimui pradėjo didėti etniniai nesutarimai tarp Abchazų ir Gruzinų. Daugelis Abchazų priešinosi “nepriklausomos” Gruzijos tapimui, nes bijojo, kad Gruzija tapusi nepriklausoma taps nekontroliuojama ir sunaikins Abchazų autonomiją. Todėl Abchazai siekė tapti savarankiška tarybine respublika Kaukazo regione. 1991 metų balandžio mėnesį Gruzijai paskelbus nepriklausomybe, sekančių 1992 metų vasario 21 dieną Gruzijos Karinė Taryba paskelbė, kad panaikina Tarybų Gruzijos Konstitucija ir atstato 1921 metų Gruzijos Demokratinės Respublikos konstituciją. Daugelis Abchazų tai suprato kaip jų autonominio statuso panaikinimą, todėl tų pačių 1992 metų liepos 23 dieną Abchazijos Aukščiausioji Taryba paskelbė nepriklausomybę nuo Gruzijos.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kariniai konfliktai ir jų pasekmės
Didėjant politinei įtampai 1991 metų sausio 5 dieną prasidėjo pirmasis Gruzijos - Pietų Osetinų karas, kuris tęsėsi iki 1992 metų. Šio karo metu Gruzijos kariuomenė sudegino daugelį Pietų Osetijos kaimų. 2008 rugpjūčio 8 dieną Gruzijos pro-Amerikietiškas prezidentas Saakašvilis pradėjo antrąjį karą Prieš Pietų Osetiją siekadamas ją vėl okupuoti.
Prieš devynerius metus, 2008 m. rugpjūčio 7-8 d. naktį, Pietų Osetijoje prasidėjo karinis konfliktas, kuris tapo nesibaigiančiu Rusijos karu prieš Gruziją. Konfliktas prasidėjo tarp prorusiškos Pietų Osetijos milicijos ir Gruzijos kariuomenės, kuri siekė didesnės kontrolės regione. Kitą dieną į konfliktą įsitraukė nuo 1992 m. Pietų Osetijoje ir Abchazijoje Rusijos dislokuotos vadinamosios taikdarių pajėgos bei iš Šiaurės Kaukazo atskubėjusi ginti „savo piliečių“ Rusijos kariuomenė. Konflikto metu Rusijos pajėgos puolė gruzinus tiek Pietų Osetijoje, tiek Abchazijoje - po penkių dienų Gruzijos kariuomenė buvo nugalėta ir išvaryta kartu su dar 20 tūkstančių Gruzijos piliečių, gyvybiškai svarbi infrastruktūra sunaikinta, o strategiškai svarbių miestų kontrolė buvo perimta į Rusijos kariuomenės rankas.
Šis karas turėjo didelių pasekmių:
- Žuvo daug civilių gyventojų ir karių.
- Dešimtys tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus ir tapti pabėgėliais.
- Buvo sunaikinta infrastruktūra ir ekonomika.
- Padidėjo etninė įtampa ir nepasitikėjimas.
- Rusija pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, o tai dar labiau apsunkino situaciją.
Dabartinė situacija
Šiandien Rusija kartu su Nikaragva, Venesuela ir Nauru yra pripažinusios šias teritorijas nepriklausomomis valstybėmis, nors faktiškai galime jas vadinti Rusijos aneksuotomis teritorijomis. Abchazija yra pripažinusi Pietų Osetiją ir atvirkščiai. Taip pat jas pripažįsta bandančios atsiskirti Padniestrės (Moldova) ir Kalnų Karabacho (Azerbaidžanas) teritorijos.
Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijose dauguma gyventojų turi Rusijos pilietybę, rusų kalba yra pripažinta valstybine, o Rusijos rublis yra šių sričių nacionalinė valiuta. 2015 metais Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Dūmoje ratifikavo aljanso ir tolesnės Pietų Osetijos integracijos į Rusiją sutartį. Pagal šią sutartį Rusija aneksavo dalį Pietų Osetijos ir pareiškė esanti atsakinga už visos likusios Pietų Osetijos gynybą ir saugumą, tolesnę integraciją vidaus politikoje bei visus klausimus ir sprendimus, susijusius su Pietų Osetijos užsienio politika. Kremliuje toliau kalbama apie absoliučią Pietų Osetijos aneksiją ir prijungimą prie Šiaurės Osetijos, kuri priklauso Rusijai. Deja, Pietų Osetijos visuomenė tokiai baigčiai neprieštarauja. Daugiau nei 75% Pietų Osetijos gyventojų jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai ir antrina Putinui manydami, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „geopolitinė katastrofa“.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Lyginant Abchaziją su Pietų Osetija, integracijos į Rusiją siekiai Abchazijoje yra šiek tiek silpnesni, nors teritorija visiškai atsisako bendradarbiauti su Gruzija. Tačiau, skirtingai nei Pietų Osetija, Abchazija nesiekia visiškos integracijos į Rusiją ir teikia pirmenybę nepriklausomos valstybės statusui. Net apie 80% abchazų pasisako už nepriklausomybę ir tik 20% už integraciją su Rusija. Deja, tik 15% Abchazijos teritorijos gyventojų pasisako už integraciją su Gruzija.
Nors Gruzija bandė susigrąžinti Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijas - tai vykdė nesėkmingai, nes visada sulaukdavo ginkluoto Rusijos pasipriešinimo, tai lėmė dar didesnį teritorijų praradimą. Gruzija bandė laimėti Pietų Osetijos ir Abchazijos simpatiją, teikdama humanitarinę paramą, tačiau tai darė nesėkmingai, ir kontrastas tarp gyvenimo lygio Gruzijoje vienoje pusėje ir Pietų Osetijoje bei Abchazijoje kitoje pusėje tapo dar ryškesnis. Taip pat Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams buvo suteikti neutralūs atpažinimo ir kelionės dokumentai, leidžiantys jiems gauti išsilavinimą ir gydymą Gruzijoje, tačiau „neutralūs“ pasai buvo aršiai kritikuojami Rusijos, kuri bijojo didesnės Gruzijos įtakos regione.
"Borderizacija" ir jos pasekmės
Rusijos kontroliuojamos išorinės sienos su Gruzija ir nesibaigianti „borderizacija“ šiandien yra kone didžiausia problema ir grėsmė Gruzijai bei jos tolesnei integracijai į Vakarus. Vadinamoji „borderizacija“ susideda iš dviejų problemų. Pirmoji - tai anksčiau buvusios tik teorinės ribos tarp Gruzijos vertimas į fizinę sieną, apjuostą spygliuota viela, sužymėtą pasienio ženklais ir kontroliuojamą Rusijai pavaldžių patrulių. Antroji - tai nuolat perkeliami pasienio ženklai giliau į Gruzijos teritoriją. Ši tipiška Rusijos strategija, skirta destabilizuoti Gruziją, tęsiasi nuo pat 2008 m. ir taip Rusija veržiasi Tbilisio link, kuris yra tik 45 km nuo šiuo metu kontroliuojamos Rusijos teritorijos. 2015 m. liepos 10 d. Rusija tylomis perstatė riboženklius ir užėmė dar 1,5 km teritorijos, į kurią taip pat patenka apie 200 m. Baku-Supsos naftotiekio. Nors iki šiol nebuvo sutrikdyta vamzdyno veikla - tai yra akivaizdi Rusijos provokacija. Taip pat šiuo metu siena yra arti strategiškai svarbios Rytų-Vakarų magistralės, kuri yra pagrindinis transporto koridorius, jungiantis įvairius valstybės regionus. Šią vasarą, prieš pat Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimą Hamburge, Rusijos pajėgos, saugančios okupuotos Pietų Osetijos pasienį su Gruzija, perkėlė pasienio žymeklius dar toliau į Gruzijos teritoriją.
Gruzijos vyriausybė ir prezidentas smerkia Rusijos veiksmus, tačiau stengiasi išlikti kantrūs ir atsargūs bei atsilaikyti prieš Rusijos provokaciją. Tačiau tokios Gruzijos pozicijos nepripažįsta ne tik Gruzijos piliečiai, bet ir Jungtinių Tautų Organizacija. Nuolatinė „borderizacija“ - tai didžiausias trukdys Gruzijai prisijungti prie NATO. Nepaisant to, jog NATO išreiškė poziciją, kad šis konfliktas nėra trukdys Gruzijai prisijungti prie Aljanso, ateis laikas, kai Gruzija privalės apsispręsti dėl šių teritorijų statuso, savo suverenumo bei aiškių teritorinių ribų. Todėl vykdoma „borderizacija“ - tai aiški Rusijos provokacija ir trukdys Gruzijai integruotis į Vakarus.
Vakarų valstybių vaidmuo ir perspektyvos
Dėl jau devynerius metus blogėjančios padėties kaltos ir Vakarų valstybės, kurios nuvertina Rusijos karinę grėsmę ir įsišaknijusias imperialistines ambicijas bei paviršutiniškai žvelgia į Rytų Europos valstybių istorinę patirtį ir poziciją Rusijos klausimu. Nepaisant skambių vertybinių deklaracijų, Vakarams Gruzija neįdomi daug metų. Ta pati situacija ima kartotis ir su Ukraina. Abu Europos Sąjungos pasienyje vykstantys karai daugeliui ES politikų atrodo kaip nereikšmingi įšaldyti konfliktai. Tačiau - tai nėra dar vienas konfliktas pasienyje, tai - principinė kova su Rusijos imperializmu ir raudonųjų linijų nepaisymu. Vakarų apatijai šioms valstybėms antrina ir didžiųjų ES valstybių siekis atkurti diplomatinius bei ekonominius santykius su Rusija nesustabdys Rusijos teritorinių ir karinių ambicijų. Turint omenyje Rusijoje vyksiančius prezidento rinkimus ir nuolatinį valdančiųjų poreikį kurstyti konfliktus, principinės Vakarų pozicijos dėl konflikto Gruzijoje nesilaikymas gali paskatinti Rusija žengti dar toliau. Panašu, kad, nepraėjus nei dešimtmečiui nuo konflikto pradžios ir nesuteikę jokios realios paramos Gruzijai, aukojame Abchaziją ir Osetiją.
Jei Vašingtonui pavyktų prijungti Gruziją prie NATO, tuomet Gruzijos mėginimas susigražinti jos požiūriu prarastas teritorijas galėtų sukelti karinį konfliktą. Gruzija yra išsidėsčiusi Juodosios jūros rytinėje pakrantėje. Tad kokius “regioninio saugumo reikalus” Gruzija turi su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją - NATO? NATO buvo įkurta apginti Vakarų Europą nuo tariamo TSRS [uolimo, tačiau TSRS jau seniia nebėra. Žlugus Tarybų Sąjungai NATO prarado savo tikrąjį tikslą. Deja, NATO sparčiai išsiplėtė ir dabar savo sudėtyje jau turi buvusias Tarybų Sąjungos respublikas, tame tarpe ir Lietuvą. NATO tapo priedanga JAV vykdomai karinei agresijai pasaulyje ir NATO tiekia karius Vašingtono kuriamiems karams. Vašingtonas išlaikė NATO gyvuojančia organizacija ir pavertė ją į karių - samdinių armiją tarnaujančią Vašingtono pasaulinei karo imperijai.
Vietos gyventojų perspektyvos ir taikdarystės galimybės
Kalbant apie kartveliškas medijas, man atrodo, kad jos tiesiog ignoruoja šiuos klausimus ir niekaip nenušviečia regiono problemų. Derybiniai klausimai aprašomi pranešimuose spaudai. Dažniausiai rašoma tik apie neeilinius įvykius, pavyzdžiui, „perplaukė Ingurio upę ir žuvo“, „ką nors nužudė“, „ką nors užėmė“. Todėl man asmeniškai tai neįdomu. O kasdienė buitis medijose vietos neranda. Veikia tik kelios naujienų agentūros, kurios domisi šiais klausimais ir juos giliau nagrinėja. Tai galioja kalbant ne tik apie konfliktų pilkąsias zonas ir taikdarystę, bet ir, pavyzdžiui, apie smurto artimoje aplinkoje vaizdavimą. Šia tema prabylama tik tada, kai praliejamas kraujas, kai įvyksta žmogžudystė ar kas nors šokiruojančio. Tačiau nutylima, kai asmuo, išžaginęs moterį, lieka nenuteistas. Jei medijos pasakotų apie tai, o ne ieškotų sensacijų, smurto lygis neabejotinai nukristų. Todėl taikdarystės procesuose žurnalistų vaidmuo yra labai svarbus - kad žmonės, gyvenantys viename regione, žinotų vieni apie kitus. Nekalbu apie didesnius regionus, tokius kaip Pietų Kaukazas ar Kaukazas, kalbu apie vidų - Sakartvelą ir atskilusius jo regionus Abchaziją ir Pietų Osetiją. Jeigu atliktume apklausą apie aktualiausias problemas, taikdarystės ir konflikto klausimai nepatektų net į trejetuką. Jie atsidurtų kur nors paskutinėse pozicijose, nes žmonėms svarbesni socialiniai klausimai, sveikatos apsauga. Taikdarystė jiems neaktuali, nes jie tiesiog nežino, kas vyksta pasienyje. Medijos turi daugiau informuoti apie tai - ir ne tik neigiamai, kaip visi įpratę. Yra daug pozityvių istorijų, taip pat ir apie moteris, tiek iš šios, tiek iš kitos sienos pusės. Kalbėkime ir apie sėkmes, ir apie problemas. Jeigu man parodys žmogų, kuris nori save realizuoti, bet susiduria su tam tikrais sunkumais, aš, kaip skaitytoja iš Tbilisio, būsiu su juo solidari, galbūt norėsiu jam padėti - taip taikdarystė tik stiprės. Jeigu nieko vieni apie kitus nežinosime ir nebūsime vieningi, nebūsime ir vienas kito dalimi.
Pirma yra tai, kuo aš gyvenu - lygių teisių užtikrinimas. Lygios teisės ir lygios galimybės turėtų būti pagrindinis mūsų prioritetas. Antra, ekonominis ir politinis moterų įgalinimas. Be šių dviejų komponentų negalėsime apsaugoti moterų. Valdžia turi realią įtaką, todėl turime turėti prieigą prie jos. Kad ką nors pakeistume, mums reikia išteklių. Lyčių lygybė yra ypač svarbi sprendimų priėmimo lygmeniu - kad galėtume visur dalyvauti, taip pat ir taikdarystės procesuose. Kai politikai dėlioja prioritetus, jie turi galvoti, klausti žmonių - mūsų, jūsų, visų - kaip tai reikėtų padaryti. Manau, kad jeigu skiepas nuo koronaviruso sprendžia šią problemą, ir rusiška, ir abchaziška, ir kartveliška pusė turėtų skirti skiepų žmonėms iš Abchazijos. (Sakartvelas norėjo pasidalinti vakcinomis su Abchazija, tačiau ji jų nepriėmė. Abchazija gavo vakcinų iš Rusijos, bet jomis skiepytis gali tik Abchazijos pasus turintys piliečiai, todėl ten gyvenantys vietiniai kartvelai lieka už borto - aut.) Be abejo, taikdarystė susijusi su sveikatos apsauga, tad pastaroji man yra ypač svarbi. Būtina suprasti, kokiu būdu politikai ir mes dėliojame prioritetus. Aišku, svarbiausia, kaip tai daro politikai.
Teisinis aspektas
Birželio 1 d. Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl situacijos Gruzijoje“. Rezoliucija atitinka Gruzijos interesus bei pripažįsta jos tiesą. Tačiau pamirštama kita pusė ir jos tiesa.
1990 m. birželio 20 d. Gruzijos TSR Aukščiausioji taryba atšaukė visus įstatymus ir teisinius aktus, kuriuos priėmė GTSR po 1921 m. Tuo pasinaudojo Abchazija ir Pietų Osetija. Abchazija rėmėsi tuo, kad jeigu negalioja teisiniai aktai priimti GTSR, tai negalioja 1931 m. Abchazijos įėjimas į Gruzijos TSR sudėtį. Iki 1931 m. 1990 m. rugpjūčio 25 d. Abchazijos ATSR Aukščiausioji taryba priėmė Deklaraciją dėl Abchazijos valstybinio suvereniteto, Nutarimą dėl Abchazijos valstybingumo apsaugos teisinių garantijų, o taip pat sprendimą dėl 1978 m. konstitucijos galiojimo panaikinimo ir 1925 m. Analogiškais pagrindais negalioja ir Pietų Osetijos perdavimas Gruzijos TSR, 1922 m. balandžio 22 d. dekretas, kuriuo buvo sukurta Pietų Osetijos autonominė sritis Gruzijos TSR sudėtyje, ir kurį priėmė Visos Rusijos centrinis vykdomasis komitetas ir Gruzijos TSR Liaudies komisarų taryba. Todėl 1990 m. spalio 20 d. liaudies deputatų Taryba Pietų Osetijos autonominę sritį paskelbė Pietų Osetijos tarybų demokratine respublika.
Gruzija, pasinaudojusi tarptautinėje teisėje įtvirtinta tautų apsisprendimo teise ir tapusi nepriklausoma valstybe, nenori sutikti su tuo, jog tokią teisę turi ir kitos tautos. Iš vienos pusės Gruzija teigia, kad buvo Rusijos okupuota ir panaikina okupacijos metu priimtus dokumentus, o iš kitos pusės ji savo teritorija pripažįsta abchazų ir osetinų žemes, kurios buvo prijungtos prie jos tos pačios okupacijos metu. Ir jeigu ginče dėl Pietų Osetijos teritorijos osetinai gali remtis argumentu, kad ši teritorija nuo seniausių laikų buvo osetinų etninėmis žemėmis, tą patvirtina patikimi graikų - lotynų, senovės armėnų ir senovės gruzinų naratyviniai šaltiniai, tai abchazai gali tvirtai teigti, kad nepriklauso Gruzijai - pagal tarptautinę teisę iš TSRS - carinės imperijos teisių perėmėjos, Gruzija turėjo teisę išeiti su ta teritorija, kurią turėjo įeidama į carinės Rusijos sudėtį.
#
tags: #pietu #osetija #ir #abchazija #konfliktai