Korėjos imperatorių istorija: nuo senovės iki moderniosios valstybės
Korėjos istorija - tai pasakojimas apie atsparumą, kultūros raidą ir nuolatinį siekį išsaugoti savo identitetą. Nuo paleolito laikų iki moderniųjų laikų Korėjos pusiasalis buvo daugybės imperijų ir dinastijų namai, kurių kiekviena paliko neišdildomą pėdsaką šalies istorijoje ir kultūroje.
Seniausi laikai ir karalysčių susiformavimas
Korėjos pusiasalyje žmonės gyveno jau paleolito laikotarpiu. Korėjos neolito ir bronzos amžiaus kultūra buvo gimininga to laikotarpio Tolimųjų Rytų kultūrai. Pasak legendos, Čosono valstybę 2333 m. pr. Kr. įkūrė pusdievis Tangunas. Archeologiniai radiniai leidžia spėti, kad ši valstybė susikūrė apie 4 a. prieš Kristų. 108 m. pr. Kr. ją nukariavo Kinija.
Šiek tiek vėliau susidarė kelios genčių sąjungos, kurių teritorijoje 1 a. pr. Kr.-4 a. po Kr. susiformavo trys karalystės: Kogūrija, Pekčė ir Šila. Šios karalystės varžėsi dėl dominavimo pusiasalyje, tuo pačiu metu vystydamos savo kultūrą ir politines sistemas. 4-6 a. šiose valstybėse oficialia religija tapo Mahajanos budizmas, ėmė plisti konfucianizmas, kinų hieroglifai. Pekčė ir Šila palaikė ryšius su Japonija.
Šila suvienijimas ir Korių dinastija
660-668 m. Šila, Tangų Kinijos remiama, nukariavo Pekčę, Kogūriją ir suvienijo visą pusiasalį. 676 m. kinus pavyko išstumti, Mandžiūrijoje susikūrė korėjietiška Bohai valstybė. Šila tapo kinų pavyzdžio monarchija: buvo sukurta centrinė kanceliarija, valdininkams aristokratams mokamas atlyginimas ir skiriama žemė. Prekybą su Kinija ir Japonija kontroliavusi provincijų aristokratija pamažu sustiprėjo, įtakingiausi jos atstovai surengė sukilimus ir atkūrė nepriklausomas valstybes: Vėlyvąją Pekčę (900) ir Vėlyvąją Kogūriją, arba Korių (901).
936 m. Koriaus valdovas Vang Konas vėl suvienijo pusiasalį ir po kelių karų su kidaniais išplėtė valstybės teritoriją į šiaurės nuo Jaludziango upės. Sostine tapo Kegionas (dabar Kesongas). Buvo atkurta centralizuota valdymo sistema, kurios svarbiausia biurokratine institucija tapo Karališkasis sekretoriatas (Čungčhuvon). Valstybės centrinė administracija veikė Tangų Kinijos pavyzdžiu, sudarytas žemės kadastras. Dauguma gyventojų buvo laisvieji valstiečiai (janinai), mokėję mokesčius valstybei. Karo vadai ir civiliai pareigūnai, sudarę valdantįjį jangbanų sluoksnį, valdė tarnybinę žemę. 1170 m. diskriminacija nepatenkintų kariškių grupė įvykdė valstybės perversmą. Per jų tarpusavio kovą dėl valdžios nugalėjęs karo vadas Čchve chon Čchungas įvedė karinį režimą ir paliko valdovui tik nominalią valdžią. Kariškiai uždraudė budizmą, sustiprino valstiečių išnaudojimą ir taip išprovokavo jų sukilimus.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Mongolų įsiveržimas ir Li dinastijos įsigalėjimas
Korėjiečių kova prieš mongolų invaziją, prasidėjusi 1238 m., dalyvavimas nesėkminguose jų žygiuose į Japoniją (1274 ir 1281) išsekino šalies resursus, ypač karinius. Mongolų valdymo laikais (1259-1356) šalyje susiklostė feodalinė sistema su specifiniais bruožais. 1392 m. nepatenkinti savo statusu kariškiai ir neokonfucianistinių pažiūrų valstybės tarnautojai, vadovaujami I Songge (Li Song Gė), nuvertė karalių. Į valdžią atėjo Li dinastija (valdė 1392-1910).
Li dinastija valstybės valdymą vėl pertvarkė Kinijos pavyzdžiu: grąžino egzaminus valstybės tarnautojams, centralizuotą valdymo sistemą, įtvirtino neokonfucianistines vertybes, sudarė įstatymų kodeksą. Sostinė iš Kegiono buvo perkelta į Hansongą (dabar Seulas).
Li dinastijos klestėjimas ir iššūkiai
Ankstyvosios Li laikais, ypač valdant Sedžongui Didžiajam (1418-50), Korėjos kultūra ir mokslas suklestėjo: buvo leidžiamos medicinos, astronomijos, istorijos, geografijos ir kitų mokslų knygos, 1403, panaudojus metalines raides, išrastas knygų spausdinimas, įsteigta Čipchiondžon akademija (1420), įvesta fonetinė 28 raidžių abėcėlė hangeul (1443), bet oficialiai raštvedybai ir toliau buvo vartojama kinų hieroglifai ir kalba.
17 a., nespėjus atkurti ūkio ir miestų, prasidėjo mandžiūrų antpuoliai. 1636 jie užėmė Korėjos sostinę Hansongą. 1644 mandžiūrams užvaldžius Kiniją Korėja tapo Čingų dinastijos vasale. Saugumas ir stabilumas sudarė sąlygas naujam ūkio ir kultūros pakilimui. Kaip prekybiniai augalai buvo auginama ženšenis, kanapės, tabakas, vaistažolės. Atsigavo amatai, susiklostė turtingų pirklių sluoksnis. Biurokratinis aparatas iš esmės buvo formuojamas per egzaminus. 17 a. mokyklų padaugėjo 4 kartus. Susiklostė grožinė literatūra šnekamąja kalba naudojant skiemeninį raidyną (vietoj kiniškų hieroglifų).
Izoliacionizmas ir Vakarų įtaka
Vakarų pirkliams pradėjus skverbtis į Kiniją ir Japoniją Korėjos valdovai mėgino laikytis izoliacionistinės politikos, į Korėjos uostus neįsileisdami užsienio laivų. 1866 Korėja atrėmė Prancūzijos, 1871 - Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinę intervenciją, bet 1876 atvykus Japonijos ginkluotai delegacijai buvo priversta užmegzti diplomatinius santykius ir pasirašyti sutartį, leidžiančią japonams be muitų ir kitų apribojimų prekiauti Korėjoje, atstovybės apsaugai laikyti karinį dalinį. Panašių privilegijų netrukus išsireikalavo ir Kinija, kuri, siekdama susilpninti Japonijos įtaką, į Korėją įvedė savo karines įgulas. 1882-88 JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Rusija ir Prancūzija t. p. privertė Korėją pasirašyti nelygiateises prekybos sutartis.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Šalyje prasidėjo modernizacija: buvo steigiamos Vakarų tipo mokyklos, leidžiami laikraščiai, statomos pramonės įmonės, į Japoniją ir Kiniją mokytis naujų dalykų pasiųstos nedidelės jaunuolių grupės, kartu didėjo priešinimasis Japonijos bei Vakarų įtakai, kapitalizmo užuomazgoms. Didėjant valstybės išlaidoms, didėjo ir mokesčiai. Gyventojų nepasitenkinimas įgijo religinę formą; tarp valstiečių plito 1860 susikūrusios sektos Tongchak (Rytų mokymas) socialinių reformų idėjos. Jos sekėjai pradėjo rengti masines demonstracijas, kurios 1894 išsiplėtė į sukilimą.
Japonijos įtaka ir Korėjos imperijos paskelbimas
Į šalį valdžios prašymu buvo įvesta Kinijos kariuomenė, netrukus savo iniciatyva įsiveržė Japonija. Sukilėliams nutraukus pasipriešinimą, dėl įtakos Korėjoje kilo Japonijos-Kinijos karas (1894-95). Japonija karą laimėjo ir Šimonoseki sutartimi (1895 04 17) Kinija pripažino jos įtaką Korėjoje.
Korėja tapo tarptautinių intrigų objektu. Rusija, remiama Prancūzijos ir Vokietijos, reikalavo, kad Japonija Korėją grąžintų Kinijai. 1895 10 08 japonai organizavo karalienės Minos, siekiančios padedant Kinijai ir Rusijai atsikratyti Japonijos įtakos, nužudymą. 1896 02 11 karalius Kodžongas pasislėpė Rusijos atstovybėje. 1896 05 Rusijoje Korėjos delegacija pasirašė keletą sutarčių: Rusija įsipareigojo garantuoti nuolatinę karaliaus apsaugą, paskirti karinius ir finansų patarėjus, suteikti Korėjai kreditą ir sujungti abiejų šalių telegrafo tinklus, kartu Korėjos valdžia vykdė visus Vakarų valstybių ir Japonijos reikalavimus.
Kaip atsakas į užsienio šalių įtakos stiprėjimą pradėjo formuotis judėjimas dėl nepriklausomybės. 1897 02 karalius Kodžongas grįžo į rūmus ir pasiskelbė nepriklausomos Didžiosios Korėjos imperatoriumi, bet jo valdžia buvo ribota, nes šalyje faktiškai šeimininkavo Japonijos kariškiai.
Japonijos kolonizacija ir pasipriešinimas
1904-05 Japonija laimėjo karą su Rusija ir Portsmoutho taika (1905 09), JAV ir Didžiajai Britanijai neprieštaraujant, įgijo teisę Korėją kolonizuoti. 1905 11 Japonija privertė Korėją pasirašyti sutartį dėl protektorato, nutraukti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Šalies valdymą prižiūrėjo Japonijos generalinis rezidentas. Mėgindama atgauti nepriklausomybę Korėja pasiuntė slaptą delegaciją į tarptautinę Hagos konferenciją (1907), bet nieko nelaimėjo. 1910 Japonija, siekdama palaužti pasipriešinimą, pašalino Korėjos imperatorių (Kodžongo sūnų Sungdžongą), paleido kariuomenę ir šalį formaliai aneksavo. Korėjos partizanai pasitraukė į Mandžiūriją, daug gyventojų emigravo.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
1919 03 01 Seule į Kodžongo laidotuves iš visos šalies susirinkę apie 2 mln. žmonių pareikalavo atkurti nepriklausomybę ir priėmė Nepriklausomybės deklaraciją. Kovo 1‑osios judėjimas greitai paplito po visą šalį. Japonų administracija suėmė apie 47 000 korėjiečių, apie 7500 žuvo ir 16 000 buvo sužeista. 1919 03-04 įvairių pasipriešinimo grupių vadovai sudarė laikinąsias vyriausybes Vladivostoke, Šanchajuje ir Seule. Netrukus šios vyriausybės susijungė ir rugsėjo mėnesį prezidentu išrinko I Singmaną.
Japonijos valdymas ir Korėjos identiteto slopinimas
Japonija režimą šiek tiek sušvelnino, bet po kelių didelių antijaponiškų mitingų 1931 įvedė karinį valdymą. Japonijos karinė administracija nuosekliai iš valstybės aparato šalino nacionalistus, sukūrė naują administracinę sistemą. Vietos gyventojams buvo atimta susirinkimų, organizacijų steigimo, žodžio laisvė. Vidurinėse, nuo 1943 ir pradinėse mokyklose uždrausta dėstyti korėjiečių kalbą ir istoriją, svarbiausias dalykas tapo japonų kalba, 2/3 privačių mokyklų uždaryta.
Vyko intensyvi krašto kolonizacija. Valdžia eksproprijavo daug žemvaldžių žemių, t. p. visas bendruomenines žemes, kurias vėliau pigiai pardavė japonams. Netekę pragyvenimo šaltinio valstiečiai traukėsi į kalnus, emigravo į Mandžiūriją ir Japoniją. Tenkinant Japonijos tekstilės pramonės poreikius Korėjoje buvo 3 kartus išplėsti vilnamedžių plotai. Vėliau pradėta plėtoti pramonę ir žemės ūkio produkcijos dalis BVP sumažėjo nuo 60 % (1931) iki 32 % (1942).
Korėjos padalijimas ir Korėjos karo pradžia
1945 07, per Potsdamo konferenciją, SSRS įsipareigojo Sąjungininkams stoti į karą su Japonija. 08 09 jos kariuomenė įsiveržė į Mandžiūriją ir Korėjos šiaurinę dalį. 08 11 JAV suformulavo Japonijos kapituliacijos sąlygas - buvo numatyta, kad Japonijos karinės pajėgos Korėjoje į šiaurę nuo 38‑osios lygiagretės turės pasiduoti SSRS, į pietus - JAV karinėms pajėgoms (taip JAV siekė, kad SSRS neužimtų visos Korėjos). 09 08 Korėjoje išsilaipino JAV kariuomenė ir 09 09 Seule priėmė japonų kapituliaciją.
Korėjiečiai tikėjosi, kad jų šalis bus suvienyta. 1945 08 16 sukurtas kairiosios krypties komitetas sušaukė Nacionalinį susirinkimą, kuris 09 06 paskelbė Korėjos Liaudies Respubliką. JAV okupacinė valdžia ją, kaip ir iš emigracijos grįžusią vyriausybę, atsisakė pripažinti. 1945 12 15 Maskvoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrai nutarė 5 m. laikotarpiui įkurti 4 valstybių (ir Kinijos) Korėjos globos tarybą. Korėjiečių vadovai protestavo, pietinėje zonoje kilo pasipiktinimo banga.
Dviejų Korėjų susikūrimas
1946 02 JAV karinė administracija, siekdama nuraminti gyventojus, įkūrė iš korėjiečių sudarytą patariamąjį organą - Atstovaujamąją demokratinę tarybą (vadovas I Singmanas), spalio mėnesį - Laikinąjį įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, sudarytą iš rinktų ir skirtų narių. Po kelių mėnesių Susirinkimas priėmė rezoliuciją, kurioje buvo protestuojama prieš Korėjos globos projektą. 1946 02 grįžę iš SSRS korėjiečių komunistai sudarė Šiaurės Korėjos laikinąjį liaudies komitetą (laikinąją vyriausybę), jam vadovavo buvęs SSRS kariuomenės karininkas, Korėjos komunistų vadovas Kim Ir Senas.
1947 11 JAV iniciatyva Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje paragino Korėjoje surengti visuotinius rinkimus ir valdžią perduoti demokratinei vyriausybei. SSRS zonoje sudarytas konstitucijos rengimo komitetas 1948 04 pateikė savo konstitucijos projektą. SSRS neįsileido Jungtinių Tautų stebėtojų į šiaurinę zoną ir 1948 05 10 visuotiniai rinkimai į Nacionalinį Susirinkimą įvyko tik pietinėje dalyje. Nacionalinis Susirinkimas priėmė konstituciją, 07 20 prezidentu išrinko I Singmaną ir 08 15 paskelbė Korėjos Respubliką. Šiaurinėje dalyje, surengus sovietinio pavyzdžio nedemokratinius rinkimus, 09 06 buvo įkurta Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika. 1948 10 SSRS ją pripažino vienintele teisėta korėjiečių valstybe, 1948 12 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pripažino tik Korėjos Respubliką. Okupacinės kariuomenės, palikusios karinių patarėjų grupes, iš abiejų Korėjos dalių tais pačiais metais pasitraukė.
Karalienė Min: pažangos ir nepriklausomybės simbolis
Imperatorė Mjongsong (1851-1895), dar vadinama karaliene Min, yra pirmoji 26-ojo Džiosono dinastijos karaliaus ir pirmojo Korėjos imperatoriaus Godžiongo žmona. Ši asmenybė aktyviai dalyvavo Korėjos imperijos valdymo procese. Gimusi ir užaugusi be tėvų, karalienė Min Korėjoje tapo pažangos ir nepriklausomybės žiburiu.
Karaliaus Godžiongo tėvas Devongunas norėjo, kad Min bendradarbiautų vykdydama jo politinius planus. Po daugybės planuotų patikrų ir ceremonijų 1866 m. kovą Min, būdama šešiolikos, tapo karaliaus Godžiongo žmona ir karaliene. Karalienė mėgo skaityti kinų klasikinę literatūrą ir istorines, politines, filosofines, religines knygas. Devongunas bandė sumažinti karalienės galią, todėl surado karališkąją konsortę. Karalienė Min negalėjo turėti vaikų iki pat 20 metų. Karalienė kartu su šamanais kaltino Devonguną, jog jis nunuodijo kūdikį, tačiau niekas negalėjo to pagrįsti.
Karalienė Min toliau turėjo didelę įtaką savo vyro - karaliaus Godžiongo - sprendimams dėl valstybės reikalų. Ji domėjosi moderniomis užsienio technologijomis ir kultūra tam, kad kartu su vyru galėtų sukurti stiprią tautą. Karalienė Min vadovavo Korėjos kariuomenės pertvarkai ir modernizavimui. Ji taip pat kreipėsi į Kiniją, Rusiją ir kitas Vakarų valstybes tikėdamasi susivienyti su jomis prieš japonus, kad apsaugotų Korėjos suverenitetą. 1895 m. spalio 8 d. japonų agentai užpuolė Gjongboko rūmus ir žiauriai nužudė karalienę Min - sudegino tiesiog ant rūmų grindų.
Kitos svarbios asmenybės
- Karalius Jongdžo (영조 Yeongjo): 21-asis Džosono dinastijos valdovas, karaliavęs nuo 1724 m. iki 1776 m. Į istoriją įrašytas kaip politinį stabilumą bei Džosono kultūros apogėjų pasiekęs karalius.
- Džumongas (주몽 Jumong): Legendinis Gogurjo karalystės įkūrėjas ir valdovas.
- Dangunas (단군 Dangun): Pirmosios Korėjos karalystės Godžiosono įkūrėjas, valdovas ir pirmasis korėjietis.
- Karalius Sedžongas (세종대왕 Sejong Dae Wang): Ketvirtasis Džosono dinastijos karalius, valdęs nuo 1418 iki 1450 m. Laikomas vienu iškiliausių Korėjos valdovų, skatinęs kultūros ir mokslo plėtrą.
Pietų Korėja šiandien
Šiandien Pietų Korėja yra klestinti šalis, garsėjanti savo technologijomis, kultūra ir sparčiu ekonomikos augimu. Korėjos kinas, muzika (K-pop) ir televizijos serialai (K-dramos) tapo pasauliniais fenomenais, pritraukiančiais milijonus gerbėjų visame pasaulyje. Pietų Korėja taip pat garsėja savo virtuve, stiliaus pojūčiu ir draugiškais žmonėmis.
tags: #pietu #korejos #imperatoriai #istorija