Tremtis: Skausmas ir galimybės lietuvių istorijoje
Įvadas
Tremtis, arba atsiskyrimas nuo savųjų ir gyvenimas svetimoje žemėje, visada yra skaudi patirtis. Šis straipsnis nagrinėja tremties reiškinį lietuvių istorijoje, jo priežastis, pasekmes ir galimybes, kurias jis atveria.
Tremties skausmas lietuviui
Tremtis lietuviui yra itin skaudi dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai yra didelė nelaimė netekti savo tėvynės. Tai reiškia netekti ne tik dabarties - krašto, giminių, žemės ir turtų, bet ir praeities - per šimtmečius eitojo kelio, tėvų ir kapų, bendrakeleivių ir visų tradicijų. Tai gali reikšti ir ateities netektį - užsimojimų, gyvenimo tikslo ir veikimo prasmės.
Lietuviui, kuris dažniausiai yra ūkininkas arba kilęs iš ūkio, tremtis yra ypač sunki, nes jis visa savo prigimtimi yra suaugęs su savo žeme maitintoja. Jis nėra svieto perėjūnas, nomadas, bet sėslus žmogus. Žemė jam tampa brangiausia visu medžiagišku turtu, tikrąja tėvyne, visuomenine bei moraline atrama. Dėl to jis tik paskutinės bėdos verčiamas ją palieka. Kur kas lengviau išvykti miestelėnui, ypač neturinčiam žemės ar kitokio nejudomo turto.
Tremtis lietuviui yra ir psichologinė nelaimė, kadangi jis jai nebuvo pasiruošęs. Praeityje jis tokio reiškinio nepažinojo, todėl ir dabar apie tokį nė negalvojo. Tiesa, po nepasisekusių 1831 ir 1863 metų sukilimų prieš caristinę Rusiją, jis buvo liudininkas, kaip daug lenkų turėjo bėgti ir kartu su jais nemaža ir lietuvių. Tačiau šie beveik visi buvo sulenkėję. Šiaip gi lietuviai tik vėliau pradėjo emigruoti - tarp Muravjovo siautėjimo ir pirmojo pasaulinio karo. Tačiau reikia įsidėmėti, kad lietuviai tuomet išvyko individualiai - nemasiskai, savu noru - nepriverstinai, ne iš savo lietuviškos valstybės, o iš nekenčiamos Rusijos. Dėl to šie išeiviai, kurie kitur rado geresnes gyvenimo sąlygas, ir nesijautė tikrais tremtiniais-egziliečiais. Taigi, lietuvis iki antro pasaulinio karo nežinojo tremties tikra to žodžio prasme. Tam uždaviniui jis gyveno su tokiu atsidėjimu, kad emigraciją jis būtu laikęs nedovanotinu bėgimu nuo šventos pareigos. Uolios visų piliečiu pastangos tarp dviejų pasaulinių karų atstatyti tėvynę bei valstybę, lietuvį taip pririšo prie savo krašto, kad kokia nors okupacija jam atrodė visai negalima. Todėl jis jai, kaip ir emigracijai, visai nebuvo pasiruošęs. Tremtis jį trenkė it žaibas iš saulėto dangaus.
Tremtis - eilinis reiškinys istorijoje
Tremtis yra eilinis reiškinys istorijoje, nes tautos visada patenka į situacijas, kurios verčia jos vadus ir veikėjus, kartais net grupes ir ištisas mases, palikti savo kraštą. Tokių bėgimų skaičius yra toks didelis, kad jie užpildo žymią istorijos puslapių dalį. Suprantama, kad tai patys skausmingiausi jos puslapiai, nes tremtis išdrasko ne tik šeimas, bet ir tautas ir jos skeveldras išbarsto po svetimuosius, kurių tarpe tremtiniai patenka į pavojų nutausti ir dingti be pėdsakų.
Taip pat skaitykite: Ką pamatyti Kinijoje?
Dažniausiai atskiri veikėjai turi palikti gimtąją žemę, ir būtent tada, kai jų politinės pažiūros prieštarauja valdantiesiems. Tokių prieštaravimų visuomet bus. Dėl to ir eilė tų politinių emigrantų niekad nenutrūks. Jų tarpe užtinkame itin daug patriotų, besistengiančių išvaduoti savo tėvynę nuo svetimų užgrobikų. Atsiminkime tik prancūzų Chateaubriand ir Victor Hugo, taip pat italus Mazzini ir Garibaldi. Itin charakteringas šiuo atžvilgiu Mazzini. Kad tik niekas jo nekliudytų kelyje į besivienyjančią Italijos respubliką, jis atsisakė šeimos, pelningos vietos, patogios visuomeninės padėties.
Visais amžiais buvo išguiti ar patys turėjo nuo priespaudos pasišalinti ir atskiri kūrėjai, filosofai ir bendrai laiko dvasiai neprielankūs kultūrininkai, nes jie labai nepatogūs ramybės drumstėjai, įkyrūs sąžinės budintojai, ateities regėtojai. Atsitikdavo, kad ir ištisa religinė grupė ar bažnytinis vienetas, atskalūnai ar šiaip nonkonformistai turėdavę bėgti ar savo noru pasitraukti, kaip antai Anglijos puritonai, Airijos katalikai, Prancūzijos hugenotai, Italijos valdensai, kurie visi kitur tikėjosi rasti tėvynėje pasigendamos laisvės. Atsitikdavo taip pat, kad turėdavo išvykti tam tikras sluoksnis arba bent žymi jo dalis, kaip po 1789 metų revoliucijos įvyko su Prancūzijos aristokratais. Tuomet tarp daugelio kitų pas vokiečius nusikraustė ir Chamissų šeima, kuri jiems davė poetą Adelbertą. Jis minėtinas savo novele Peter Schlemihl, kurioje šis Petras nelabajam parduoda savo šešėlį, prarastosios tėvynės simbolį. Atsitikdavo, kad patriotai žemvaldžiai ir jiems ištikimi turėdavo bėgti. Prisiminkime lenkų sukilimus. Tuomet emigracijos bangos išnešė ne tik Mickevičių, bet kone visus kitus reikšmingus poetus bei šiaip menininkus. Išsiblaškydami beveik po visą mūsų kontinentą, jie savo kankinamos tėvynės reikalą padarė ir Europos reikalu. Tai tik keli pavyzdžiai tų nesuskaitomų tremčių, kurios istorijos bėgyje jaudino ir skaudino tautas.
Tremtis - ne tik nelaimė, bet ir galimybė
Nors iš vienos pusės ir giliai apgailestaujame, kad nepažabotos žmogaus jėgos, nesuvaldyti jo instinktai, vadų aistros ir tautų neapykantos nuolatos iššaukia naujas tremtis, iš kitos pusės gi negalime jomis nesidžiaugti. Juk reikia suprasti, kad opozicija prieš politinę priespaudą, idėjinį terorą, dvasios išprievartavimą yra visai sveikintinas reiškinys. Bloga yra tik tada, jei tauta į visą jai daromą žalą nebereaguoja, jei ji, nemoralumo atrofuota, su juo apsipranta ir rezignuodama jam pasiduoda. Visai kas kita su maištaujančiomis tautomis, nes moralinis jų sveikatingumas, jų idėjinis gajumas visuomet turės teigiamų pasekmių.
Sveikinti jų pasiryžimą, žinoma, dar nereiškia sveikinti ir jų laimėjimą. Istorija moko, kad pirmoji emigrantų karta tik retai pasiekia tuos tikslus, dėl kurių paliko savo kraštą. Pikčiausias egziliečių priešas yra laikas, nes jis negailestingai retina jų eiles, nesirūpindamas jas papildyti naujomis. Vienok ir šitą priešą galima nugalėti, kaip įsakmiai parodo, pvz., armėnai, žydai, airiai, nes visos šios tautos šiandien turi savo valstybes, nors per šimtmečius joms įkurti nebuvo galimybių. Bet istorijos bėgyje, kurioje amžinai viskas keičiasi, vis kada nors tokių galimybių pasitaiko. Svarbu tik jomis pasinaudoti.
Kūrybiškumas tremtyje
Kadangi tremtis paprastai laikoma nelaime, tai natūraliai iš jos seka nuliūdimas, neviltis, net desperacija. Dėl to daugelis egziliečių praranda norą gyventi, kiti net nusižudo. Vėl kiti nusižudo dvasiniai - tampa neveiklūs, nekūrybingi. Būdami tuomet tik biologinės esybės, vienų instinktų judinami gyvūnai, kurie, iškritę iš senos tvarkos, nesugebėjo kurti naujos, jie tesudaro masę be moralinio, socialinio bei politinio nugarkaulio. Joseph de Maistre, Londone pastebėjęs tokį prancūzų aristokratų iškrikimą, ištarė skaudų žodį : L’Emigration ne vaut rien et elle ne peut rien - emigrantai - niekam netikę. Faktas, kad tremtis daugelį nubloškia į nevaisingumą. Bet taip atsitinka beveik vien su mažai gabiais, kurie tik tirštos tautinės atmosferos dėka šiaip taip galėjo išsivystyti. Jei tokie, patekę svetur, ten nutyla, tai niekam iš to nuostolių nėra. Tikras kūrėjas savo jėgų svorį jaučia savyje ir dėl to kūrybiškas yra net toli nuo savųjų. Jam Lietuva yra ten, kur jis pats yra. Net pastebima, kad stiprūs savo dvasia kūrėjai - bet kokios srities - tremtyje dar sustiprina savo veiklą. Svetima aplinka jų nepribloškia, o paskatina, kuo jie patvirtina šįkart teisingąjį Nietzschės pasisakymą : Kas manęs neužmuša, tas mane sustiprina. Tremtyje dažnai pastebime, kad skaičius viešai pasireiškiančių net didėja.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Bet kad emigrantai tikrai gali nuveikti didelius darbus, atlikti epochinius žygius, sukurti net pasaulinės reikšmės veikalus, tai parodo daugybė garsių pavyzdžių. Antai Septuaginta nebuvo, kaip galima būtų manyti, žydų žemėje iš hebrajų kalbos išversta į graikų kalbą, o svetur, Egipte. Apie Koraną, mes žinome, kad jis ne Mahometo tėvynėje buvo surašytas, o Medinoje, egzilyje. O Dante savo, Dieviškąją Komediją sukūrė ne gimtinėje Florencijoje, o besibastydamas po svetimus. Ponia de Staël savo priešo Napoleono tris kartus buvo tremiama, ir kiekvieną kartą ji jam atsakė naujais veikalais. Prūsų valstybės vyras Hardenbergas savo reformos planus paruošė svetur, Rygoje, į kur jį buvo nuvaręs tas pats Napoleonas. Ir vargu ar Byronas būtų pasiryžęs graikams padėti, jei jis nebūtų buvęs priverstas palikti savo šalies. Ir mūsiškiai išimties nedaro. Nes kažin, ar Mickevičius būtų mus apdovanojęs savo nemirtinguoju Ponu Tadu, jei jis kur nors tarp Gardino ir Vilniaus nerūpestingai būtų leidęs savo dienas ? Reikėjo jam nekenčiamo Paryžiaus, kad galėtų išlieti tuos jausmus, kurie dar šiandien jaudina mūsų širdį. Dienai rašyti užtenka rašalo, šimtmečiams rašyti - reikia ašarų. Ir ar Matulaitis-Matulevičius Marijonų vienuolijos neatnaujino egzilyje, Šveicarijoje ? Iš viso yra idėjų, kurios užgimsta tik svetur, priverstiniame ar pasirinktame egzilyje. Juk ar Šalkauskis ne toje pačioje Šveicarijoje suvokė Lietuvos vaidmenį sur les confins de deux mondes - ant dviejų pasaulių slenksčio ? Galima būtų dar daugybe pavyzdžių įrodyti, kad yra darbų ir veikalų, kuriuos - Dantės žodžiais - tegali brandinti kieta svetimųjų duona ir begalinis savųjų pasiilgimas. Patys paliestieji, žinoma, brangiai užmoka už emigrantiškus savo laimėjimus.
Pabaltiečių tremtis
Tremtiniai pabaltiečiai bendroje emigrantų istorijoje užima visai skirtingą vietą, kadangi jie beveik ištisai priklauso prie šviesuomenės. Tiesa, Prancūzijos revoliucijai siaučiant, pabėgo daug aristokratų. Tačiau liko daugybė iš miestelėnų kilusių inteligentų. Taip liaudis nebuvo be vadų, tauta neliko be smegenų. Bet kaip tik priešingai įvyko su pabaltiečiais. Bet ne tik jie vieni, nes ar šis mūsų šviesuomenės išvykimas tik neturi ir mistiško charakterio ? Šis išskirtinas mūsų emigracijos charakteris mums patiems dažnai nekrinta į aki. Tai suprantama, nes mes taip glaudžiai esame su ja surišti, kad nesugebame šalia jos atsistoti ir objektyviai pažvelgti į save. Dėl to nėra ko stebėtis, nes skausmas nežino objektyvacijos. Iš tikrųjų, ji tiek savo susidarymo aplinkybėmis, tiek savo sąstatu vargu tėra aklos pripuolamybės vaisius. Taigi, ar tik ne pati Apvaizda ją sudarė, skirdama jai svetur tą darbą, kurio Lietuvoje pasilikę negali dirbti ? Juk tikrai, kokios būtų mūsų, krikščioniškojo humanizmo išpažinėjų, galimybės ten, kur viešpatauja okupantų materializmas su ateizmu ? Taip pat nuostabus ir tas faktas, kad mūsų emigrantai čia Vakaruose, ypač Amerikoje, rado tvirtą moralinę ir medžiagišką pagalbą iš anksčiau čia atvykusių, kurių pozicijos jiems leidžia ne tik rodyti gerą širdį, bet ištiesti ir dosnią ranką. Tokiu būdu mūsų tremtiniai nebuvo įmesti į bado ir mirties nasrus, o įvesti - kad ir svetimoje žemėje - į tautiečių tarpą. Jiems priklauso už tai tikra mūsų padėka bei pagarba. Pozityvistai bei kitoki materialistai, žinoma, paneigs tokį mistišką mūsų tremties charakterį.
Egziliečių pareigos
Mistiškas mūsų tremties pobūdis įpareigoja visus egziliečius. Dėl to mes neturime teisės užsidaryti privatiniame savo kiaute ir pasitenkinti asmeniškų tikslų siekimu, apsiribojančiu dažnai tik gerbūvio užtikrinimu bei patogumų ieškojimu. Pabrėždami visų emigrantų pareigą veikliai dalyvauti darbuose, plaukiančiuose iš krikščioniško bei tautinio mūsų nusistatymo, mes vis dėlto nemanome visus egziliečius vienodai įpareigoti, nes mes nevisi sugebame kūrybiškai pasireikšti. Mat, tos dvasios pažibos, tie simboliai ištisos generacijos ar net visos epochos nenukrinta iš dangaus, o visuomet įkūnija tuos tūkstančius bevardžių, kurie ilgą laiką ir su visišku atsidavimu pasišvenčia idėjiniam darbui - mokslo, meno, technikos, visuomenės darbui. Sakysime, kiek reikėjo tų nežinomų kunigų, kol iš jų galėjo iškilti nors vienas Matulaitis-Matulevičius ? Kiek reikėjo tų kuklių filosofinių minčių ugdytojų, kol vienas Šalkauskis galėjo tapti jų dvasios reiškėju ? Ir kiek jau reikėjo tų poetiškai nusiteikusių pirmatakų, kol galų gale galėjo susiformuoti toks Maironis ? Bet jų visų reikėjo, nes be daugybės mažiau reikšmingų nebus to vieno reikšmingo. Todėl svarbu, kad kiek galint daugiau inteligentų veikliai dalyvautų kūrybiškuose mūsų užsimojimuose, kiekvienas pagal savo jėgas.
Ir talentams pasireikšti reikia ne tik daug veiklių bendraminčių, bet ir apsčiai laiko. Juk reikia žinoti, kad didžios asmenybės tik lėtai formuojasi. Kartais reikia net kelių generacijų, kol prinoksta nors viena įžymybė. Jei tad jos iškart nesimato, mes neturėtume nekantrauti, nes pirma sąlyga kūrybiškumi ugdyti yra kantrybė. Bet, deja, jos kaip tik mums trūksta. Todėl nervuojamės patys ir kitus nerviname, tuo dažnai išblaškydami kūrybiškus savo užsimojimus. Taip pat neturi mūsų bauginti faktas, kad toji daugiašakė mūsų kultūra negali būti ugdoma be kovų. Kurti visuomet reiškia kovoti : kovoti už savo vizijas, užsimojimus, kovoti už įkūnijimą, įforminimą viso to, kovoti ir už įvertinimą, pripažinimą mūsų darbų. Kova seka bet kokį kūrėją, veikėją kaip jo šešėlis, ir pasisekimas bus tik tų pusėje, kurie ryžtasi.
Mes jau girdėjome, kad Mazzini savo veikimą emigracijoje laikė « šventa auka », kuri paaukojo tėvynei net asmeninę savo laimę. Po ilgų metų grįždamas į gimtinę - svetima pavarde! - jis manė, jog visos jo kruvinos pastangos nuėjusios niekais. Tačiau ateitis parodė visai ką kita, nes tuomet jo siekiama Italijos respublika šiandien jau gyvuoja ir jo išsvajota vieninga Europa dabar irgi realizuojama. Konstantinopolyje taip pat kankinosi mintydamas, jog svetur veltui dirbęs savo kraštui. Šis tragiškas nesusipratimas, kuris apkartina daugelio emigrantų veiklą, mus verčia pabrėžti, jog trumpas žmogaus gyvenimas negali tarnauti mastu mūsų darbams įvertinti. Tai vėliau istorija atliks savo mastu, kurio siauras mūsų akiratis nepajėgia aprėpti. Tad nenusiminkime, jei mes nematome to laimėjimo, kuri Apvaizda skiria vėlesnei kartai.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kalba tremtyje
Bet kokia kalba mes turėtumėme kurti tremties mums skiriamus darbus ?…
tags: #pietu #Kinijos #miestas #ibi #informacija