Kuršių karo vyrai, karšiai ir pietų kuršių istorija
Šis straipsnis nagrinėja Kuršių marių kraštovaizdį, žvejybos istoriją ir pietinių kuršių karų istoriją. Nuo senų laikų šis regionas buvo svarbus dėl savo strateginės reikšmės ir turtingų gamtos išteklių. Straipsnyje aptariama žvejų kasdienybė, gyvenimo būdas, tradiciniai amatai ir technologijos, taip pat šio regiono istorija ir kultūra.
Žvejų kasdienybė Kuršių nerijoje
Ankstyvą 1973 m. rugsėjo rytą, fotografas Vytautas Daraškevičius, dalyvaudamas pirmajame Lietuvos fotografų seminare Nidoje, prisijungė prie žvejų Kuršių mariose. Jis buvo vienas pirmųjų, atsiliepusių į kvietimą fotografuoti Kuršių nerijos žvejų kasdienį gyvenimą. Kartu su trijų žvejų įgula jis išplaukė į marias. Nors ir pradėjo švisti, nebuvo laiko grožėtis saulėtekiu. Priplaukus pirmąją gaudyklę, vietinių vadinamą „karabke“, žvejai Antanas Teišerkis ir Stasys Stirbys persėdo į valtelę, kurią tempė botas. Ištrauktame tinkle įstrigusių ungurių ir smulkesnių žuvelių vadavimas užtruko gerą valandą.
V. Daraškevičius prisiminė, kad žvejo darbas buvo nepaprastai sunkus: šalta, šlapia, o vyrai išplaukdavo labai toli, visai dienai. Jie anksti keldavosi, vėlai grįždavo, kartais ir kelias dienas praleisdavo žvejyboje. Jo tėvo rūbai visada būdavo prasmirdę žuvimi, ir visi namai turėjo žuvies kvapą. Pirmoji, geriausia iš pagautųjų, žuvis keliaudavo į puodą, kuris būdavo kaičiamas ant malkomis kūrenamos krosnelės čia pat laive. V. Daraškevičius prisiminė, kad iki tol nebuvo ragavęs iš riebiausio ungurio verdamos žuvienės, kuri jam pasirodė nepaprastai skani. Užkandę vyrai išlenkdavo po stikliuką stipraus gėrimo, taip užbaigdami savąjį sėkmingos žvejybos pradžios ritualą. Po pietų žvejų įgula suka į Nidą, kur iškraunamos dėžės ir sveriamas laimikis.
Po pirmosios žvejybos fotosesijos „užkibo“ ir Vytautas Daraškevičius. Jis retsykiais išplaukdavo su žvejais į marias dar keliolika metų: fotografuota nuo 1973-ųjų iki 1987-ųjų.
Naujakuriai Kuršių nerijoje po Antrojo pasaulinio karo
Po Antrojo pasaulinio karo nerija buvo apgyvendinta faktiškai iš naujo. Prof. dr. Vasilijus Safronovas savo mokslo studijoje „Migrantai ir pabėgėliai Kuršių nerijoje XX amžiaus viduryje“ rašo, kad senųjų ikikarinių gyventojų, kurie 1956 m. dar sudarė apie 13 proc., beveik nebeliko 1958-1960 metais.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
1951 m. buvo užsibrėžta plėtoti ir stiprinti žvejų arteles, tad į Kuršių neriją buvo perkeliamos šeimos iš skirtingų Lietuvos vietų. Pirmieji žvejybos paslapčių dar spėjo sužinoti iš paskutiniųjų kuršininkų. V. Daraškevičius yra plaukęs į marias su preiliškių Jakait šeimos žvejais.
Atvykusiems į Kuršių neriją įsigyventi naujoje vietoje nebuvo lengva. Nemažai naujakurių lietuvių atsikėlė kartu su naminiais gyvuliais, atsiveždami kaimiško gyvenimo būdo įpročius: augino karves, avis, kiaules, vištas, smėlingoje žemėje sodino daržus ir veisė sodus. Nuniokotas ir išplėštas kraštas jiems nebuvo svetingas: susisiekimas su žemynu buvo komplikuotas, keliai - prasti, nebuvo nei elektros, nei ryšio. Pradžioje stigo visko - būtiniausių maisto produktų, vaistų, trūko mokytojų ir gydytojų.
Tačiau senieji žvejai dalijasi ir šviesiais prisiminimais. Pasak 76-erių metų Alvido Kazlausko, iki šiol žvejojančio ir jūroje, ir mariose, žvejai tada didelėje pagarboje buvo. Jie matydavo ir saulėtekius, ir saulėlydžius: su aušra išplaukdavo, tamsoje grįždavo. Tankiai į dangų žiūrėdavome, pagal jį reikėdavo orą nuspėti, nes prognozių dar niekas neskelbdavo. O orą spėdavome ir pagal debesis, ir pagal vėją, net varnas: į kur ji atsisukusi, iš ten vėjas, jei tupi aukštai, tai šalta bus. Taip ir būdavo. Žvejyboje reikia ne tik jėgos, bet ir galvą turėti - svarbu nepasimesti, kai vėjas didelis. Buvo labai daug žvejų ir labai daug žuvies. Dabar žvejai mūsų valdžiai - patys bjauriausi žmonės. Jau tiek žvejybą sunaikino ir toliau naikina. Ne žvejai kalti, kad žuvies nėra, o visa pramonė.
Vytauto Daraškevičiaus fotografijos - tai unikalus dokumentinis pasakojimas apie Kuršių nerijos žvejų būtį, jų gyvenimą tarp jūros ir marių, nelengvą amatą ir stiprius žvejų charakterius.
Kuršių marių svarba ir istorija
Verčiant istorijos puslapius atgal galima pastebėti, kad šiais aspektais Kuršių mariomis domėtasi ne visada. Prieš šimtmetį, pamažu augant ir plečiantis Klaipėdos miestui, šalia atsiveriant fabrikams, į šį vandens lopinėlį žiūrėta praktiškai - tai buvo žuvimis turtingas telkinys bei prekybai patogus priėjimas prie vandens. Tarpukariu Klaipėdos uostas klestėjo.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kaip savo knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ pažymi istorikas Julius Žukas, iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos miestas ir šalia Kuršių marių įsikūręs uostas buvo gana apleistas, turėjo minimalią infrastruktūrą, tačiau viskas pasikeitė tarpukariu. Straipsnyje „Lietuvos Respublikos prekybinio laivyno raida 1921-1936 metais“ Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius rašo, kad Lietuva, per kelerius metus po Pirmojo pasaulinio karo baigties savo valdžią įtvirtinusi Šventosios ir Klaipėdos uostuose, įsitvirtino ir Pietryčių Baltijos pajūryje. Savotišku atskaitos tašku čia galima laikyti pirmojo Lietuvos jūrinio prekybos laivo „Jūratė“ atplaukimą į Klaipėdą 1921 metų kovo mėn. 3 d.
1938 m. išleistame laikraščio „Lietuvos Aidas“ numeryje, minint 15-os metų uosto priklausomybės Lietuvai sukaktį, apžvelgta, kaip Klaipėdos uostas atrodė 1923 m., ir kaip - 1938 m. Laikraštyje pateiktoje lentelėje matyti, kaip kasmet keitėsi į uostą atplaukiančių laivų skaičius, importuojamų ir eksportuojamų prekių kiekis tonomis. Spaudoje rašyta: „kasmet vis daugiau ir daugiau jūros laivų lankosi uoste ir vis didesni ir didesni importo ir eksporto prekių kiekiai eina per Klaipėdos uostą. Jau vien skaičiai pakankamai įtikinamai rodo, kiek mums reikalingas ir valstybės ūkyje reikšmingas yra mūsų Klaipėdos uostas.“ Laikotarpį tarp 1924-1939 m. galima pavadinti Klaipėdos uosto klestėjimo laikotarpiu: šiuo metu buvo pastatytos naujos krantinės, uoste kūrėsi įvairios bendrovės, atsirado Lietuvos laivininkystė. Lietuvos valstybė į uostą investavo 42 mln. litų.
Paslaptinga liga ir pramonės įtaka
Tačiau 1924 metai reikšmingi ne tik dėl uosto plėtros. Šie metai žymi ir didelę ekologinę katastrofą, tiesa, įvykusią ne Kuršių mariose, o Aistmarėse, kurias nuo marių skiria Sembos pusiasalis. Būtent šiais metais pasirodė pranešimų apie vadinamąją žvejų arba marių ligą. Pirmą kartą liga užfiksuota Senosios Pasargės kaime. Ji priminė ūmų organizmo apnuodyjimą - ligonius, nors jie atrodydavo sveiki, pildavo šaltas prakaitas, apimdavo silpnumas, galūnių skausmai, sunkumas paširdžiuose. Žvejų liga pasireikšdavo netikėtai. Žvejams išplaukus į marias sveiki vyrai sukniubdavo, grįžusius tekdavo išnešti. Iki 1925 m. gruodžio 23 dienos žvejų liga sirgo 700 žmonių. Po 1926 m. pranešimų apie paslaptingą ligą sumažėjo, tačiau 1932 m. užfiksuotas dar vienas susirgimo protrūkis. Būta ir mirusiųjų.
Geografas, okeanologas dr. Rimas Žaromskis pasakoja, kad marių liga padarė stiprų poveikį ir gamtai - krito gyvuliai ir žuvys. Galų gale vokiečiai padarė labai plačius hidrocheminius tyrimus ir pasirodė, kad ši liga buvo susijusi su popieriaus gamyba, popieriaus fabrikais, kurie naudojo iš Ispanijos atvežtus akmenis, titnagus, kuriuose buvo arseno. Kadangi valstybė buvo viena, tai tas pats turėjo atsispindėti ir prie Kuršių marių, ir Klaipėdoje, ir Tilžėje. Šiame kontekste noriu pasakyti, kad lygiai tokios pat problemos buvo ir prie Kuršmarių, tik skirtumas tas, kad galbūt jie popieriaus fabrikuose naudojo kitus titnagus. Juk buvo popieriaus fabrikai ir Klaipėdoje, ir prie Nemuno.
Vis tik, pasak okeanologo, pramonės neskubėta varžyti, į marių taršą žvelgta pro pirštus. Juk ir sieliai buvo plukdomi mariomis, o sieliai irgi nėra džiaugsmas ekosistemai, nes išskiria į vandenį įvairias rūgštis, tai kitkas nebuvo labai ribojama. Vis dėlto, mokslininkas pabrėžia, kad nors taršos atvejų ir buvo, marių užterštumas nebuvo toks didelis vien dėl kitokio žmonių gyvenimo būdo. Nebuvo pramonės Nemuno baseine ir dėl to marių žydėjimas nebuvo toks didelis, nebuvo tokios plačios makrofitų juostos aplink visas marias. Turim žinoti, kad, galų gale, ir buitinių nuotekų žmonės neišleisdavo tiek, kiek dabar, dėl ko vandenys tapo derlingesni, padaugėjo augalijos, suvešėjo vandens augalai. Žiūrint iš šių pozicijų - pokyčiai labai dideli, bet lyginant su anais laikais, tai dabar kokie nors valymo įrenginiai yra net prie įmonių Kaliningrado srityje, ko anksčiau iš viso nebūdavo.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Pirmieji Kuršių marių tyrimai
Netikėtai užklupusi marių liga privertė atkreipti dėmesį į nematomą priešą - vandens taršą, kuri gali pakirsti ir žmonių gyvenimus, ir ištisas ekosistemas. Ji paspartino ir tyrimus Kuršių mariose bei Aistmarėse. 1925 m. Karaliaučiuje buvo įsteigtas Rytprūsių žuvininkystės tyrimų institutas, kurį įkūrė Alfredas Willeris. Instituto iniciatyva atlikti gretinamieji Kuršių marių ir Aismarių hidrologiniai, hidrobiologiniai tyrimai, atskleista šių lagūnų reikšmė vandens augalams ir gyvūnams. Tais pačiais metais Kuršių nerijos gyvenvietėje Rasytėje (dabar - Rybačis) įkurta Rasytės zoologinė stotis, vietoje kurios 1934 m. įsteigtas Karaliaučiaus universiteto kenkėjų ir parazitologijos tyrimų institutas. Instituto direktoriumi tapo prie zoologinės stoties įkūrimo prisidėjęs Karaliaučiaus universiteto mokslininkas Liotaras Šydatas - daugelio Kuršių marių mokslinių tyrimų iniciatorius ir organizatorius. 1925-1933 m. L. Šydatas tyrė Kuršių marių dugną, o 1925 ir 1926 m. buvo sudarytas pirmasis Kuršių marių gyvūnijos rūšių sąrašas.
Antrojo pasaulinio karo įtaka
Atėjęs Antrasis pasaulinis karas buvo negailestingas šio krašto tyrėjams. Karaliaučiaus universiteto zoologinių tyrimų stotys karo metu buvo sunaikintos, o tyrimai nutrūko. Karas paliko lemtingą rėžį ir Klaipėdai. Vokiečiams užėmus miestą uosto veikla buvo sustabdyta ir atkurta tik po karui pasibaigus, tačiau pasiekti tokiai sėkmei, kokia buvo prieš karo žiaurumus, prireikė laiko - prieškarinė uosto apyvarta pasiekta tik praėjus 15 metų.
Pramonės plėtra po karo
Po karo visas dėmesys skirtas pramonės atkūrimui. Supratus, kokią ekonominę gerovę gali suteikti jūra ir marios, prie uosto pradėjo kurtis stambios pramonės įmonės. Kaip akcentuoja istorikas dr. Vasilijus Safronovas, knygos „Klaipėdos urbanistika 1945-1990 m.“ bendraautorius, įkurdinant uosto teritorijoje įmones remtasi ikikariniu palikimu - kai visos vietos prie marių ir upės Klaipėdoje buvo išnaudojamos gamybai ir sandėliavimui dėl to, kad taip buvo pigiausia ir patogiausia komunikacijos aspektu, mat daug krovinių tiek prieš karą, tiek ir po jo gabenta baržomis ar kitomis vandens transporto priemonėmis. Tarp stambesnių naujų pramonės ir transporto įmonių istorikas išskyrė Baltijos laivų statyklą, Jūrų žvejybos uostą ir krante veikusias žvejybos laivyno bazes, Vakarų laivų remonto įmonę, tarptautinės jūrų perkėlos SSRS-VDR terminalą Klaipėdoje.
Tiesa, V. Safronovas akcentuoja, kad po Antrojo pasaulinio karo dauguma prie marių veikusių įmonių buvo sąjunginio pavaldumo. Jos valdytos iš Maskvos ir projektuotos Maskvoje arba tuometiniame Leningrade. Vietos projektuotojai darė joms mažą įtaką ir dažniausiai vadinamaisiais generaliniais planais teturėjo suvaldyti tokių įmonių atsiradimo Klaipėdoje pasekmes. Visiškas pramonės nepriklausymas nuo vietos projektuotojų smarkiai prisidėjo prie pokarinio marių vaizdo.
Vietiniai projektuotojai nuo pat pirmojo pokariu Klaipėdos generalinio plano, kuris buvo patvirtintas 1952 m., siekė numatyti vietas, kur būtų visiems atviras priėjimas prie vandens. Bet jie, kaip minėjau, negalėjo kovoti su iš Maskvos valdomomis įmonėmis ir jų interesais. Tų įmonių direktoriai sovietinėje ekonomikos hierarchijoje jautėsi aukščiau už vietinę nomenklatūrą. Pagrindinė problema, kurią sprendė vietos projektuotojai pokariu, ir buvo rasti būdą, kaip išnaudoti marių pakrantę ne vien pramonės ar transporto įmonėms. Mokslininko teigimu, šioje srityje jiems pavyko nuveikti mažiau, nei norėta. Pavyzdžiui, vadinamame Malkų uosto pusiasalyje pagal paskutinįjį sovietmečiu patvirtintą (1977 m.) Klaipėdos generalinį planą turėjo būti vystoma rekreacinė ir sportinė veikla. Ten buvo planuota įrengti turistinių upių laivų prieplauką, nuo kurios į pietus turėjo būti įrengtas irklavimo kanalas ir irklavimo bazė, tačiau šis planas buvo aukojamas dėl to, kas buvo sprendžiama Maskvoje.
Ekologinė būklė sovietmečiu
Nenuostabu, kad ekologinė marių būklė taip pat buvo nustumta į šalį. R. Žaromskio teigimu, iškalbingai apie tai liudija Klaipėdoje prieš beveik dešimtmetį išvalyti dokai, kurie nebuvo valomi beveik pusę amžiaus. Juk ten į tas duobes krisdavo viskas. Žinote, virš dokų pakeldavo laivus, kad galėtų remontuoti. Dažnai reikėdavo juos perdažyti. Dažai laivams kurį laiką buvo naudojami nuodingi, kad nekibtų moliuskai, augalai ir nemažintų laivo greičio dėl didesnės korpuso trinties. Kada juos valydavo prieš perdažant, tai viską šveisdavo smėliu ir viskas krisdavo į dokų duobes. Niekas į tai per daug nekreipė dėmesio. Visi suprato, kad negerai, bet nieko nedarydavo.
Apie atsainų požiūrį į gamtos apsaugą kalbėjo mokslininkas, pabrėždamas, kad ir aplink marias esantys fabrikai dėl taršos nebuvo baudžiami, tuo metu akcentuotas įmonių gebėjimas vykdyti planus, kurti vertę, o ne rūpintis ekologija. Sovietmečiu į Kuršių marias žiūrėta praktiškai - tai buvo priėjimas prie vandens, kuris Klaipėdoje išnaudotas taip, iš ko tikėtasi daugiausia naudos - pramonei ir transporto priemonėms. Klaipėdoje prie vandens buvo pakraunami ir iškraunami, taip pat statomi ir remontuojami laivai, kaip didžiąja dalimi ir dabar. Taip pat tai buvo <…> „išteklius“ ir į jį nuo pat pokario žiūrėta kaip į vietą, iš kurios galima gauti žuvies.
Žvejybos pokyčiai sovietmečiu
Sovietams okupavus Lietuvą Kuršių marios buvo itin žuvingas vandens telkinys. R. Žaromskis užsimena, kad tam daugiausia įtakos turėjo karas, kai žvejyba buvo smukusi ir Kuršių marios pasipildė vertingos žuvies ištekliais, todėl atėjusi okupantų valdžia nesismulkino - žuvį traukdavo tralais, gaudyklėmis. Masiškai naikino ne tik vertingųjų žuvų prieaugį, bet ir jų mitybinę bazę.
Kaip knygoje „Kuršių marių baseino žuvys“ pažymi jos autorius dr. Kazys Gaigalas, to meto žvejai ir mokslininkai manė, kad marios yra nepaprastai žuvingos ir neišsemiamos, todėl verslui uždėti apynasrio nėra reikalo. 1951 - 1956 m. žvejyba buvo nukreipta į vertingąsias Kuršių marių žuvis - lydekas, karšius, sterkus, žiobrius, ungurius, vėgėles, sykus, lynus ir kitus. Tačiau toks laukinės žvejybos periodas išsilaikė neilgai. Padarytos žvejybos reguliavimo klaidos ir žuvų išteklių staigaus atsikūrimo pervertinimas lėmė, kad nuo 1957 m. vertingų laimikių ėmė ženkliai mažėti ir Kuršių mariose vėl įsigalėjo menkavertės, versliniu požiūriu ne tokios naudingos žuvys.
Nors žvejybos apribojimų ir nykstančių žuvų apsaugos sovietų valdžia ėmėsi dar šeštame dešimtmetyje, kaip pažymi K. Gaigalas, jie nebuvo efektyvūs, be to, nebuvo užtikrinta žuvų apsauga neršto metu. Tik tada, kai žuvų banda buvo pakirsta, buvo imtasi priemonių Kuršių marių žuvų ištekiams saugoti. Vietos žvejai į apribojimus taip pat žiūrėjo pro pirštus. V. Safronovo teigimu, jų argumentai buvo logiški, mat Lietuvos pusėje imta saugoti žuvis, kurias ir toliau sėkmingai žvejojo Kaliningrado žvejai - apribojimai, kuriuos užsimota įgyvendinti Lietuvoje ten negaliojo. Kaip istorija parodys vėliau, priešprieša tarp požiūrio į Kuršių marias Rusijai priklausančioje dalyje ir Lietuvoje išliks ir vėliau tiek kalbant apie žvejybą, tiek - apie ekologinę marių būklę ir šios lagūnos apsaugą.
Žuvų pagavimai ir ekologinės problemos
Tik 1957 metais, priėjus liepto galą, suorganizuotas pirmasis pokario meto žvejų, valdžios atstovų ir mokslininkų pasitarimas, kurio metu nuspręsta iš pagrindų keisti verslo režimą ir žuvų apsaugos taisykles. 1960 m. išėjo naujos „Žvejybos Baltijos jūros baseine“ taisyklės. Pokyčių būta daug ir netrukus jie davė vaisių - atsikūrė karšių ištekliai ir jų sugavimai per sekančius du dešimtmečius išaugo 2,5 karto. Tiesa, kaip pažymi mokomosios priemonės „Globali aplinkos kaita“ autoriai, smarkiai išaugę karšių ir kuojų sugavimai tapo ne tik sėkmingos žuvininkystės pranašu, bet ir problemos, kuri lems tolimesnį marių likimą, rodikliu, mat išaugęs hipetrofikuotiems baseinams būdingų žuvų rūšių skaičius rodė, kad marių užterštumas auga.
Marių ekologinės būklės problemos atsispindėjo ir tyrimų suvestinėse, kuriose matyti vidutinės bendro azoto koncentracijos Kuršių mariose šuolis paskutiniuoju sovietų valdymo dešimtmečiu bei išaugę fosforo kiekiai iki 1980 m., taip pat - nedidelis šuolis paskutiniuoju dešimtmečiu iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tos pačios tendencijos pastebėtos ir Baltijos jūroje. Pagal Helsinkio komisijos vertinimą (HELCOM), laikotarpiu tarp 1950 - 1980 m. azoto ir fosforo apkrovos su upių nuotėkiu į Baltijos jūrą didėjo.
Vis dėlto, tikrosios marių ekologinės būklės problemos išryškės vėliau, kintant požiūriui į pačių Kuršių marių vertę ir pamažu išsikvepiant nevaržomo progreso ir pramonės plėtros idėjai. O žvelgiant iš praktinės perspektyvos, tokios, kokia labiausiai vertinta visu šiame straipsnyje aptartu periodu, iš pagrindų pakeistas požiūris į žvejybos verslą sovietmečiu ir įvestos griežtesnės taisyklės padėjo atkurti aukštą Kuršių marių žuvingumą, kurį pavyko išlaikyti iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.
„Dangės flotilė“ ir vikingų tema
Pagrindinė penktosios „Dangės flotilė“ tema - vikingai. Talkinant istoriniams klubams siekiama sugrįžti į X-XIII a., teatralizuotai pristatyti pasaulį drebinusius narsius jūrininkus - vikingus, jų santykius su kuršiais, jotvingiais - baltų gentimis, kurios irgi garsėjo karingumu. Stovykloje įsikurs kuršių gyvensenos, buities ir karybos klubas „Pilsots“, istorinės rekonstrukcijos klubai „Jotva“ bei „Leitgiris“, vikingų rekonstrukcijos klubas „Walhalla“ iš Lenkijos. Šventės metu laivuose lankytojus priims ne tik laivų įgulos. Šeštadienį ir sekmadienį nuo 11 iki 15 val. „Dangės flotilėje“ šiemet išsirikiuos net penkiolika laivų - kurėnai, venterinės valtys, archaiški luotai, grėsmingi vikingų laivai, senovinės jachtos iš Lietuvos ir kitų valstybių.
Tradiciniai Kuršių marių laivai
Kuršių marių žvejų burvaltės - kurėnai, kiudelvaltės, bradinės ir venterinės valtys - pavadinimus gavo nuo tinklų, kuriais žvejojo, tipo. Tai - plokščiadugnės, mažos grimzlės burvaltės, kuriomis buvo žvejojama Kuršių mariose iki XX a. vidurio. Jos minimos jau XIV-XV a. kronikose ir Ordino valstybės dokumentuose. Burvaltėmis vietiniai gyventojai ne tik žvejojo, bet ir gabeno gyvulius į ganyklas, šieną iš kito marių kranto pievų, vyko į pamaldas. Dar XX a. pr. jomis plukdytas ir paštas. Laikui bėgant šiek tiek kito burvalčių silueto forma. Senesnėms būdingesnis labiau riestas laivapriekio ragas, o naujesnėms - platesnis ir stabilesnis korpusas. Didėjantis garlaivių ir motorlaivių laivybos intensyvumas užtikrino greitą žvejų laimikio pristatymą į turgus. Tai skatino burvaltes naudoti tik žvejybai. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Kuršių mariose buvo leidžiama žvejoti tik buriniais laivais.
Kurėnais žvejojo poromis, tempdami 120 m ilgio trisienį tinklą - korną. Įgulą sudarė 2-3 vyrai, dažniausiai vienos šeimos nariai. Kiekvienas kurėno savininkas žvejojo tik jam priskirtoje vietoje. Todėl buvo labai svarbu atskirti ne tik kaimą iš kurio atplaukė burvaltė, bet ir licenzijos numerį. Vokiško kaimo pavadinimo trys pirmosios raidės ir žvejybos leidimo numeris buvo rašomi ant borto bei burių.
2001 m. muziejuje buvo pastatytas naujas kurėnas "SüD 1". Jį statė dailidės iš Švėkšnos miestelio, naudodami autentiškus darbo metodu ir medžiagas. 2006 m. Liaučių kaime pastatytas gafelinis (gafelis - medinis buomas, kurį keliant pakeliama ir didburė) kurėnas "Sturm 1", kuris šiuo metu reprezentuoja senąją žvejų gyvenvietę rytiniame marių krante - Šturmus (Šilutės rajonas). 1992 m. Nidoje dailininkas Eduardas Jonušas ir laivų statytojas Henrikas Mališauskas pastatė kiudelinę valtį kurėną “Kuršis”. Burvaltė pastatyta iš ąžuolo ir atitinka senųjų žvejybos burvalčių su aukštais ragais konstrukciją. Kurėno „Kuršis“ stiebas, iš visų šiuo metu plaukiojančių kurėnų, yra pats ilgiausias. Mažosios Lietuvos folklore žvejų burvaltės apibūdinamos kaip "juodi laiveliai", nes ąžuoliniai laivų bortai būdavo impregnuojami juoda derva.
Venterinės valtys iki XX a. vid. Kuršių mariose ir Nemuno deltoje buvo naudojamos žvejybai su venteriais, tinklais, kurie buvo pastatomi mariose ir tikrinami, priklausomai nuo oro sąlygų ir žvejybos sezono. Venterinė valtis - greita ir manevringa, todėl ja galėjo plaukti ir vienas žmogus. Venterinės valtys buvo populiarios ir žvejų kaimuose prie seklesnių vandenų, netinkamų žvejoti didžiosiomis burvaltėmis. Venteris - žvejybos tinklas su vienu arba dviem tinkliniais sparnais. Iki šiol venteriai tebestatomi Kuršių marių seklesnėse vietose. Žuvis, įplaukusi į venterio gaudyklę, nebegalėdavo pasisukti, plaukdavo į priekį ir įstrigdavo susiaurėjime. Rusnės miestelis garsėja tradicinių Kuršių marių laivų laivadirbyste. Miestelio sodybose atgimsta kiek įmanoma tikslios kurėnų ir venterinių valčių replikos. Tai daugiausia laivadirbio Simo Knapkio vykdomi projektai.
Kuršių marių „kelioniniai burlaiviai“ (Kurische Reisekahn, Haffkahn) - reisinės - išsiskyrė daug geresnėmis jūrinėmis savybėmis. Šie laivai buvo statomi iš ąžuolo ir turėjo gafelinį takelažą. Tipologiškai šie laivai vadinti „plokščiadugniais Kuršių marių laivais“. W. Thielis mano, kad „kelioniniu Kuršių marių plokščiadugniu laivu“ (Kurische Reisekahn) laivą praminė miestiečiai ir valdžios pareigūnai. Garsaus laivybos istorijos specialisto S. Fornaçono nuomone, pastarasis pavadinimas atsirado dėl to, kad šiais laivais galėjo būti plukdomi ir keleiviai. Jis teigia, kad šis laivų tipas išsivystė XVIII a. pirmojoje pusėje. 1751 m. Rusnės valsčiuje jau buvo 43 tokie laivai. Žvejų kaimų gyventojai statėsi tokius laivus javams ir prekėms gabenti iš Klaipėdos bei Tilžės į Karaliaučių ir atgal. 1823 m. septynias reisines turėjo Klaipėdos laivininkai. 1874 m. Rytprūsiuose plaukiojo apie 600 šio tipo laivų. Laivadirbiai atkūrė šį burlaivį Drevernoje ir sugrąžino jį į Kuršių marias.
tags: #pietu #kuršiu #karšiai #karo #vyrai #istorija