Pietų Kuršo Dvi Pilys Upė Piliakalnių Tyrinėjimai
Įvadas
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti piliakalnius, ypatingą dėmesį skiriant Liškiavos piliakalniui ir jo istorinei reikšmei. Nagrinėsime piliakalnių tyrinėjimus, legendas ir istorinius faktus, susijusius su šia vietove. Taip pat paliesime Vorutos pilies klausimą ir bendrą Lietuvos pilių kontekstą.
Liškiavos Piliakalnis: Istorija ir Legendos
Liškiavos piliakalnis, vietinių gyventojų dar vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru arba Perkūno šventinyčia, yra įspūdinga vietovė Varėnos rajone, Merkinės seniūnijoje, Liškiavos kaimo pietvakariniame pakraštyje, ant Nemuno kairiojo kranto. Šis pailgas ir aukštas kalnas apaugęs eglių krūmokšniais. Jo pašlaitėse randama juodų dėmių su kaulais, anglimis ir puodų šukėmis, o viršų dengia plytų trupinių sluoksnis. Ant kalno taip pat yra didelių akmenų. Vakarinėje kalno pusėje, už griovelio, stūkso pilies griuvėsiai su keturkampėmis olomis sienose, kurių vidus pajuodęs nuo dūmų.
Piliakalnis yra stačiašlaitė kalva, iš pietų ir pietryčių apsupta Nemuno, o iš šiaurės ir vakarų - daubų. Vakarinė dauba, siekianti apie 17 m gylį, atskiria piliakalnį nuo Liškiavos alkakalnio. Šlaitai nuo Nemuno ir daubų pusės yra statūs, apie 30 m aukščio, o nuo vakarų ir pietvakarių - nuolaidūs, apardyti, 6-7 m aukščio. Manoma, kad čia buvo supiltas pylimas. Piliakalnio aikštelė yra pailga, 100 x 50 m dydžio. Jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose išlikę pilies bokštų liekanų. Piliakalnio šiaurės rytų ir rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė.
Archeologiniai Tyrinėjimai
Liškiavos piliakalnis buvo žvalgytas 1954 m. ir 1962 m. Istorijos instituto. Senovės gyvenvietė tirta 1975 m. Piliakalnį 1962 m., 1975 m. ir 1977 m. tyrė Paminklų konservavimo instituto archeologinės ekspedicijos, vadovaujamos Vytauto Daugudžio, Karolio Meko ir Juozo Markelevičiaus. Ištirtas apie 250 m² plotas. Kultūrinis sluoksnis siekia 1,0-1,5 m storį. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, akmenų grindinių liekanų, gyvulių kaulų, kaulinių ir metalinių darbo įrankių bei papuošalų. Piliakalnio vakariniame šlaite aptikta 0,6-1,25 m pločio duobių su degėsiais.
Istorija
Piliakalnis buvo naudojamas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8 - 10 m aukščio, išliko 2,5 - 3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Legendos ir Padavimai
Su Liškiavos piliakalniu siejama daug įvairių padavimų. Vienas jų pasakoja apie kunigaikštį Krėzą, kurio dukterį užbūrė pamotė ragana. Kunigaikštytė turėjo sėdėti pilies kambaryje ir skaityti užburtą knygą, kol ją išvaduos karžygys. Daugelis karžygių bandė ją išvaduoti, tačiau virsdavo akmenimis, kurie, pasak legendos, tebestovi ant piliakalnio.
Kitas padavimas byloja apie kunigaikščio dvarą ir pilį ant piliakalnio. Kai kunigaikštis išvyko į kitą karalystę, į karalaitę atvyko Skirgaila, Raigrada ir Dimša, kurie norėjo ją vesti. Karalaitė jiems uždavė užduotis, tačiau tunelis, kurį jie kasė, nugrimzdo į žemę, o dvaro paveikslas iškilo ant piliakalnio - tai dabartiniai pilies griuvėsiai.
Trečias padavimas pasakoja apie olą, jungiančią Liškiavos pilį su Kubilnyčios pilimi. Žmonės, vaikščioję tomis olomis, rado auksinį kambarį su sėdinčiu ponu ir šunimi, kurie nebuvo gyvi.
Liškiavos Piliakalnis ir Vokės Ragana
Pasakojama, kad Liškiavos pilį pastatė Juoda Vokė, dyko gyvenimo ponia ir ragana. Ji naktimis lakiodavo ir liepdavo, kad viskas būtų padaryta. Senoliai pasakodavo, kad pilies bokštą pastatė Juoda Vokė. Vokė turėjo vaikus, kuriuos įmetė į piliakalnio skylę po bokštu už jų prasižengimus.
Vorutos Pilis
Voruta buvo viena iš svarbiausių Lietuvos pilių karaliaus Mindaugo laikais. Joje Mindaugas apsigynė 1251 m. vidaus karo metu. Vėliau Voruta išnyko iš žemėlapio, o jos buvimo vieta tapo istorikų ginčo objektu. Šeimyniškėlių piliakalnis (Varutės kalnu) yra labiausiai tikėtina Vorutos pilies vieta.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tyrinėjimai ir Rekonstrukcija
Piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai prasidėjo 1990 m. 1997 m. Anykščių rajono meras Saulius Nefas iškėlė idėją Šeimyniškėlių piliakalnyje pastatyti medinę pilį. 1999 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijoje pasirašyta deklaracija dėl medinės pilies statybos. 2000 m. Šeimyniškėlių piliakalnis pagal ištirtą plotą tapo plačiausiai tyrinėtu Lietuvos piliakalniu, 2001 m. rekonstruotas pirmasis pilies elementas - pilies tiltas per Varelio upelį.
Istorinė Reikšmė
Ankstyvojoje Lietuvos istorijoje Vorutos vardas turi simbolinę prasmę - tai vienintelė žinoma Mindaugo pilis. Čia 1251 m. sprendėsi Mindaugo likimas. Pastarųjų metų tyrinėjimai šią pilį leido susieti su Šeimyniškėlių piliakalniu prie Anykščių ir gerokai praplėtė mūsų žinias apie ją. Šeimyniškėlių piliakalnyje stovėjo tipiška valstybinė medinė pilis, pastatyta apie XIII a. vidurį anksčiau negyvenamoje vietoje. Vorutos pilies atsiradimą nulėmė strateginiai Lietuvos valstybės poreikiai - kovų su Livonija nulemtas poreikis stiprinti šiaurinį valstybės pasienį.
Vorutos Mūšis
Vorutos mūšis buvo lemiamas 1249-1252 m. vidaus karo tarp Mindaugo ir Tautvilo momentas. 1251 m. pradžioje Mindaugui pavyko patraukti į savo pusę svarbų Tautvilo sąjungininką - Livonijos ordiną. Netekęs pagrindinio sąjungininko, Tautvilas bandė neprarasti iniciatyvos ir puolė Mindaugą, kuris užsidarė Vorutos pilyje. Po šios lemiamos Mindaugo pergalės Tautvilas buvo gana greitai išvytas ir iš Žemaitijos, o Mindaugas 1253 m. karūnavosi Lietuvos karaliumi.
Lietuvos Pilys: Bendras Kontekstas
Lietuvos pilys suvaidino svarbų vaidmenį kovų su kryžiuočiais epochoje, padėjo įtvirtinti ir išsaugoti Lietuvos valstybingumą, buvo svarbūs gynybiniai ir administraciniai centrai. Kalbant apie Lietuvos pilių problemos branduolį - etninės Lietuvos pilis - reikia pažymėti, kad etninės Lietuvos sąvoką nederėtų visiškai sutapatinti su dabartine Lietuva. Ją reikia koreguoti pagal viduramžių laikotarpio istorinius duomenis.
Mūrinės ir Medinės Pilys
Lietuva - medinių pilių kraštas. Mūrinės pilys Lietuvoje atsirado XIV a. ir yra daugiau išimtys iš taisyklės. Viduramžiais etninėje Lietuvoje žinomos tik 7 mūrinės pilys (Vilniaus, Trakų Pusiasalio, Trakų Salos, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos ir Kauno), neskaitant neaiškių ir šaltiniuose neminimų pilių.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Pilių Lokalizacijos Problemos
Ne visos šaltiniuose minimos pilys šiandien lengvai lokalizuojamos. Kai kurių vieta ir net pavadinimai gali būti nustatyti tik hipotetiškai. Aptarkime svarbesnes pilių lokalizacijos problemas, tokias kaip Pilėnų pilies, Šiaulių žemės pilių ir kitų pilių vietos nustatymas.
Aukštaitijos Pilys
Aukštaitijos pilys pradėtos puldinėti vėliau, daugiausia po to, kai 1368 m. buvo sunaikintos Nemuno žemupio pilys (žemiau Kauno). Kadangi pietų Aukštaitija - valstybės centras, ji buvo gerai įtvirtinta. Čia išsidėstę ir visos mūrinės etninės Lietuvos pilys - Vilniaus, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Kauno, Medininkų, Lydos.
tags: #Pietų #Kuršo #dvi #pilis #upė #piliakalniu