Pietų Aukštaitijos gyventojų istorija: nuo ištakų iki šių dienų
Aukštaitija - kultūriškai daugiasluoksnis etnografinis regionas, kurio gyventojai perėmė bruožus iš įvairių baltų genčių. Keliaujant po Aukštaitiją galima išgirsti skirtingas aukštaitiškas tarmes, pamatyti skirtingus tautinius kostiumus, tačiau žmones vienija jausmas, tarsi jie būtų arčiau dangaus. Galbūt dėl to aukštaičiai mėgsta užriesti nosį, pakelti galvą ir žiūrėti į žvaigždes. Juk būtent aukštaitiškos kalvelės yra bent jau trimis metrais arčiau dangaus. Šiame straipsnyje panagrinėsime Pietų Aukštaitijos gyventojų istoriją, pradedant nuo seniausių laikų iki šių dienų, aptarsime jų kalbą, papročius, tradicijas ir kultūrą.
Aukštaičiai - protožemaičiai?
Aukštaičių vardas pirmą kartą paminėtas 1323 m. spalio 2 d. Gedimino taikos ir prekybos sutartyje. Šiuolaikiniame moksle griežtai determinuota aukštaičių, kaip lietuvių etnokultūrinės ar etnografinės grupės, samprata dar nėra nusistovėjusi. „Aukštaičių“ terminas vartotas ir geografine reikšme, kaip krašto pavadinimas („Aukštaitijos“ sinonimas). Dalis lietuvių humanitarų kalba apie karinės demokratijos laikotarpiu Vidurio Lietuvos lygumoje gyvenusią „aukštaičių gentį“, tačiau pastaruoju metu vis daugiau istorikų ir archeologų „Tautavičiaus aukštaičius“, t. y. Rytų Lietuvoje gyvenusių „pralietuvių“ sulietuvintą Vidurio Lietuvos baltų etnosą ir jo pagrindu susiformavusį subetnosą siūlo laikyti „pražemaičiais“ bei „protožemaičiais“.
Istorinė Aukštaitija
Iki XVIII a. pab. istorinė Aukštaitija, arba „Tikroji Lietuva“, buvo viena iš 4 pagrindinių LDK etnokultūrinių dalių. VI-XII a. ši etnokultūrinė sritis beveik sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminklų paplitimo teritorija; tuo tarpu XIII-XIX a. istorinė Aukštaitija apėmė jau ne tik visą buvusį minėtos kultūros arealą, bet ir keletą nemažų šiaurėje, pietryčiuose, pietuose bei pietvakariuose įgytų teritorinių „aneksų“, t. y. lietuvių IX-XVII a. kolonizuotas ir bent iš dalies asimiliuotas dab. Alukštos, Daugpilio, Rezeknės, Minsko, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes.
Iki XIX a. II pusės dab. Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūriniai regionai bei dabartinėse Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje atsidūrusios šių regionų dalys sudarė vieną nedalomą etnokultūrinį vienetą. Kurį laiką (bent iki XIII a. pab.) visa ar beveik visa senoji etnokultūrinė Aukštaitija galėjo sudaryti atskirą LDK administracinį vienetą - vad. Vilniaus, arba Lietuvos kunigaikštystę, kurios centras kartu buvo ir visos LDK sostinė.
Lietuvos kunigaikštystės šiaurvakarinė administracinė riba iš pradžių tikriausiai ėjo Šventosios upe ir Neries žemupiu, o nuo Algirdo laikų (?) - šiek tiek vakariau Šventosios žemupio bei vidurupio. Lietuvos kunigaikštystės pietvakarinė administracinė riba greičiausiai nuo XIII a. pab. buvo Neries tėkmė tarp Šventosios ir Vokės įtakų, Vokės upė ir dabartinius pietų bei rytų aukštaičių dialektologinius arealus skirianti linija.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Aukštaitija: margas paveldas ir dangiška pasaulėžiūra
Aukštaitija yra didžiausias etnografinis regionas Lietuvoje, laikomas Lietuvos kunigaikštystės gimtine. Dažniausiai skirstoma į Rytų ir Vakarų Aukštaitiją, ji paveldėjo daugybę baltų genčių palikimą, įskaitant žiemgalius, aukštaičius ir sėlius. Dėl šios priežasties aukštaičiai laikomi margiausiu ir įvairiausiu regionu, o tai atsispindi tarmių įvairovėje. Kaip etnografinis regionas, Aukštaitija susiformavo gana vėlai - XIX a. antroje pusėje.
Specialistai pastebi, kad tik aukštaičiai gali pasigirti sutartinėmis, kuriose yra išsaugota archajiška muzikos forma. Be to, aukštaičiai sutartinėms pritarti naudoja unikalius muzikinius instrumentus - penkiastyges kankles, skudučius, daudytes. Didelėje teritorijoje skiriasi ne tik tarmės, bet ir tautiniai kostiumai, tradicinė architektūra. Zarasuose ar Rokiškyje žmonės gyvena pirkiose, o Vakarų aukštaičiai gyvena gryčiose. Skiriasi ir namų struktūra, ir kulinarinis paveldas. Aukštaičiai gali pasigirti miežių salyklo alumi, blynais su įvairiais pagardais, virtiniais.
Aukštaičių tautinis kostiumas švyti baltumu, yra labai šviesus. Norbertas Vėlius teigia, kad tuos spalvų skirtumas nulemia mūsų pasaulėvoka. Aukštaičiai yra toli nuo jūros, todėl jų pasaulėžiūra yra dangiška, arčiau dangaus. Žmonės linkę žiūrėti į dangų, į žvaigždes. Anekdotuose aukštaičiai mėgsta pasipuikuoti, pasigėrėti savimi. Tiesa, yra labai patikima. Aukštaitija, nors ir įvairi, išlieka šviesiu kraštu, kur žmonės yra optimistai, tiki savimi ir kitais. Aukštaičiai mokėjo šventes švęsti, jie yra bendruomeniškesni nei žemaičiai. Valakų reforma prasidėjo, todėl greitai buvo sukurti gatviniai kaimai, bendruomenės labai susigyveno. Aukštaičių dainavimas yra kolektyvinis. Nėra atskiro pavienio dainavimo sau.
Aukštaitijoje labai populiarus sekminių paprotys, šventinami laukai. Rudenį būdavo suneštinės vaišios, ragaujamas pirmas alus. Po vienu stogu gyveno didelės šeimos, kelios kartos.
Daudytės: senovinis instrumentas ir jo reikšmė
Daudytė - tradicinis, pučiamasis lietuvių liaudies muzikos instrumentas, pūstukinis aerofonas. Tradicinės daudytės daromos iš tiesaus uosio, blindės, klevo, guobos, beržo medelio liemens, yra apie 1250-1670 mm ilgio. Medelio nuopjova perskeliama paliekant plongalyje 50-70 mm ilgio, 20-35 mm skersmens neperpjautos medienos pūstukui. Perskeltose pusėse išskobiamas laipsniškai platėjantis kanalas, abi pusės suvožiamos ir, plyšius užtepus derva ar degutu, apvyniojamos išvirinta karšta beržo tošimi.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Rašytiniuose šaltiniuose daudytės minimos nuo XVIII a. Instrumentas vietinės kilmės, išplitęs šiaurės rytų Aukštaitijoje, buvusios sėlių teritorijos dalyje. Daudytės naudotos kaip ir ragai, bet išnyko anksčiau už ragus ir skudučius, kartu su vokalinėmis sutartinėmis, sudariusiomis jų repertuarą. Manoma, kad daudytės, kaip natūralaus garsyno archajiški instrumentai, galėjo turėti įtakos vokalinių sutartinių genezei.
Daudytės garsas susidaro kaip atviros švilpynės. Garsas stiprus, skardus, tačiau neaštrus, panašus į varinių pučiamųjų instrumentų skambesį. Daudytėmis grojama pūstuką laikant prie lūpų kampo, garsas išgaunamas lūpų virpesiais. Tradicinis repertuaras - vokalinės sutartinės.
Aukštaičių vertybės: Dievas, žmogus, miškas ir daina
Aukštaitijos nacionaliniame parke, Kaltanėnų miestelyje, gyvena Janina Čibirienė, kuri teigia, kad aukštaičiai yra santūrūs, bendruomeniški ir svetingi žmonės. Anksčiau beveik visi vyrai dirbdavo miške, kuris buvo jų maitintojas. Šio krašto žmones puikiai apibūdina žodžiai: „Aukštaičiai mylėjo Dievą, žmones, mišką ir dainas.“ Aukštaičiai taip pat nevengdavo į save atkreipti dėmesį ir pasipuikuoti prieš kitus. Visgi ko kaltanėniškiams labiausiai trūksta šiandien, tai vietinių žmonių susibūrimų, kuriems nebuvo gailima nei pinigų nei laiko. Užgavėnės, sekminės - tai tik kelios tradicinės šventės, kurių metu aukštaičiais susėsdavo prie bendro stalo.
Aukštaičių tarmės: raida ir ypatybės
Dabartinė aukštaičių samprata ėmė įsigalėti tik apie XX a. pradžią, Augustui Šleicheriui pasiūlius naują lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos schemą, pagal kurią lietuvių kalboje skiriamos dvi pagrindinės tarmės - aukštaičių ir žemaičių. A. Šleicherio pasiūlytoji lietuvių kalbos dialektologinio skirstymo schema, šiek tiek pakoreguota lietuvių dialektologų, kone visuotinai pripažįstama ir mūsų dienomis. Pažymėtina, kad „šleicheriškai“ suvokiama aukštaičių tarme kalba ne tik visi vad. etnografiniai aukštaičiai, bet ir visi etnografiniai dzūkai bei etnografiniai suvalkiečiai.
Senųjų aukštaičių palikuonys dabar kalba dvejomis tarmėmis: gyvenantys buv. Vilniaus vaivadijos teritorijoje - vad. rytų aukštaičių patarme, o gyvenantys buv. Trakų vaivadijos teritorijoje - vad. pietų aukštaičių patarme. Z. Zinkevičiaus manymu, šiomis dvejomis tarmėmis dab. rytinių lietuvių protėviai kalbėjo jau ankstyvosios LDK laikotarpiu.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Ryšys su lietuvių kalba
Lietuvių kalba nuo pat lietuvių etnoso susiformavimo buvo nevienalytė. XV a. Vilniuje ir artimiausiose jo apylinkėse skambėjusių šnektų pagrindu susiformavo pirmoji žinoma LDK lietuvių bendrinė šnekamoji kalba. Maždaug iki XVIII ir XIX a. sandūros ši lietuviškoji bendrakalbė buvo visų lietuviakalbių LDK didikų ir bajorų tarpusavio susižinojimo kalba. Ją mokėjo bei viešai vartojo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, o Vilniaus mieste ši šnekamoji bendrakalbė „oficialios“ vietos lietuvių tarpusavio susižinojimo kalbos funkcijas atliko iki pat 1945-1947 m.
XVI-XVIII a. leidžiant lietuviškas knygas visoje senojoje Aukštaitijoje vartotas savitas lietuvių rašto kalbos variantas, susiformavęs Vilniaus-Trakų apylinkių šnektų pagrindu. Visų tuometinių lietuvių jis vadintas tiesiog „lietuvių kalba“.
Pirmasis Aukštaitijos paminėjimas ir regiono centrai
Pirmasis Aukštaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje aprašytomis lietuvių ir Ragainės komtūro Liudviko kovomis, vykusiomis apie 1294 m. Pirmuoju reikšmingu Aukštaitijos vardo pagarsinimu tarptautinėje erdvėje reikėtų laikyti 1323-uosius metus, kai Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba sudarė taikos ir prekybos sutartį su Livonijos ordinu, kurioje Aukštaitija suvokiama kaip viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos sudedamųjų dalių (šalia Žemaičių).
Dėl Aukštaitijos centro vardo nuo seno konkuruoja du miestai - Utena ir Panevėžys. Utena pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1261 m., nuo XIV a. buvo administraciniu valsčiaus centru. Šis miestas pasižymi stipria aukštaitiška savimone. Panevėžys pirmąkart paminėtas beveik 250 metų vėliau (1503 m.), administraciniu centru tapo XVI a. Tačiau būdamas patogioje geografinėje padėtyje, Panevėžys tapo vienu didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų, ekonominiu, kultūriniu bei švietimo požiūriu turinčiu regiono centro reikšmę.
Aukštaitijos herbas ir vėliava
Aukštaitijos etnografinio regiono didžiojo herbo ir vėliavos projektus sukūrė Rolandas Rimkūnas. Projektas buvo suderintas LHK posėdyje 2006 m. liepos 5 d. Sukurtame Aukštaitijos didžiojo herbo projekte ant sidabrinio skydo pavaizduotas raudonas šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju dešinėje rankoje; skydą iš abiejų pusių laiko du sidabriniai angelai, stovintys ant sidabrinės juostos su raudonos spalvos užrašu PATRIAM TUAM MUNDUM EXISTIMA (liet. „Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu“).
Pagal projektą Aukštaitijos vėliava yra raudonos spalvos audeklas, kurio centre išsiuvinėtas Aukštaitijos didysis herbas. Reprezentacinės Aukštaitijos vėliavos trys laisvi kraštai apsiūti sidabro virvele.
Aukštaitijos gamta ir kraštovaizdis
Vaizdingiausiomis vietovėmis garsėja regiono rytai - čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Ledynmečio palikimas - Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais, seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu. Vakarų aukštaičių plynaukštę kerta vaizdingoji Šventosios upė, tekanti pro Anykščių šilelį, Puntuko riedulį ir Andrioniškio miškus. Nuo Kauno iki Panevėžio tęsiasi Nevėžio lygumos platybės, šiaurėje pereinančios į Mūšos-Nemunėlio lygumą, dar toliau - į Žemgalės lygumą, kurias dėl derlingiausių žemių galima pavadinti Lietuvos aruodu. Šiauriniame regiono pakraštyje - palatvėje - atsidengia dolomito klodai, gipso telkinius tirpdęs vanduo kuria vis naujas karstines įgriuvas Pasvalio-Biržų krašte.
Seniausieji krašto gyventojai kurdavosi paupiuose, netgi pelkėse bei kituose vandens telkiniuose - aptikta juose stovėjusių polinių gyvenviečių pėdsakų. Regiono gyvenimą labai pakeitė XV a. įsigalėjusi baudžiava ir XVI a. pradėta Valakų reforma, kai apylinkių žmonės buvo keliami į taisyklingai suplanuotus gatvinius rėžinius kaimus. Tuomet tik didžiųjų žemvaldžių nepasiektuose plotuose išliko mažesnių kaimelių ar sodybų, kur trobesiai sustatyti laisviau. Gatvinių kaimų sodybiniuose rėžiuose arčiau kelio būdavo įkurdinamos aukštaitiškos dvišalės pirkios ir svirnai, jie apsodinami tradiciniais medžiais (ąžuolais, liepomis, klevais, uosiais), šalia namo puikuodavosi spalvingi gėlių darželiai. Ūkiniai trobesiai buvo statomi rėžio gilumoje, kartais ir kitapus gatvės. Senovinį gyvenimą priminė didieji aukštaičių kluonai - aukštos jų stogų kupetos apgobdavo erdvias šalines (jose būdavo kraunamas derlius) ir grendymą (ant jo kuldavo spragilais, laikydavo vežimus ir kt.). XIX a. įsigalėjęs ūkio padalijimo sūnums paprotys vis labiau tankino gatvinius kaimus, mažažemiai paveldėtojai statėsi vis skurdesnius trobesius. Derlingose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žemėse gyvenę turtingesni valstiečiai statėsi didesnius ir puošnesnius pastatus, išsikeldavo į vienkiemius, kur atsirasdavo ir dvareliams prilygstančių trobesių - dviaukščių tvartų, didžiųjų svirnų, puošnių pirkių ar naujoviškesnių medinių namų, o palatvėje - ir mūrinių statinių.
Aukštaičių tarmės ir kultūros ypatumai
Pagal tarmių klasifikaciją beveik visa Aukštaitija priklauso rytų aukštaičių patarmei. Aukštaitija garsi sutartinėmis - savitomis senovinėmis daugiabalsėmis giesmėmis bei ragų, daudyčių, skudučių, lamzdelių, kanklių instrumentinės polifonijos kūriniais. (Sutartinės pripažintos unikaliu tradicinės muzikos fenomenu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: 2010 m. sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį sukelia baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai, kuriuos ištekėjusios moterys kai kuriose vietovėse ryšėjo dar XX a. viduryje. Lininiai drabužiai Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pradžios vis dar būdavo puošiami įaustais raudonų siūlų - žičkų - geometriniais ornamentais. Ypatingos Kupiškio apylinkėse pamergių dėvėtos karūnėlės, vadinamos kalpokais. Aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais.
Aukštaitija garsėja blynais, paliepsniais, raugintais blynais, virtiniais ir kakorais (makorais).
Pietų Aukštaitijos toponimai iš asmenų pavadinimų
Šio straipsnio tikslas - aptarti pietinės Lietuvos dalies, Pietų Aukštaitijos, vienos semantinės grupės toponimų, kilusių iš asmenų pavadinimų, darybą. Nagrinėjami apeliatyvinės kilmės įvairių klasių toponimai. Tai viena toponimų semantinė grupė, išsiskirianti darybos pamato specifika ir reikšme - vietų vardai, sudaryti iš įvairių asmenų pavadinimų. Toponimų iš asmenų pavadinimų tyrimai atskleidžia, kaip regione vartojami tikriniai žodžiai atspindi gyvenančių ar gyvenusių žmonių pasaulėžiūrą.
Straipsnyje analizei pasirinkti istoriniai ir dabartiniai pietinės Lietuvos dalies - Pietų Aukštaitijos toponimai: analizuojami įvairių klasių apeliatyvinės kilmės toponimai, kilę iš asmenų pavadinimų. Kai toponimai pasidaromi iš apeliatyvų - asmenų pavadinimų, aiškiai matyti kultūrinės-kalbinės regiono ypatybės. Apeliatyvo parinkimas atskleidžia vartojamo žodžio šmaikštumą, žmonių išradingumą, atspindi įvardijamų objektų savybes, žmonių požiūrį į juos: vertinimą, veiklos, fizinių savybių ir būdo bruožų apibūdinimą. Todėl tikimasi, kad tyrimas padės atskleisti tradicinį Pietų Aukštaitijos regiono pasaulėvaizdį.
Straipsniui medžiaga rinkta iš Lietuvos geoinformacinės vietovardžių duomenų bazės (LVGDBe), iš kurios išrinkti Pietų Aukštaitijos seniūnijų toponimai. Pietų Aukštaitijos regionas apima visą pietų Lietuvą. Šioje teritorijoje kalbama pietų aukštaičių (dzūkų) tarme. Prie šio ploto formaliai priskiriama ir dalis Trakų bei Šalčininkų rajonų vietovių, kur dauguma gyventojų yra dvikalbiai ar net trikalbiai.
Straipsnio objektas - 120 apeliatyvinės kilmės Pietų Aukštaitijos regiono toponimų iš asmenų pavadinimų. Pasirinkta tirti būtent šio regiono toponimus dėl to, kad Lietuvos geoinformacinėje vietovardžių duomenų bazėje (LVvGDB) visi jie yra suregistruoti. Straipsnio tikslas - išanalizuoti Pietų Aukštaitijos regiono toponimų iš asmenų pavadinimų darybos būdus, darybos tipus ir jų produktyvumą.
Toponimai, kaip sudedamoji leksikos dalis, remiasi bendrinių žodžių darybos dėsniais. Tik žodžių darybinė analizė padeda nustatyti darybos pamatą, darybos formantus, jų funkcijas ir identifikuoti derivato reikšmę. Darybinė analizė, palyginti su semantine, gali suteikti daugiau informacijos apie toponimus, atskleisti konkrečios semantinės toponimų klasės, šiuo atveju Pietų Aukštaitijos regiono toponimų iš asmenų pavadinimų, darybos specifiką.
Pirminiai toponimai
Pirminiais vadinami toponimai, kilę iš bendrinių ir tikrinių žodžių, t. y. neturintys jokių formalių darybinių požymių. Pietų Aukštaitijos regione aptikta tik daiktavardinių pirminių toponimų (19), kilusių iš asmenų pavadinimų. Toponimai paprastai skaičiais nekaitomi. Vieni iš jų vartojami vienaskaitos forma (vienaskaitiniai, singularia tantum) (7), kiti pirminiai toponimai (12) yra daugiskaitiniai (pluralia tantum).
Iš teikiamų Pietų Aukštaitijos regiono pirminių toponimų pavyzdžių matyti, kad jie yra sudaryti iš asmenų pavadinimų, reiškiančių amžių, lytį, veiklą, socialinę padėtį, fizines savybes, būdo bruožus.
Antriniai toponimai
Antriniai toponimai (75) yra sudaryti iš bendrinių arba tikrinių žodžių, t. y. turi darybinių požymių. Antriniai toponimai yra padaromi keliais nevienodo produktyvumo būdais. Pagal sudarymo būdą toponimai skiriami į vedinius (33), sudurtinius (21) ir sudėtinius (21). Gausiausią grupę sudaro priesagų vediniai. Atsižvelgiant į pamatinių žodžių priklausymą tam tikroms kalbos dalims, išskiriamos trys įvairioms darybos kategorijoms priskirtinos toponimų grupės: 1) daiktavardiniai vediniai, arba desubstantyvai, 2) būdvardiniai vediniai, arba deadjektyvai, 3) veiksmažodiniai vediniai, arba deverbatyvai.
Galūnių vedinių paprastai yra gerokai mažiau negu priesagų vedinių. Be to, galūnių vediniai nėra tokie įvairūs kaip priesagų vediniai.
Visi apeliatyvinės kilmės Pietų Aukštaitijos regiono toponimai dūriniai iš asmenų pavadinimų yra sudaryti sandūros būdu iš dviejų daiktavardžių. Dauguma iš jų turi jungiamąjį balsį -a- (20), ir tik vienas sudarytas be jungiamojo balsio (Vai̇̃t-pievė). Pirmasis dūrinių sandas yra iš asmenų pavadinimų, antrasis žymi fiziografinius terminus: bala, raistas, kalnas, laukas, pieva, valakas. Pirmasis sandas apibūdina moteris (boba, merga) ir vyrus pagal veiklą (garborius, kunigas, vaitas, pijokas). Vieni apeliatyvinės kilmės Pietų Aukštaitijos regiono toponimai iš asmenų pavadinimų, sudaryti sandūros būdu, yra moteriškosios giminės (6), kiti dūriniai yra vyriškosios giminės (15).
Baltų proistorė ir gyvenamosios vietos
Iki 19 a. antrosios pusės dar nebuvo rimtų tyrinėjimų apie baltų proistorę, todėl vyravo pažiūra, kad jie yra kilę iš romėnų, germanų arba slavų. Tiktai apie 19 a. vidurį ir vėliau atsirado mokslininkų, kurie šitą klausimą pradėjo rimtai tyrinėti. Ryšium su tuo baltų pirmutines gyvenamas vietas pradėjo aiškinti nemaža kitataučių, taip pat ir lietuvių bei latvių mokslininkų. Jie randa, kad mums pažįstamose trijų baltų tautų kalbose (lietuvių, latvių, senųjų prūsų) bendrieji vietų pavadinimai randami tiktai vidutiniojo klimato zonos floroje ir faunoje. Iš to galima spręsti, kad baltų gimtinė yra buvusi vidutiniojo klimato zonoje. Imant domėn vietų pavadinimus, baltų tautų pirmutinė gimtinė yra jieškoma į šiaurę nuo Pripetės upės, palei jos intakus ir Nemuno upės baseine. Pats Pripetės upės pavadinimas bus sutrumpintas lietuvių žodis “prie pietų”. Kitose kalbose tas žodis neturi jokios reikšmės. Gyvendami apibrėžtame plote ilgus šimtmečius, baltai pamažu pradėjo plėstis toliau į šiaurę ir į rytus. Jie buvo priversti tai daryti dėl gyventojų prieauglio ir dėl svetimų tautų spaudimo.
Pagal iškasenas mokslininkai konstatuoja, kad baltai jau trečiame tūkstantmetyje prieš Kr. yra atėję į Rytprūsius ir pasiekę Baltijos jūros pietų-rytų krantą. Eidami dar toliau palei jūros krantą į šiaurę, jie patenka dabartinės Latvijos pietų vakaruosna apie 2000 m. prieš Kr. Kita baltų tautos dalis stūmėsi į rytus, kurie tuomet buvo neapgyvendinti arba labai retai apgyvendinti ir pasiekė Dauguvos, Dniepro ir Okos augštupius, kur gyveno suomių-ugrų kilmės gyventojai. Tokiu būdu baltų tautų gyvenamieji plotai apie pirmą tūkstantmetį prieš Kr. siekė nuo Vyslos žiočių iki Okos upės baseino.
Latvių archeologas prof. Ed. Šturms priima populiaraus Pabaltijo praeities tyrinėtojo R. Indreko pažiūras, pagal kurias mūsų šalies pirmieji gyventojai čia bus atėję apie 8000 metų prieš Kr. Tai buvę suomiai-ugrai, o senieji baltai čia atėjo tiktai apie 2000 metų prieš Kr. ir užėmė visą Pabaltijį, ne tiktai iki Suomių jūros įlankos, bet taip pat ir dabartinės Suomijos pietus ir vakarinę pakrantę. Tiktai vėliau, pradedant 1000 metų prieš Kr., ateidami iš rytų, plotus į šiaurę nuo Dauguvos vėl užėmė estų ir suomių ainiai, kurie vėliau, Kristui gimus, pradėjo kolonizuoti Suomiją. Plotus į pietus nuo Dauguvos, iki Dniepro, Pripetės balų ir Vyslos senieji baltai pasilaikė sau. Latvių gentys jau apie 500 metų prieš. Kr. buvo pradėjusios veržtis į šiaurę, stumdamos estus, ir 9 a. po Kr. Po to, kada apie 1000 metų prieš Kr. estų ir suomių ainiai užėmė senųjų baltų apgyventus plotus, jie susimaišė su baltais, kurie prarado savo kalbą. Iš to išeina, kad estų ir suomių gyslose irgi teka baltų kraujas, ką liudija ir jų europietiška išvaizda: daugiausia mėlynos akys, šviesūs plaukai, priešingai kitom suomių-ugrų tautom, kilusiom iš Azijos.
Savaime suprantama, kad baltai, gyvendami tokioje plačioje teritorijoje, imant domėn tų laikų sunkias susisiekimo sąlygas, negalėjo palaikyti tamprią tautinę vienybę. Tolimesnių kraštų gyventojai pradėjo vystyti savo ypatybes, kalboje radosi tarmės, kurios laikui bėgant tapo atskirom kalbom. Taip pamažu išsivystė kelios tautos, kurios pasiskirstė gentimis. Prof. J. Endzelino nuomone, pirmutinės baltų tautos susiskirstymas pradėjo reikštis 1 a. po Kr. Lygiai ir Dr. J. Puzinas randa, kad, sprendžiant iš iškasenų, pirmuose šimtmečiuose po Kr. jau galima nagrinėti baltų pasiskirstymą. Baltų kultūra pradėjo diferencijuotis: kyla 2 kultūrinės grupės - vakarų ir rytų. Apie plačiosios teritorijos vidurį gyveno lietuviai, į šiaurę nuo jų - latviai, kurie, kaip matėme, tiktai 9 a. po Kr. pasiekė savo šiaurės sieną. Vakaruose gyveno Tacito aprašytieji aisčiai arba prūsai, iš kurių atsiskyrė kuršių gentis, nusikėlusi į dabartinę Kuržemę. Į pietus nuo prūsų ir lietuvių gyveno jotvingai tarp Vyslos įtako Būgo, Nemuno ir Pripetės upių. Tolirytuose, iki Okos upės plotų, gyveno galindai, kurie savo reikšmingą pavadinimą bus gavę kaip toliausiai, pačiame gale gyvenantieji. Visos pirmosios baltų tautos apgyventas plotas tais laikais buvo labai didelis.
tags: #pietu #aukštaitijos #gyventojai #istorija