Aukštaičių krašto vaikų liaudies dainos: tradicijos ir savitumas
Lietuva - dainų šalis, kurioje daina lietuviams yra tarsi antroji kalba. Nuo pat žmogaus gimimo, lopšinėmis liūliuojant kūdikį, iki brandaus amžiaus, daina lydi žmogų per visą jo gyvenimą. Dainuojama dirbant ir ilsintis, vakarojant ir jaučiant jausmų antplūdį. Ši tradicija lėmė didžiulę dainų įvairovę ir gausumą. Lietuvių liaudies dainos jungia savyje poeziją ir muziką, atverdamos jausmų pasaulį, kuriame telpa ir džiaugsmas, ir susimąstymas, ir gėla.
Lietuvių liaudies dainų įvairovė ir temos
Liaudies dainos atspindi darbo poetiką, kurioje gamta išaukštinama kaip didžiausia vertybė. Juodoji žemelė - geroji globėja, saulelė - motinėlė. Aukšti kalnai simbolizuoja didelius vargus, tamsūs debesys - rūpestėlius, o šiaurus vėjas - nelaimę ir likimo permainas. Dainų pasaulis kuriamas iš realybės įspūdžių, atspindint žmogaus vidinį pasaulį, jo jausmus ir visuomenės gyvenimą. Lietuvių liaudies dainos dažnai dainuojamos namų ir šeimos tvirtybės temomis. Nors kai kurios dainos kupinos sielvarto, netekties gėlos ir skriaudos, jos išlieka santūrios ir švelnios.
Etnografinių regionų dainų skirtumai
Lietuva, nors ir maža, pasižymi didele tarmių įvairove. Kiekvieno krašto savitumą, be tarmės, ryškiai atspindi ir dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo ypatybės, dainavimo būdas.
Dzūkija
Dzūkija, Lietuvos pietryčiai, ne veltui vadinama Dainava. Dzūkų dainos be galo melodingos, kaip ir pati Dzūkijos gamta - kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai. Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, dažnai liūdnos, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.
Aukštaitija
Aukštaičių dainos išsiskiria dvibalsėmis ir tribalsėmis melodijomis, kurios labai gražiai skamba gamtoje. Šiam regionui būdingas daugiabalsis dainavimas.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Sutartinės - unikalus aukštaičių fenomenas
Aukštaitijoje ypač išsiskiria sutartinės - unikalus ir gana sudėtingas dainavimo būdas, būdingas tik šiam regionui. Galima didžiuotis, kad prieš keletą metų UNESCO oficialiai įtraukė lietuviškas sutartines į reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Sutartinių tekstuose gausu archajiškų refrenų, dažni garsažodžiai, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Kiek žinoma, daugiau tokio unikalaus dainavimo žanro beveik niekur kitur nėra. Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė teigia, kad, ko gero, aukštaičių genuose yra užrašytas sutartinių kodas, juk jas ilgus šimtmečius giedojo mūsų prosenelės. Tad ir dabar, aukštaitei pabandžius taip giedoti, žiūrėk, ir pavyksta.
Sutartinės išskirtinai moterų giesmės. Sakoma, kad jas pradėti giedoti viešai galėdavo tik ištekėjusios moterys. Aukštaitiškas sutartines giedoti nėra taip paprasta, o ir ne visiems jos patinka. Sutartinės ilgos - dvidešimties ar daugiau posmų, bet žodžių jose nedaug, šie vis kartojasi, tad viskas, atrodo, užsitęsia ir tik sukasi ratu. Dainuojant sutartines dažnai ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais. Sutartinės dainuotos įvairiais būdais, tos, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę atlieka trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą, vadinamos trejinėmis. Tas pats yra ir su ketverinėmis. Panevėžio krašte užfiksuotas niekur kitur Aukštaitijoje neužtiktas ypatingas - burdoninis dainavimo būdas, jame girdėti ir trečias, tarsi būgnas pritariantis balsas.
Žemaitija
Žemaitijoje, kaip ir Aukštaitijoje, vyrauja daugiabalsė muzika. Žemaičių dainos skamba labai savitai, su žemaičiams būdingais patęsimais, išvingiavimais, atsikvpimais žodžio viduryje, staigiais užšaukimais ir t.t.
Dainų žanrai ir jų specifika
Lietuvių liaudies dainos skirstomos į įvairius žanrus, atspindinčius skirtingus gyvenimo etapus ir veiklas.
Vestuvinės dainos
Iš gausaus vestuvinių dainų repertuaro pirmiausia tenka pažymėti piršlybų dainas. Piršlybų laikotarpio dainų svarbiausioji tema jaunų žmonių savajonės, jų tarpusavio santykiai, meilė. Itin daug dainų dainuojama vestuvių iškilmių metu, nuotakai išeinant iš tėvų namų ir ją priimant į vyro namus. Šitos dainos yra glaudžiai susijusios su apeigomis. Lietuvių liaudies vestuvinės dainos vestuvinėje dramoje turi labai svarbų vaidmenį jos taip pat vaizdingai kalba apie liaudies gyvenimo tikrovę praeityje.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Istorinės ir karinės dainos
Istorinių dainų lietuvių liaudies dainuojamojoje tautosakoje yra nedaug. Seniausiose šio žanro dainose užsimenama apie kovas su kryžiuočiais. Su istorinėmis dainomis glaudžiai siejasi karinės dainos.
Šokių ir žaidimų dainos
Kai kurios lietuvių liaudies dainos yra dainuojamos šokant ir žaidžiant. Nuo kitų liaudies dainų šokių ir žaidimų dainos skiriasi tuo kad čia prie taksto, melodijos prisideda veiksmas - šokių judesiai, vaidyba.
Darbo dainos
„Darbo dainos nebūtinai būdavo dainuojamos tik dirbant, pavyzdžiui, grūdus girnomis malant ar kuliant. Dainuodavo žmonės - ir pjovėjai, ir grėbėjos, sustoję ar susėdę pailsėti“, - sako L. Vilienė.
Kitos dainų temos
Be jau minėtų žanrų, lietuvių liaudies dainos apima ir kitas temas: rugiapjūtės, šienapjūtės, šeimos, našlaičių, vaikų, karo ir kitos dainos.
Liaudies dainų išsaugojimas ir populiarinimas
Lietuvių liaudies dainos buvo dainuojamos senovėje. Kai kurios lietuvių liaudies dainos dainuojamos ir dabar, bet dažniausiai senesnio amžiaus žmonių. Labai graudu, kad gyvename ten kur jaunimas net neprisimena liaudiškų dainų. Kiekvieną savaitę būrelis panevėžiečių - liaudies muzikos mylėtojų skuba į Muzikos mokyklos patalpose vykstantį „Dainų klubo“ susibūrimą. Penktadieniais čia rengiami etnokultūriniai mokymai. Šaltuoju metu į šiuos užsiėmimus susirenka net septynios aštuonios dešimtys įvairaus amžiaus dainininkų.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė su kolegomis stengiasi išsaugoti ir populiarinti lietuvių liaudies dainas. Netrukus 30 metų įkūrimo sukaktį minėsiantis kolektyvas vienija apie keturias dešimtis dainininkų, atliekančių savojo krašto dainas. Ansamblio veikloje dalyvauja net keliolika šeimų. Vadovė sako, kad ansamblio repertuare - apie du šimtus dainų. Dažniausiai dainuojamų yra apie septyniasdešimt. 27 metus kartu su vyru Lioniumi ansamblyje dainuojanti Laima Valterienė sako, kad „Raskila“ - antrieji jų namai, antrasis gyvenimas. „Jeigu dėl kokių nors priežasčių praleidžiu repeticiją ar nebūnu koncerte, atrodo, kažkas ne taip. Iš Labanoro kilusi aukštaitė dainuoja visą gyvenimą ir savęs nedainuojančios nė neįsivaizduoja. Ir užaugo ji dainingų aukštaičių šeimoje - tėvelio buvo labai stiprus balsas, dainuoja jos broliai, o sesuo net su muzika susijusią profesiją pasirinko.
L.Valterienei patinka ne tik aukštaitiškas dainas dainuoti, bet ir sutartines giedoti. Iš pradžių, kai pradėjo pirmąsias sutartines repetuoti, sako, jog labai neįprasta, net juokinga buvo. Aukštaitiškas dainas paįvairina ir publikos taip mėgstami romansai. Tarpukaryje romansai buvo labai populiarūs, vyresni žmonės juos ir garsius jų atlikėjus dar atsimena. „Tai buvo nepaprastos dainos apie meilę, kartais net žiaurią, kruviną. Senosiose lietuvių liaudies dainose tiesiogiai apie meilę lyg ir nekalbama, daug kas slepiasi po simboliais, pavyzdžiui, vainikėlio. „Raskilos“ atliekami romansai skamba ir muzikai pritariant. „Raskilos“ kapelą sudaro smuikai, armonikos, basetlė ir būgnas, savo vietą kolektyvo repertuare randa ir senieji aukštaičių instrumentai: skudučiai, ragai, daudytės, kanklės. Kolektyvas dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, tarptautiniuose folkloro festivaliuose.
Lietuvių liaudies muzikos tyrimai
Pastaruoju metu liaudies kūryba ypačiai susidomėta. Jau prieš Didįjį Karą įvairiuose Europos centruose buvo rengiami vadinamieji „tautų koncertai“, per kuriuos svetimi kraštai būdavo supažindinami su „koncentruojančios“ tautos dvasia, jos kūrybos charakteringais ypatumais. Jau tada buvo įstaigų, renkančių ir tiriančių liaudies kūrybą. Tačiau dabartiniu metu tai daroma dar intensingiau. Tarptautinėse šventėse, parodose, per radio - visur stengiamasi pasirodyti savo menu, savo dainomis, muzika. Prie T. Sąjungos veikiąs Intelektualio Bendradarbiavimo Institutas renka ir leidžia informacinę medžiagą etnografiškos muzikos klausimais įvairiose tautose („Musiąue et chansons populaires“ 1934 m. I t.). Lietuvoje taip pat Senovės Dienų, įvairių švenčių metu stengiamasi pasirodyti senovės dainomis, instrumentais. Taip pat dainų šventės yra gera proga populiarinti mūsų dainų grožį, skatinti susidomėti jų vertingumu bei ypatumais.
19 a. antroje pusėje-20 a. pradžioje lietuvių liaudies muzikos instrumentus ir medžiagą apie juos rinko (kartais ir skelbė) Lietuvių literatūros draugijos, Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyriaus nariai, bendradarbiai. 20 a. pradžioje lietuvių etninės muzikos rinkimo, leidimo ir tyrimo centras buvo Lietuvių mokslo draugija (įkurta 1907). 1909 fonografo velenėlyje įrašytos 3 skudučiuojamos vokalinės sutartinės - pirmasis lietuvių liaudies muzikos garso įrašas. Liaudies muzikos rinkimui vadovauja Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus universitetas. Rengiami sisteminiai dainų melodijų ir poetinių tekstų katalogai. Nuo 1972 leidžiamas lietuvių liaudies dainų katalogas, nuo 1980 - akademinis sisteminis dainų sąvadas Lietuvių liaudies dainynas (iki 2011 išėjo 23 tomai).
tags: #aukštaičių #krašto #vaikų #liaudies #dainos