Pietų Atlanto regiono geologija
Pietų Atlanto regionas pasižymi unikalia geologine sandara, kurią formavo sudėtingi tektoniniai procesai ir klimato sąlygos. Šiame straipsnyje panagrinėsime pagrindinius šio regiono geologinius ypatumus, reljefą, klimatą ir augaliją.
Kranto linija ir reljefas
Pietų Atlanto regiono krantai dažniausiai yra lygūs ir kalnuoti. Kranto linijos ilgis siekia 2798 kilometrus. Pietinėje pakrantėje yra keletas plačių įlankų, kurios mažai įsiterpusios į krantą, pavyzdžiui, Mosselio, Algoa ir Netikroji įlankos.
Didžioji dalis Pietų Afrikos Respublikos teritorijos (75 %) yra aukštesnėje nei 600 metrų virš jūros lygio aukštyje, o apie 50 % teritorijos - aukštesnėje nei 1000 metrų. Žemumos (iki 200 m) užima tik nedidelę Pietų Afrikos Respublikos dalį.
Šalies šiaurinėje dalyje plyti plati Veldo plynaukštė, o į pietus nuo Oranės upės slėnio yra Karoo plynaukščių regionas. Rytuose Karoo pereina į Aukštąjį Veldą, kurio aukštis siekia iki 2000 metrų. Į šiaurę nuo Aukštojo Veldo driekiasi Transvalio aukštuma, kurios paviršius nuolaidus šiaurės kryptimi, Limpopo slėnio link. Witwatersrando kalnagūbris kerta aukštumas ir yra turtingas naudingųjų iškasenų.
Pietų Afrikos plokščiakalnio išorinis šlaitas palei Atlanto ir Indijos vandenynus sudaro Didžiąją pakopą. Aukščiausia jos pietrytinė dalis yra Drakeno kalnai, kuriuose yra aukščiausia Pietų Afrikos Respublikos viršūnė - Njesuthi kalnas (3408 m). Pietuose yra Stormbergės, Bamboesbergės, Sneeubergės, Nuweveldbergės, Komsbergo kalnai, vakaruose - Roggeveldbergės ir Kamiesbergės kalnai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Rytinėje Pietų Afrikos Respublikos dalyje išilgai pakrantės driekiasi plokščia pelkėta žemuma.
Klimatas
Pietų Atlanto regiono klimatas yra įvairus. Didesnėje dalyje vyrauja tropinis žemyninis klimatas. Vakaruose klimatas ypač sausas, vidurinėje dalyje - sausas, o rytiniame ir pietrytiniame aukštumų regione bei pietinėje pakrantėje - pereinamasis iš sauso į drėgną. Rytinėje pakrantėje klimatas drėgnas, o pietinėje pakrantėje - subtropinis jūrinis. Kalnuose ryškus vertikalusis klimato zoniškumas.
Vakarinės pakrantės klimatui įtakos turi šaltoji Benguelos srovė, o rytinei ir pietinei pakrantei - šiltoji Adatos kyšulio srovė. Pietų pakrantę veikia šaltoji Vakarų Vėjų jūrų srovė.
Žiemą Pietų Afrikos Respublikos vakarinę dalį veikia poliarinio fronto ciklonai (pietų Atlanto), kurie atneša stiprius vakarų vėjus, fenus ir gausius kritulius. Vakarinėje ir pietvakarinėje pakrantėje tuomet būna stiprus rūkas ir žemi debesys, o vidurinėje Pietų Afrikos Respublikos dalyje - sausas ir saulėtas oras. Pavasarį ir vasarą vakarinei daliai įtaką daro inversinės Atlanto oro masės, o rytinei daliai - Indijos vandenyno pasatai.
Aukščiausia temperatūra birželį-rugpjūtį vakarinėje pakrantėje siekia 17-20 °C, Pietų Afrikos plokščiakalnyje - 16-20 °C, o rytinėje pakrantėje - 21-23 °C. Žemiausia temperatūra atitinkamai yra 7-9 °C, -2-4 °C ir 10 °C. Neigiama temperatūra dažniausiai būna Drakeno kalnų aukštesnėse dalyse (90 ir daugiau dienų per metus).
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Daugiausia kritulių iškrinta Drakeno kalnuose (iki 2000 mm per metus) ir Pietų Afrikos Respublikos rytuose (apie 1000 mm), o mažiausiai - vakaruose (25-50 mm).
Hidrografija
Didžiąją Pietų Afrikos Respublikos dalį apima Oranės upės baseinas, kuris yra ilgiausias Pietų Afrikos Respublikoje (1860 km). Pagal paviršiaus nuolydį upės teka į vakarus, į Atlanto vandenyną. Oranės baseiną nuo upių, tekančių į Atlanto vandenyną pietų ir pietryčių kryptimis, skiria Didžioji pakopa. Šių upių tinklas yra tankiausias. Jos daugiausia trumpos, vandeningos (dėl gausių kritulių) ir slenkstėtos. Vienas aukščiausių pasaulyje yra Tugelos krioklys (948 metrai). Prie upių yra daug hidroelektrinių.
Pietų Afrikos Respublikos vakarinėje dalyje upės dažniausiai yra periodinės, kartais išdžiūsta net ir Oranė (nepasiekusi vandenyno). Pietų Afrikos Respublikos šiaurės rytinė dalis priklauso Limpopo upės baseinui (Indijos vandenynas), kurios ilgis siekia 1600 km.
Upių (ypač Oranės baseino) vanduo dažnai naudojamas drėkinimui. Vidurinėje ir vakarinėje dalyje yra nedidelių, seklių, druskingų ir dažniausiai periodiškų ežerų, pavyzdžiui, Verneukpanas ir Grootvloeris.
Dirvožemis ir augalija
Šiaurės rytinėje Pietų Afrikos Respublikos dalyje vyrauja derlingi savanų geltonžemiai. Drakeno ir Kaapo kalnuose daugiausia yra kalciažemių, rudžemių, mažiau geležaliumžemių. Derlingiausi Pietų Afrikos Respublikos verstžemių kompleksai susiformavo ant montmorilonitinių molių Žemutinio Veldo ir Witwatersrando regionuose. Karoo plynaukštėse daugiausia mažai mineralizuoti, akmenuoti, rausvai pilki kalciažemiai, gipsažemiai ir uolėti kalkžemiai.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje aptinkama daugiau kaip 20 000 induočių augalų rūšių, t. y. apie 10 % visų pasaulyje žinomų rūšių. Pagal Žemės floristinį padalijimą šalis priklauso Paleotropinei ir Kaapo floristinėms karalystėms. Kaapo karalystė, apimanti pietinę šalies dalį, išsiskiria ypač didele endeminių rūšių įvairove. Joje aptinkama apie 9000 rūšių, iš kurių apie 5700 rūšių, 160 genčių ir 12 augalų šeimų (Bruniaceae, Geissolomaceae, Grubbiaceae, Penaeaceae, Retziaceae, Stilbaceae ir kitos) yra endeminės. Tarp endeminių augalų daugumą (apie 62 %) sudaro žemaūgiai krūmai ir puskrūmiai iš erikinių (Ericaceae) ir protėjinių (Proteaceae) šeimų. Taip pat labai didelė astrinių (Asteraceae) šeimos augalų įvairovė.
Miškai užima apie 1 % teritorijos. Daugiausia jie paplitę drėgnose lygumose Indijos vandenyno vakarinėse pakrantėse ir aukštumų pakraščiuose. Dauguma savaiminių atogrąžų miškų buvo iškirsti, o esantys miškai daugiausia sodinti, juose vyrauja svetimžemiai įvairių rūšių eukaliptai ir pušys.
Didžiausią dalį šalies teritorijos užima savanos, kuriose vyrauja įvairių rūšių miglinių šeimos augalai, daug žemaūgių krūmokšnių ir pavienių akacijų. Šiaurės vakarinėje teritorijos dalyje kritulių nedaug, todėl vyrauja pusdykumių augalija, kuriai būdinga didelė karpažolių ir alavijų įvairovė. Šiaurės rytinėje šalies dalyje savanas keičia krūmuotosios savanos, kuriose krūmai užima maždaug pusę ar didesnę dalį ploto.
Gyvūnija ir gamtosauga
Pietų Atlanto regionas pasižymi didele gyvūnijos įvairove. Čia gyvena apie 300 rūšių žinduolių, įskaitant plėšriuosius (liūtus, leopardus, gepardus, hieninius šunis, juodnugarius šakalus, surikatas), poranagius (afrikinius buivolus, dryžuotuosius gnu, karpočius, žirafas, didžiuosius hipopotamus), neporanagius (savaninius zebrus, juoduosius ir baltuosius raganosius). Taip pat gausu afrikinių dramblių, sutinkami babuinai ir vamzdžiadančiai. Daug paukščių rūšių. Prie vandens telkinių gyvena Nilo krokodilai. Daug termitų, paplitusi musė cėcė ir maliariniai uodai.
Pirmasis nykstančius gyvūnus saugantis rezervatas Pietų Afrikos Respublikoje įkurtas 19 amžiuje. Saugomos teritorijos užima apie 8,67 % sausumos ir 15,5 % jūros ploto. Yra daugiau kaip 1400 gamtos draustinių, 22 nacionaliniai parkai ir daug privačių gamtos parkų bei saugomų teritorijų. Didžiausi nacionaliniai parkai yra Krugerio (plotas 19 485 km2), Kalahari Gemsboko (apie 10 000 km2) ir Richtersveldo (apie 1600 km2).
Kaapo floristinės karalystės saugomos teritorijos, iSmangaliso balažemių parkas ir Vredefort Dome’as įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Taip pat yra 10 biosferos rezervatų (UNESCO programa Žmogus ir biosfera).
Naujos teorijos apie Šiaurės Atlanto susiformavimą
Nors geologai jau seniai manė, kad Šiaurės Atlanto vandenyno baseinas susiformavo prieš 200 mln. metų, naujos teorijos teigia priešingai. Pagal vieną iš jų, vandenynai pradėjo formuotis maždaug į pietus ir šiaurę, bet ne į vakarus ir rytus nuo Islandijos, kai Pangėja iširo. Ši teorija, teigia mokslininkai, paaiškina ir vandenyno dugno geologinius ypatumus, ir tai, kodėl Žemės pluta po Islandija yra daug storesnė, nei turėtų būti.
Jei geologiniai tyrimai patvirtins šią teoriją, nauja radikali idėja apie nuskendusį žemyną gali turėti įtakos bet kokio po jūros dugnu rasto kuro nuosavybei.
Islandijos žemynas
Gilliana Foulger ir jos kolegos apskaičiavo, kad Islandija kadaise plytėjo daugiau kaip 600 000 kvadratinių kilometrų sausumos plote tarp Grenlandijos ir Skandinavijos. Jie padarė prielaidą, kad į vakarus nuo dabartinės Didžiosios Britanijos ir Airijos taip pat buvo panašaus dydžio gretimas regionas, sudarantis „Didžiąją Islandiją“. Tačiau, pasak jų, šis regionas taip pat nugrimzdo po bangomis.
Fosilijos parodė, kad kai kurie augalai, plintantys barstant sėklas, tiek Grenlandijoje, tiek Skandinavijoje yra identiški. Šis atradimas sustiprina mintį, kad šiuos du regionus kadaise jungė plati sausumos juosta.
Pietų Atlanto anomalija
Regionas, kuris šiuo metu labiausiai neramina mokslininkus, yra vadinamas Pietų Atlanto anomalija - tai didžiulis regionas nuo Čilės iki Zimbabvės. Magnetinis laukas šiame regione yra toks silpnas, kad į jį pavojinga patekti Žemės palydovams - nes papildoma spinduliuotė galėtų sutrikdyti jų elektroniką.
Tyrimai atskleidė, kad Pietų Atlanto anomalija nėra vienintelis toks fenomenas visoje žmonijos istorijoje. Panašūs svyravymai vyko 400-450, 700-750, 1225-1550 m. - o tai įrodo, jog Pietų Atlanto anomalija nėra tik geografinis atsitiktinumas.
Buvo manoma, kad dabartinį Žemės magnetinio lauko silpnėjimą, kuris vyksta bent jau 160 metų, sukelia didelis, tankus uolienų rezervuaras, vadinamas „African Large Low Shear Velocity Province“, kuris yra apie 2900 km. po Afrikos žemynu.
Turizmas Pietų Atlanto regione
Pietų Atlanto regionas traukia turistus savo įspūdingais kraštovaizdžiais, turtinga istorija ir unikalia gamta. Yra daugybė maršrutų keliautojams, įskaitant Atlanto vandenyno pakrantės maršrutą.
Airijos Atlanto vandenyno pakrantės maršrutas driekiasi 2 600 kilometrų ir apima devynias Airijos apskritis. Jis traukia daugelį turistų, keliaujančių įvairiomis transporto priemonėmis, įskaitant dviratininkus. Jame dera senovės istorija, nuostabūs kraštovaizdžiai ir vietinių svetingumas.
Korko apskrityje esantis Mizeno pusiasalis yra vieta, kur Atlanto vandenyno pakrantės maršrutas įsilieja į senove dvelkiančius Airijos Rytus. Čia puikiai tarpusavyje dera praeitis ir dabartis. Vieną akimirką grožėsitės senoviniu Drombego akmens ratu ar krištoline įlanka, o kitą - tyrinėsite mažytę salą ar spalvingą žvejų kaimelį.
Keliaujantiems laukine Atlanto vandenyno pakrante būtina aplankyti Kerio žiedą. Keliaudami Iverago pusiasaliu galėsite mėgautis nuostabiu airiškosios gamtos grožiu, įskaitant Ballycarbery pilį, stulbinančias uolas, kalnų perėjas ir smėlio paplūdimius.
Antra turistų labiausiai lankoma vieta Airijoje yra Mohero uolos, iškilusios 214 metrų virš Golvėjaus įlankos. Pasivaikščiokite šiomis uolomis ir pasimėgaukite išties siurrealistine patirtimi.
Taip pat populiarus Konamara regionas, kurį pritraukia ikoniškoji Kylemore’o abatija - nuostabus kalnuose įsitaisęs benediktinų vienuolynas.
Andalūzijoje taip pat gausu įdomių vietų, įskaitant baltuosius kaimelius, laukines įlankas, unikalius gamtos kūrinius ir istorinius miestus.
Pats piečiausias ir be abejonės - žavingiausias Portugalijos regionas, kurio pakrantes skalauja Atlanto vandenynas, o puikūs paplūdimiai ir įlankos vilioja keliautojus - Algarvė. Šis regionas pasižymi akį veriančiomis, uolėtomis pakrantėmis ir kerinčia gamta. Albufeira, vadinama baltuoju miestu, yra vienas svarbiausių Portugalijos turizmo centrų.
tags: #pietu #atlanto #regiono #geologija