Pietų ašigalio stoties istorija ir tyrimai
Antarktida, šalčiausias, vėjuočiausias, sausiausias ir aukščiausias žemynas Žemėje, ilgą laiką buvo sunkiai pasiekiamas ir skirtas tik tyrinėtojams. Tačiau šiandien šį unikalų pasaulį galima patirti patiems. Šiame straipsnyje nagrinėjama Pietų ašigalio stoties istorija ir moksliniai tyrimai, atliekami šioje atšiaurioje, bet svarbioje vietoje.
Antarktidos atradimas ir tyrinėjimų pradžia
Prieš du šimtmečius, 1820 m. sausio 16 d., rusų keliautojų Fabiano Gotlybo fon Belingshauzeno ir Michailo Lazarevo vadovaujamos ekspedicijos nariai atrado paslaptingąjį Pietų žemyną. Šio žemyno atradimas pareikalavo iš daugybės jo tyrinėtojų didžiulio atkaklumo, dvasinių ir fizinių jėgų, neretai ir gyvybių. Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono, Roalio Amundseno ekspedicijos į žemyno gilumą tapo itin garsios.
Pirmieji bandymai pasiekti Pietų ašigalį
Pirmasis žygis Pietų ašigalio link įvyko 1902 m., kai britų keliautojų Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono ir Edvardo Adriano Vilsono ekspedicija nuėjo gana didelį kelią, bet vis dėlto turėjo apsisukti ir grįžti dėl labai sunkių sąlygų ir maisto trūkumo. Tai tapo puikia proga išbandyti savo jėgas teritorijoje, kurioje iš esmės neįmanoma papildyti maisto atsargų (gyvūnų ir paukščių galima sutikti tik Antarktidos pakrantėse) ir tenka kliautis vien savo jėgomis.
R. Skotas po šios ekspedicijos dar labiau įsitikino, kad pasiekti tikslą veikiausiai leistų tik žmonių, paskui save velkančių roges, tvirtybė. Jam nelabai patiko mintis kinkiniuose naudoti šunis, mat jie keliautojui atrodė pernelyg ėdrūs, o gana drastiška idėja vienus šunis maitinti kitų šunų mėsa jam buvo visiškai nepriimtina.
R. Šakltonas pasirinko kitą strategiją. Jis taip pat nepasikliovė kinkomais šunimis ir nusipirko žemaūgių Mandžiūrijos (regionas šiaurinėje Kinijoje) arklių (britai juos vadino poniais) ir 1908 m. leidosi į ekspediciją Pietų ašigalio link, tvirtai užsibrėžęs pasiekti tikslą. Deja, šis būdas nepasiteisino - dėl itin atšiauraus klimato arkliai neblogai atlaikė tik pirmąją kelionės dalį, o vėliau vienas po kito nugaišo, žuvo įkritę į plyšius ledynuose arba visiškai išsekusius juos teko nušauti. Didesnę kelionės dalį R. Šakltonas ir trys jo bendražygiai roges tempė patys. Deja, jėgų nepakako: jiems teko apsisukti, kai iki ašigalio buvo likę daugmaž 180 kilometrų. Keliautojai sėkmingai grįžo į pakrantę, ištyrinėję dalį vidinių Antarktidos rajonų. Bet polius vis dar nebuvo pasiektas.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Poliarinės lenktynės: Skotas prieš Amundseną
Kone paraleliai pradėta rengti dvi naujas ekspedicijas - britų, vadovaujamą R. Skoto, ir norvegų, vadovaujamą R. Amundseno.
R. Skotas, vadovavęs ekspedicijai, pavadintai „Terra Nova“, nusprendė naudoti kombinuotą keliavimo būdą. Pirmiausia buvo kliaunamasi žmonėmis, tačiau neatsisakyta ir kitų transportavimo būdų. Nors arkliai jau R. Šakltono ekspedicijoje užsirekomendavo nepakankamai patikimai, vėl buvo nuspręsta įsigyti Mandžiūrijos, taip pat Sibiro arklių. Deja, agentas, nusiųstas jų pirkti į Aziją, buvo nepakankamai patyręs ir nesugebėjo išrinkti pačių geriausių gyvūnų (tai paaiškėjo jau pačioje ekspedicijos pradžioje). Kita transportavimo priemonė buvo motorinės rogės. Į vidaus degimo variklių galią R. Skotas dėjo daug vilčių, išbandė roges atšiauriomis sąlygomis Norvegijoje. Visgi Antarktidoje rogės ėmė gesti, o labiausiai Arkties išbandymų neatlaikė jų transmisijos. Trečioji transportavimo priemonė buvo kinkomieji šunys.
1910 m. birželio 1 d. R. Skotas ir jo bičiuliai laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Naujojoje Zelandijoje buvo papildytos maisto, pašaro, kuro bei kitos atsargos. Pakeliui Antarktidos link „Terra Nova“ pateko į didžiulę audrą: per ją neteko vieno šuns, dviejų arklių, dalies anglių ir skystojo kuro atsargų, dėžės spirito butelių. Tris savaites laivas buvo įstrigęs leduose, kol galiausiai pasiekė Roso salą netoli Antarktidos pakrantės. Už 650 kilometrų pakrantėje išsilaipino ir savo bazinę stovyklą įkūrė jų konkurentai norvegai. Galiausiai, peržiemoję ir Pietų pusrutulyje sulaukę pavasario, 1911 m. lapkričio 1 d. R. Skotas ir jo bendražygiai nuo Roso salos leidosi į pietus trimis grupėmis. Viena judėjo šunų kinkiniais (joje buvo pats R. Skotas), antra - arkliais, trečia - motorinėmis rogėmis. Pastarųjų grupių užduotis buvo pagalbinė - nugabenti krovinius kuo arčiau ašigalio ir įrengti tarpines stovyklėles su maisto ir kitomis atsargomis. Galiausiai R. Skotas ir keturi bendraminčiai atsisveikino su kitais ekspedicijos dalyviais ir patraukė Pietų ašigalio link.
R. Amundsenas į kelionę iš Norvegijos į Antarktidą leidosi laivu „Fram“. Pinigus ekspedicijai jis rinko ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje (JAV, Argentinoje), o vis tiek stokodamas lėšų netgi įkeitė savo namą. Prieš išvykdamas į ekspediciją jis sulaukė pasiūlymo naudoti kelionėje šiaurinius elnius, bet nepaklausė, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad nėra patikimesnio varianto nei kinkomi šunys. Pasiekę Antarktidą norvegai, kaip ir britai, įsirengė žiemojimo stovyklą. Joje buvo įrengta nedidelė biblioteka (80 knygų), sauna. Ekspedicijos dalyviai medžiojo ruonius, jų mėsa buvo gabenama į tarpines stovyklėles numatomame keliautojų vykimo ir grįžimo kelyje. Čia buvo sudėti sausainiai, šokoladas, kondensuotas pienas, kiti produktai. Kelionėje pirmyn, o ypač - atgal, norvegai maistui naudojo ir šunų mėsą, taip pat šuniena maitino kitus šunis (priminsime, kad R. Skotui tai atrodė nepriimtina).
1911 m. rugsėjo 8 d. R. Amundsenas su septyniais bendražygiais leidosi į kelionę. Bet paaiškėjo, kad jie labai paskubėjo: netrukus temperatūra ėmė kristi iki -56 °C, dėl šalčio slidės ir rogių pašliūžos ėmė tiesiog lipti prie sniego, šunys negalėjo pailsėti, užšalo netgi turėta degtinė. Buvo nuspręsta grįžti atgal į stovyklą. Čia įvyko nesusipratimas, vos nepasibaigęs tragedija: geriausią šunų kinkinį turėjęs R. Amundsenas grįžo pirmas, o jo kolegos labai sunkiai rado kelią į stovyklą. Vienu kinkiniu grįžęs ekspedicijos dalyvis parvežė ir kitą draugą, kurio visi šunys pakeliui žuvo. R. Amundsenas sulaukė rimtų priekaištų. Po šio konflikto ekspedicijos vadovas labiausiai jį kritikavusiam bendražygiui uždraudė antruoju bandymu keliauti į ašigalį.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pergalė ir tragedija
Spalio 20 d. buvo surengtas antrasis R. Amundseno ekspedicijos bandymas pasiekti Pietų ašigalį, šį kartą - sėkmingas. Į šią kelionę leidosi penki norvegai su ketveriomis rogėmis ir 52 šunimis. Pakeliui keliautojai statė vėliavas, piramides iš sniego, kad rastų kelią atgal. Pakeliui buvo nušauta per 20 šunų, jie užkasti sniege kaip maisto atsargos. Galiausiai 1911 m. gruodžio 14 d. R. Amundsenas ir jo draugai pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė jame Norvegijos vėliavą.
Tiksli ašigalio vieta buvo nustatyta turimais astronominiais ir geodeziniais prietaisais, o kad būtų išvengta galimos paklaidos, slidėmis išmaišyta ir 8-9 kilometrų atstumu nuo šios vietos esanti teritorija. R. Amundsenas čia pastatė palapinę, joje paliko šiek tiek atsargų, lentelę su data, kada pasiektas Pietų ašigalis, ir laiškus savo šalies karaliui bei R. Skotui. Paskutiniame laiške buvo prašoma čia esantį laišką persiųsti į Norvegiją (tai būtų buvę svarbu, jei grįždami atgal norvegų keliautojai būtų žuvę), siūloma pasinaudoti palapinėje esančiomis atsargomis ir linkima laimingai grįžti. R. Amundsenas su bendražygiais pasuko į bazinę stovyklą. Jie judėjo greitai ir sėkmingai - pakeliui palikti ženklai leido orientuotis vietovėje, o paliktų maisto atsargų pakako. Pasiekę bazinę stovyklą, keliautojai netrukus sėdo į laivą „Fram“ ir pasuko namo.
R. Skotas su trimis bendražygiais atvyko į ašigalį po mėnesio - 1912 m. sausio 17 d. Koks nusivylimas jų laukė! Jie rado savo konkurentų stovyklavietę, palapinę ir plazdančią Norvegijos vėliavą. Nusiminę britai pasuko atgal. Kelyje juos persekiojo ne tik liūdnos mintys, bet ir nesėkmės. Du keliautojai įkrito į prarają leduose, tiesa, išsikapstė, bet vienas jų patyrė rimtą galvos traumą. Jis ėjo toliau, tačiau ėmė prarasti sąmonę ir galiausiai mirė. Kitas poliarininkas smarkiai susižeidė kojas. Jis vis sunkiau galėjo eiti ir ne kartą prašė bičiulių palikti jį, kad tik likę ekspedicijos dalyviai galėtų sparčiau judėti ir liktų gyvi. Galiausiai vienoje iš tarpinių stovyklų jis specialiai basas išėjo iš palapinės, kad mirtinai sušaltų ir taip leistų savo draugams keliauti toliau (jo kūnas niekada taip ir nebuvo rastas). Bet ir čia bėdos nesibaigė. Labai pablogėjo orų sąlygos (nukrito temperatūra, prasidėjo pūgos), todėl ekspedicijos dalyviai buvo ilgam įkalinti vienoje iš tarpinių stovyklų. Jie kentė nuo nušalimų, bado ir galiausiai mirė. Tik po aštuonių mėnesių rasta beveik visai užpustyta jų palapinė. Keliautojai palaidoti Antarktidoje. Ant paminklo užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“
Mokslinių tyrimų stočių kūrimasis
Nuo XX a. vidurio prasidėjo naujas Antarktidos pažinimo etapas, žemyne keliolika šalių pastatė daugiau nei šimtą sezoninių ir nuolatinių poliarinių stočių, kur vykdomi įvairių krypčių moksliniai tyrimai, meteorologiniai stebėjimai. Pagal 1959 m. pasirašytą Antarktidos konvenciją žemynas ar atskiros jo dalys negali priklausyti jokiai valstybei, čia leidžiama tik mokslinė, humanitarinė veikla. Į Antarktidos vandenis negali įplaukti kariniai laivai.
Amundseno-Skoto Pietų ašigalio stotis
Viena svarbiausių stočių yra Amundseno-Skoto Pietų ašigalio stotis (NZSP). Ši stotis yra JAV mokslinių tyrimų stotis, įsikūrusi pačiame Pietų ašigalyje. Stotis pavadinta Roald Amundsen ir Robert Falcon Scott garbei, kurie pirmieji pasiekė Pietų ašigalį. Ši stotis atlieka svarbius tyrimus įvairiose srityse, įskaitant astrofiziką, atmosferos mokslus, geofiziką ir mediciną.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Kitos Antarktidos tyrimų stotys
Be Amundseno-Skoto stoties, Antarktidoje yra ir kitų svarbių tyrimų stočių, įskaitant:
- McMurdo stotis (NZIR & NZPG): Tai didžiausia mokslinių tyrimų stotis Antarktidoje, turinti du aerodromus. Joje atliekami įvairūs moksliniai tyrimai.
- Palmerio stotis (NZ12): Tai amerikiečių tyrimų stotis Antarktidos pusiasalyje, turinti nedidelį aerodromą.
- Rothera taškas (AAXX): Tai britų tyrimų stotis ir svarbus skrydžių į Antarktidą mazgas.
- Marambio bazė (SAWB): Argentinos Marambio bazė yra žinoma dėl savo ilgo kilimo ir tūpimo tako, kurį taip pat gali naudoti didesni orlaiviai.
Moksliniai tyrimai Antarktidoje
Antarktida yra unikali vieta moksliniams tyrimams dėl savo atšiauraus klimato ir izoliacijos. Mokslininkai iš viso pasaulio čia studijuoja žemyno klimatą, geologiją, biologiją ir kosmosą.
Klimato tyrimai
Antarktidos ledas yra svarbus klimato kaitos rodiklis. Mokslininkai tiria ledo kernus, kad nustatytų, kaip keitėsi klimatas per tūkstančius metų. Šie tyrimai padeda suprasti dabartinę klimato kaitą ir prognozuoti ateities pokyčius.
Astrofizikos tyrimai
Dėl skaidraus ir sauso oro Antarktida yra puiki vieta astrofizikos tyrimams. Šalia Pietų ašigalio, giliai ledo sluoksnyje, įrengtas ir didžiausias pasaulyje neutrinų detektorius „IceCube“. 2007 metais netoli Pietų ašigalio pastatytas 22 m aukščio, 10 m skersmens ir 254 t sveriantis radioteleskopas.
Biologiniai tyrimai
Antarktidoje gyvena unikalūs organizmai, prisitaikę prie atšiaurių sąlygų. Mokslininkai tiria šių organizmų prisitaikymo mechanizmus ir jų vaidmenį ekosistemoje.
Skrydžiai į Antarktidą
Nors Antarktidoje nėra reguliarių komercinių oro uostų, yra keletas aerodromų ir kilimo ir tūpimo takų, naudojamų mokslinių tyrimų stotyse ir turizmo tikslais. Yra keletas oro linijų, kurios siūlo skrydžius į Antarktidą, įskaitant:
- „DAP Airlines“: Čilės oro linijų bendrovė DAP siūlo skrydžius iš Punta Arenas Čilėje į King George Island Antarktidoje.
- „Aerovías DAP“: Aerovías DAP yra dar viena Čilės oro linijų bendrovė, siūlanti skrydžius į Antarktidą.
- „Kenn Borek Air“: Kanados oro linijų bendrovė "Kenn Borek Air" specializuojasi skrydžiuose į poliarinius regionus ir siūlo užsakomuosius skrydžius į Antarktidą.
Ko tikėtis skrendant į Antarktidą?
Kelionė į Antarktidą - nepamirštama patirtis. Jūs patirsite kvapą gniaužiantį ledo kraštovaizdžio grožį, didingus kalnus ir unikalią laukinę gamtą iš paukščio skrydžio. Pingvinai, ruoniai, banginiai ir jūrų paukščiai yra tik keletas gyvūnų, kuriuos galite stebėti.
Yra apžvalginiai skrydžiai, kurie paprastai išvyksta iš Punta Arenas Čilėje arba Ushuaia Argentinoje ir eina per Antarkties pusiasalį. Jie siūlo nuostabius kraštovaizdžio ir laukinės gamtos vaizdus be nusileidimo Antarktidoje. Taip pat yra skrydžiai su nusileidimu, kurių metu nusileisite viename iš Antarktidos aerodromų ir turėsite galimybę iš arti patirti kraštovaizdį ir laukinę gamtą. Galite dalyvauti ekskursijose, aplankyti mokslinių tyrimų stotis arba tiesiog mėgautis Antarktidos tyla ir platybe.
tags: #pietu #asigalio #stoties #istorija #ir #tyrimai