Pietų Amerikos vėžlių veislės: įvairovė ir iššūkiai
Pietų Amerika yra nepaprastai turtingas ir įvairus žemynas, kuriame gyvena daugybė unikalių gyvūnų rūšių, įskaitant įvairius vėžlius. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kurias įdomiausias Pietų Amerikos vėžlių veisles, atkreipdami dėmesį į jų ypatumus, buveines ir iššūkius, su kuriais jie susiduria.
Chelus genties vėžliai: paslaptingi ir unikalūs
Iki šiol buvo manyta, kad charizmatiškieji Pietų Amerikos vėžliai yra vienintelė iš rūšių priklausanti Chelus genčiai. Tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad šie vėžliai yra genetiškai įvairesni, nei manyta anksčiau.
Išvaizda ir ypatybės
Chelus genties vėžliai išsiskiria savo keista išvaizda. Jų galvas ir kaklus gaubia odos atvartai ir gumbeliai, o šarvai dažnai būna padengti dumbliais. Ši išvaizda padeda jiems susilieti su aplinka ir medžioti grobį tykojant.
Paplitimas ir nykimo grėsmė
Chelus orinocensis keista išvaizda lemia tai, kad jie yra labai laukiami zoologijos soduose ir parodose visame pasaulyje. Iki šiol ši rūšis nebuvo laikoma nykstančia dėl jų plataus pasiskirstymo. Vis dėlto, mūsų tyrimai rodo, kad dėl jų pasidalinimo į dvi rūšis, kiekvienos jų populiacijos dydis yra mažesnis nei manyta anksčiau.
Raštuotieji vėžliai: invazinė rūšis Lietuvoje
Raudonausis raštuotasis vėžlys (Trachemys scripta elegans) yra Šiaurės Amerikoje kilusi rūšis, kuri dėl žmonių veiklos išplito kitose pasaulio dalyse, įskaitant Pietų Ameriką, Europą, Aziją, Australiją ir Afriką. Daug kur jie laikomi invaziniais.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Išvaizda ir ypatybės
Skiriamieji požymiaiBalinių vėžlių (Emydidae) šeimos vėžlys. Karapaksas 27-30 cm ilgio, ovalus, suplotas, su nedidele ketera, gelsvai žalias. Plastronas geltonas, kiekvieno skydelio centre su tamsiomis dėmėmis. Už akių yra plati oranžinė juosta, bet kai kurie individai jos neturi. Jaunų individų karapaksas ir oda su geltonai žaliomis dėmėmis ir dryžiais, vėliau spalvos išblunka. Pasitaiko tamsių, beveik juodų individų su keliomis ryškesnėmis dėmėmis. Kojos su plėvėmis. Patinas mažesnis už pateles, jų uodega ilgesnė ir plonesnė. Patinų kloakos anga yra virš karapakso pakraščio, o patelių ties užpakaliniu karapakso kraštu arba po juo. Patinų nagai ilgi.
Paplitimas ir poveikis aplinkai
Europoje raštuotieji vėžliai konkuruoja su vietiniais ir daug kur nykstančiais baliniais vėžliais (Emys orbicularis), Šiaurės Amerikoje išstumia endeminius marmurinius vandenvėžlius (Clemmys marmorata). Perneša vietiniams vėžliams pavojingus parazitus, ypač nematodus, platina salmoneliozę. Minta vandens vabzdžiais, sraigėmis, buožgalviais, vėžiais ir smulkiais vėžiagyviais, moliuskais ir maita, siūliniais dumbliais, įvairiais vandens augalais, ypač papliauškomis, vandens lelijomis, plūdenomis. Jauni vėžliai plėšrūs, daugiausia minta gyvūnais, o suaugę daugiausia ėda augalus (jie sudaro apie 90 % raciono).
Kontrolės priemonės
Siekiant sustabdyti raštuotųjų vėžlių plitimą Lietuvoje, be leidimo draudžiama juos laikyti, parduoti ir veisti, griežtai draudžiama paleisti į gamtą.
Šonakakliai vėžliai: unikalus kaklo slėpimo būdas
Šonakãkliai vėžlia (Pleurodira) yra vėžlių (Testudines) būrio pobūris, apimantis 4 šeimas ir apie 40 rūšių. Jie paplitę Pietų pusrutulyje.
Išvaizda ir ypatybės
Šonakakliai vėžliai yra vandeniniai arba pusiau vandeniniai gėlavandeniai vėžliai. Šarvas 20-80 cm ilgio. Slėpdami galvą po šarvu, kaklą šonakakliai vėžliai glaudžia prie kūno (iš to kilo pavadinimas). Dubens kaulai suaugę su kauliniu šarvu. Kojų pirštai plokšti, sujungti plaukiojamąja plėve.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Mityba ir paplitimas
Minta vandens bestuburiais, varlėmis, mažomis žuvimis. Šonakakliai vėžliai gaudomi maistui, renkami jų kiaušiniai.
Kaimaniniai vėžliai: plėšrūnai su stipriais žandikauliais
Kaimãniniai vėžlia (Chelydridae) yra slaptakaklių vėžlių (Cryptodira) pobūrio roplių šeima, apimanti 2 gentis (Chelydra ir Macroclemys), turinčias po 1 rūšį.
Išvaizda ir ypatybės
Kaimaniniai vėžliai paplitę Šiaurės, Centrinėje Amerikoje ir Pietų Amerikos šiaurės vakarinėje dalyje. Raginis šarvas gerai išsivystęs. Galva didelė, kojų pirštai su odos plėvėmis ir aštriais nagais. Kaimaninio vėžlio (Chelydra serpentina) kūnas 30-35 cm ilgio, masė 13-14 kg (kartais iki 30), pilkai juodas.
Gyvenimo būdas ir mityba
Gyvena gėlame ir apysūriame vandenyje, kur daug augalų. Aktyvus naktį, minta smulkiais žinduoliais, paukščiais, žuvimis, bestuburiais ir augalais. Gindamasis skaudžiai kandžiojasi. Į kolbos formos lizdą patelė deda 20-30 kiaušinių. Verslo objektas.
Vėžlių auginimas namuose: iššūkiai ir atsakomybė
Nors ir šaltakraujai, nerodantys emocijų ir nelinkę bendrauti, vėžliai vis labiau domina tuos gyvūnų mylėtojus, kuriems trūksta laiko savo augintiniams. Tačiau svarbu suprasti, kad vėžlių auginimas namuose yra susijęs su tam tikrais iššūkiais ir atsakomybe.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Būsto įrengimas ir priežiūra
Sausumos vėžliui nebūtinas akvariumas ar specialus terariumas. Pakanka paprasto vėžlianamio - tinkamo dydžio plastikinės ar medinės dėžės. Svarbiausia - pakabinti ultravioletines lempas, atstojančias saulės spindulius. Mat šviečiant saulei gaminamas vitaminas D padeda pasisavinti kalcį, būtiną vėžlio šarvui. Lempos turi šviesti tik dieną. Stepiniams vėžliams reikalinga 15-20 °C temperatūra.
Mityba
Vėžliai minta dvejopai - vieni žoliaėdžiai, kiti - visaėdžiai. Žoliaėdžius vasarą maitinti paprasta - tinka visos mūsų pievų žolės: kiaulpienių lapai, dobilai, trauklapiai ir kt. Žiemą maitinti sunkiau, tenka pirkti daržovių. Vėžliams tinka pekininiai kopūstai, salotos, agurkai, morkos, moliūgai, ridikų lapai. Negalima duoti citrusinių vaisių, taip pat baltagūžių kopūstų, nes juose esančios medžiagos trukdo pasisavinti kalcį. Nuo tokio raciono suminkštėja vėžlio kiautas - nepadės ir ultravioletinės lempos.
Priežiūra
Vanduo vėžliui gyvybiškai svarbus, net labiau reikalingas nei maistas. Santykinis oro drėgnumas turi būti ne mažesnis nei 50 proc. Kartą ar du per savaitę vėžlius reikėtų išmaudyti. Įpilkite į indą šilto vandens ir įdėkite gyvūnėlį, kad šarvas būtų apsemtas. Tegul pabūna vandenyje 10-20 minučių. Taip augintinis gauna drėgmės, atsigeria.
Invazinės rūšys ir jų poveikis
Lietuvoje pernai buvo priimtas įstatymas, draudžiantis namuose auginti raudonausius vėžlius. Tai invazinė rūšis, galinti išgyventi natūraliomis mūsų klimato sąlygomis. Šie vėžliai neturi priešų, todėl paleisti į gamtą gali pakenkti florai ir faunai, išbalansuoti ekosistemą.
Alternatyvūs sprendimai
Pasak D.Bastytės Lietuvoje iki šiol nėra veikiančios sistemos, kam pavojingų lietuviškai gamtai vėžlių augintojai galėtų juos perduoti, o ne išmesti. Norėdami jų atsikratyti jie sugalvoja pačių įvairiausių būdų.
tags: #pietu #amerikos #vezlys #veisles