Pietų Amerikos Senovės Civilizacijų Apžvalga
Kai išgirstame žodį „Amerika“, dažnai pagalvojame apie laisvę. Mūsų mąstymą veikia liberalizmo dvasia, ir mes nesąmoningai padaliname Amerikos žemyną į dvi dalis: protestantiška Šiaurės Amerika - laisvė, katalikiška Pietų Amerika - nelaisvė. Jungtinės Valstijos mums atrodo kaip laisvės viešpatija, pažadėtoji žemė gerovės ir pažangos siekiantiems žmonėms, o Lotynų Amerika, ypač kolonijų laikotarpiu, - tamsus vergijos, atsilikimo ir skurdo kraštas. Tačiau toks požiūris yra pernelyg supaprastintas ir neatskleidžia tikrojo Pietų Amerikos istorijos ir kultūros turtingumo. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti senovės Pietų Amerikos civilizacijas, atskleidžiant jų unikalumą ir indėlį į žmonijos istoriją.
Kolonizacijos stereotipai ir istorinė realybė
Pirmiausia, svarbu pabrėžti, kad daugelis neteisybių ir laisvės apribojimų, priskiriamų kolonijinei Lotynų Amerikai, buvo būdingi ir kitoms kolonijoms, įkurtoms anglų, olandų ar prancūzų. Ginkluotas indėnų žemių užkariavimas, indėnų žudymas, pavergimas ir išnaudojimas, juodaodžių vergų įvežimas ir blogas elgesys su jais, kolonijinis žemyno išteklių naudojimas Europos naudai - visos šios realijos nėra specifinės vien tik ispanų ar portugalų tautoms, katalikiškai civilizacijai ar religijai. Amerikos kolonizacijoje dalyvavo įvairios tautos, įskaitant katalikus, protestantus, judėjus, stačiatikius ir laisvamanes. Didžiausi žmogaus teisių pažeidimai įvyko pasibaigus kolonijų laikotarpiui, kai Amerikos žemyną valdė liberalai, dažnai priklausę masonų ložėms. Tuo metu vyko indėnų genocidas Jungtinių Valstijų vakarinėje dalyje, buvo sunaikinta katalikiškų redukcijų ir misijų sistema Brazilijoje, Urugvajuje ir Peru, o pietinėse JAV valstijose ir Karibuose vyko žiaurus juodųjų vergų išnaudojimas. Visa tai buvo daroma laisvės vardan, kolonisto, kaubojaus, laisvo respublikono, liberalo ar demokrato saviraiškos labui.
Konkistadorai, ispanų bajorai ir miestiečiai, keliavo į Ameriką siekdami laisvės ir turto. Jie troško plėsti savo asmenines „karalystes“, ribojami tik minimalių Europos karalių įsakų. Šis plėtimasis vyko silpnesniųjų sąskaita. Bažnyčia, įkvėpusi daugeliui kolonistų aukštesnę motyvaciją ir kūrusi pusiausvyrą tarp kolonistų ir indėnų laisvių, buvo vienintelė struktūra, kuri priešinosi šiam savivaliavimui.
Enkomjendų sistema ir indėnų padėtis
Konkistadorai, atvykę į indėnų kraštą, garsiai perskaitydavo requirimiento - reikalavimą pripažinti Ispanijos karaliaus valdžią ir katalikybę. Juos lydėdavo karaliaus atstovas veedor, kuris turėdavo surinkti quinto real - karaliaus penktadalį nuo viso rasto aukso, sidabro ir kitų vertybių. Konkistadorui priklausė likęs grobis ir teisė į užimtas žemes, už kurias jis tapdavo enkomenderu ir gaudavo enkomjendą - „patikėtąją žemę“. Jis turėjo teisę ją dirbti, įrengti kasyklas, rinkti mokesčius iš indėnų ir šaukti juos darbams. Jo pareigos buvo priversti indėnus gyventi sėsliai kaimuose, juos saugoti ir prižiūrėti, pastatyti bažnyčią ir mokyklą, mokėti mokesčius karūnai.
Nors enkomjendų sistema nereiškė baudžiavos, ji greitai virto indėnų pavergimu. Konkistadorai atimdavo indėnų sklypus, versdavo juos dirbti iki išsekimo ir žiauriai malšino jų sukilimus. Pirmųjų kolonistų pasakojimai apie žmogėdras karibus paskatino kai kuriuos teologus svarstyti, ar indėnai nėra tik žvėrys, kuriuos galima medžioti ir versti naminiais gyvuliais. Karaliaus dekretais karibus buvo leista paversti vergais.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Nepaisant piktnaudžiavimų, enkomjendos garantavo minimalią valstybės kontrolę ir skatino kolonizaciją bei žemyno civilizavimą. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl indėnų populiacija sumažėjo, buvo europietiškos ligos, kurioms jie neturėjo imuniteto.
Bažnyčios vaidmuo ginant indėnus
Karalienė Izabelė, supykusi dėl indėnų pavergimo, sudarė teisininkų ir teologų komisiją, kuri pripažino, kad indėnai turi teisę į laisvę ir negali būti verčiami vergais. Mirdama karalienė prašė kovoti prieš indėnų pavergimą. Dominikonų misionieriai, atvykę į Espanjolą, ėmė ginti indėnus ir barti kolonistus už brutalų elgesį su aborigenais.
Bartolomėjus Las Kasasas, tapęs žymiausiu kovotoju už indėnų teises, pasibaisėjo neteisybėmis ir pagrindine blogybe laikė pačią enkomjendų sistemą. Jis reikalavo visiško indėnų išlaisvinimo ir siūlė naujos, humaniškos kolonizacijos planą. Popiežius Paulius III 1537 m. išleido bulę, draudžiančią pavergti naujai užkariautas pagoniškas tautas.
Karalius Karolis V 1542 m. įsakė, kad joks indėnas negali būti padarytas vergu, o esami vergai turi būti paleisti. Draudžiama steigti naujas enkomjendas, o esamos panaikinamos valdytojui mirus. Naujosios Ispanijos vicekaralius Luisas de Velaskas išlaisvino visus indėnų vergus, dirbančius kasyklose.
Nors šie įstatymai ne visada buvo įgyvendinami, jie parodė esminį valdžios požiūrį į indėnų teises. Vis dėlto, Las Kasasas Amerikoje buvo nekenčiamas, o jo pamfletas „Trumpas pranešimas apie indėnų naikinimą“ laikomas indėnų laisvės Magna Charta, nors ir neatsižvelgiama į jo atneštą žalą.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pietų Amerikos indėnų civilizacijos
Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų atneštos ligos. Tačiau tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių. Kadangi iki pat XIV-XV a. Amerikos civilizacijos neturėjo jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, visi tie miestai tiesiog kitokie.
Majų civilizacija
Tikalis
Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų - ir Amerikoje, ir pasaulyje. Vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) - mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone.
Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”.
Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą - 70 m - nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai.
Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” - mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Štai žiūriu į piramidę - o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas.
Čičen Ica
Čičen Ica - bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai - arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto. Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai - kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius).
Palenkė
Palenkė - majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta - viduryje džiunglių, apspistas medžiais.
Miradoras
Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens).
Kiti majų miestai
Daugybė majų miestų plyti giliai giliai džiunglėse, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija!
Tulumas
Tulumo piramidės tikrai nėra aukščiausios, rūmai nėra didžiausi majų pasaulyje… Bet jo vieta - turbūt romantiškiausia: tiesiog ant vandenyno kranto.
Karakolis
Majų miestas giliai Belizo džiunglėse. Sėdėdamas Karakolio piramidžių viršūnėse dažnai nematydavau nė vieno kito žmogaus - tik aš, džiunglės, gyvūnijos garsai ir istorija.
Ušmalis
Ušmalis - vienas tų įspūdingiausių Meksikos majų miestų. Tuo tarpu greta Ušmalio dar yra driekiasi Puuko kelias - kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba).
Sajilas
Sajile galima išvysti ir gyvenamąjį pastatą, pamatyti, kur gyveno tų laikų indėnai.
Inkų civilizacija
Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus.
Maču Pikču
Iki žymiausio Inkų miesto - Maču Pikču - nuo Kusko 112 km. Trumpas takas - ir atsiveria “atvirukinis” vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys - ispanai apie jį nė nesužinojo. Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę - didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų.
Pisakas
Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] - ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni.
Kuskas
Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė.
Kitos civilizacijos
Naskos kultūra
Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines, kurių atvertuose kapuose - griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten - sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę (jeigu ne jis - nebebūtų ir linijų). Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas.
Sapotekų civilizacija
Monte Albanas - Sapotekų civilizacijos piramidžių miestas. Šis senovės piramidžių miestas, o ypač - pagrindinė jo alėja - išties gali mistiškai bauginti.
Teothuakano civilizacija
Turistai kopia stačiais laiptais į Teothuakano Saulės piramidę, kur kadaise telipdavo žyniai.
Mesa Verdė
Mesa Verdė - bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. Vietoj Laukiniams Vakarams įprastų dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Gyvenimas kadais čia virdavo olose - mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas.
Indėnų tautos: istorija ir kultūra
Indėnais vadinami nuo XV amžiaus - vardas sukurtas pagal europiečių atrastai žemei duotą Vest Indijos pavadinimą. Manoma, iš viso yra 54-75 mln. indėnų, priskaičiuojama daugiau kaip 500 etninių vienetų. Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse indėnų tautų mažiau, bet kai kurios jų turi po kelis milijonus žmonių. XXI amžiaus pradžioje Lotynų Amerikoje gausiausios tautos buvo kečujai, aimarai, actekai, kičiai, kakčikeliai, majai, mamiai, araukanai. Daugiausia indėnų gyvena Meksikoje, Gvatemaloje, Peru, Čilėje, Bolivijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Daugybę smulkių genčių dar iki europiečių pasirodymo Amerikoje asimiliavo valstybes sukūrę inkai ir actekai, keliasdešimt genčių išnyko per kolonijinius užkariavimus ir tuoj po jų. Indėnai kalba indėnų kalbomis. XXI amžiaus pradžioje didžioji dalis indėnų kalba valstybine šalies, kurioje gyvena, kalba, bet apie 50 % yra dvikalbiai - namuose vartoja gimtąją kalbą. Dauguma Šiaurės Amerikos indėnų yra protestantai ir katalikai, Pietų Amerikos absoliuti dauguma - katalikai.
Čilės salyno ir Pietvakarių Ugnies Žemės indėnai medžiojo ir rinko jūrų produktus. Daugelis Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų genčių vertėsi ir įvairiais amatais: audimu, keramika, dailiuoju medienos apdirbimu, papuošalų gamyba. Tradiciniai gyvenamieji būstai - vigvamai, įvairios palapinės, kailiais bei medžių šakomis dengti statiniai iš karčių, trobelės iš molio ir akmens, medžių žieve dengti karkasiniai vadinamieji ilgieji namai, plūkto molio ir nedegtų plytų namai‑kaimai (pueblai), tradiciniai ginklai - lankas ir pučiamasis vamzdis su strėlėmis (strėlytėmis), tradiciniai papuošalai - iš plunksnų. Iš indėnų europiečiai išmoko auginti tabaką, kukurūzus, bulves, maniokus, vilnamedžius. Indėnų protėviai daugiau kaip prieš 12 000 prieš Kristų atsikėlė iš Sibiro per sąsmauką, kuri 9000 prieš Kristų pasibaigus ledynmečiui atsidūrė po Beringo sąsiauriu. Beveik visi indėnų tikėjimai skelbia, kad žmonės čia gyveno nuo pasaulio sukūrimo.
Indėnų ir europiečių susidūrimas
Iš Europos į Ameriką pirmieji apie 1000 atvyko vikingai, bet čia neįsitvirtino. Indėnų gyvenimo būdą visiems laikams pakeitė XV-XIX amžiuje į Ameriką atvykę europiečiai. Kolonizavimo laikotarpiu buvo sunaikinta daug vietos kultūrų, kai kurių mokslininkų manymu, apie 80 % senųjų gyventojų mirė nuo epidemijų, dalis žuvo per karus ar buvo išvaryti iš savo gimtųjų vietų. Daugelis išlikusiųjų (pirmiausia Ispanijos kolonizuotuose kraštuose) priėmė katalikų tikėjimą, perėmė lotyniškus rašmenis.
Sudėtingai klostėsi indėnų ir europiečių santykiai plečiantis Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijai. Po daugybės vietinių karų pagal 1830 Indėnų perkėlimo aktą ištisos indėnų gentys buvo priverstos išsikelti į vakarus nuo Misisipės. 1924 m. šiai gyventojų daliai suteikta Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybė. Indėnų prievartinę asimiliaciją sustabdė 1934 Indėnų pertvarkymo aktas, pagal kurį gentims leista sudaryti savivaldos institucijas, pavaldžias federacinei vidaus reikalų ministerijai.
Kanados indėnai ir eskimai nuo europiečių nukentėjo mažiau. Čia nevyko tokie karai su indėnais kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pagal 1876 Indėnų aktą Kanados indėnai pripažinti piliečiais. 1999 buvusioje Šiaurės vakarų teritorijoje įkurtas Nunavutas, vienos gausiausių eskimų etninių grupių - inuitų - savavaldė teritorija. Tais pačiais metais savivaldos teisė pripažinta Britų Kolumbijoje gyvenantiems indėnams.
Amerikos autochtonai mažiau nustelbti Lotynų Amerikoje (išskyrus Karibų jūros salas). Šiame regione indėnų neliko tik Urugvajuje. Rasiniu požiūriu europiečiai vyrauja Argentinoje ir Kosta Rikoje, kitur daugumą gyventojų sudaro metisai (europiečių ir indėnų palikuonys) ir indėnai (Meksikoje, Bolivijoje, Panamoje, Peru šios grupės sudaro 85 % gyventojų, Ekvadore 90 %, dar daugiau - Čilėje, Hondūre, Salvadore, Paragvajuje). Šių šalių istorija iš esmės ir yra naujųjų laikų Lotynų Amerikos indėnų istorija. Tik nedidelė indėnų dalis (1,5 % Lotynų Amerikos indėnų) tebegyvena gentimis (daugiausia Brazilijoje, Kolumbijoje, Panamoje, Venesueloje, Paragvajuje). Dėl tarp metisų ir indėnų išplitusio skurdo Lotynų Amerikoje populiarios įvairios revoliucinės ideologijos (marksizmas, maoizmas), kurios derinamos su tradiciniais tikėjimais ir katalikybe.
Hipotezės apie senovės ryšius tarp tautų
Daugelis tautų gyvena labai toli viena nuo kitos, jas skiria vandenynai. Ir štai pasirodo, kad šios tautos turi tam tikro panašumo buityje, religijoje, netgi kalboje! Kaip tas panašumas galėjo atsirasti? Kodėl šie ryšiai vėliau nutrūko? Kodėl Kolumbui ir kitiems keliautojams reikėjo vėl atrasti kitados gerai žinomas žemes ir žemynus?
Visose pasaulio tautose išlikęs padavimas apie kažkokią katastrofą, mūsų Žemę užgriuvusius baisius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, tvanus. Daugelis šalių likę negyvenamos. Dalis sausumos nugrimzdusi į jūros dugną. Išnykę, matyt, ir ryšiai, egzistavę anksčiau tarp tolimiausių Žemės rutulio rajonų. Yra hipotezė, kad šiuos sugriovimus ir pražūtį atnešusi kometa, kuri staiga pasirodžiusi mūsų danguje maždaug vienuolika tūkstančių metų prieš naująją erą.
Seniausios istorijos ir archeologijos faktai piešia nuostabų vaizdą. Iš jo mokslininkai sprendžia, kad be galo senais laikais Žemėje egzistavo kažkokia aukšta civilizacija. Tautos, katastrofos metu žuvusios ir išsisklaidžiusios po pasaulį, daug žinojo. Tikriausiai šių žinių liekanas mes aptinkame senovės Indijoje, Egipte ir Pietų Amerikoje. Kai kuriuos atradimus žmonija turėjo pakartotinai padaryti, praėjus tūkstančiams metų.
Inkų imperijos paslaptys
Inkų imperija buvo vienintelė mums žinomoje žmonijos istorijoje aukštai išsivysčiusi civilizacija į pietus nuo pusiaujo. Ji driekėsi išilgai dabartinis Peru ir Čilės pakrančių, iš šiaurės į pietus, daugiau kaip per keturis tūkstančius kilometrų. Inkai sudarė valdantįjį visuomenės sluoksnį, uždarą kastą, kurios žmonės buvo skiriami svarbioms valstybinėms ir karinėms pareigoms. Tai jie, inkai, buvo žyniai. Puikūs, akmenimis grįsti keliai jungė imperijos sostinę Kuską su visais šalies rajonais. Inkų laikais šie platūs akmeniniai keliai, kaip ir majų, nepažino vežimų.
Inkų valstybėje buvusi santvarka stebina daugelį mokslininkų. Pavyzdžiui, nei mieste, nei kaime niekas negalėjo likti be pastogės, drabužio, be maisto. Inkų valstybėj nebuvo vagių. Kai žmogus išeidavo iš namų, jis padėdavo lazdutę ant slenksčio ir duris palikdavo atviras. Lazdutė ant slenksčio reikšdavo: „Namuose nieko nėra“.
Inkai labai skyrėsi nuo pagrindinių šalies gyventojų savo išvaizda - veido tipu, šukuosena, nekalbant jau apie papuošalus ir aprangą. Skyrėsi jie nuo pagrindinių gyventojų ir daug šviesesne odos spalva. Deja, jų rankraščių ir kronikų neliko, nes orakulas įsakė uždrausti raštą.
Inkų padavimai sako, kad jų protėviai atėjo į šią šalį iš už jūros. Panašiai kaip ir senovės egiptiečiai, jie balzamuodavo savo mirusiuosius valdovus. Be to, ir balzamavimo būdas buvo labai panašus į egiptietiškąjį. Mirusiųjų valdovų mumijos buvo susodinamos auksinėse kėdėse, vienoje Saulės šventyklos salių. Čia pat būdavo sostas, kuriame įvairių ceremonijų metu sėdėdavo valdovas.
Anglų mokslininkai padarė mumijų kraujo analizę, kuri parodė, kad inkai negalėjo priklausyti vietiniams Pietų Amerikos gyventojams. Karališkųjų inkų mumijų kraujas buvo A grupės, kurios Amerikoje visiškai nebuvo iki europiečiams ateinant. Šie atradimai patvirtina pačių inkų pasakojimus, kad jų protėviai atėję į šią šalį iš toli.
„Baltieji indėnai“ ir dievai iš už jūros
Jau pirmieji europiečiai užkariautojai su nuostaba pažymėjo, kad indėnų tarpe retkarčiais pasitaikydavo šviesios odos genčių. Ispanų užkariavimo laikų istorikas rašė apie vieną tokių genčių: „Amazonės baseino majorumai - labai savita tauta. Jie aukšti, jų daug, barzdoti ir rudais plaukais. Jų oda tokia šviesi, kad jie labiau primena anglus ir flamandus, negu ispanus. Jie - Amazonės čigonai ir jų negalima apgyvendinti kaime.“
Greičiausiai, „baltieji indėnai“ - kažkokios, mums nežinomos tautos liekana - buvo priversti imigruoti į Ameriką staiga, lyg gelbėdamiesi nuo kažko. Turbūt, nėra atsitiktinis dalykas ir tai, kad kai kurie Amerikos tautų dievai turi ryškius kitos rasės, negu vietiniai gyventojai, bruožus. Pavyzdžiui, majų dievas Idzamnas paprastai buvo vaizduojamas su ūsais ir barzda, nors patiems majams barzdos neželdavo. Žymus užkariavimo laikų istorikas Garsia de la Vega rašė, kad vienoje Pietų Amerikos šventyklų jis matęs vyriausiojo dievo Virakočio statulą. Pagal padavimą, dievas Virakočis Titikako ežere sukūręs žmones ir, palikęs savo sūnų, dingęs už jūros. Aplinkinių genčių legendos pasakoja, kad nežinomieji baltieji ateiviai pastatę didžiulį senovinių statinių miestą Tiahunako, kurio griuvėsiai taip pat šio ežero rajone randami. Taigi visoje Amerikoje paplitę prisiminimai apie baltuosius ateivius, kitados čion atvykusius iš už jūros.
Yra ir hipotezė, spėjanti, kas privertė atskiras šios kol kas mums nežinomos tautos grupes persikelti į Ameriką. Jos tauta gyveno nuolatinėje baimėje, laukdama kažkokios katastrofos. Galbūt, dėl to, kad daugelis visos tautos kartų gyveno, nuolatos laukdamos pražūties, majai savotiškai žiūrėjo į mirtį. Keliautojai pasakojo, kad majai visiškai abejingi mirčiai. Juk majai - vienintelė tauta, kurioje savižudybė buvo laikoma nuopelnu.
tags: #pietu #amerikos #senoves #civilizacijos #apzvalga