Pietų Amerikos indėnų būstas: tradicijos, medžiagos ir įtaka kultūrai

Didieji indėnų vadai, įamžinti Džeimso Fenimoro Kuperio, Karlo Majaus ir daugybės kitų rašytojų kūriniuose bei vaidybiniuose filmuose, paliko ryškų pėdsaką savo gimtojo krašto istorijoje. Pasakojimai apie narsiuosius indėnus vaikystėje ir paauglystėje žadino daugelio berniukų vaizduotę ir skatino iš lazdyno gamintis lankus bei žaisti indėnus. Šiame straipsnyje apžvelgsime Pietų Amerikos indėnų būstus, jų įvairovę, statybos ypatumus ir kultūrinę reikšmę.

Tradiciniai Pietų Amerikos indėnų būstai

Pietų Amerikos indėnų būstai pasižymi didele įvairove, kuri priklauso nuo regiono klimato, gamtos išteklių ir genties kultūros. Nuo Amazonės džiunglių iki Andų kalnų, indėnai statė įvairių formų ir dydžių būstus, pritaikytus prie aplinkos sąlygų.

Varajų namai ant polių: prisitaikymas prie vandens

Venesueloje, Orinoko deltoje, gyvenantys varajų indėnai (arba "valčių žmonės") statosi namus ant polių. Šis statybos būdas yra būtinas norint apsisaugoti nuo potvynių ir gyvūnų.

Kai Orinoko deltos varajų genties indėnas nutaria kurti šeimą, pirmiausia jis pasistato būstą. Sklypo pirkti nereikia - pakanka su gentainiu nueiti iki kaimo galo ir valandą pasidarbuoti mačetėmis. Išvadavus žemę nuo vešlios augalijos, lieka pradėti statybas.

Varajai gyvena daugelį šimtmečių vienos didžiausių Pietų Amerikos upių pakrantėse. Paveldo reikalavimų čia laikytis nereikia. Sklypo detaliojo plano ar namo projekto niekas nereikalauja.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Statybos procesas:

  1. Polių kalimas: Naujo namo statytojai, iškirtę augalus, per kelias dienas į pakrantės dumblą sukala polius. Tai labai atsakingas darbas, kadangi nuo polių tvirtumo priklauso statinio stabilumas. Medinių baslių paskirtis - ne tik laikyti namą, bet ir apsaugoti jo gyventojus nuo skorpionų, gyvačių ir kitos ropojančios bjaurasties nuodingais geluonimis.
  2. Karkaso rėmas: Kai poliai sukalti, pradedamas ręsti karkasas. Jam naudojami kiek plonesni šlifuoti rąstai. Keturi basliai kampuose, dar po kelis statramsčius per vidurį, viršuje ilginiai paklotai, o ant jų - gegnės.
  3. Stogas: Šlaitinio stogo danga - nepakeičiamieji palmių lapai. Tokio namo garantinis laikas - dešimt metų.
  4. Sienos ir grindys: Nei durų, nei langų šiuose būstuose nėra. Čia niekas nestato sienų ir pertvarų, visi mato, ką pietums verda kaimynai arba kokį laimikį iš upės parsigabena žvejai. Būsto grindys - kiekvieno šeimininko reikalas. Vieni kloja obliuotas lentas, kiti (ir tokių dauguma) - tiesiog sumeta vieną šalia kito rąstus jų net neprikaldami. Todėl vaikščioti troboje reikia atsargiai - rąstai kliba, o bet koks nukritęs smulkesnis daiktas pro plyšį neria į apačioje telkšantį dumblą.
  5. Interjeras: Kai indėnas sukloja grindis ir uždengią stogą, lieka paskutinis darbas - pakabinti hamakus. Nė viename kaime nemačiau lovos. Visi miega pakibę tarp dangaus ir žemės. Dieną suptis iš palmių plaušų nupintame hamake smagu, tačiau praleisti visą naktį - rimtas išbandymas nugarai.

Varajų gyvenimas - tarsi realybės šou, kurį gali stebėti visi, kam tai įdomu. Tiesa, intymiems reikalams kiek labiau prakutę kaimai turi atokiau suręstas pašiūres, kurias nuo smalsių akių slepia krūmynai. Šie statiniai tarp varajų labai populiarūs: daugelis šeimų augina po šešis ir daugiau vaikų.

Panarų bendruomenės namai: ovalo formos pastogė

Panãrai, arba panãrės (savivardžiai panare, eñapa), yra Pietų Amerikos indėnų gentis, gyvenanti Venesueloje. 21 amžiaus pradžioje iš viso buvo apie 3000 žmonių. Jų tradicinis būstas - ovalus bendruomenės namas. Šalia jo statoma pašiūrė kasdieniniams darbams, čia apgyvendinami svečiai.

Panarų visuomenės socialinis pagrindas - lokalinė (35-90 žmonių) grupė, sudaryta iš didelių šeimų, lietinguoju metų laiku gyvenančių viename arba dviejuose bendruomenės namuose. Sausuoju laikotarpiu pavienės šeimos gyvena klajokliškai.

Inkų architektūra: akmens meistrystė ir atsparumas žemės drebėjimams

Senovės Peru, kur klestėjo Andų civilizacija, ypač išsiskiria inkų architektūra. Inkai sukūrė imperiją, apėmusią visą Andų sritį, o jų valstybės centras buvo sostinėje Kuske - „Pasaulio bamboje“.

Monumentalūs statiniai buvo statomi iš akmens, naudojant milžiniškų akmenų jungimo būdą, pradėtą taikyti Tiauanake. Statiniai buvo stabilūs, atsparūs žemės drebėjimams.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Kuskas: 3400 m. aukštyje virš jūros lygio įsikūręs Kuskas buvo sudėtas iš milžiniško dydžio akmenų ir blokų. Ispanams pasirodė nuostabus, nes jie negalėjo patikėti, kad tai sukūrė žmonės. Didingos šventyklos ir rūmai, papuošti auksu ir sidabru, dievų statulomis, puikus išplanavimas ir - aukso perteklius. Auksas išgarsino inkų sostinę, tačiau auksas ją ir pražudė. Ispanų užkariautojai daug sugriovė, pastatė savo bažnyčias, vienuolynus, rūmus. Inkai, statydami savo miestus, jiems suteikdavo gyvūno išvaizdą. Iš paukščio skrydžio Kuskas primena pumą, o Maču Pikču - kondorą.

Maču Pikču: Prarastasis inkų miestas, kuris stūkso seisminio aktyvumo zonoje, todėl prasidėjus žemės drebėjimui statinių akmenys ima judėti prisiderindami prie žemės virpesių, o drebėjimui nurimus - sugrįžta į savo vietas. Pastatų akmenys sutvirtinti be cemento, iškalti ir sudėti vienas ant kito, nepaliekant nė plyšelio. Kas nutiko miesto gyventojams - paslaptis. Apie 1532m. gyventojai paslaptingai išnyko, bet ne dėl ispanų konkistadorų kaltės.

Ingapirka: Miestelis, archeologinė vietovė Ekvadore, Kanjaro provincijoje, 3120m. aukštyje virš jūros lygio. Pavadinimas reiškia „inkų siena“. Svarbiausias pastatas - Saulės šventykla, kuri tarnavo kaip observatorija - saulėgrįžų metu Saulės spinduliai apšviesdavo šventyklos vidų. Ingapirką pastatė ne inkai. Pirmieji gyventojai buvo kanjariai.

Čan Čanas: nedegtų plytų miestas

Čan Čano (saulė-saulė) archeologiniame komplekse išlikę Čimu kultūros indėnų miesto griuvėsiai. Kultūra gyvavo X-XV a., kol juos nukariavo inkai. Tai didžiausias pasaulyje nedegtų plytų miestas: 20 kv.km., Didžiojo Čimu sostinė. Statybai buvo naudojamos nedegtos, saulėje džiovintos plytos. Čan Čanas įsikūręs dykumoje, tačiau jo gyventojai naudojo pažangią irigacinę sistemą, kurios pagalba buvo drėkinami laukai bei miesto apylinkės. Čan Čane gyveno apie 30 tūkst. gyventojų.

Uros plūduriuojančios salos: gyvenimas ant Titikakos ežero

Kai Uros gentis pakliuvo tarp kariaujančių pusių, Titikakos ežeras suteikė jiems apsaugą. Tyvuliuojantis aukščiau nei 3000m. virš jūros lygio, ežeras net šiuolaikinėje Peru, gina Uros gentį nuo nepageidaujamo dėmesio. Pakrantėse auga vešlios nendrės. Jos nuskinamos, išdžiovinamos, surišamos į pluoštus, iš jų gaminami laivai, namai ir pačios salos. Maždaug penki šimtai Uros genties gyventojų plaukiojančiose salose propaguoja senovinį gyvenimo būdą, minimaliai prisitaikydami prie šiuolaikinio pasaulio gyvenimo. Bendrai sudėjus Titikakos ežere plūduriuoja 40 tokių salų.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Tihuanakas: paslaptingas miestas prie Titikakos ežero

Tihuanakas yra svarbi ikikolumbinės indėnų kultūros archeologinė radimvietė šiaurės vakarų Bolivijoje, Titikakos ežero pakrantėje. Jis buvo viena svarbiausių Andų valstybių iki susikuriant inkų imperijai. Miestas užėmė 6km², gyveno ~40000 gyventojų, pastatytas iš akmens blokų, sveriančių iki 131 tonos. Tihuanakas apie 1000m. buvo apleistas dėl nežinomų priežasčių. Viena iš versijų, kodėl taip nutiko - ta, kad prasidėjo sausra, gyventojai pasitraukė į derlingesnius kraštus. Vėliau regioną užėmė Inkų imperija. Apie miesto statytojus žinoma mažai. Titikakos ežere gyvenantys indėnai urai savo istoriją sieja su Tihuanaku, teigia, kad jie nėra giminingi kitoms regiono tautoms. Daroma dar viena prielaida, jog buvę Tihuanako gyventojai įkūrė inkų imperiją.

Statybos medžiagos ir technologijos

Pietų Amerikos indėnai naudojo įvairias statybos medžiagas, priklausomai nuo regiono ir prieinamų išteklių. Džiunglėse buvo populiarios mediena, palmių lapai ir nendrės, o kalnuose - akmuo. Inkai ypač išsiskyrė akmens apdirbimo meistriškumu, statydami tvirtus ir atsparius žemės drebėjimams pastatus.

Kultūrinė reikšmė

Indėnų būstai ne tik atliko praktinę funkciją, bet ir turėjo didelę kultūrinę reikšmę. Namų statyba buvo bendruomeninis darbas, kuris stiprino socialinius ryšius. Būsto forma ir išplanavimas atspindėjo genties pasaulėžiūrą ir tradicijas. Pavyzdžiui, inkų miestai buvo projektuojami pagal gyvūnų formas, o varajų namai ant polių simbolizavo prisitaikymą prie vandens.

Šiuolaikinė įtaka

Nors daugelis Pietų Amerikos indėnų šiandien gyvena moderniuose būstuose, tradicinės statybos technologijos ir medžiagos vis dar naudojamos kai kuriuose regionuose. Be to, indėnų architektūra įkvėpė šiuolaikinius architektus ir dizainerius, kurie integruoja tradicinius elementus į modernius pastatus.

tags: #Pietų #Amerikos #indėnų #būstas

Populiarūs įrašai: