Garsiausi Pietų Amerikos Architektai: Stiliai, Įtaka ir Palikimas
Pietų Amerika, turtinga kultūros ir istorijos, taip pat yra namai talentingiems architektams, kurie formavo regiono kraštovaizdį. Šiame straipsnyje apžvelgsime garsiausius Pietų Amerikos architektus, jų stilius, įtaką ir palikimą.
Architektūros ir Politikos Sąveika
Architektūra ir politika visada buvo glaudžiai susijusios. Sovietmečiu architektūra buvo svarbi socializmo statybų dalis. Tačiau tai nėra tik sovietmečio fenomenas. Kaip teigė Conradas Hiltonas, „Mes valdome viešbučius užsienyje dėl tos pačios priežasties, kaip ir mūsų šalyje [JAV, - V. P.] - kad mūsų akcininkams jie duotų pelną.“
Modernizmas ir Sovietmečio Architektūra
Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso siejasi su bendraisiais modernizmo procesais. Kiekviena centrinė gyvenvietė turėjo savo stadioną, parką, o jos centre dominavo kultūriniai pastatai. Komunistinės visuomenės miestai turėjo būti šviesūs ir erdvūs, užstatyti gražiais pastatais, kurių architektūra organiškai rištųsi su gamta, plačiomis magistralėmis, vandens baseinais, parkais ir sodais. Miestai turėjo būti patogūs gyventojams; juose komunalinės ir visuomeninio maitinimo bei prekybos įmonės naujoviškai aptarnaus gyventojus.
Architektūros Panaudojimas Naujajam Identitetui Kurti
Vienas iš svarbiausių specifinių sovietmečio aspektų buvo architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti. Be abejo, to naujojo identiteto kūrime didžiulį vaidmenį atliko literatūra, dailė, teatras, kinas, apskritai visa švietimo sistema. Tačiau architektūra lygiai taip pat šiame procese dalyvavo.
Opozicija Buvusiai Buržuazinei Lietuvai
Kitas svarbus tematinis aspektas buvo opozicija buvusiai buržuazinei Lietuvai. Netgi apie 1969 metus sovietinė sistema vis dar pozicionavo save kaip pranašesnę už buržuazinę. Pavyzdžiui, su pašaipa prisimenama, kad tarpukariu buvo sukurtas mūrinės Lietuvos planas, tačiau jis įgyvendintas tiktai atėjus sovietų valdžiai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Socialistinis Realizmas
Mokslininkų namai ir Nacionalinės bibliotekos rūmai Vilniuje yra būdingi „socialistinio realizmo“ pavyzdžiai. Vaizduojama architektūra su aiškiai atpažįstamais sovietiniais motyvais, kurie yra įgiję realų, materialų pavidalą.
Socialinių Procesų Dvisluoksniškumo Fenomenas
Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės. Procesą puikiai iliustruoja 1961 metų karikatūra, kurioje atvirai šaipomasi iš komunizmo statybų. Jeigu paskaitytume to meto architektūrinę spaudą, rastume daugybę įvairiausios kritikos ir pan. Tad tam tikros laisvės tikrai yra. Tuo tarpu visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės.
Planinės Ekonomikos Įtaka
Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai. Antai, remiantis prielaida, kad, tarkim, vyriškas darbas yra autoremonto gamykloje, na o moteriškas, pavyzdžiui, siuvykloje, bandyta organizuoti ir proporcingą pramonės įmonių išdėstymą.
Socialistinis Lenktyniavimas
Jau 1944 metais buvo aiškiai suformuluota mintis, kad socialistinis lenktyniavimas yra „viena iš gražiausių tarybų darbininkų klasės tradicijų“. Tad sukuriama ištisa socialinė mašinerija žmogui pajungti, įdarbinti, kad jis be atvangos vaikytųsi tų raudonųjų vėliavų ir ženkliukų.
Statybų Industrializavimas
Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais. Optimistiškai manyta, kad viską išstums polimerai, nebereikės metalo, fajanso, medžio, stiklo.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Medžiagų Deficitas
Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą. Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė. Ludwigas Mies van der Rohe yra pasakęs, kad „Dievas slypi detalėse“ ir „Architektūra prasideda ten, kur dvi plytas gražiai padedi vieną šalia kitos“. Bet ar įmanomi tokie žodžiai, kuomet pranešimuose apie kasdienines problemas tenka pripažinti, kad „statyboje mes naudojame silikatines plytas, kurios yra ne baltos, o kažkas tarp juodos ir pilkos spalvos. Mes Kaune iš jų statome ligoninę, kurią teks tinkuoti, nes plytos yra labai nešvarios. Buvo taip pat pasirodę raudonos plytos. Pastatėme pusę pastato ir staiga jų pritrūko - kažkas negerai su planavimu. Su stiklu - tas pats“. Kaip tokiu atveju gali sakyti, kad Dievas slypi detalėse? Tad medžiagų deficitas - taip pat viena iš to burbulo sprogimo priežasčių.
Planinė Ekonomika ir Aplinkos Sutvarkymas
Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos. Skubėjimą lydi ir statybų brokas. 1986-aisiais Kaune iš visų priimtų pastatų patenkinamai įvertinta 69 procentai. Tai reiškia, kad vos ne vos tinkami gyventi. Tad ne veltui tipinė sovietinė daugiabučių aplinka mums asocijuojasi su panašiais vaizdais, kaip Kauno daugiabučiai 7 deš. pradžioje.
Modernizmas ir Valstybinė Nuosavybė
Kitas dalykas, neatsiejamas nuo modernizmo, yra valstybinė nuosavybė. Le Corbusier minėjo, Karelas Teige ir daugybė kitų modernistų tarpukariu siūlė atsisakyti privačios žemės nuosavybės ir pereiti prie valstybinės. Sovietų Sąjunga tai padarė. Tikriausiai visi žinote Le Corbusier Paryžiaus „Voisin’o“ planą. Jeigu būtų buvusi galimybė ir jis tą idėją būtų pareiškęs Vilniuje, gali būti, kad Vilnius būtų buvęs nušluotas. Galbūt šie svarstymai pernelyg spekuliatyvūs, bet akivaizdu, kad žemės nusavinimas turėjo didžiulę įtaką architektūros procesams.
Kraštovaizdžio Architektūra
Kraštovaizdžio architektūra yra kraštovaizdžio planavimo, želdynų projektavimo mokslas ir menas, siekiantis pritaikyti arba pertvarkyti kraštovaizdį pagal visuomenės reikmes, išlaikyti žmogaus kuriamų dirbtinių elementų ir gamtos pusiausvyrą, priartinti žmogų prie gamtos. Kraštovaizdžio architektūra yra viena seniausių erdvinio meno šakų, gimininga architektūrai ir miestų planavimui, glaudžiai susijusi su visuomenės raida. Remiasi daugeliu mokslo sričių, daugiausia geometrija ir botanika.
Kraštovaizdžio Architektūros Raida
Senaisiais laikais daugiausia kurti sodai ir parkai, kuriais siekta pagražinti rūmų aplinkumą. Pirmieji sodai buvo stačiakampio plano, tokia forma laikyta logiškiausia ir gražiausia. Ji naudota Mesopotamijoje, Persijoje, Egipte. Renesanso epochoje Italijoje, kaip ir senaisiais laikais, statyta daug užmiesčio vilų, prie jų kurti geometrinio plano sodai. Baroko laikotarpiu, remiantis itališkojo sodo meninio formavimo pagrindais, buvo kuriami dideli iškilmingi parkai, kuriuose siekta išaukštinti valstybę ir karalių.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Angliškasis Parkas
Europą pasiekusios žinios apie Kinijos ir Japonijos parkus skatino naujo stiliaus parkų atsiradimą. Geriausios sąlygos jiems plėtotis buvo Didžiojoje Britanijoje. Pirmieji angliškojo parko kūrėjai manė, kad tiesios linijos tinka tik pastatams, o kuriant parką architektūros dėsnių nereikėtų paisyti. Parkuose buvo tiesiami vingiuoti takai, nors medžiai sodinti eilėmis, pagal tradiciją statytos skulptūros. Šis parko stilius greitai išplito visoje Europoje.
Modernioji Kraštovaizdžio Architektūra
Apie 1870 pradėta plėtoti modernioji kraštovaizdžio architektūra. Anglų sodininkas ir žurnalistas W. Robinsonas veikaluose iškėlė augalų prigimtinį grožį, siūlė atsižvelgti į jų augimo sąlygas. Augalų ekologija tapo tokia pat svarbi, kaip geometrija Renesanso epochos soduose. Susiformavus dideliems pramoniniams miestams iškilo poreikis gerinti darbininkų gyvenimo sąlygas, pradėta kurti miestų viešuosius parkus. Parkų kūrėjai ėmė atsižvelgti į mokslo laimėjimus ir ilgainiui atsisakė romantizmo. Grįžta prie taisyklingų geometrinių formų, jų naudota daug ir įvairių, jos derintos su laisvomis formomis.
Kraštovaizdžio Architektūra Lietuvoje
Lietuvoje nuo seno gyvuoja valstiečių sodybų tvarkymo tradicija (su savita architektūra ir skulptūra). Kraštovaizdžio architektūrą plėtojo architektai ir sodininkai. 19 a. pradžioje šioje srityje dirbo Vilniaus universiteto dėstytojai ir absolventai - botanikas S. B. Jundzilas, sodininkas J. Strumila, architektai K. Podčašinskis, F. Rimgaila. Po II pasaulinio karo pagal SSRS galiojančius įstatymus želdynų tvarkymą kuravo įvairios žinybos.
Antonijus Gaudis ir Barselonos Architektūra
Didžiausias Barselonos koziris - jos architektūra, ypač sukurtoji apie 1900 metus, Barselonos aukso amžiuje. Jokio pasaulio didmiesčio taip nepakeitė joks vienas architektas, kaip Barselonos Antonijus Gaudis. Jo suprojektuotų namų nėra tiek daug (~14), bet kiekvienas jų - topinė lankytina vieta. Gaudžio pastatų su niekuo nesupainiosi: toks pasakiškas stilius, kurio pastatuose - nė vienos tiesios linijos.
Šv. Šeimos Bažnyčia
Didžiausias Gaudžio šedevras - Šv. Šeimos bažnyčia. Tokia milžiniška, kad taip ir nepastatyta (pradėta statyti 1882 m. metais, o vis dar dirba kranai ir galo nematyti). Ir tokia įspūdinga, kad, nepaisant to, kad net neužbaigta tapo Barselonos simboliu ir net įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Gaudžio stilius, gausybė simbolių. 12 mažesnių bokštų - 12 apaštalų, statomi 4 didesni (evangelistų), 1 dar didesnis (Marijos bokštas) ir 1 milžiniškas, paversiantis Šv. Yra du fasadai: „gražus“ Kristaus gimimo ir „niūrus“ Kristaus kančios. Tai ne tik pavadinimai: viską galima „išskaityti“ ir kūriniuose, ir net architektūros stiliuje. Dar statomas trečiasis, įspūdingiausias - Šlovės fasadas. Jei viskas gerai, bažnyčią tikimasi baigti 2030 m., bet galvos tikrai neguldyčiau. Juk visa statyba finansuojama tik iš aukų ir lankytojų bilietų. Nei Vatikanas, nei, juoba, į ateizmą linkusi Katalonijos ar Barselonos valdžia niekaip neprisideda.
Kiti Gaudžio Pastatai
Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašyti dar šeši Gaudžio pastatų Barselonoje. Kiti svarbiausi Gaudžio pastatai - La Pedrera daugiabutis, Guelio parkas, Casa Batillo, Palacio Guell, Casa Vicens, Colonia Guell kripta.
Kataloniškas Modernizmas
Kad ir kaip būtų po mirties išgarsėjęs Antonijus Gaudis, jis nebuvo vienintelis toks Barselonos architektas. Gaudis turėjo savo konkurentų ir visi kartu vykdydami turtingų barseloniečių užsakymus jie kūrė tik Barselonai ir Katalonijai būdingą kataloniško modernizmo stilių.
Barselonos Aukso Amžius
Barselonos senamiestis, jei būtų bet kuriame kitame mieste, tikrai būtų miesto simbolis ir pažiba. Jame - viduramžiška senoji Barselonos katedra, vienodų pastatų supama Karalių aikštė, Sant Jaume aikštė su Katalonijos ir miesto tarybomis. Tačiau Barselonoje senamiestį užgožia ilgi, tiesūs, aukštais įspūdingais pastatais apstatyti XIX-XX a. sandūros „aukso amžiaus“ bulvarai.
Barselonos Olimpiada
1992 m. Barselona vėl buvo viso pasaulio akiratyje - vyko Barselonos olimpiada. Visų pirma, pasiruošimo Olimpiadai metu Barselona atgręžtą į jūrą: ten, kur palei uostą stūksojo apnykusios pramonės griuvėsiai, pastatyta Pajūrio promenada, viešbučiai, atvežtas smėlis ir įrengti paplūdimiai. Antra, atgimė Montdžuiko kalnas, kuriame ir vyko daugelis olimpiados rungčių. Po Olimpiados augant turizmui ir ekonomikai išplėstas ir Barselonos viešasis transportas, kuris tikrai patogus: 12 metro linijų, traukiniai, autobusai.
Katalonijos Nepriklausomybės Judėjimas
Gerai pusei Barselonos žmonių Barselona išvis nėra Ispanija. Jie norėtų matyti Barseloną nepriklausomos Katalonijos valstybės sostine ir tas klausimas visada plevena ore: Katalonijos vėliavų, politinių languose kabinamų atsišaukimų, protestų pavidalu. Katalonijos nepriklausomybės judėjimą stumia trys jėgos. Svarbiausia - katalonų kalba nėra tiesiog ispanų kalbos tarmė, ji skiriasi nuo Ispanų kalbos labiau nei, tarkime, žemaičių nuo lietuvių. Be to, Katalonijos žmonės kairesnių pažiūrų, nei kitur Ispanijoje, mažiau religingi: daugybei jų likusios Ispanijos konservatyvumas, karališkoji šeima, religija gana svetimi.
Barselona ir Prieškario Europa
Barselona - vienas tų miestų, kur gali geriausiai pajusti tą prieškario Europos dvasią. Laikų, kai architektai ir menininkai įsivaizdavo dar vis galintys padaryti geriau, nei visi gotikos ar baroko genijai. Kai Europoje kelis dešimtmečius iš eilės klestėjo taika - bene pirmą kartą istorijoje - ir vyravo optimizmas. Ispanija (tad ir Barselona) išvengė viso to. Ir nors Barselonos aukso amžius baigėsi, o nauji pastatai tėra liūdnas senųjų šešėlis, tų naujųjų čia mažiau nei daugelyje miestų. Nes nei karai, nei komunistai neišgriovė senųjų. O vienas tų įspūdingųjų senųjų pastatų - Šv.
Liudvikas Mies van der Rohe
Šią savaitę, kai minimas vieno iš moderniosios architektūros pionierių Liudviko mies van der Rohe (1886 - 1969) gimtadienis, būtų nuodėmė neprisiminti vokiečių didmeistrio, suteikusio architektūrai konstruktyvinį-funkcinį grynumą, erdvinę laisvę ir neįsipareigojimą patikti miesčionims.
Farnsworth House
Farnsworth House (angl. Farnsworthaitės namas) - randame bet kuriame modernių laikų architektūros vadovėlyje. Tikrai buvo verta jį aplankyti, sukariant 100 km nuo Čikagos. Dabar name fondas-muziejus, todėl atvykstant reikalinga išankstinė rezervacija.
Architekto Karjera Amerikoje
Kaip žinia, Liudvikas Mies van der Rohe karui baigiantis pasitraukė iš Vokietijos ir įsikūrė Čikagoje. 1945-aisiais dar mažai Amerikoje žinomas 59 metų architektas kviestinių pietų metu sutiko inteligentišką, nepriklausomą ir moderniu menu besidominčią damą - žymią 42-ejų Čikagos daktarę Edith Farnsworth. Paaiškėjo, kad ji valdo nedidelį, bet labai gražų žemės sklypą netoli Čikagos, prie Fox upės, kur norėtų pasistatyti vasarnamį. Kaip teigia kritikai, „Mysui“ tai buvo idealus užsakymas, nes po 1928-ųjų Barselonos paviljono jis neturėjo galimybės plėtoti savo „grynosios“ koncepcijos.
Konfliktas su Užsakove
Romantiški autorinės priežiūros vizitai bei glaudus architekto bendradarbiavimas su užsakove baigėsi meilės romanu, kuris tęsėsi kelerius metus. Tačiau namo statyba užsitęsė ir kaštai stipriai išaugo dėl unikalių, tuo laiku eksperimentinių, „Myso“ sumanytų konstrukcijų. Kai po įkurtuvių 1953-aisiais „Mysas“ paprašė daktarės apmokėti projektavimo darbų sąmatą (apie 28.000 USD), ponia Farnsworth nusprendė… pateikti architektui solidų 33.000 USD ieškinį už sąmatą, be saiko viršijančią pradinę sumą bei už netinkamą namo išplanavimą. Vistik galima numanyti, kad tai nebuvo visiška tiesa, nes daktarė ir vėl buvo vieniša, be to po ilgų ginčų ir vokiečių architektas atgavo didžiąją dalį (14.000 USD) honoraro.
Kritika Architektui
Beje, Amerikos architektai ir kritikai taip pat nepraleido progos pakritikuoti Baltosios vilos, teigdami, kad Bauhaus‘as atskleidė savo tikrąjį veidą: šalta ir nuobodi architektūra, sterilios erdvės, nefunkcionalus išplanavimas, nepatogūs baldai. Antai Frank Lloyd Wright, kuris Tarpukariu žavėjosi L.Mies van der Rohe darbais ir net laikė jį draugu, teigė, „kad Internacionalinis stilius, kuris čia buvo įgyvendintas, yra gryniausias totalitarizmas.
Namo Likimas
Kaip ten bebūtų, po „Myso“ mirties, sąlyginai laimingai, o kartais ir dramatiškai (namą buvo užlieję upės Fox potvyniai) 20 metų praleidusi Baltojoje viloje, vis dar vieniša Edita Farnsworth nusprendė ją parduoti. 1971-aisiais vilą nupirko nekilnojamojo turto vystytojas ir modernios architektūros fanatikas lordas Palumbo. Jis papildomai įsigijo ir šalia esančios žemės, kad įsteigtų meno parką. Dabar vila priklauso specialiai įsteigtam privačiam fondui, kuris statinį ir žemę 2004-aisiais aukcione įsigijo už 7,5 mln.
Kūrybinis Miestas
Gruodžio 1 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybinių industrijų fakultete (KIF) vyko Charles Landry į lietuvių kalbą verstos knygos „Kūrybinis miestas“ pristatymas. Diskusijoje taip pat dalyvavo KIF Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof. dr. Tomas Kačerauskas, urbanistė, miesto teoretikė ir praktikė doc. dr. Jekaterina Lavrinec, Vilniaus miesto vyriausiojo architekto patarėjas Tadas Jonauskis, architektas, miesto žaidimų kūrėjas Povilas Vincentas Jankūnas.
Kūrybinio Miesto Problemos
Diskusijos tema tapo klausimas, kas yra ir koks turėtų būti kūrybiškas miestas. Iškelta problema, kad miestai dažniausiai atsižvelgia į ekonominį rodiklį - ieško būdų, kaip pritraukti verslus ir investicijas, sukurti daugiau darbo vietų. Taip pamirštama kūrybinė pusė, ypač viešosios erdvės, kurios pastaruoju metu turi labai svarbią funkciją.
Kvartalų Vystymas
I. Dutova iškėlė klausimą, kaip reikėtų vystyti kvartalus, bet kartu ir išsaugoti jų identitetą. Kitu atveju jie gali būti matuojami tik brangiais kvadratiniais metrais. Kad taip nenutiktų, reikalingas miestų valdžios reguliavimas, nurodant tam tikras gaires vystytojams. Štai SOHO rajonas Niujorke, JAV, yra buvęs menininkų kvartalas. Pastaraisiais metais jis tendencingai tapo pasiturinčių žmonių rajonu, kur nekilnojamojo turto kaina dabar viena didžiausių Niujorke, todėl galiausiai tapo per brangiu vietiniams gyventojams ir prarado turėtą identitetą. Panašių pavyzdžių yra ir netoli mūsų - Lietuvoje. Tačiau yra ir daug gerų pavyzdžių, kai sena dera su nauju - kai paliekama sena koncepcija ir prie jos integruojami inovatyvūs sprendimai. Kaip tokį pavyzdį Lietuvoje galima laikyti Dūmų fabriką ir Naujosios Vilnios rajoną Vilniuje. Pasaulyje toks virsmas įvyko Wynwood rajone Majamyje, JAV. Šis menininkų buveine vadinamas rajonas yra viena lankomiausių vietų Majamyje, mėgiama tiek turistų, tiek vietinės bendruomenės. Seni ir apleisti pastatai tapo gatvės meno instaliacijomis bei kitomis kūrybinėmis išraiškomis, atidaryti itin mėgiami nišiniai restoranai, butiko parduotuvės.
Miesto Istorijos Išsaugojimas
Urbanistė doc. dr. Jekaterina Lavrinec akcentavo, kad vystant miestus labai svarbu ir netgi būtina palikti senų elementų, kurie bylotų apie miesto istoriją.
Kūrybiški Sprendimai Miestuose
Architektas Povilas Vincentas Jankūnas papasakojo, kad vystyti miestus galima kūrybiškai. Jis prisiminė istoriją, kaip viename Pietų Amerikos mieste buvo itin kūrybiškai išspręsta opi problema - vairuotojų nenoras sustoti prie pėsčiųjų perėjų. Norint padaryti įtaką vairuotojų įpročiams, miesto valdžia pasamdė mimus, kurie išeidavo prie perėjų ir suvaidindavo gyvą sieną. Nuo to laiko vairuotojai esą pradėjo daug dažniau stoti ir praleisti pėsčiuosius. P. V. Jankūnas akcentavo, kad norint padaryti įtakos gyventojams ar miestams, ne visada reikia brangių sprendimų.
Iniciatyvos Lietuvoje
Renginio moderatorius prof. dr. Vytis Valatka paklausė urbanistės J. Lavrinec ir I. Dutovos, kokios iniciatyvos Lietuvoje skatina miestų kūrybiškumą. J. Lavrinec papasakojo apie projektą, kuris orientuotas į kultūrinio miesto projektavimą. O I. Dutova papasakojo apie jau aštuntus metus organizuojamą konkursą „Išmanusis miestas“. Šis projektas kasmet kuria platformą, kurioje susitinka Lietuvos savivaldybės ir geriausi architektūros, urbanistikos, inžinerijos, statybos profesionalai bei jaunieji, aukštosiose mokslo įstaigose besimokantys studentai.
Regionų Potencialas
Regionų potencialą diskusijos metu akcentavo ir Vilniaus miesto vyriausiojo architekto patarėjas Tadas Jonauskis. Jis sakė, kad miestų ribos vis labiau plečiasi ir ypač pandemijos metu jų išvis nebelieka. Didmiesčiuose gyvenantys žmonės neretai renkasi dirbti nuotoliniu būdu ir gyventi mažesniuose, ramesniuose miesteliuose.
Michaelis Graves‘as
Nekilnojamojo turto pardavimų masėje pamatyti šiuolaikinės architektūros brangakmenių pavyksta labai retai. Žinomas Amerikos postmodernizmo architektas Michaelis Graves‘as (Michael Graves) Hanselmannų namą savo draugams suprojektavo dar nepasukęs jį išgarsinusiu kūrybiniu keliu.
Hanselmannų Namas
Hanselmannų namas Fort Veine (Indianos valstija, JAV) - pirmas žinomo postmodernizmo architekto M.Graves‘o architektūrinis užsakymas. Trijų aukštų vienos šeimos gyvenamąjį namą 1968 metais jis iš tikrųjų suprojektavo draugams L. ir J. Hanselmannams. Tai 360 m² ploto 1971 metais kampiniame sklype pastatytas ir gerai išlaikytas modernistinės architektūros namas, suprojektuotas kai architektas dar nebuvo pradėjęs jį išgarsinusio postmodernistinio kūrybos etapo. Hanselmannų namas pasižymi atvirais aukštų planais, aukštomis lubomis ir langais, dėl kurių jo vidus skendi saulės šviesoje. Į gamtos apsuptą namą patenkama „tilteliu“, kur pagrindiniame, antrajame aukšte atsiveria svetainės erdvė su originaliu M.Graveso sienų pano, moderdnistine „U“ formos virtuve bei itin šviesiu valgomuoju.
Michaelis Graves‘as
Michaelis Graves’as (1934 - 2015) - garsus JAV architektas, buvęs po Roberto Venturi’o atėjusios postmodernizmo architektų kartos vienu lyderių. Žinomas, kaip „New York Five“ - vienas iš 5 garsiųjų Niujorko architektų (Eisenman, Graves, Gwathmey, Hejduk, Meier). Per savo ilgą profesinę karjerą jis suprojektavo kelias dešimtis postmodernizmo architektūros objektų.
Architekto Patirtis Užsienyje
Išskridome 1997 m. rugsėjo 5-ąją per Helsinkį į Niujorką. Negalėjau neišvykti. Taip pat, atsimenu, buvau pavargęs nuo savivaldybės ir seniūnijų, kuriose tekdavo derinti projektus, nuo pilkų, tarsi kankinių, derintojų veidų. Būdavo koktu, kai koks buvęs nevykėlis, tapęs savivaldybės tarnautoju, po kelių mėnesių jau vairuodavo „Volvo“. Tokie ramiai ir oriai žygiuodavo koridoriais teliūškuodami viskio ar šiaip „vodkės“ buteliu, ką tik gautu dovanų. Smulkių ir ne visai smulkių projektų derinimai buvo tarsi smulkus biurokratinis chuliganizmas, į kurį niekas nekreipdavo dėmesio.
Pirmasis Darbas Niujorke
Maždaug po trijų mėnesių, gruodžio pradžioje, gavau pirmą darbą. Ieškojau pagal skelbimus „New York Times“ laikraštyje, „Help Wanted“ sekcijoje. Pirmieji interviu buvo tragedijos. Niujorke pirmus interviu, ypač jauniems architektams, dažniausiai rengia net ne architektai, o personalo skyriaus žmonės. Jie paprastai visada būna labai malonūs ir atrodo draugiški, po tokių pokalbių norom nenorom galvoji, kad viskas OK. Kai atėjau į garsiojo Roberto A. M. Sterno biurą 34-ojoje gatvėje, mane pasitiko maloni, griežtai graži kinė. Šiaip niujorkiečius sunku kuo nors nustebinti, tą ir pats vėliau pajutau. Vargšė kinė taip susikaupusi ir prisimerkusi žiūrėjo man į lūpas, kad iki šiol jaučiu tą nepatogumą. Aš ir pats žagsėjau nuo savo „anglų“ kalbos: kažkoks prakeikimas, kai tik trūkdavo kokio angliško žodžio, kaip mat automatiškai išsprūsdavo, nežinau kodėl, rusiškas, o kartais, matyt, ir lietuviškas žodis, taigi įsivaizduoju, kaip nelengva jai buvo suprasti, kokia kalba aš kalbu, ir dar sunkiau suvokti, ką aš apskritai noriu pasakyti. Tiesą sakant, ne ką daugiau ir aš supratau jos kad ir labai teisingą anglų kalbą. Tačiau pokalbis buvo korektiškai malonus ir truko tiek laiko, kiek jam buvo skirta.
Patirtis Niujorke
Pats sunkiausias dalykas atvykėliui - gauti pirmą darbą, turėti bent vieną eilutę savo gyvenimo aprašyme su vietiniu, t. y. NY, patyrimu. Vėliau buvo lengviau. Kartą pavėlavau į interviu pusantros valandos - nežinodamas kelio įsėdau ne į tą traukinį, paskui nepasisekė ir su autobusu. Atrodo, jokių šansų? Visas šlapias įlėkęs į studiją tarpduryje trumpai pasisveikinau, paspaudžiau ranką kažkokiam žilam besišypsančiam senukui ir dairiausi sekretorės paklausti, ar čia kas nors manęs dar laukia. Pasirodo, dar laukė. Pokalbis įvyko, kitą dieną paskambino, kad mane priėmė. Per 12 metų Niujorke pakeičiau šešias darbovietes: kai kur dirbau metus, pusmetį, kai kur ilgiau, du kartus buvau atleistas. Labai svarbu atvykėliui susirasti darbą pagal specialybę, ir tai daug svarbiau, nei pirmo atlyginimo dydis. Jeigu nebūčiau gavęs architekto darbo, greičiausiai būtume grįžę į Vilnių.
tags: #garsiausi #pietu #amerikos #architektai