Žymiausi Afrikos diktatoriai
Diktatūra - tai politinis režimas, kuriame visa valdžia sutelkta į vieno asmens ar asmenų grupės rankas, o piliečių teisės ir laisvės yra smarkiai apribotos arba visiškai panaikintos. Diktatoriai dažnai į valdžią ateina per karinius perversmus, suklastotus rinkimus ar kitais antidemokratiniais būdais. Jie pasižymi teisės valdymo principų nesilaikymu, asmenybės kulto vystymu ir dažnu žiaurumu prieš opoziciją bei civilius gyventojus. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą žymiausių Afrikos diktatorių, palikusių gilų ir dažnai tragišką pėdsaką savo šalių istorijoje.
Diktatūros samprata ir istorinis kontekstas
Žodis „diktatorius“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio „dictator“, reiškiančio asmenį, turintį neribotą valdžią. Istorijoje diktatorių būta įvairiais laikotarpiais ir įvairiose pasaulio šalyse. Naujaisiais laikais vienais pirmųjų diktatorių galima laikyti Oliverį Kromvelį (O. Cromwell), Maksimiljaną Robespjerą (M. Robespierre) ir Napoleoną I. Po Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) diktatoriais faktiškai tapo ir daugelio Europos valstybių lyderiai, tokie kaip Antanas Smetona Lietuvoje, Juzefas Pilsudskis (J. Piłsudskis) Lenkijoje, Karlis Ulmanis Latvijoje ir kiti.
Po Antrojo pasaulinio karo (1939-1945 m.) daugumoje Vakarų Europos šalių įsigalėjo demokratija, tačiau diktatoriai išliko Rytų Europoje, komunistinio bloko valstybėse ir vadinamosiose trečiojo pasaulio šalyse. 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje diktatoriais galima laikyti kai kurių Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos valstybių vadovus, pavyzdžiui, Kim Čen Irą (Kim Čong Il), Kim Čen Uną (Kim Čen Un) Šiaurės Korėjoje, Saparmuratą Nijazovą Turkmėnijoje ir kitus.
Afrikos diktatorių fenomenas
Afrikos žemynas dažnai minimas kaip regionas, kuriame diktatūros reiškinys yra ypač paplitęs. Daugelyje Afrikos šalių, ypač po dekolonizacijos, į valdžią atėjo autokratiniai lyderiai, dažnai pasižymėję korupcija, žmogaus teisių pažeidimais ir ekonominiu nekompetentingumu.
Kaip jau buvo minėta, Afrikos kontinentą galima būtų oficialiai paskelbti mažiausiai demokratišku visame pasaulyje. Čia mes galime suskaičiuoti mažiausiai 16 vienaip ar kitaip diktatūros kriterijus atitinkančius valstybių vadovus. Daugelis jų įsikibę į valdžią laikosi jau ne pirmą dešimtmetį. Yra ir tokių, kurie „karaliauja“ jau daugiau nei 30 metų.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Teodoro Obiango Nguema Mbasogo
Teodoras Obiangas Nguema Mbasogo Pusiaujo Gvinėjoje savo šaliai vadovauja jau nuo 1979-ųjų. Jo valdymas pasižymi žmogaus teisių pažeidimais, politinės opozicijos slopinimu ir didžiule korupcija.
Jose Eduardo dos Santosas
Jose Eduardo dos Santosas Angoloje taip pat savo šalims vadovauja jau nuo 1979-ųjų. Jo valdymas buvo paženklintas pilietiniu karu, korupcija ir didžiuliu turtiniu nelygumu.
Robertas Mugabe
Robertas Mugabe Zimbabvėje valdžioje buvo nuo 1980-ųjų metų. Iš pradžių jis buvo vertinamas už kovą su baltųjų mažumos valdymu, tačiau vėliau jo režimas tapo autoritarinis, pasižymėjo ekonominiu nuosmukiu, politiniu smurtu ir žmogaus teisių pažeidimais. R. Mugabe‘as yra pasakęs, kad tie, kurie nesutinka su jo išvadavimo planais jau geriau mirtų iš bado, nes šaliai tokių nereikia. Nepaisant žiaurumo jis vis dėlto žmogus. Davidas Coltartas, kurį kadaise persekiojo R. Mugabe‘as, dabar dirba valdžioje kartu su pačiu R. Mugabe‘u ir Tsvangirai. Jis teigė, kad nepaisant praeities ir R. Mugabe‘o požiūrio į jį kaip į priešą, lyderis jam parodė savo žmogiškąją pusę. R. Mugabe‘as išreiškė susirūpinimą, kai buvo sužeista D. Coltarto dukra ir stengėsi užtikrinti, kad jai būtų suteikta visa reikiama medicininė pagalba. Lyderis taip pat labai palaikė D. Coltartą, kai mirė jo žmona, tad vyras tiki, kad tai neapsimestinis lyderio elgesys.
Paulas Biya
Paulas Biya Kamerūno prezidentas nuo 1982-ųjų. Jo valdymas taip pat pasižymi autoritarizmu, korupcija ir žmogaus teisių pažeidimais.
Yoweris Musevenis
Į daugiau nei dešimtmetį savo šaliai per prievartą vadovaujančių sąrašą taip pat patenka ir Ugandos lyderis Yoweris Musevenis.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Mswatis III
Svazilando karalius Mswatis III.
Blaise Compaore
Burkino Faso vadovas Blaise Compaore.
Omanas Hasanas Ahmadas al Bashiras
Sudano prezidentas Omanas Hasanas Ahmadas al Bashiras.
Idrissas Deby
Čado prezidentas Idrissas Deby.
Isaias Afewerkis
Eritrėjos prezidentas Isaias Afewerkis.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Melesas Zenawis
Etiopijos prezidentas Melesas Zenawis.
Muammaras al-Kadafi
Muammaras al-Kadafi Libijos lyderiu išbuvo daugiau nei 40 metų. Jo valdymas pasižymėjo autoritarizmu, žmogaus teisių pažeidimais ir parama teroristinėms grupuotėms. M. Kadafis sulaukė daug dėmesio visame pasaulyje, kai Libijos gyventojai sukilo prieš jo tironišką valdžią. Neapykanta jam buvo tokia stipri, kad galiausiai jį sugavę sukilėliai nužudė buvusį vadą tiesiog gatvėje, nors jis ir maldavo pasigailėti. Tai buvo diktatorius, geležiniu kumščiu valdęs šalį ištisus dešimtmečius. O savo šeimai jis buvo neįtikėtinai dėmesingas ir atsidavęs. Jis buvo mylimas žmonos, 8 biologinių ir 2 įsivaikintų vaikų. Tai tik parodo, kad jis galėjo Libiją valdyti visiškai kitaip, nei pasirinko tai daryti. Juk tie, kurie myli savo šeimą, turėtų gerai suprasti, kad nėra nieko žiauriau nei naikinti kitų šeimas.
Idis Aminas
Ugandos politinis veikėjas, šalies prezidentas nuo 1971 iki 1979 metų. Kartą šis Afrikos diktatorius į kaltinimus kanibalizmu atsakė: „Aš žmogienos nevalgau. Ji man tiesiog per sūri.“. Galima pradėti suvokti šio žiauraus diktatoriaus nusikaltimų mąstą. 1972 metais beveik aštuondesdešimt tūkstančių Azijietiškos kilmės Ugandiečių gavo įsakymą per 90 dienų palikti šalį arba būti sunaikintiems vardan etninio valymo. Aminas keliaudavo per miestus ir liepdavo civiliams valgyti savo šlepetes, dažnai savo kalbose girdavo A.Hitlerį, o rūmų požemyje įsirengė kankinimų erdvę.
Mobutu Sese Seko
Josepho-Désiré Mobutu skrydis į valdžios viršūnę, kaip buvo įprasta XX amžiuje Juodajame kontinente, buvo žaibiškas. 25-erių jis buvo kolonijinės belgų kariuomenės seržantas, 30-ies - pulkininkas, gynybos ministras ir generalinio štabo viršininkas (1983-iaisiais jis suteikė sau maršalo laipsnį), 35-erių - šalies prezidentas iki gyvos galvos. 1971 metais jis pervadino šalį į Zairą, pasirinkdamas portugališką Kongo upės pavadinimo variantą, kuris kildinamas iš iškraipyto kikongo kalbos žodžio „nzere“, reiškiančio „upė, praryjanti visas upes“, ir pradėjo „zairizacijos“ politiką, deklaruojančią sugrįžimą prie afrikietiškų šaknų. Zairo diktatorius uždraudė krikščioniškus vardus ir pats parodė pavyzdį, pasivadinęs Mobutu Sese Seko Kuku Ngbendu Wa Za Banga, kas jo gimtojoje ngbandžių kalboje reiškia „visagalis karys, kuris dėl savo ištvermės ir nepalenkiamos valios nugalėti žygiuoja nuo pergalės prie pergalės, degindamas viską savo kelyje“. Į draudimų sąrašą, kaip kolonializmo palikimas, pateko europietiški kostiumai ir mini suknelės. Vyrams buvo nurodyta rengtis paties Mobutu sugalvotu aptemptu frenčiumi su apykakle, gavusiu abakosto pavadinimą (nuo prancūziško à bas le costume - šalin kostiumą!)
Diktatūrų Afrikoje priežastys ir pasekmės
Yra daug priežasčių, kodėl diktatūros įsigalėjo Afrikoje. Viena iš jų - silpnos valstybių institucijos, kurios negali užtikrinti teisės viršenybės ir apsaugoti piliečių teisių. Kita priežastis - etniniai konfliktai ir politinė nestabilumas, kurie sudaro sąlygas autoritariniams lyderiams įsitvirtinti valdžioje. Be to, korupcija ir ekonominis nekompetentingumas dažnai lemia nepasitenkinimą valdžia, o tai savo ruožtu gali sukelti politinius neramumus ir perversmus.
Diktatūrų pasekmės Afrikai yra labai rimtos. Jos apima žmogaus teisių pažeidimus, politinę priespaudą, ekonominį nuosmukį, socialinį nestabilumą ir karus. Diktatūros taip pat trukdo demokratijos plėtrai ir geram valdymui, o tai savo ruožtu apsunkina Afrikos šalių vystymąsi.
Tendencijos ir perspektyvos
Pastaraisiais dešimtmečiais Afrikoje pastebima tam tikra pažanga demokratijos link. Kai kuriose šalyse įvyko sėkmingi perėjimai prie demokratijos, o kitose šalyse vyksta reformos, skirtos stiprinti valstybių institucijas ir apsaugoti piliečių teises. Tačiau diktatūros vis dar išlieka rimta problema daugelyje Afrikos šalių.
Arabų pavasaris, prasidėjęs Šiaurės Afrikoje 2010 m., įkvėpė daugelį Afrikos gyventojų siekti demokratijos ir geresnio valdymo. Tačiau bandymų atkartoti arabiškųjų Afrikos valstybių scenarijus buvo Sudane, Džibutyje, Angoloje, Gabone, Nigerijoje, bet tikrosios Arabų pavasario ugnelės uždegti taip ir nepavyko. Kaip galimas tokio scenarijaus priežastis galėtume išskirti keletą veiksnių. Visų pirma, Pietų Afrikos valstybės yra gerokai labiau socialiai susiskaldžiusios, todėl reformų siekiantys judėjimai nėra vieningi. Antra - interneto fenomenas. Pietų Afrikoje internetas dar nėra plačiai paplitęs, todėl ten nėra tokios galimybės greitai ir efektyviai mobilizuoti žmones, kokią turėjo Arabų pavasario valstybės.
Ateityje Afrikos šalims reikės toliau stiprinti valstybių institucijas, skatinti gerą valdymą, kovoti su korupcija ir užtikrinti piliečių teises. Tik tokiu būdu bus galima įveikti diktatūros palikimą ir sukurti tvarią demokratiją Afrikoje.
tags: #žymiausi #Afrikos #diktatoriai