Pietų Afrikos aukso kasyklų istorija ir dabartis
Įvadas
Pietų Afrika, ypač Vitvatersrando plynaukštė, nuo seno garsėja aukso kasyklomis. Šiandien apžvelgsime šių kasyklų istoriją, nuo jų klestėjimo pradžios iki dabartinių iššūkių, įskaitant aplinkosaugos problemas ir socialines pasekmes.
Aukso karštligė ir kasyklų plėtra
Pramoninė aukso kasyba Vitvatersrando plynaukštėje, dabartinėje Gautengo provincijoje, prasidėjo 1886 m. Vėlesniais dešimtmečiais šimtai tūkstančių vyrų iš Pietų ir Centrinės Afrikos vyko į Gūbrį (the Rand) dirbti kasyklose, kurios greitai tapo giliausiomis pasaulyje. Besiskverbdami gilyn, kalnakasiai išgaudavo milijonus tonų uolienų. Uolienos, kuriose buvo daug aukso, buvo apdorojamos. Tuo tarpu tos, iš kurių tuo metu buvo neįmanoma pelningai išgauti auksą, buvo kraunamos aplink šachtas.
Aukso kasybos technologijos ir vandens naudojimas
Auksui išgauti Pietų Afrikoje reikėjo didžiulio vandens kiekio, ypač kai tirpinimas cianiduose tapo standartiniu aukso išgavimo iš uolieninės žaliavos būdu. Aukso kasybą lydėjo milžiniško masto vandentiekio įrengimų statyba - užtvankos, užtvaros ir vamzdynai nukreipė apdorojimo procesui naudoti skirtą vandenį iš Valio upės (Vaal River) į kasyklas. Tačiau vandenį taip pat reikėjo išsemti iš kasyklų šachtų. XX a. pradžioje daugelis šachtų nusileido žemiau vandens lygio, tad buvo užtvindytos. Rūdos gavybą Gūbryje vykdė dešimtys skirtingų kompanijų. Jų kasyklos buvo įrengtos trijuose geologiniuose baseinuose. Kiekviename iš jų visos šachtos buvo sujungtos po žeme. Kai kasykla nebenešdavo pelno ir būdavo uždaroma, vandens išpumpavimas taip pat būdavo nutraukiamas. Dėl to padidėdavo vandens siurbimo našta kitose kasyklose. Ties XX a. pabaiga šiame didžiuliame technogeologiniame konglomerate beveik veikė vos kelios kasyklos.
Aplinkosauginiai iššūkiai
Viena didžiausių problemų, susijusių su Pietų Afrikos aukso kasyklomis, yra rūgštinės kasyklų nuotekos (acid mine drainage, AMD). Kai kasykla nebenešdavo pelno ir būdavo uždaroma, vandens išpumpavimas taip pat būdavo nutraukiamas. Dėl to padidėdavo vandens siurbimo našta kitose kasyklose. Ties XX a. pabaiga šiame didžiuliame technogeologiniame konglomerate beveik veikė vos kelios kasyklos. Nuolat didėjančių vandens kiekių išsiurbimo našta sumažino pelno maržas. Kai dar daugiau kasyklų buvo uždarytos, likę vandens siurbliai nebepajėgė susitvarkyti su hidrologiniais ciklais. Vanduo vėl prasisunkdavo į šachtas, užpildydamas plyšius ir reaguodamas su piritu atviroje uolienoje. Ši cheminė reakcija parūgštino vandenį, palengvindama kitų uolienoje esančių elementų - švino, gyvsidabrio ir arseno - ištirpimą. Ši tuneliais ir atliekų krūvomis srūvanti toksiška sriuba buvo pavadinta rūgščiomis kasyklų nuotekomis (acid mine drainage, AMD).
Per labai trumpą laiką rūgščios kasyklų nuotekos tapo viena didžiausių grėsmių Gautengo provincijos aplinkai. Gyventojai, neturėję prieigos prie švaresnių vandens šaltinių, maudėsi ir skalbė drabužius rūgščiame, metalų prisotintame vandenyje. Užterštas vanduo naudotas pasėlių laistymui ir žmonių bei gyvulių troškuliui malšinti. Žmonės, gyvūnai ir augalai palaipsniui absorbavo sunkiuosius metalus, ištirpusias chemines medžiagas ir radioaktyvias daleles. Žinoma, jie sirgo; žinoma, jie pastebėjo; žinoma, jie protestavo. Spaudoje pasirodė dešimtys, vėliau šimtai straipsnių.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Kasyklų atliekų valdymas ir bendruomenių problemos
Kasyklų atliekų valdymas išlieka pagrindiniu Gautengo valdymo aspektu. Nacionalinės ir regioninės valstybės tarnybos, kasybos ir vandens įmonės, pilietinės visuomenės organizacijos, mokslininkai, ūkininkai, nelegalių gyvenviečių gyventojai ir daugelis kitų tebekovoja dėl toksiškų potvynių suvaldymo. Gūbrio Vakarų baseine viena kovotojų grupė pasirinko technopolitinę prieigą prie atliekų valdymo - jie pastatė neutralizavimo kompleksą, kad padidintų vandens pH. Tačiau kiti teigia, kad tokiu būdu tik šiek tiek sumažinamas vandens rūgštingumas. Vanduo netampa saugiu žmonėms, nes jame lieka sunkieji metalai ir kiti teršalai.
Be to, išlieka ir piramidžių problema. Nors daugelis kasyklų atliekų sąvartynų buvo pakartotinai apdoroti ar perkelti (taip neretai dar labiau skleidžiant toksiškas medžiagas), didelės atliekų krūvos tebestūkso. Kai Gūbryje stūgauja žiemos vėjai, jie pučia radioaktyvias kasyklų dulkes virš ūkių ir gyvenviečių, tiek oficialių, tiek nelegalių.
Kita akivaizdi, puikiai matoma problema - ant pačių atliekų sąvartynų ir pavėjui nuo jų išsidėsčiusios nelegalios Tiudor Šefto (Tudor Shaft, Tiudoro šachta) gyvenvietės gyventojai. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Jeffrey’is Ramorutis, gyvena čia jau daugiau nei du dešimtmečius. Kai Ramorutis čia atvyko, jam ir kitiems atvykėliams buvo pažadėta, kad nuolatinio būsto (suteikiamo pagal naujosios vyriausybės Rekonstrukcijos ir plėtros programą) nereikės ilgai laukti. Jų viltims ne kartą žlugus, gyventojai ėmėsi daugybės strategijų siekdami pataisyti savo padėtį. Pavyzdžiui, radioaktyvios dulkės padėjo jiems pritraukti žiniasklaidos dėmesio, kad būtų atlikti keli tyrimai, kurių metu nustatytas tarptautines normas viršijantis radiacijos lygis. Tyrimų vis daugėjo; dalis jų problemą nagrinėjo per viso gyvenimo rizikos susirgti vėžiu prizmę, kiti - iš žmogaus teisių perspektyvos.
Uranas iš kasyklų atliekų
Kaistant Šaltajam karui, Gūbrio magnatų akiratyje atsirado iki tol beverčiu laikytas elementas - uranas. Ir jis buvo lengvai prieinamas Pietų Afrikoje, nes Gūbrio atliekų kalnai buvo jo pilni. JAV ir Didžiosios Britanijos branduolinių ginklų gamybos kompleksų žaliavų pirkėjams kaupėsi seilės. Buvo pasirašytos sutartys, pastatyti valymo įrenginiai. Pirmos 10 tūkstančių tonų Pietų Afrikos urano buvo išgautos iš šių kasyklų atliekų sąvartynų.
Gandai ir sąmokslo teorijos
Internete apstu “ekspertų” pasakojimų apie būtas ir nebūtas civilizacijas, ateivius iš kitų planetų, žmogaus kilmės teorijų, povandeninių pasaulių ir visokiausių kitų sąmokslo teorijų. Atsakomybės už pramanų ir sapaliojimų kurpimą nėra jokios, todėl “ekspertai” dauginasi greičiau nei blusos benamio barzdoje . Gandais netrunka apaugti ir paskyrimai į politinius postus, nes tai vienas valdžios atstovas ką nors prasitarė, tai kitas kažin ką pafantazavo, ir, žiūrėk, žiniasklaida jau mirga “žinovų” nuomonėmis bei išvadomis. Neretai - itin diletantiškomis, vaikiškai naiviomis ir juokingomis. Tas pasakytina ir apie sovietmečio “tyrėjus” ir “analitikus”.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #pietu #afrikos #aukso #kasyklos #istorija #ir