Paskutinė vakarienė juodai balta: analizė
Jono Jurašo gyvenimas ir kūryba - tai istorija apie atmintį, išdavystę ir menininko laisvę. Šis straipsnis nagrinėja J. Jurašo gyvenimo įvykius ir kūrybos bruožus, ypatingą dėmesį skiriant jo spektakliams ir jų kontekstui.
Ankstyvasis gyvenimas ir atminties įspaudai
Jonas Jurašas gimė 1936 m. birželio 19 d. Panevėžyje. Jo vaikystę paženklino tragiškas įvykis - būdamas penkerių metų, jis matė, kaip buvo sušaudyti jo tėvai, mokytoja Sofija Jurašienė ir banko tarnautojas Jonas Jurašas. Šis vaizdas visam gyvenimui įsirėžė į atmintį, tapdamas neatsiejama jo tapatybės dalimi.
Pasak A. M. Sluckaitės knygos, kaimynai neatsiminė įvykio, tik girdėjo apie atėjusius bernus su šautuvais, norėjusius atkeršyti mokytojai už dvejetus. Motina atsiklaupusi maldavo pasigailėti vaikų, bet tėvus išsivedė ir sušaudė.
Po šio įvykio našlaitį priglaudė giminės Marijampolėje, kur J. Jurašas baigė vidurinę mokyklą.
Studijos ir kelias į režisūrą
1954 m. J. Jurašas įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją Kaune, Miškų ūkio fakultetą, siekdamas išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Tačiau miškuose jis nesijautė laimingas. Jo bendramokslis Jonas Balinskas prisiminė, kad J. Jurašas išsiskyrė ūgiu ir gerai žaidė krepšinį. Akademijos sporto katedros vedėjas rinko aukštaūgius į studentų rinktinę, nelabai žiūrėdamas į atestato vidurkį.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: menas ir istorija
J. Balinskas pasakojo, kad 1956 m. per Vėlines jie nuėjo į Kauno senąsias kapines, kur susirinko daug žmonių pagerbti amžino poilsio atgulusių lietuvių tautos didvyrių. Įvyko pasipriešinimo akcija, demonstruojant vienybę su vengrais, sukilusiais prieš sovietų okupantus. Giedojo Lietuvos himną, pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo iškėlė Lietuvos trispalvę ir šaukė „Laisvę Lietuvai!“.
Po šio įvykio J. Jurašas pateko į KGB akiratį. Tačiau 1957 m. jis paliko akademiją ir pradėjo mokytis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Aktorė Lilija Žadeikytė atsiminė, kad dėstytojai greitai įžvelgė J. Jurašo gebėjimą režisuoti ir skatino mokytis režisūros.
Po metų J. Jurašas išvyko mokytis į Maskvą, į teatro režisūros studijas Sąjunginiame teatro meno institute (GITIS).
Kūrybos kelio pradžia ir cenzūros iššūkiai
1963 m. Vilniaus rusų dramos teatre J. Jurašas pastatė savo studijų diplominį darbą - spektaklį „Paskyrimas“ pagal Aleksandro Volodino pjesę. Tačiau po kelių vaidinimų teatro meno taryba nusprendė, kad tai smulkiaburžuazinis, ideologiškai kenksmingas spektaklis, ir uždraudė jį rodyti. J. Jurašas atsisakė šį spektaklį pristatyti egzaminų komisijai ir išvyko į Čeliabinską.
Ten, Čeliabinsko valstybiniame dramos teatre, 1963 m. įvyko J. Jurašo spektaklio „Kasa marė“, sukurto pagal moldavų rašytojo Iono Drucės pjesę, premjera. Spektaklis buvo pateiktas kaip diplominis studijų GITIS’e darbas. Iš Maskvos atvykusi egzaminų komisija lietuvio spektaklį įvertino aukščiausiu pažymiu.
Taip pat skaitykite: Leonardo da Vinči šedevras ir jo istorinis kontekstas
Vėliau J. Jurašui buvo pasiūlyta vadovauti Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto studentų Dramos teatrui. Tačiau ir čia jo kūrybiniai planai susidūrė su kliūtimis. Pradėjęs repetuoti šveicarų dramaturgo Frydricho Durenmato pjesę „Fizikai“, J. Jurašas nesulaukė spektaklio premjeros - darbas buvo „nuimtas“.
Sėkmė Šiauliuose ir Vilniaus periodas
1966 m. J. Jurašas atvyko į Šiaulių dramos teatrą, kur tuo metu teatro vyriausiuoju režisieriumi dirbo jo bendrakursis Mamertas Karklelis. Gruodžio 30 d. įvyko premjera: Arkadijaus Arkanovo ir Grigorijaus Gorino „Vestuvės visai Europai“. Spektaklis padarė gerą įspūdį teatrologei Irenai Aleksaitei, kuri informavo Kultūros ministeriją, kad atsirado režisierius su perspektyva.
1967 m. Vilniuje J. Jurašas pastatė du spektaklius: Leonido Zorino pjesę „Varšuvos melodija“ ir lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko „Tango“. „Varšuvos melodija“ buvo greitai nuimta iš repertuaro, o „Tango“ finale buvo nuleidžiamas raudonai apšviestas pasaulio žemėlapis - akivaizdus antisovietinis iššūkis. Po sovietų invazijos į Čekoslovakiją 1968 m. spektaklis buvo uždraustas.
Konfliktai Kaune ir emigracija
J. Jurašą paskyrė Kauno valstybinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, čia 1968-1972 m. jis pastatė aštuonis spektaklius. Tačiau daugelis jų sukėlė konfliktus su valdžia. 1968 m. pastatytas Michailo Bulgakovo „Moljeras“ sukėlė priešiškumą trupėje, o 1968 m. gruodį įvykusi „Mamutų medžioklės“ premjera susilaukė kritikos dėl pernelyg atviro komunizmo kritikos.
Po nuolatinio spaudimo ir cenzūros J. Jurašas nusprendė emigruoti iš Sovietų Sąjungos.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: geriau nei bet kada
„Dugne“: paskutinė vakarienė be vilties
Straipsnyje minimas Oskaro Koršunovo spektaklis „Dugne“, sukurtas pagal Maksimo Gorkio pjesę, yra įdomus J. Jurašo kūrybos kontekste. Spektaklyje benamiai ir alkoholikai susėda prie stalo, primindami Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“. Tačiau šioje vakarienėje nėra Jėzaus, nėra vilties.
Koršunovo spektaklis atspindi neviltį ir cinizmą, būdingus posovietinei tikrovei. Jis kelia klausimus apie žmogiškumą, atsakomybę ir pasirinkimą. Spektaklis yra stiprus ir sukrečiantis, priverčiantis žiūrovus susimąstyti apie savo pačių vertybes ir įsitikinimus.
tags: #paskutinė #vakarienė #juodai #balta #analizė