Paskutinė Vakarienė ir Apaštalų Vardai: Gilus Žvilgsnis į Naujojo Testamento Istoriją

Paskutinė vakarienė, arba Viešpaties vakarienė, yra vienas svarbiausių įvykių krikščionybėje. Tai buvo paskutinis Jėzaus susitikimas su savo dvylika apaštalų prieš jo nukryžiavimą. Ši vakarienė aprašyta visose keturiose evangelijose (Mato, Morkaus, Luko ir Jono) ir Pauliaus laiške korintiečiams. Paskutinė vakarienė ne tik primena Jėzaus auką, bet ir atskleidžia jo santykius su mokiniais ir jų vaidmenis. Šiame straipsnyje mes panagrinėsime paskutinės vakarienės reikšmę, apaštalų vardus ir jų individualius vaidmenis.

Paskutinė Vakarienė: Išganymo Istorijos Kulminacija

Paskutinė vakarienė įvyko Jeruzalėje, prieš pat Jėzaus suėmimą ir nukryžiavimą. Šis įvykis aprašytas Mk 14, 22-25; Mt 26, 26-28; Lk 22, 14-20; 1 Kor 11, 23-25. Per vakarienę Jėzus viešai atskleidė, kad jis yra naujasis aukos avinėlis, pasiaukojantis už visos žmonijos atpirkimą ir išganymą. Evangelijoje pagal Joną (Jn 13, 1-20) aprašoma, kaip Jėzus, mokydamas nuolankumo, nuplovė apaštalams kojas.

Pagal žydų tradiciją, per Velykų vakarienę būdavo kalbama padėkos Dievui malda ir dalijamasi duona bei vynu. Jėzus, subūręs savo mokinius prie vieno stalo ir dalydamasis duona ir vynu kaip savo kūnu ir krauju, atskleidė ypatingą dėmesį ir meilę tiek apaštalams, tiek visai žmonijai. Todėl Paskutinė vakarienė tapo ypatingos Dievo bendrystės su žmonėmis simboliu.

Per Pesachą valgomas avinėlis reiškia sandorą tarp Dievo ir išrinktosios tautos, o Paskutinė vakarienė žymi Naująją ir Amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, kurią sudarė laisva valia ir savo noru pralietas Dievo Sūnaus kraujas. Paskutinės vakarienės scena itin populiari ikonografijoje. Pabrėžiama išdavystė - Judas Iskarijotas vaizduojamas sėdintis atskirai nuo apaštalų, o Jėzaus mokiniai vaizduojami pagal jų vaidmens svarbą - vieni arčiau jo, kiti toliau.

Dvylika Apaštalų: Jėzaus Artimiausi Sekėjai

Nurodžius misiją, pateikiami dvylikos apaštalų vardai. Visi dvylika buvo tikintys ir tikėjimą praktikuojantys žydai, laukę Izraelio išganymo. Tačiau konkrečiomis pažiūromis, mintimis apie išganingąjį išgelbėjimą jie labai skyrėsi. Nežiūrint to, Bažnyčia juos visus laiko šventaisiais, išskyrus tą, kuris visose keturiose evangelijose yra minimas paskutinis dvylikos apaštalų sąraše, - Judą Iskarijotą.

Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: menas ir istorija

Dvylika apaštalų buvo pasirinkti iš įvairių sluoksnių ir turėjo skirtingų asmenybių. Jų vardai yra:

  1. Simonas Petras
  2. Andriejus
  3. Jokūbas Vyresnysis
  4. Jonas
  5. Pilypas
  6. Bartolomėjus
  7. Tomas
  8. Matas
  9. Jokūbas Jaunesnysis
  10. Judas Tadas
  11. Simonas Zelotas
  12. Judas Iskarijotas

Kiekvienas iš šių apaštalų turėjo savo unikalų vaidmenį ir svarbą. Panagrinėkime kai kuriuos iš jų išsamiau.

Simonas Petras: Uola ir Bažnyčios Pagrindas

Simonas, Jonaus sūnus, gimė Betsaidoje. Jis buvo žvejys, kaip ir jo brolis Andriejus. Jėzus jam davė vardą Kefa (arba Petras), kuris aramėjų kalba reiškia „uola.“ Šis vardas simbolizuoja Petro tvirtumą ir svarbą krikščionių bendruomenei. Evangelijose Petras dažnai vaizduojamas kaip impulsyvus, bet ištikimas Jėzaus sekėjas.

Šv. Mato evangelijoje 12 kartų, Morkaus 8, šv. Luko 10, šv. Jono 28, Apaštalų Darbuose 49, šv. Povilo laiškuose 8 syk, kituose laiškuose 2 syk. Viso labo Petro ir Kefos vardu 117 kartų, be to dar Simono vardu 45 kartus. Abiem vardais tas Apaštalas minimas šv. Rašte 162 kartu. Tik vieno V. Jėzaus vardas tėra minimas daug dažniau. Kitų gi apaštalų daug rečiau. Tarp šitų pirmąją vietą turi šv. Povilas.

V. Jėzus šv. Simonas, vadinamas Petru, buvo, kaip ir kiti apaštalai, su dorybėmis ir su silpnybėmis. Visgi trims apaštalams V. Jėzus yra padaręs garbės daugiau negu kitiems, būtent Simonui Petrui ir dviem Zebediejaus sūnum: Jokūbui bei Jonui. Tik tuos tris apaštalus V. Jėzus įsileido su savim į tą kambarį, kur buvo pašarvota mirusioji Jayro duktė (Mk 5, 37). Tik tuos tris užsivedė ant kalno ir jiems matant persimainė taip, jog Jo veidas ėmė spindėti lyg saulė (Mt 17, 2).

Taip pat skaitykite: Leonardo da Vinči šedevras ir jo istorinis kontekstas

Tačiau šv. Petrą V. Jėzus daugiau išaukštino negu Jokūbą ir Joną, nes vienąkart, žmonėms per daug besigrūdžiant aplinkui, V. Jėzus įlipo į Simono Petro valtį ir, truputį pasiyręs nuo kranto, sėdėdamas valtyje, mokino žmones. Iš valties nepatogu sakyti pamokslas, nes klausytojai, stovėdami ant kranto, būva aukščiau už kalbėtoją, bet Išganytojas pasirinko nepatogųjį būdą, norėdamas pažymėti klausytojams, kad Dievo apreikštosios tiesos yra skelbiamos žmonėm iš Petro valdomos valties.

Kitas V. Jėzaus elgesys buvo dar ryškesnis. Šventovės įgaliotiniai klausė apaštalų, ar jų Mokytojas duos rinkliavą šventovei. V. Jėzus pažymėjo, kad Jis laisvas nuo tos pareigos, bet vengdamas papiktinimo ir stebuklu įrodydamas savo žodžių teisingumą, V. Jėzus liepė šv. Petrui eiti į ežerą, įmesti meškerę ir sugauti žuvį su pinigu. Šv. Petras taip padarė ir, pražiodinęs sugautą žuvį, rado sidabrinį staterą, kuris buvo dusyk tiek vertas, kiek nustatytoji vienam vyrui rinkliava. Su tuo pinigu šv. Petras, V. Jėzaus liepiamas, užmokėjo rinkikams už Mokytoją ir už save (Mt 17, 23-26). Mokytiniai iš to suprato, kad V. Jėzus Simoną Petrą rengia į viršininkus ir stačiai klausė Išganytojo, kas būsiąs vyresniuoju.

V. Per trejus metus Dievo Sūnus, žmogum tapęs, skersai ir išilgai kelissyk perėjo Savo tėvynę, visiems skelbdamas tiesas, atneštąsias iš dangaus. Išganytojas žinojo, kad tiesa ir dorybė greit išgaruoja iš žmonių širdžių, jei jos nepalaiko, nesustiprina vienos kitų. Todėl Jis kvietė žmones susiburti į vienybę, sakydamas: Kame du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu jų tarpe (Mt 18, 20). Tą didžiulę draugiją, į kurią V. Jėzus kvietė visus, Jis pavadino Dangaus Karalyste, bet dusyk Jis jai davė vardą Bažnyčia (Mt 16, 18; Mt 18, 18). Tat draugijai, arba Bažnyčiai jos įkūrėjas Kristus paskyrė valdybą, būtent, 12 apaštalų. Tą reikalą Išganytojas aprūpino. Vienąkart Jis paklausė apaštalų, ką žmonės sako apie Jį. Jiems atpasakojus įvairias klaidingas nuomones, V. Jėzus paklausė: Jūs gi ką sakote mane esant? Atsakydamas Simonas-Petras tarė: Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Atsakydamas gi Jėzus jam tarė: Palaimintas esi Jonos sūnau Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu uola ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės. Daugelis šiandien V. Jėzaus žodžius rašo: „Tu esi Petras“, bet dėl to tik tamsėja tų žodžių reikšmė. V. Jėzus kalbėjo žydiškai ir tarė: „Tu esi Kefa ir ant tos Kefa aš pastatysiu savo Bažnyčią.“ Kadangi „Kefa“ reiškia uolą, tai aš ir manau, kad lietuviškai atkartojant V.

Šv. Petrui V. Jėzus suteikė Dangaus Karalystės raktus. Kas turi raktus, tas turi ir valdžią ant Dangaus Karalystės, o Dangaus Karalystė yra Bažnyčia. Taip sako Bažnyčios Tėvai, tarp kitų šv. Grigalius Didysis. Jis rašo: „Bet mes turime žinoti, kad dažnai šventose knygose dangaus karalyste yra vadinama šių laikų Bažnyčia.“ Tuos žodžius jis parašė, aiškindamas V.

Kai kam rodosi, būk V. Jėzaus tik pažadėjo šv. Petrui Dangaus Karalystės raktus ir valdžią Bažnyčioje, bet mes žinome, kad V. Jėzus ištesi tą, ką pažada. Pagalios, prisikėlęs iš numirusių V. Jėzus, trissyk paklausęs šv. Petro: Ar myli mane?, trissyk jam tarė: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21, 15-17). Kas nesiduoda ganyti šv. Gudragalviai sako, būk V. Jėzus šitais žodžiais nesuteikęs šv. Petrui nieko viršaus kaip kitiems apaštalams, bet Išganytojas aiškiai pažymėjo, kad Simono-Petro dalykas yra aukštesnis už kitų apaštalų, nes Simono klausė: Ar myli mane labiau kaip šitie?

Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: geriau nei bet kada

Nors šv. Petras buvo nusikaltęs, užsigindamas V. Jėzaus, bet ir kiti apaštalai buvo nusikaltę apleisdami savo Mokytoją Jo kančios metu. Vienas tik šv. Jonas tepribuvo pas kryžių Viešpačiui mirštant. Nusikalto apaštalai ir ilgu netikėjimu į V. Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Bet nė apaštalas dėl nuodėmės neprastoja apaštalystės, nė kunigas kunigystės. Kas gi būtų, jei kunigas, nuodėmę padaręs, netektų kunigystės? Tuo atveju padorus žmogus, išklausęs Mišių, nežinotų, ar jis nekruviname V. Jėzaus aukos atnaujinime dalyvavęs, ar prie šventvagystės pribuvęs. Eilinis žmogus negali žinoti, kokia yra kunigo sąžinė. To nežinodamas asmuo, ir išpažinties priėjęs, nežinotų, ar gavęs išrišimą, ar ne, jei to išrišimo vertė priklausytų nuo kunigo sąžinės visai nekaltos. V. Jėzus norėjo, kad žmonės, priėmę iš kunigo sakramentus, žinotų, jog tikrai yra juos gavę. Tam tikslui V.

Bloga buvo sąžinė Teodoro Asbesto. Jis buvo atstatytas nuo vyskupavimo už stambias savo kaltybes. Nedoras Asbestas pasaulietį Fotijų paskubomis įšventino vyskupu. Tas šventinimas buvo nedoras ir neteisėtas, bet galiojo, ir Fotijus tikrai gavo vyskupiškus šventimus, nors su nuodėme juos priėmė iš to, kurs su nuodėme juos teikė. Pravoslavai ne tik pripažįsta Fotijų buvus vyskupu, bet net šventuoju jį vadina. Katalikai šventuoju anaiptol nepripažįsta Fotijaus, bet jo vyskupystės galiojimo neneigia dėl to, kad Pirmasis Visuotinis Susirinkimas nutarė, jog krikšto sakramentas, nors būtų eretiko suteiktas, vis vien yra krikštas ir negali būti kartojamas. Kaip krikšto, taip ir kitų sakramentų galiojimas nepranyksta, kuomet juo teikiantis asmuo įpuola į nuodėmę. Nuodėmė panaikina sielos teisę Dievą regėti, bet neatima nė kunigystės, nė apaštalystės, nė kitų žmogaus turimų galių. Taigi ir šv. Petras, užsigindamas Kristaus, nebuvo prastojęs apaštalystės. V.

Šv. Petras prie V. Per trejus su viršum metus V. Jėzus mokino visus apaštalus. Šv. Petras nuolatai buvo su jais ir tarp jų. Per tą laiką Išganytojas dažniau būdavo Kafarnaume negu šiaip kuriame mieste, viešėdavo Petro namuose ir vieną sykį stebuklingai išgydė sergančią jo uošvę. - Vieną kartą Išganytojas pasisakė apaštalams turėsiąs mirti skaudžia paniekos mirtimi. Ne vienam apaštalui nebuvo maloni ta pranašystė, juo labiau Petrui. Pasikvietęs Mokytoją į šalį, Petras pradėjo jį drausti. Jis apsigręžęs į savo mokytinius sudraudė Petrą, sakydamas: Eik atgal už manęs, šėtone, nes tu nemėgsti to kas Dievo, bet kas žmonių (Mk 8, 32. 33). Retai kada V. Jėzus tardavo tokių rūsčių žodžių. Šiuo atveju Jis juos ištarė, nes be jų vargu būtų besupratę apaštalai, kaip labai V. Jėzui reikėjo numirti, kad visi žmonės taptų išganyti. - Po stebuklingo duonos padauginimo apaštalai vieni be V. Jėzaus leidosi plaukti su valtim per ežerą. Juos ištiko audra ir pavojus nuskęsti. Jie išvydo V. Jėzų einant bangų viršum. Šv. Petras prašėsi, kad ir jam valia būtų vandens viršum ateiti pas Jėzų. Išganytojas leido, ir Petras kiek paėjėjo bangomis, bet ilgainiui ėmė bijotis ir pradėjo skęsti. V. Jėzus subarė už tikėjimo silpnybę ir, išgelbėjęs jį, su juo drauge įlipo į valtį. Audra nurimo, ir valtis savaime pasiekė krantą (Mt 14, 23-33). - Petras su Jonu, V. Jėzaus liepiami, paruošė Jam paskutinę vakarienę (Lk 22, 7-13). Galimas daiktas, kad tuodu patys apaštalai parvedė Mokytojui ir tą asilę su asilaičiu, ant kurios V. Jėzus įjojo į Jeruzalę paskutinį sekmadienį prieš Savo kančią. - Tos kančios išvakarėse Alyvų Darže šv. Petras nukirto ausį Malchui, atėjusiam su kitais ginkluotais vyrais V. Jėzaus suimti. Šv. Petras gynė savo mokytoją. Bet V. Jėzus liepė Petrui dėti kardą į makštis, sakydamas: Kas kardu kovoja, nuo kardo ir žūva (Lk 22, 50; Jn 18, 10). - Nusekęs paskui suimtą savo Mokytoją į Anno ir Kaifo kiemą, šv. Petras užsigynė savo Mokytojo, nors buvo įspėtas. Išganytojui pažvelgus į nusikaltėlį, šv. Petras susiprato, skubiai išėjo iš kiemo ir graudžiai verkė. - Iš to viso matome, kad šv. Petras buvo žmogus su silpnybėmis, bet labai geros širdies. Tą širdį V. Jėzus įvertinęs, skyrė šv.

Šv. Prisikėlęs iš numirusių, V. Jėzus kape paliko drobules, į kurias Jo kūnas buvo suvyniotas, nepaliestus antspaudus. Angelai tarė atėjusioms moterims: Eikite ir pasakykite jo mokiniams ir Petrui (Mk 16, 7), išskirdami Petrą kaip aukštesnį iš mokytinių tarpo. Jos pasakė visai vienuolikai apaštalų, bet tos žinios pasirodė jiems lyg tuščios pasakos (Lk 24, 11). Vyresniųjų pareiga buvo patikrinti. Todėl Petras atsikėlęs nubėgo pas kapą ir pamatė tik padėtas marškas (Lk 24, 12). Su Petru nubėgo ir Jonas, pralenkdamas senesnį už save, bet nėjo į kapą, tik laukė Petro ateinant. Simonas Petras, kurs Joną sekė, įėjo į kapą ir matė padėtas marškas, taip pat skepetą, buvusią ant jo galvos. Ji buvo padėta ne su marškomis, bet atskirai suvyniota kitoj vietoje. Paskui įėjo į kapą ir šventasis Jonas, kurs buvo pirma atėjęs pas kapą (Jn 2, 6-8). Tą pačią dieną V. Jėzus pirma ir skyrium nuo kitų apaštalų pasirodė šv. Petrui (Lk 24, 3), o paskui vakare pasirodė jam ir visiems apaštalams. V. Jėzui užžengus į dangų, reikėjo ką nors paskirti Judo Iskarijoto vieton, kad būtų pilnas apaštalų skaičius. Tuo reikalu pasirūpino šv. Petras (Ap. Darbai 1, 15-26). Šv. Dvasiai nužengus, šv. Petras pirmas pradėjo sakyti pamokslus Jeruzalėje. Tuomet Petras, draug su vienuolika, atsistojo, pakėlė savo balsą ir kalbėjo (Apd 2, 1) apie V. Jėzų ir apie pareigą pripažinti Jį. Šv. Petras padarė pirmąjį stebuklą, išgydydamas raišą nuo pat savo gimimo (Apd 3, 2-10). Dėl to stebuklo šv. Žmonėms pradėjus aukoti savo turtus Bažnyčiai, apaštalai tuos turtus priiminėdavo ir skirstydavo beturčiams, bet atsirado ir melagių. Nors tas melas …

Judas Iskarijotas: Išdavystės Paslaptis

Žodis „Iskarijotas“ gali tiesiog reikšti „vyrą iš Kerijoto“, nurodant jo gimtąjį kaimą netoli Hebrono ir minimą du kartus Biblijoje (Joz 15, 25; Am 2, 2), arba ir sikarijų iš radikalios uoliųjų atmainos (lot. sica - durklas, kurį naudodavo žydų ekstremistai užpuldami iš pasalų romėnų karius ir žydus kolaborantus). Kai kas šiame žodyje įžvelgia paprasčiausią hebrajiškos ir aramėjiškos šaknies „ish-qaria“ transkripciją: „tas, kuris jį išduoda“.

Judo išdavystė evangelijose kartais pasakojama kaip dar vykstantis (Jn 6,71), o kartais, ypač apaštalų sąrašuose, kaip jau įvykęs faktas (Mt 10, 4; Mk 3, 19; Lk 6, 16). Pati išdavystė įvyko dviejuose momentuose: pirmiausia Judui susitarus su Jėzaus priešais dėl trisdešimties sidabrinių (Mt 26, 14-16), o paskui, suėmimo metu, bučiniu išduodant mokytoją Alyvų kalne (Mt 26, 46-50).

Vis dėlto evangelistai dažnai pabrėžia ir Judo apaštališkąjį pašaukimą: jis yra pristatomas kaip „vienas iš Dvylikos“ (Mt, 26, 14. 47; Mk 14, 10. 20; Lk 22, 3; Jn 6, 71). Jėzus net du kartus, kreipdamasis į apaštalus ir kalbėdamas apie Judą, jį nurodo kaip „vieną iš jūsų“ (Mt 26, 21; Mk 14, 18; Jn 13, 21). Ir Petras po Jėzaus prisikėlimo pasakys apie Judą, kad jis „juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje“ (Apd 1, 17).

Kodėl jis išdavė Jėzų? Yra įvairiausių hipotezių. Vieni pasitelkia jo godumą pinigams; kiti palaiko mesijinį aiškinimą: Judas nusivylė Jėzumi, pamatęs, jog šis nesiekia politinio ir karinio šalies išlaisvinimo. Iš tikro evangelijų tekstai remia kitą požiūrį: Jonas aiškiai sako, kad „velnias buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį“ (Jn 13, 2); panašiai rašo Lukas: „Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos“ (Lk 22, 3). Tuo būdu einama anapus istorinių motyvacijų ir šis įvykis aiškinamas Judo, kuris pasidavė piktojo pagundai, asmenine atsakomybe.

Tačiau Judo išdavystė išlieka paslaptimi. Jėzus jį laikė savo bičiuliu (Mt 26, 50), bet kviesdamas jį eiti palaiminimų keliu, neįtakojo jo valios ir nesiėmė išankstinių priemonių prieš šėtono gundymus, nes gerbia kiekvieno žmogaus laisvę. Prisiminkime, panašiai ir Petras priešinosi Jėzui, bet išgirdo pamokančius žodžius: „Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 32-33). Be to, Petras po savo didžiojo nuopuolio (Mt 26, 69-75) gailėjosi ir rado atleidimą ir malonę. Judas irgi gailėjosi, bet jo gailestis pagimdė neviltį, kuri pastūmėjo jį į savižudybę (Mt 27, 5).

Šv. Benedikto (mir. apie 560) reguloje yra rašoma: „Niekada nenusivilk dieviškuoju gailestingumu.“ Išties, „jei mūsų širdis imtų mus smerkti, Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 20). Todėl atminkime: Dievas gerbia mūsų laisvę ir visada laukia ir lauks mūsų sugrįžimo, nes jis yra gailestingas ir žmones mylintis Dievas.

Kai mąstome apie neigiamą Judo atliktą vaidmenį, turėtume neišleisti iš akių ir mums neregimo dieviškų įvykių vyksmo. Taip, jo išdavystė nuvedė Jėzų myriop, tačiau Jėzus perkeitė šią išdavystės kančią į išganomosios meilės erdvę ir savęs atidavimą Tėvui (Gal 2, 20; Ef 5, 2. 25). Veiksmažodis „iš-duoti“ yra vieno graikiško žodžio, kuris reiškia „ati-duoti“, versija. Kartais šio žodžio veiksnys yra net Dievo asmuo: juk jis buvo tas, kuris iš begalinės meilės „atidavė“ mums Jėzų (Rom 8, 32). Savo slėpiningame išganymo plane Dievas pasitelkė nepateisinamą Judo veiksmą kaip galimybę atpirkti visą pasaulį (Rom 11, 32; 1 Kor 15, 28).

Tomas: Abejonės ir Tikėjimo Išpažinimas

Tomo vardas - aramėjiškai te’oma (graikiškai didymos) - reiškia dvynys. Prie jo vardo visada pridedama: Tomas, vadinamas dvyniu. Kas gi buvo tas jo brolis ar sesė dvynys?

Šv. „Mūsų tikėjimui Tomo netikėjimas padeda daugiau nei apaštalų tikėjimas“, - šie popiežiaus Grigaliaus I žodžiai artimi mums ir šiandien. Kaip šis apaštalas atsiskleidžia Evangelijoje? Nors mūsų sąmonėje jis labiausiai iškyla kaip „neviernas Tamošius“, tačiau turbūt tai vienas iš mokinių, širdimi karštai pasiryžusių sekti savo Mokytoją iki galo. Kai kritišku gyvenimo momentu Jėzus nusprendžia eiti į Betaniją prikelti Lozoriaus, pavojingai priartėdamas prie Jeruzalės, Tomas kaipmat sušunka: „Eikime ir mes drauge numirti su juo!“ (Jn11, 16) Per Paskutinę vakarienę Jėzus patikina einąs mokiniams vietos paruošti ir kad jie žiną kelią. Tačiau tam paprieštaravęs Tomas išprovokuoja Jėzų pasakyti apie save labai svarbius žodžius: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ (plg. Jn 14, 2-6) Na, ir labiausiai, žinoma, ištrauka apie Jėzaus pasirodymą mokiniams po Prisikėlimo. Tąkart Tomo nebuvo su jais, ir kai apaštalai papasakojo matę Jėzų, Tomas niekaip negalėjo patikėti: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono, - netikėsiu.“ (plg. Jn 20,19-24) Antrąkart pasirodęs mokiniams, o kartu ir Tomui, Jėzus išgydo apaštalą nuo šio širdies aklumo (plg. Jn 20, 26-28). Apokrifiniame pasakojime Tomas irgi lieka ištikimas sau. Jo nebuvo su mokiniais ir Švč. Mergelės Marijos mirties, laidojimo ir Ėmimo į dangų dienomis. Negalėdamas patikėti šiuo stebuklu, Tomas kreipėsi į Švč. Mergelę Mariją ženklo ir ši numetė iš dangaus savo drabužio dirželį. Įsigalėjusi nuomonė, kad po Prisikėlimo jis išvyko evangelizuoti į Persiją, Siriją, Indiją. Netgi pasakojama, kad yra pakrikštijęs ir mokęs Jėzų aplankiusius Išminčius.

Apaštalo paveikslas, rašė popiežius Benediktas XVl, mums svarbus bent dėl trijų priežasčių. Pirma, mus padrąsina, kai esame apimti netikrumo. Antra, mums parodo, kad kiekviena abejonė gali būti išsklaidyta.

Dvidešimtajame Evangelijos pagal Joną skyriuje, kuriame aprašomas Jėzaus susitikimas su Tomu, matome subtilų dviejų istorijų sugretinimą. Marija Magdalena iškart širdimi atpažįsta Jėzų, vos tik jam ištarus jos vardą, bet Jėzus jai liepia nesiliesti: „Nelaikyk manęs!“ (plg. Jn 20, 11-18), o Tomą, reaguodamas į jo abejones, Jėzus kviečia paliesti savo žaizdas. „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis - būk tikintis.“ (Jn 20, 27) Tačiau Evangelijoje neparašyta, kad Tomas pasinaudojo Jėzaus kvietimu. Gal jam pakako, kad Mokytojas įgarsino jo mintis, abejones ir iš pagarbos bei kuklumo to nebedarė, tačiau jis sušunka vieną iš gražiausių tikėjimo išpažinimų: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28) Jėzus tuomet ištaria: „Tu įtikėjai, nes pamatei.“ (Jn 20, 29) Jis nesako: „Tu įtikėjai, nes palietei.“ Ir palaiminimu apdovanoja tuos, kurie negalės nei matyti, nei prisiliesti: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“(Jn 2, 29)

Ir visgi nuo pat ankstyviausių amžių Bažnyčios tradicija, regis, nepaisė šio Evangelijos akivaizdumo ir savo žvilgsnį fiksavo į Tomo prisilietimą. Bizantiniame himne giedama: „O nenusakomas stebukle, šiaudas paliečia ugnį ir yra išgelbstamas. Tomas įleidžia savo ranką į degantį Jėzaus Kristaus šoną ir šis prisilietimas jo nesudegina.“ Šv. Augustino komentaruose skaitome, kad Tomas lietė ir regėjo kūną ir žmogų, bet išpažino tikėjimą Dievo, kurio paliesti ir regėti negalėjo. Šioms ištaroms nuolat antrino ir ikonografija. Siužetas, atsiradęs maždaug nuo VI a., ypač išpopuliarėjęs renesanso ir baroko laikais, dažniausiai vaizdavo apaštalą Tomą būtent prisiliečiantį prie Jėzaus šono. Šis Tomo gestas tarsi įkūnijo ir kitų apaštalų prisilietimą prie Jėzaus, jų aiškų patyrimą, kad Jėzus tikrai prisikėlė su kūnu, kad jis nėra vaiduoklis. Jonas savo pirmąjį laišką pradeda žodžiais: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo Žodį.“ (1 Jn1, 1)

#

tags: #paskutine #vakariene #apastalai #vardai

Populiarūs įrašai: