„Pabaisos iš laukinių pietų“: kino apžvalga
Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ suteikė galimybę pamatyti filmus, nominuotus prestižiniam „Oskarui“. Tarp jų išsiskyrė režisieriaus Behno Zeitlino drama „Pabaisos iš laukinių pietų“ („Beasts of Southern Wild“), pretendavusi net į keturis apdovanojimus. Ši juosta, kartu su kitais festivalio filmais, atspindi tendencijas kino pasaulyje - nuo socialinių dramų iki fantastinių siužetų.
Filmo siužetas ir nominacijos
Filmas „Pabaisos iš laukinių pietų“ pretendavo į „Oskarus“ kaip geriausias filmas, už geriausią režisūrą, geriausią scenarijų bei už pagrindinės aktorės vaidmenį. Mažoji Q. Wallis juostoje vaidina apleistoje ir skurdžioje vietovėje gyvenančią mergaitę, kuri vaikiškomis fantazijomis spalvina niūrią kasdienybę, kurioje suaugusieji nevengia taurelės ir keistomis priemonėmis kovoja už teisę gyventi ten, kur nori.
Kiti „Kino pavasario“ filmai, nominuoti „Oskarui“
Du „Kino pavasario“ filmai varžėsi dėl „Oskaro“ geriausio užsienio šalies filmo nominacijoje. Pirmasis - kanadiečių drama „Karo ragana“ („War witch“, rež. Kim Nguyen), kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Rachel Mwanza, už šį debiutą kine pernai jau buvo apdovanota „Sidabriniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje. Juosta triumfavo ir Niujorko Tribekos festivalyje. Antrąjį filmą delegavo Čilė ir „Kino pavasario“ žiūrovams jau pažįstamas režisierius Pablo Larrainas. Tikrais įvykiais paremta drama „Ne“ („No“) - režisieriaus trilogijos apie Augusto Pinocheto diktatūros priespaudoje gyvenusius žmones finalinė dalis. 2008 m. epopėją pradėjo „Tonis Manero“, o 2010 metais pratęsė „Kino pavasaryje“ rodytas „Post Mortem“. Naujausioje trilogijos dalyje pasakojama apie Luchą, anksčiau kovojusį prieš diktatoriaus Pinocheto rėžimą, o dabar perėjusį į kitą barikadų pusę. Reklamine akcija „Taip“ už diktatoriaus perrinkimą į valdžią kovojantis vyras sulaukia pasipriešinimo - reklaminės kampanijos „Ne“. „Muzikinių filmų“ programoje „Kino pavasaryje“ buvo rodomas geriausio dokumentinio filmo kategorijoje „Oskarui“ nominuotas „Sugar man“ („Searching for Sugar Man“, rež. Malik Bendjelloul). Švedų režisierius atskleidžia fenomenalaus populiarumo dainininko Rodriguezo, kuris Pietų Afrikoje buvo vertinamas labiau nei Bobas Dylanas ar „The Rolling Stones“, istoriją.
Trumpametražiai filmai
„Kino pavasario“ programai atrinkti net keturi iš penkių filmai, nominuoti „Oskaro“ apdovanojimui. „Asadas“ („Asad“, rež. Bryan Buckley) - istorija apie karo sudarkytame Somalyje gyvenantį berniuką, kuriam tenka rinktis - tapti piratu ar sąžiningu žveju. „Šešėlio mirtis“ („Death of a Shadow, rež. Tom Van Avermaet“) - fantastikos elementų turinti drama, kurioje miręs karys, tikėdamasis susigrąžinti savo gyvybę, renka mirštančių žmonių sielas. „Buzkaši žaidžiantys berniukai“ („Buzkashi Boys“, rež. Sam French) - trumpametražis filmas, nukelsiantis žiūrovus į Afganistaną ir leisiantis susipažinti su nacionaliniu afganų sportu, kuriam naudojama negyva ožka. „Komendanto valanda“ („Curfew“, rež.
„Kino pavasario“ reikšmė
Didžiausias kino renginys Lietuvoje - Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ - kasmet pritraukia daugybę žiūrovų. Dvi savaitės puikaus kino - beveik pustrečio šimto geriausių kino juostų iš viso pasaulio. Festivalio metu rodomi konkursinės programos „Nauja Europa - nauji vardai“ ir kitų festivalio programų ryškiausios juostos. Tai - didžiausias kino renginys Lietuvoje, pernai pritraukęs daugiau nei 70 tūkst. žiūrovų, ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje.
Taip pat skaitykite: Laukinių ančių kiaušinių gidas
Filmų pasirinkimas ir vertinimas
Filmų kasmet visame pasaulyje pagaminama tiek daug, kad net ir nieko kito nedirbdami kino kritikai visų jų sužiūrėti tikrai neįstengtų. Todėl jau seniai šį profesionalų darbą palengvina filmus į kategorijas (dažniausiai pagal žanrus) rūšiuojantys teoretikai, o filmų kokybe rūpinasi kino festivalių programų sudarytojai bei visokiausių ceremonijų selekcininkai. Bet, aišku, yra begalė įdomių filmų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių lieka nepakankamai įvertinti, nors neretai juos kūrė kino pasaulyje gerai žinomi žmonės. Yra ir kita medalio pusė - talentingi debiutantai, kurių pirmieji filmai ne visada atsiduria specialistų dėmesio centre: neretai tokių kūrėjų filmai atgyja naujam gyvenimui po to, kai jų autoriai išgarsėja ar net tampa klasikais.
Nepakankamai įvertinti XXI a. kino šedevrai
Pastaruoju metu padaugėjo filmų, kuriuose veiksmas atitrūkęs nuo žemės ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Į šią garbingą gretą lygiuojasi ir „Aukšta klasė“, kurioje svarbiausi įvykiai plėtojasi prabangiame ir viskuo aprūpintame dangoraižyje. Čia sporto klubus, parduotuves, pradinę mokyklą ir net tikrą sodą su gyvuliais ant stogo turintis pastatas virsta uždara bendruomene, kur netrukus tarp skirtingų sluoksnių gyventojų ima kauptis neapykanta vienas kitam. Priešiškumas pamažu įgauna agresyvias formas, o idiliškas turėjęs būti gyvenimas dangoraižyje virsta nebaudžiamu chaosu, ir šiame aukštų bei koridorių kare kiekviena naktis kažkam iš gyventojų tampa paskutinė.
Fantastinio siužeto knygą „Aukšta klasė“ J.G. Ballardas parašė dar 1975-aisiais. Tai buvo perspėjimas apie anuomet madingo urbanizmo pavojus ir antiutopija, smerkianti socialines ydas, ypač įsišaknijusią kapitalistinio rojaus ideologiją, už kurios patrauklaus fasado slypi amoralus veidmainiškumas ir abejingumas aplinkiniams. Nenuostabu, kad prodiuseris Jeremy Thomas net keturis dešimtmečius negalėjo realizuoti šio projekto Didžiojoje Britanijoje. Dangoraižio, kuriame vyksta „Aukštos klasės“ veiksmas, aukštai reiškia ne tik paties pastato lygį, bet ir vietą socialinėje hierarchijoje. Žemiau gyvenantys žmones moka proporcingai mažesnį nuomos mokestį, užtai aukščiau esančių apartamentų savininkai jaučia moralinę pareigą juos niekinti. O šie pavydi aukštesnį statusą turintiems kaimynams ir visada pasirengę jiems iškrėsti kokią nors niekšybę.
„Floridos projektas“
„Floridos projektą“ sukūrusį Seaną Bakerį amerikiečiai vadina ne tik perspektyviu jaunu režisieriumi, bet ir pabrėžia jo išradingumą. Ankstesnį filmą „Mandarinas“ (Tangerine, 2015) jis Los Andžele nufilmavo iPhone‘u, o „Floridos projektui“ pasirinko nūnai nebemadingą 35 mm kino juostą, nors nemažai scenų čia nufilmuota rankine kino kamera. Čia yra tas atvejis, kai sunku pasakyti „apie ką filmas“. Tiksliau, pačios istorijos kontūrus apibrėžti paprasta, bet siužeto sinopsis visai nenusako paties svarbiausio. O svarbiausia filme - pati atmosfera, ir labai reali (net galima pasakyti „tiršta“), ir kartu fantasmagorinė. Veiksmas nukelia į šalia greitkelio esantį motelį Floridoje, netoli „Disney World“ pramogų parko, ir tokia kaimynystė tampa svarbiu viso filmo kamertonu. Čia su maištinga mama Hali gyvena šešiametė Muni (šešiametė Brooklynn Prince yra tokia organiška, kad galima prisiminti seną kinematografinę tiesą - dar neišmokę apsimesti ir vaidinti maži vaikai kine nurungia bet kokius aktorius profesionalus). Mama su dukra mėgaujasi kiekviena diena ryškiomis spalvomis išdažytoje „Magiškoje pilyje“, kurią prižiūri jautrus ir rūpestingas vadybininkas Bobis Hiksas (Willemas Dafoe).
Nepaisant atšiaurios aplinkos, vėjavaikiškai it gyvsidabris Muni nerūpi realybė - ji švenčia kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ji ir jos padaužos draugai kasdien smalsiai ir be baimės tyrinėja aplinkinį pasaulį. Tačiau Munės mama Heilė, kad galėtų išlaikyti dukrelę, priversta ieškoti pavojingų darbų ir sprendimų, paprasčiau kalbant sukčiauja, prekiauja nelegalia kosmetika, o už būsto nuoma susimoka iš prostitucijos gautais pinigais. „Floridos projektas“ rodo tą šalį, kuri kadaise buvo pavadinta „mažąja Amerika“ - tą, kurioje mažai kas keičiasi dešimtmečiais. Bet filmo herojai - anaiptol ne marginalai, jiems gyvenime tiesiog pritrūko laimės. O kas dėl to kaltas - politinė sistema, socialinė tvarka ar asmeninės iniciatyvos stoka - į tokius samprotavimus filmo autoriai nesileidžia, palikdami visa tai vertinti patiems žiūrovams. Ne visiems gi lemta būti lyderiais ir sėkmės kūdikiais: tokių visuomet ir visur yra mažuma. Nors kai kurie filmo herojai gyvena iš valstybės teikiamų bedarbio pašalpų, autoriai nenuvažiuoja į socialinio kritinio kino lankas. Nesunku pastebėti, kad filmo herojai neskirstomi į gerus ir blogus: kiekvienas turi savo problemų, net maži vaikai čia visai nepanašūs į tradicinius angeliukus - piktoms vaikų išdaigoms skirta nemažai dėmesio.
Taip pat skaitykite: Gimtadienis Laukiniais Vakarais
Žodžiu, nereikia tikėtis dar vieno nostalgiško reginio apie senus gerus laikus ar „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimus. Gal todėl filmas ir vadinasi „Floridos projektas“: taip paprastai pradinėje parengiamojoje stadijoje vadinami filmai, kurių pagrindinės idėjos dar nėra galutinai iškristalizuotos. Panašu, kad daug kas šiame filme atsirado ne pagal išankstinį scenarijų, o tiesiog improvizuojant filmavimo aikštelėje. Kaip ir į daugtaškį (pakankamai emocingą ir dramatišką) panašus finalas - aukšta gaida nebaigtoje muzikinėje frazėje.
„Šešėlis“
Kai 1988-ųjų metų pradžioje tarptautiniame Berlyno kino festivalyje Aukso lokiu buvo apdovanotas debiutanto Zhango Yimou filmas „Raudonasis gaolianas“, kritikai prakalbo apie Naujojo Kinijos kino gimimą. Iš tikrųjų ši drama pakerėjo visus neįtikėtino plastinio grožio ir žiaurumo samplaika ir liudijo, kad po ilgai trukusios stagnacijos, sekusios po vadinamosios maoistinės „kultūrinės revoliucijos“, Kinija pagaliau subrendo skaudžios praeities pamokų suvokimui. Savo kailiu patyręs komunistinės Kinijos režimo represijas Zhangas Yimou vėliau filmuose dažnai kėlė skaudžias savo šalies istorines temas, dėl ko buvo pramintas „disidentu“ ir susilaukė dabartinės komunistinės valdžios nemalonių. Ypač po to, kai jo filmas „Gyventi“ (1994) Kinijoje buvo uždraustas. Dabar režisierius Zhangas Yimou vadinamas Kinijos kinematografininkų „penktosios kartos“ klasiku. Tarptautinę sėkmę jam pelnė Oskarams nominuoti istorinės tematikos veiksmo filmai „Bevardis“ (Hero, 2002), „Skraidantys durklai“ (House of Flying Daggers, 2004) ir „Auksinės gėlės prakeiksmas“ (Curse of the Golden Flower“, 2006), o filmuose „Karo gėlės“ (The Flowers of War, 2011) ir „Didžioji siena“ (The Great Wall, 2016) pagrindinius vaidmenis jau vaidino garsios Holivudo kino žvaigždės: pirmajame - Christianas Bale‘as, antrajame - Mattas Damonas.
Venecijos kino festivalyje 2018 m. startavęs „Šešėlis“ (kaip ir ankstesni Zhango Yimou filmai „Bevardis“, „Skraidantys durklai“ bei „Auksinės gėlės prakeiksmas“) priklauso specifiniam žanrui, vadinamam „usia“. Usia - tai veiksmo filmai su kovos menų ir fantastikos elementais. Pats terminas „usia“ sudarytas iš žodžių „ušu“ (kovų menas“) ir „siu“ (riteris). Tokia Kinijos filmų atmaina gimė besibaigiant trečiajam XX a. dešimtmečiui ir sėkmingai populiarinama pastaruosius du dešimtmečius. „Šešėlio“ siužetas vystosi Senovės Kinijoje Trijų Karalysčių epochoje 220-280 m.e. metais aršios priešpriešos tarp trijų atskirų Kinijos valstybių laikotarpiu. Kad apsisaugotų nuo samdomų žudikų nesibaigiančių karų sąlygomis, imperatoriai ir valdininkai susirasdavo sau antrininkus - taip vadinamus „šešėlius“, kurie ilgus metus ištikimai tarnaudavo savo šeimininkams, pastoviai rizikuodami savo gyvybėmis. Slapta nuo kunigaikštystės Pei imperatoriaus kariuomenės vadas Yu iškvietė dvikovon generolą Janą, užgrobusį ir laikantį apgultyje vieną miestą. Dėl tokios savivalės karvedys Yu patenka valdovo nemalonėn ir netenka visų privilegijų. O ir pati lemtinga dvikova narsuoliui Yu baigiasi liūdnai - jis sunkiai sužeidžiamas ir slapstosi kalnų oloje, brandindamas revanšo planus. Tačiau apie tai mažai kas žino, nes šalia karvedžio Yu žmonos visi seniai mato… jos vyrą, kuris, kaip netrukus pasirodys, ir yra „šešėlis“.
Panašią istoriją japonų režisierius Akira Kurosawa pasakojo savo filme „Kario šešėlis“ (Kagemusha, 1980). Kanų kino festivalio pagrindiniu prizu apdovanotas filmas alegoriškai pasakoja viduramžių Japonijos istoriją. Po imperatoriaus mirties, kad priešai nepasinaudotų sąmyšiu, nusprendžiama rasti valdovo antrininką. Juo tampa vagis, išgelbėtas nuo mirties kartuvėse. Smulkus niekšelis, atsitiktinai atsidūręs valdovo soste, pamažu tampa oriu ir išmintingu strategu. „Šešėlyje“ antrininko istorija ne mažiau įdomi, tačiau antroje filmo dalyje viršų ima karinio kino reginio tradicijos. Ietys ir kardai čia skrodžia kūnus lengvai ir grakščiai, kraujo fontanai trykšta į visas puses, agonijos perkreiptos grimasos susilieja su pergalingos apoteozės apimtais veidais, o garso tekelyje persipina chaotiški kautynių ir mirtinų riksmų garsai. O tikra kruvinų mūšių apoteoze tampa anksčiau kine neregėtas ginklas - plieniniai lietsargiai, kurie karingų furijų rankose pavirsta neįtikėtinai mirtinais pabūklais.
„Amerikos mylimoji“
Režisierės Andrea Arnold drama, pasakojanti istoriją apie grupę paauglių, keliaujančių aplink JAV ir prekiaujančių senais žurnalais. Tai juosta apie žmones siejančius tamprius ryšius, gyvenimo stilių, svyruojantį tarp moralės normų ir išgyvenimo instinkto, maištą bei nepaklusimą sistemai, draugystę. Star (akt. Sasha Lane) - problemiška paauglė, užgauliojama vyresnio vyro ir gyvenanti didelės rizikos kvartale, besirūpinanti svetimais vaikais ir praradusi viltį. Prastų gyvenimo sąlygų auka greitai pripranta prie skaudžios ir daugeliui sunkiai suvokiamos realybės, tačiau suteikta galimybė pabėgti nuo visko taip vilioja. Nenuostabu, jog sutiktas žavus vyras Jake (akt. Shia LaBeouf) nesunkiai įkalba merginą važiuoti su juo ir jo komanda prekiauti žurnalais Vidurio Vakarų Amerikoje. Autobusiuku keliaujantis jaunimas, narkotikai, alkoholis ir seksas, apgavystės bei piknaudžiavimas melu - visa tai tampa juostos ašimi ir pagrindine jos problematika. Nesąžiningumu grįstas darbas, turtingų žmonių reketavimas ir kenksminga aplinka priveda paauglius prie degradacijos bedugnės. Juosta paremta realaus gyvenimo jaunų žmonių, kelyje pardavinėjusių brangius žurnalus, istorijomis bei patirtimis, kurios dažnai dar tamsesnės ir žiauresnės nei vaizduojamos filme.
Taip pat skaitykite: Receptai su raudonaisiais ryžiais
„Amerikos mylimoji“ sukurta remiantis cinéma vérité principu (dokumentikos kūrimo būdas, kuomet improvizuojama filmavimo kameromis, norint atskleisti gyvenimišką tiesą, išryškinti tam tikro reiškinio problematiką bei svarbiausius gyvenimo aspektus, besislepiančius už žiaurios realybės ribų). Tiesa atsiskleidžia per jaunus aktorius, propaguojančius panašų kaip filmo personažų gyvenimo būdą, linksmybes bei žalingus įpročius iškeliančius aukščiau moralės ar dorybės. Jie, norėdami išryškinti problematiško jaunimo laiko leidimo būdus, mielai ne tik sutiko filmuotis filme, bet ir jam ruošėsi: lankė benamių prieglaudas, bendravo su panašaus sluoksnio jaunimu, bandė įsijausti į jų kailį, suprasti jų paskatas. Filmo epicentras ir pagrindinė tema - jaunimo judėjimas. Judėjimas tiek fiziniame lygmenyje, peržiangiant valstijų sienas, tiek emociniame, reikalaujančiame svyruoti tarp troškimų ir galimybių, savęs pažinimo ir rizikos prarasti individualumą. Paauglius judėti skatina ne tik darbas ar pinigai, bet ir hormonai, ambicijos, nepasitikėjimas aplinkiniais bei šlykštėjimasis ta vieta, iš kurios yra kilę. Jiems geriau bet kur, tik ne ten. Ekspromtiniai dialogai, neprofesionalai jauni aktoriai bei gamtovaizdžiai juostai suteikia natūralumo, realumo jausmą, sustiprinantį dokumentikos pojūtį bei neleidžiantys sustoti. Tuo tarpu kino operatoriaus Robbie Ryan nuopelnas - jam įprasto 4×3 formato naudojimas (pirmas bandymas filme „Akvariumas“), kuris suteikia kadrams aukščio iliuziją, leidžia išryškinti ne tik stambiu planu filmuotus objektus, bet ir panoraminį vaizdą, suteikdamas gylio bei natūralumo suvokimą.
„Priešas“
„Priešas“ tai metaforų ir alegorijų nestokojanti žmogaus pasąmonės ir vidinių demonų studija. Kanadoje pastatytas filmas vienus nustebins ir sužavės, kitų galbūt nebus iki galo suprastas, bet abejingų tikrai nepaliks. Filmo režisierius kanadietis Denisas Villeneuve garsėja įtempto siužeto psichologiniais trileriais, garsiausi jo kūriniai „Kaliniai“ („Prisoners“) ir „Moteris, kuri dainuoja“ („Incendies“) buvo nominuoti Oskaro apdovanojimams. D. Villeneuve mistinis trileris „Priešas pasakoja apie paprastą vyruką Adamą (akt. Jake‘as Gyllenhaalas), dėstantį istoriją koledže ir gyvenantį įprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Vieną dieną, žiūrėdamas filmą, Adamas ekrane pamato aktorių, kaip du vandens lašai panašų į jį. Vyras pasiryžta surasti savo antrininką ir paaiškėja, kad tarp jų keistų panašumų daugiau, nei atrodė. Tai nėra tas filmas, kurį lengva žiūrėti, suprasti jį taip pat nėra paprasta. Tai - kietas riešutėlis ir, norint jį perkąsti, reikia pasukti galvą. Nors filme veiksmo beveik nėra, režisierius geba meistriškai įtraukti žiūrovus į įvykius ekrane, skatindamas spėlioti, kas bus toliau, kaip istorija baigsis. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi suvokti, ar filmo įvykiai iš tiesų vyksta, ar tai tėra pagrindinio herojaus fantazijos vaisius. Filmui pasibaigus, žiūrovas paliekamas su savo mintimis ir įžvalgomis, pabaiga atvira interpretacijoms. Neatskleidžiant per daug, galima pasakyti, jog „Priešas“ yra meistriškai pateikta žmogaus pasąmonės analizė, o patys baisiausi priešai sau dažniausiai būname mes patys.
„Po oda“
Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę(ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten tarsi lieka užkoncervuojami, kol jų kūnai išnyra iš odos. Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas - subtiliai suderinti realaus …
Geriausiai įvertinti filmai „Netflix“ platformoje
Kas turi laiko švaistyti laiką prastoms pramogoms, kai aplink tiek daug gerų pasirinkimų? Turite prenumeratą „Netflix“ platformoje, esate pasiruošę filmų žiūrėjimo maratonui, tad norite tik pačių geriausių filmų. Iš tūkstančių tiek originalių, tiek licencijuotų filmų „Rotten Tomatoes” atrinko 10 geriausiai įvertintų, iš kurių galite pasirinkti.
„Nasrai“ („Jaw“, 1975)
Netoli Naujosios Anglijos turistinio miestelio Amity Island, policijos viršininkas Martinas Brodis (Roy Scheider) nori uždaryti paplūdimius dėl juose siaučiančio ryklio, tačiau meras Laris Vonas (Murray Hamilton) jam prieštarauja, nes baiminasi, kad prarastos pajamos iš turistų sužlugdys miestą. Ichtiologas Matas Huperis (Richard Dreyfuss) ir užkietėjęs laivo kapitonas Kvintas (Robert Shaw) pasisiūlo padėti Brodžiui sugauti didžiulį ryklį, ir ši trijulė įsitraukia į epinę žmogaus ir gamtos kovą. KRITIKŲ ŽODIS: Steveno Spielbergo „Nasrai“ išliko šiuolaikinių trilerių meno etalonu.
„Skęstantis purve“ („Mudbound“, 2017)
Dee Rees filmo „Skęstantis purve“ veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais Amerikos pietuose, tai epinė istorija apie dvi šeimas, kurias supriešina negailestinga socialinė hierarchija, tačiau kurias sieja bendra Misisipės deltos žemės ūkio paskirties žemė. „Skęstantis purve“ pasakoja apie Makalanų šeimą, kuri neseniai persikėlė iš ramaus ir civilizuoto Memfio ir nepasiruošusi atšiauriems ūkininkavimo reikalavimams. Nepaisant grandiozinių Henrio svajonių, jo žmona Laura stengiasi išsaugoti tikėjimą vyro nuostolingu verslu. Tuo tarpu Hapas ir Florensė Džeksonai - iš kartos į kartą žemę dirbantys akcininkai - drąsiai stengiasi susikurti savo mažą svajonę, nepaisydami griežtai nustatytų socialinių barjerų. Karas sugriauna abiejų šeimų planus, kai grįžę jų mylimieji Džeimis Makalanas ir Ronselis Džeksonas užmezga greitą, bet nelengvą draugystę, kuri meta iššūkį žiauriai Džimo Varno Pietų realybei, kurioje jie gyvena. KRITIKŲ ŽODIS: „Skęstantis purve“ siūlo gerai suvaidintą, smulkiai detalizuotą Amerikos istorijos vaizdą, kurio žemesniojo luomo klasių kovos mums yra pažįstamos toli gražu ne vien iš to meto aplinkos.
„Laukinių žmonių medžioklė“ („Hunt for the Wilderpeople“, 2016)
Berniukas (Džulianas Denisonas) ir jo globėjas (Samas Neillas) tampa medžioklės objektais po to, kai jie įstrigo Naujosios Zelandijos dykumoje. KRITIKŲ ŽODIS: Žavingai neįprastas filmas „Laukinių žmonių medžioklė“ sujungia solidų aktorių kolektyvą, talentingą režisierių ir aštrią, juokingą, giliai paveikią žinutę.
„Mano vardas Dolemitas“ („Dolemite is My Name“, 2019)
Atlikėjas Rudy Ray Moore’as sukuria skandalingą personažą Dolemitą, kuris tampa pogrindžio sensacija ir žvaigžde kung-fu filme, galinčiame Moore’ą tiek iškelti ant pjedestalo, tiek ir sužlugdyti. KRITIKŲ ŽODIS: Eddie Murphy, dramatizuodamas Rudy Ray Moore’o istoriją, kuri yra keistesnė nei išgalvota, padaro „Mano vardas Dolemitas“ tokią pat drąsią, įžūlią ir galiausiai sunkiai įveikiamą, kaip ir jos tema.
„Ma Rainey juodasis dugnas“ („Ma Rainey‘s Black Bottom“ 2020)
1927 m. Čikagos muzikos studijoje kyla įtampa, kai ugninga, bebaimė bliuzo dainininkė Ma Rainey prisijungia prie savo grupės įrašų sesijai. KRITIKŲ ŽODIS: „Ma Rainey juodasis dugnas“, kurią įrėmina pora įspūdingų pasirodymų, atiduoda pagarbią duoklę bliuzo legendai ir visai juodaodžių kultūrai.
„Godzila minus vienas“ („Godzilla Minus One“, 2023)
Japonija jau nuniokota karo, kai iškyla nauja krizė milžiniškos pabaisos pavidalu. KRITIKŲ ŽODIS: „Godzila minus vienas“ yra vienas iš filmų apie kaiju, kuris tarp masinio naikinimo scenų išlieka labai įtikinamas.
„Po šešėliu“ („Under the Shadow“, 2016)
Po to, kai Irano ir Irako karo metu į Šidės pastatą pataiko raketa, prietaringas kaimynas prasitaria, kad raketa buvo prakeikta ir galėjo nešti piktąsias Artimųjų Rytų dvasias. Ji įsitikina, kad antgamtinės jėgos, esančios pastate, bando užvaldyti jos dukrą Dorsą, ir jei nori išgelbėti dukrą ir save, jai nelieka nieko kito, kaip tik stoti į kovą su šiomis jėgomis. KRITIKŲ ŽODIS: „Po šešėliu“ sumaniai sujungia iš pažiūros skirtingus žanrus, kad sukurtų veiksmingą šaltąjį filmą su aktualiomis temomis ir verčiančia susimąstyti socialine potekste.
„Keturiasdešimtmetės versija“ („The Forty-Year-Old Version“, 2020)
Radha, Niujorko dramaturgė, kuriai nesiseka, desperatiškai trokšta pasiekti proveržį iki 40-ies. Tačiau kai ji sužlugdo paskutinį savo šansą sulaukti sėkmės, jai nelieka nieko kito, kaip tik iš naujo atrasti save kaip reperę RadhaMUSPrime. Filme „Keturiasdešimtmetės versija“ pasakojama, kaip Radha blaškosi tarp hiphopo ir teatro pasaulių, ieškodama savo tikrojo balso. KRITIKŲ ŽODIS: Rašytoja ir režisierė Radha Blank, debiutavusi kaip didelis kino talentas, atveria įtikinamą langą į menininkės gyvenimo vingius ir tėkmę.
#
tags: #pabaisos #is #laukiniu #pietu #filmas #apžvalga