Omsko aukštis virš jūros lygio ir branduolinis ginklas Lietuvoje: istorinis kontekstas ir dabartinės klimato kaitos perspektyvos
Nors sovietmetis jau seniai pasibaigęs, vis dar mažai kalbama apie branduolinio ginklo laikymą Lietuvoje sovietų laikais. Šiame straipsnyje nagrinėsime istorinį kontekstą, susijusį su branduoliniais ginklais Lietuvoje, ir paliesime Rusijos geografinę padėtį, įskaitant Omsko aukštį virš jūros lygio, bei dabartines klimato kaitos perspektyvas.
Branduolinis ginklas Lietuvoje sovietmečiu
Okupuotoje Lietuvoje buvo dislokuoti keturi Sovietų Sąjungos 5-osios raketinės armijos pulkai:
- Plungėje - 79-asis raketinis pulkas
- Tauragėje - 637-asis raketinis pulkas
- Karmėlavoje - 42-asis raketinis pulkas
- Ukmergėje - 324-asis raketinis pulkas
Kiekvieną pulką sudarė du divizionai, kuriuos sudarė po vieną raketinę bazę. Kiekviena bazė paprastai buvo ginkluota keturiomis raketomis, nukreiptomis į Vakarų Europą. NATO žinojo apie šias bazes ir atitinkamai nukreipė savo raketas į Kauną, Tauragę, Platelius, Kėdainius ir Šiaulius. Konflikto atveju Lietuva būtų buvusi sunaikinta.
Šaltojo karo muziejus Plungės rajone, Plokštinės miške, buvusioje sovietinių balistinių raketų R-12 bazėje, leidžia pamatyti, kaip tai būtų atrodę. Tai vienintelis toks muziejus Europoje, kuriame galima pamatyti atominės bombos sprogimo imitaciją. Muziejus pasakoja apie karinę priešpriešą, jos įtaką Europai ir Lietuvai, bei branduolinės ginkluotės keliamą grėsmę. Čia pateikiama informacija apie sovietinės imperijos branduolinės ginkluotės organizavimą ir veikimo principus.
Branduolinio ginklavimosi varžybos
Pirmasis branduolinis ginklas buvo sukurtas JAV, vykdant Manhatano projektą. Sovietų mokslininkai iš pradžių atsiliko, tačiau po JAV bombų numetimo ant Hirosimos ir Nagasakio, sutelkė visas jėgas, kad sukurtų savo bombą. Sovietai rinko informaciją okupuotoje Vokietijoje ir perkėlė raketinės technikos gamyklas bei personalą į Rusiją. Šnipai taip pat prisidėjo prie greitesnio bombos sukūrimo.
Taip pat skaitykite: Azijos geologinė sandara
1949 m. rugpjūčio 29 d. Kazachstane buvo išbandyta pirmoji sovietų atominė bomba. Prasidėjo branduolinės ginklavimosi varžybos, kurioms abi supervalstybės skyrė didžiules lėšas. Netrukus abi šalys pradėjo gaminti termobranduolinius ginklus ir kurti jų gabenimo priemones - strateginius bombonešius ir raketas.
1959 m. kovo 4 d. antžeminio bazavimo raketų kompleksas R-12 buvo priimtas į sovietų kariuomenės ginkluotę. Serijinė gamyba prasidėjo Dnepropetrovsko, Permės, Orenburgo ir Omsko gamyklose. Iš viso buvo pagaminta daugiau nei 2300 šio tipo raketų, dauguma jų dislokuotos Pabaltijyje, įskaitant Lietuvą.
Raketų bazės Lietuvoje
1960 m. rugsėjį Plungės rajone pradėta statyti pirmoji sovietų požeminė raketinė bazė. Plateliai ir Plokštinės miškas buvo tinkama vieta dėl didelio aukščio virš jūros lygio (beveik 160 metrų), lengvo grunto (smėlio) ir mažo gyventojų skaičiaus. Netoliese esantys vienkiemiai buvo nukelti, o gyventojams sumokėta kompensacija. Bazę statė 10 000 kareivių statybininkų, daugiausia estų.
27 metrų gylio šachtos buvo kasamos kastuvais. Iškastas gruntas buvo naudojamas naujo kelio tiesimui į Plokštinę. Centre buvo įrengti elektros ir radijo stotys, vadovavimo pultas, technologinis blokas ir poilsio kambarys budėtojams. 1962 m. gruodžio 31 d. statybos darbai buvo baigti, ir raketininkai pradėjo karinį budėjimą.
Raketų paleidimo aikštelė buvo aptverta tvora su apsauginėmis linijomis. Į šachtas buvo nuleistos keturios termobranduolinės raketos R-12, galinčios nuskristi iki 2280 kilometrų. Vienos raketos galingumas siekė nuo 1 iki 2,3 megatonos. Šalia raketų aikštelės buvo pastatyta valgykla ir kareivinės budinčiajai pamainai.
Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?
Raketos buvo nukreiptos į Vakarų šalis, o kryptis buvo keičiama kas 3-4 metus. Vieną kartą strateginės paskirties raketinės pajėgos gavo įsakymą pasirengti galimam paleidimui 1968 m. rugpjūčio 21 d., kai Sovietų Sąjunga įvedė karius į Čekoslovakiją.
Raketos R-12 buvo tinkamos naudoti 5-15 metų. Plokštinėje jos buvo pakeistos tik kartą. Raketų galvutės buvo saugomos karinės bazės sandėlyje, o raketos nešėjos - Šateikiuose. Šateikiuose taip pat buvo aštuonios antžeminės raketos. Plokštinės požeminė ir Šateikių antžeminė raketinės bazės sudarė 79-ąjį raketinį pulką.
Rusijos Federacija: Geografinis ir demografinis kontekstas
Rusijos Federacija yra didžiausia pasaulio valstybė, užimanti didelę dalį Europos ir Azijos. Per Rusijos teritoriją eina didžioji Europos ir Azijos sąlyginės ribos dalis. Šalies plotas - 17 075 400 kv. km.
Rusijos klimatas įvairus - nuo arkties šiaurėje iki vidutinių platumų pietuose. Didelę įtaką klimatui turi Sibiro anticiklonas ir arktinės oro masės. Daugiametis įšalas užima didelę šalies teritorijos dalį.
Šalyje yra apie 120 tūkst. upių ir daug ežerų, įskaitant Baikalo ežerą - giliausią pasaulyje. Rusijos teritorijoje yra įvairių gamtinių zonų - tundra, taiga, miškastepės ir stepės.
Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas
Rusijoje gyvena apie 148 mln. žmonių (1995 m. duomenys). Gyventojų tankumas - 9 žm./1 kv. km. Šalyje gyvena daugiau nei 100 tautų ir tautelių, daugiausia rusai (apie 80 %).
Didžiausi miestai - Maskva, Sankt Peterburgas, Novosibirskas.
Omskas: miestas Sibire
Straipsnyje minimas Omskas, kuriame buvo gaminamos raketos R-12, yra vienas didžiausių Sibiro miestų. Jis įsikūręs Vakarų Sibiro lygumoje, prie Irtyšiaus ir Omos upių santakos. Miesto aukštis virš jūros lygio svyruoja, bet yra apie 87 metrai. Omsko geografinė padėtis lemia žemyninį klimatą su dideliais temperatūros svyravimais.
Klimato kaita ir globalinio atšilimo perspektyvos
Pasaulio visuomenę gąsdina faktai ir prognozės apie šylantį Žemės klimatą ir jo pasekmes. Kai kurie mokslininkai teigia, kad jei klimatas šils tokiais tempais, 2050 m. ištirpę Arkties ledynai pakels Ramiojo vandenyno vandens lygį 26 centimetrais, o iki 2100 m. - 0,5 metro (arba net 1,2 metro).
Tačiau yra ir kitų nuomonių. Kai kurie mokslininkai teigia, kad globalinis atšilimas yra perdėtas, ir kad klimato kaita yra natūralus procesas, nepriklausantis nuo žmogaus veiklos. Jie atkreipia dėmesį į tai, kad viduramžiais Žemės temperatūra buvo aukštesnė nei šiandien, o ledynai tirpo sparčiau.
Nepaisant skirtingų nuomonių, sutariama, kad Žemės klimatas keičiasi, ir kad reikia mažinti gamtos taršą, siekiant išsaugoti nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis.
Galimas pasaulinis tvanas: mitas ar realybė?
Skelbiamos prognozės apie gresiantį pasaulinį tvaną, kurio metu didelės teritorijos atsidurs po vandeniu. Tačiau, kaip minėta, kai kurie mokslininkai abejoja tokių prognozių pagrįstumu. Jie teigia, kad vandenyno lygis kyla, tačiau ledynų tirpimas atsakingas tik už nedidelę to dalį.
Vis dar nėra aišku, kas sukelia vandenyno lygio kilimą. Galbūt tai susiję su paslaptingais vandens šaltiniais Žemėje, arba su kitais faktoriais, kurių dar nežinome.
tags: #Omskas #virš #jūros #lygio #aukštis