Justino Marcinkevičiaus kūrybos užrašų analizė: žvilgsnis į poeto kūrybinę laboratoriją
Šis straipsnis skirtas panagrinėti poeto Justino Marcinkevičiaus (1930-2011) kūrybinius užrašus, remiantis literatūrologo Valentino Sventicko įžvalgomis. Sventickas turėjo galimybę peržiūrėti didelę dalį poeto rankraščių, rastų jo kūrybiniame darbo kambaryje po mirties. Ši analizė atskleidžia poeto kūrybinį procesą, jo mintis apie Lietuvos istoriją, kultūrą, kalbą ir visuomenę.
Rankraščių lobynas: sąsiuviniai ir aplankai
Sventickas, remdamasis Genovaitės Marcinkevičienės patikėtais rankraščiais, sudarė pomirtines Just. Marcinkevičiaus knygas „Dienoraščiai ir datos“ (2012) bei „Iš natūros“ (2013). Didžioji dalis rankraščių buvo saugoma žaliame aplanke su užrašu „Nauji eilėraščiai ir kt.“, taip pat rudame, mėlyname sąsiuviniuose, „Dienos drobulės“ aplanke, jūros spalvos aplanke ir segtuve. Būtent iš šių šaltinių ir buvo atrinkti kūriniai knygai „Iš natūros“.
Kūrybos proceso ypatumai
Just. Marcinkevičius rašė ranka, paprastuose bloknotuose ir sąsiuviniuose, kurie, anot Sventicko, ant jo rašomojo stalo atsirasdavo beveik atsitiktinai. Sąsiuviniuose vyravo poezijos juodraščiai, tačiau buvo ir įvairių temų užrašų, išrašų iš skaitomų knygų. Sventickas atkreipia dėmesį į tai, kad poetas ką pradėdavo, tą anksčiau ar vėliau baigdavo. Tai iliustruoja faktas, kad sudarant knygą „Iš natūros“, iš pradžių buvo sudarytas šimto dvidešimties kūrinių sąrašas, kuris vėliau sumažėjo iki šešiasdešimt dviejų, nes paaiškėjo, kad eilėraščių pavadinimai, pradžios eilutės, tekstai keitėsi, trumpėjo arba plėtojosi, atsirasdavo gerokai pakitusių versijų. Tai rodo kruopštų ir nuoseklų poeto darbą su tekstu.
Religijos ir tikėjimo motyvai
Sąsiuviniuose galima rasti įrašų, susijusių su religija ir tikėjimu. Pavyzdžiui, užrašai apie sielos aktyvumą, susikaupimą, meditaciją, maldą, katalikybės objektą - Dievą ir žmogų, religijos ir kultūros ryšį, supasaulėjimo baimę. Sventickas atkreipia dėmesį į tai, kad esama norų didelių menininkų santykius su egzistenciniais dalykais, taigi ir su tikėjimu, subrukti į elementarybių gardą ir vaizduoti kaip nekintamus. Tačiau, anot jo, tai yra savų tikslų turinčių asmenų troškimas. Jis primena, kad kunigas Gintaras Petronis, atlikęs bažnytines apeigas Marcinkevičių laidotuvėse, pasakė, kad jų santuoka buvusi ir bažnytinė (sovietmečiu slapta), o poeto žmona pasakojusi apie jo kasvakarines maldas ar meditacijas.
Lietuvos istorijos apmąstymai
Viena svarbiausių temų Just. Marcinkevičiaus kūryboje, straipsniuose, kalbose ir pokalbiuose - Lietuvos istorija. Su šia tema sietina nemaža dalis žaliojo aplanko lapų ir sąsiuvinių užrašų. Sventickas mini mintis apie Vytautą Didįjį, valstybės istoriją ir kultūros istoriją. Taip pat aptinkama įžvalgų apie tai, kad Lietuva gyvena pagal mitą, o ne pagal tikrovę, kas yra klaidinanti. Poetas svarsto, ar Lietuvai reikia didelių projektų, prie kurių susitelktų visa tauta.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti nuogą maskarponės tortą
Lietuvių kalbos likimas
Nuolatinių apmąstymų centre - ir lietuvių kalbos padėtis, jos likimas. Didžioji dalis spaudos iškarpų, esančių žaliajame aplanke ir už rudojo sąsiuvinio atvartų, - apie tai. Sventickas cituoja prezidento Valdo Adamkaus žodžius apie lietuvių kalbą ir jos svarbą tautai.
Eilėraščio gimimas: nuo įspūdžio iki poezijos
Sventickas pateikia pavyzdį, kaip gimsta eilėraštis, remdamasis eilėraščio „Įspūdis“ formavimosi istorija. Pirmiausia atsiranda dienoraštiško skambesio įrašas: „Per ilgai gyvenau žiūrėdamas į vakarą ir (mirties) baimės augalas per ilgai virpėjo manyje (mano sieloje).“ Vėliau šis įrašas transformuojasi į poetinį tekstą, kuriame vakaras sujungiamas su seno žvėries įvaizdžiu. Sventickas atkreipia dėmesį į tai, kad per ilgo užsižiūrėjimo į vakarą motyvas išsilaiko dviejose pradinėse versijose, o kalba apie gyvenimą reiškia nusiteikimą išeiti iš per ilgai užtrukusių vakaro būsenų.
Vertybinė klausa ir savikritika
Sventickas pastebi, kad Just. Marcinkevičius turėjo gerą vertybinę klausą ir buvo pats sau kritikas, suprato, ko nereikia spausdinti. Jis pabrėžia, kad žmogus, skaitantis rašytojo kūrybos sąsiuvinius po jo mirties, susitinka su intymiu, viešumai „neparuoštu“ pasauliu. Sventickas teigia, kad sąsiuvinių tylai ir būsimų mokslinių leidinių rengėjams paliko keletą „euroskepsio“ tekstų ir žiupsnelį epigraminės, pašaipios poezijos, atspindinčios reakciją į kai kurias socialines permainas ir perteikiančios poeto išgyvenimus po visokiausių politinio pobūdžio užsipuolimų.
Tautos supriešinimas ir meniniai vaizdai
Just. Marcinkevičių labai jaudino tautos supriešinimo ir susipriešinimo situacijos, šiuos išgyvenimus jis ne kartą išreiškė meniniais vaizdais. Rankraščiuose lieka racionalių, publicistikos lygmens formuluočių. Sventickas mini įrašą sąsiuvinyje, kuris kryžmai perbrauktas, o greta sakinys: „Po nesantaikos saule veltui ieškai brolybės.“ Tačiau eiliuotą publicistišką kalbėjimą poetas vis dėlto dažniausiai palikdavo rankraščiuose.
Santykiai su kolegomis: Sigito Gedos pavyzdys
Straipsnyje paliestas ir Just. Marcinkevičiaus santykis su poetu Sigitu Geda. Sventickas mini Sigito Gedos priešiškumą Justinui Marcinkevičiui, prisodrintą jaunesniojo konkurencinių išpuolių, kartais ir su politiniais aspektais. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad Just. Marcinkevičius beveik visad nutylėdavo. Sventickas mini, kad rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ esame skaitę „Repliką kolegai“, kur rankraštyje po antraštėle buvo nurodyti inicialai S. G., tačiau publikuodamas jų atsisakė.
Taip pat skaitykite: Nuogas tortas: puikus pasirinkimas krikštynoms
Mįslingi puslapiai ir neatrasti klodai
Sventickas pabrėžia, kad yra mįslingų puslapių, kuriuos skaitydami tegalime spėlioti, nujausti - kažkas formavosi. Jis mini poeto samprotavimus apie senąsias lietuviškas dainas, bežodžius dainavimus ir dainas-maldas.
Taip pat skaitykite: Vestuvinis nuogas medaus tortas
tags: #nuogas #dienos #pietus #knyga #analizė