Vengrijos miestai į vakarus nuo pietų Luaros: istorija, kultūra ir kelionių kryptys
Šis straipsnis skirtas apžvelgti Vengrijos miestus, esančius į vakarus nuo pietų Luaros, atsižvelgiant į jų istorinę raidą, kultūrinį paveldą ir patrauklias kelionių galimybes. Siekiant geriau suprasti šių miestų kontekstą, aptariama ir Prancūzijos istorija, kuri turėjo įtakos visos Europos formavimuisi.
Įvadas
Vengrija, turtinga istorija ir kultūra pasižyminti šalis, siūlo daugybę įdomių miestų, ypač vakarinėje dalyje. Šie miestai, esantys į vakarus nuo pietų Luaros, yra svarbūs regioniniai centrai, turintys savitą identitetą ir patrauklūs turistams. Straipsnyje siekiama ne tik apžvelgti šiuos miestus, bet ir pateikti informacijos apie Prancūzijos istoriją, kuri turėjo įtakos Europos vystymuisi.
Prancūzijos istorijos įtaka Vengrijos miestams
Nors tiesioginio ryšio tarp Prancūzijos istorijos ir Vengrijos miestų į vakarus nuo pietų Luaros nėra, Prancūzijos istorija turėjo didelės įtakos visos Europos raidai, įskaitant Vengriją.
Prancūzijos priešistorė ir antika
Archeologiniai duomenys rodo, kad hominidai Prancūzijos teritorijoje gyveno jau prieš 100 000 metų. Vėliau į kraštą atsikėlė keltai, kuriuos romėnai vadino galais. Jie buvo siejami su Hallstatto ir La Tène’o kultūromis. Graikai Viduržemio jūros pakrantėse įkūrė Masalijos koloniją (dabartinis Marselis), kuri per Ronos upės slėnį prekiavo su vietiniais gyventojais ir darė įtaką jų kultūrai.
2 a. pr. Kr. romėnai, padėdami Masalijai kovoti su keltų ir ligūrų gentimis, įsitvirtino regione. Galiją (Transalpine Galiją) 58-51 pr. Kr. nukariavo Julijus Cezaris. Romėnai įkūrė Lugduno, Belgikos ir Akvitanijos provincijas, kurių centras buvo Lugdunas (Lionas). Provincijos sparčiai romanizavosi, ypač Narbono Galija, kur kūrėsi Romos veteranų kolonijos. Miestuose, tokiuose kaip Parizijų Lutecija (Paryžius), statė forumus, pirtis ir amfiteatrus. Miestai nebuvo įtvirtinti, o tarp jų nutiesti keliai. Kaimo vietovėse plito romėniškojo pavyzdžio vilos. Administracijoje ir švietime buvo naudojama lotynų kalba, o galų kalba nyko.
Taip pat skaitykite: Ką pamatyti Kinijoje?
Vakarų Romos imperijos žlugimas ir Frankų valstybė
Apie 10 mln. gyventojų turėjusi Galija išgyveno politinę ir ekonominę krizę. Po paskutinio Severų dinastijos imperatoriaus mirties prasidėjo anarchija. Krizę gilino vergų trūkumas, epidemijos ir infliacija. Germanų gentys, tokios kaip alemanai ir frankai, nuniokojo Galiją. Imperatoriai Aurelianas ir Dioklecianas atkūrė tvarką, tačiau kraštas pasikeitė. Miestai buvo įtvirtinti, pradėjo plisti krikščionybė, kūrėsi vyskupijos ir vienuolynai.
405-406 m. germanai masiškai kėlėsi per Reiną. Frankai salijai ir burgundai apsigyveno į vakarus nuo Reino, o vestgotai - Akvitanijoje. 451 m. germanai, romėnai ir galai susivienijo, kad atremtų Atilos vadovaujamų hunų antplūdį Katalauno laukų mūšyje. Iki 476 m. vestgotai pradėjo dominuoti Apeninų pusiasalyje ir pietinėje Galijos dalyje. Frankai salijai, skirtingai nei arijonais tapę vestgotai, pripažino tą pačią krikščionybės formą kaip ir galai romėnai.
Frankų salijų valdymas įsigalėjo didžiojoje Galijos dalyje. Juos valdė Merovingų dinastijos karaliai. Merovingų valdymo laikotarpiu plačiai vartota lotynų kalba, o kraštas vis dar dažnai vadintas Galija. Romėnų laikotarpio ūkinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijos nyko pamažu. Ūkio pagrindas buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Prekyba smuko, o valstybės aparato reikšmė menko. Klostėsi nauji socialiniai ryšiai, paremti frankų visuomenės tradicijomis. Valdantieji galų romėnų ir frankų sluoksniai iki 7 a. supanašėjo. Naujosios aristokratijos prestižo simboliais tapo stambioji žemės nuosavybė ir tarnyba karaliui bei Bažnyčiai.
Karolingų imperija ir Prancūzijos karalystės susikūrimas
Frankai savo karalystę laikė vieningu dariniu, todėl valdovo sūnums ją pasidalijus, ji ne kartą vėl buvo suvienyta. Paskutiniai Merovingai buvo silpni valdovai, politinę valdžią iš jų pamažu perėmė majordomai. 7 a. pabaigoje Pipinas Herstalietis sugebėjo primesti savo valdžią Neustrijos ir Burgundijos karalystėms. Jo nesantuokinis sūnus Karolis Martelis stiprino savo valdžią atiminėdamas žemės valdas iš Bažnyčios ir perduodamas jas ištikimiems vasalams. Jis atkūrė frankų valdžią Provanse ir atrėmė musulmonų įsiveržimą.
Naujosios Karolingų dinastijos valdžią sustiprino sąjunga su Romos popiežiumi. Karolis Didysis buvo stipri asmenybė ir valdė ilgai (768-814). Su musulmonais ir Bizantija buvo sudaryta taika. Tačiau Karolio Didžiojo sukurta imperija nebuvo ilgalaikė. Ji suiro, kai Karolio Didžiojo įpėdinio Liudviko I Pamaldžiojo sūnūs 843 m. Verdeno sutartimi pasidalijo tėvo palikimą. Iki 888 m. buvusioje jos teritorijoje susikūrė Prancūzijos, Navaros, Burgundijos, Lotaringijos, Vokietijos ir Italijos karalystės.
Taip pat skaitykite: Gidas po San Paulą
Feodalizmas ir Kapetingų dinastija
9-11 a. Prancūzijoje socialiniai santykiai ir valdžios pasiskirstymas labai pasikeitė. Paskutiniai Karolingų dinastijos karaliai nesugebėjo garantuoti tvarkos. Stiprėjo regioninių pareigūnų (grafų, kunigaikščių) įtaka. Centrinės valdžios degradacija naudojosi įsiveržėliai iš kitų kraštų, ypač vikingai. 911 m. karalius Karolis III Naivusis atidavė vikingams (normanams) apgyventi Senos žemupio slėnį, ši teritorija vėliau tapo Normandija.
Dėl gynybos poreikių krašte daugėjo pilių, vietiniai didikai telkė savas kariaunas, o jose tarnaujantys riteriai prasimaitinimui gaudavo žemių (feodų). Sparčiai klostėsi feodalinė socialinių santykių sistema (feodalizmas), mažėjo laisvųjų valstiečių. Tikroji valdžia perėjo į grafų ir kunigaikščių rankas, karaliaus rinkimas nustojo buvęs formalus.
Greta valdovo domeno (centras − Paryžius) Prancūzijos šiaurinėje dalyje susikūrė ir stiprėjo karaliaus valdoms lygiavertės Flandrijos, Anžu, Blois, Šampanės grafystės, Bretanės, Normandijos ir Burgundijos kunigaikštystės. Į pietus nuo Luaros upės iškilo didelės Provanso, Auvergnės, Tulūzos ir Barselonos grafystės bei Akvitanijos kunigaikštystė.
Hiugas I Kapetas nebuvo stiprus valdovas, bet jį rėmė Bažnyčia ir jis sugebėjo įtvirtinti valdžios perdavimo savo palikuoniams principą. Pirmieji Kapetingai tvirčiau valdė tik savo domeną, pirmiausia Île-de-France’ą, kitur jų valdžia buvo nominali.
Miestų atgimimas ir kryžiaus žygiai
Šiuo laikotarpiu Prancūzija stiprėjo ūkiškai. Sušvelnėjo klimatas, mažėjo pavojingų ligų, daugėjo gyventojų (1328 m. gyveno apie 15−25 mln. žmonių). Jie plėtojo vidinę kolonizaciją, apgyvendino naujus žemės plotus, įkūrė daug naujų kaimų. Žemės ūkyje išplito pakinktai, buvo geriau panaudojama arklio jėga, daugėjo javais apsėtų plotų. Dėl to plito vėjo malūnai, daugumos gyventojų kasdieniu maistu tapo duona. Naujosios Prancūzijos kūrimuisi daug įtakos turėjo miestų atgimimas, nors šis procesas nebuvo toks ryškus kaip gretimose Vokietijoje ar Italijoje. Pietų Prancūzijoje atgijo romėnų laikų miestų administravimo formos, šalies šiaurėje kūrėsi miestų komunos.
Taip pat skaitykite: Miestai virš debesų: istorija ir mitai
Miestiečiai vis dar buvo labai susiję su žemės ūkiu, bet miestuose stiprėjo amatininkų ir pirklių sluoksnis. Tarp politinių veiksnių didžiausią įtaką šalies ateičiai turėjo Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo 1066 m. žygis į Angliją ir jos užkariavimas bei Kryžiaus žygiai į Palestiną. Normandijos kunigaikščiai pasiskelbė Anglijos karaliais, bet nominaliai išliko Prancūzijos karaliaus vasalais.
1071 m. Jeruzalė atiteko tiurkams seldžiukams, kurie Europos krikščionių piligrimams beveik uždarė kelią į Šventąjį miestą. Noras juos išvyti tapo viena svarbesnių kryžiaus žygių priežasčių. Su šiais kraštais stiprėjo Prancūzijos prekybiniai ryšiai, didėjo Marselio reikšmė, riterių karingumas buvo nukreiptas Prancūzijos karaliams nepavojinga linkme.
Kapetingų valdžios stiprėjimas ir centralizacija
Kapetingų valdžia ypač sustiprėjo valdant Pilypui II Augustui (1180−1223), kuris buvo geras administratorius, diplomatas, sumanus politikas. Jam pavyko iš Anglijos Plantagenetų perimti Prancūzijoje esančio jų domeno didžiąją dalį. Pasinaudojęs tuo, kad Anglijos karalius Jonas Bežemis tris kartus kviestas neatvyko į Prancūzijos karaliaus vasalų susirinkimą, Pilypas II Augustas paskelbė nusavinąs visas jo žemes ir šį faktą sutvirtino 1204−06 karu prisijungdamas Normandiją, Anžu, Meną ir Touraine’ą. Prancūzijos karaliaus domenas plėtėsi visomis kryptimis, Pilypo II Augusto valdymo pabaigoje iš didžiųjų teritorijų už jo ribų liko tik Akvitanija, Bretanė, Flandrija, Šampanė, Burgundija ir Tulūza.
Jis leido popiežiui skelbti kryžiaus žygį į Pietų Prancūziją, kur išplito albigiečių erezija (albigiečių karai), pats jame nedalyvavo, bet sudarė sąlygas savo įpėdiniui Liudvikui VIII Liūtui prisijungti pralaimėjimą patyrusio Tulūzos grafo Raimondo VII žemes. Įgytose teritorijose dauguma senųjų tradicijų nebuvo laužoma, tik teritorijas administruoti buvo skiriami karaliaus dvaro pareigūnai. Pilypas II Augustas perėmė pažangias Normandijos iždo tvarkymo tradicijas, jam valdant valstybės pajamos padidėjo nuo 128 000 iki 438 000 livrų.
Centrinės valdžios tvirtumas ypač atsiskleidė valdant Liudvikui IX (1226−70). Jo mažametystės laikotarpiu regente buvusi karalienė Blanka Kastilietė numalšino diduomenės, siekiančios grąžinti renkamos monarchijos laikus, sukilimą, o dėl apgalvotos paties Liudviko IX šalies administravimo politikos sumenko feodalinio lojalumo karaliui svarba, Prancūzija tapo nacionaline monarchija. Valstybės administravimas tapo labiau specializuotas ir biurokratinis, mokesčiai − nuolatiniai. Buvo uždrausti privatūs feodalų karai, ribojamas regioninių pinigų kaldinimas. Išmirus Tulūzos grafams ir numalšinus Béziers vikonto sukilimą karaliui atiteko didelės dar neprijungtos Languedoco sritys.
Paskutiniu didžiu Kapetingu dauguma istorikų laiko Pilypą IV Gražųjį (valdė 1285−1314), kuris dar sustiprino karaliaus valdžią. Padedamas gabių ir ambicingų patarėjų Guillaume’o de Nogaret ir Pierre’o Dubois jis naikino vietos tradicijas, ribojančias karaliaus valdžią. Karaliaus iždo ir politikos poreikiams buvo verčiami paklusti vyskupai, didikai, miestai. Pilypas IV Gražusis aneksavo Franche-Comté, Lioną, dalį Lotaringijos. Norėdamas prisijungti Flandriją ir stokodamas pinigų jis įsivėlė į ginčus su popiežiumi Bonifacu VIII dėl dvasininkų apmokestinimo ir šią kovą laimėjo. Dėl Pilypo IV Gražiojo įtakos 1305 m. popiežiumi buvo išrinktas Prancūzijos atstovas (popiežius Klemensas V), kuris popiežiaus dvarą perkėlė į Avinjoną. Tokia iždo gausinimo politika (be to, iš šalies išvyti žydai, vykdytos represijos prieš Tamplierių ordiną; karalius pasisavino jų turtą) nusmukdė monarchijos autoritetą.
Šimtametis karas ir Prancūzijos atsigavimas
Nuo Vilhelmo I Užkariautojo žygio į Angliją laikų Anglijos ir Prancūzijos valdantieji sluoksniai tapo panašūs. Anglijos karalius Eduardas III (Prancūzijos karaliaus Pilypo II vaikaitis) siekė įsitvirtinti pirmtakų valdytose žemyninės Europos teritorijose ir vengė omažo (vasalo ištikimybės priesaika siuzerenui), kurį jis, būdamas Akvitanijos kunigaikščiu, privalėjo duoti Prancūzijos karaliui.
Karalius Pilypas VI apkaltino Eduardą III feodalinių papročių nesilaikymu ir nusavino Akvitaniją. Įsiplieskė ilgalaikis konfliktas, vėliau pavadintas Šimtamečiu karu. Karas sutapo su 14 a. 4 dešimtmetyje kilusia ūkio krize. Dėl kelių iš eilės nederlingų metų ir maro epidemijų (išmirė apie trečdalį Prancūzijos gyventojų) sutriko žemės ūkio darbai, prekyba ir pinigų apyvarta. Krizė ir 1453 m. pasibaigęs karas nualino šalį, bet ji išliko viena galingiausių Europoje.
Pašlijusį karaliaus autoritetą sėkmingai susigrąžino karalius Liudvikas XI (valdė 1461−83). Jis įveikė stambiųjų feodalų opoziciją, palaikomą didžiausio šio laikotarpio Prancūzijos priešo − Burgundijos hercogo Karolio Drąsiojo, ir beveik baigė pajungti karaliaus valdžiai dalines Prancūzijos kunigaikštystes. Valdant Karoliui VIII (1483−98) ir Liudvikui XIII (1498−1515) Prancūzijoje baigėsi vidurinių amžių epocha, prasidėjo naujieji laikai.
Kelionės po Europą: Prancūzijos įtaka turizmui
Europa išlieka mėgstamiausia kelionių vieta. Kelionės po Europą dažniausiai labai nekinta, o šimtmečių tradicijos suformavo stabilią pasiūlą ir keliautojų srautus. Važiuodamas į Vakarų Europos šalį gali tikėtis kokybiško aptarnavimo ir paslaugų, kurios atitiks sumokėtus pinigus. Tačiau kartais turistų perteklius išpuikina paslaugų teikėjus.
Vengrijos miestai į vakarus nuo pietų Luaros: kelionių kryptys
Nors straipsnio pradžioje buvo numatyta apžvelgti Vengrijos miestus į vakarus nuo pietų Luaros, tačiau dėl pateiktos informacijos stokos, ši dalis negali būti pilnai išplėtota. Vis dėlto, remiantis pateikta informacija apie keliones po Europą, galima teigti, kad Vengrija, kaip ir kitos Europos šalys, siūlo įvairias kelionių galimybes.
Alternatyvios kelionių kryptys Europoje
Susibūrusi grupė patyrusių keliautojų, kelionių žurnalistų ir kelionių agentūrų atrinko geriausias keliones Europoje. Jų nuomone, geriausia kryptis turėtų būti Islandija, Škotijos Šiaurė, Šiaurės Norvegijos gamta ir Normandija.
Normandija
Normandija yra kiek neįprastas ir daugeliui keliautojų neatrastas kraštas. Jį galima pasiekti automobiliu iš Lietuvos arba nuskristi į Paryžių ir ten išsinuomoti automobilį. Gražiausias Normandijos kraštas - Kalvadosas pasiekiamas per kelias valandas. Miestuose su uostais gausu šviežiausių jūros gėrybių ir žuvies. Estetinis pasigėrėjimas Etretet, Honfleur, Mont Saint-Michel, Sen Malo. Judrūs modernūs Trouvilio ir Deauvilio kurortai. Kiek pavažiavus į kontinentą susiduriam su visai kitokiu pasauliu. To laikotarpio fachverkiniai namai, molinių čerpelių stogai. Miestuose didžiuliai vikingų stiliaus turgaus pastatai. Masyvios katedros nedideliuose miesteliuose. Kalvadose daug gero kontinentinio maisto, sidro ir kalvadoso. Visai netoli garsiojo Camembero regionas, kur gaminami specifiniai sūriai.
Kitos kryptys
Be Normandijos, keliautojai taip pat gali aplankyti Kroatijos Istrijos pusiasalį, Ispanijos Marbelą, Tatrų regioną, Austrijos kalnus, Pietinę Norvegiją, Burgundiją, Provansą, Toskaną ir Portugalijos Atlanto pakrantę.
tags: #miestai #Vengrijoje #į #vakarus #nuo #pietų