Metabolitų koncentracijos virš normos priežastys – ką reikia žinoti kiekvienam?

Įvadas

Žmogaus organizme nuolat vyksta įvairūs cheminiai procesai, kurių metu susidaro metabolitai - tarpiniai ir galutiniai medžiagų apykaitos produktai. Metabolitų koncentracijos kraujyje, šlapime ar kituose organizmo skysčiuose gali atspindėti įvairius fiziologinius ir patologinius procesus. Padidėjusi metabolitų koncentracija, viršijanti nustatytas normas, gali būti įvairių sveikatos problemų ženklas. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindines priežastis, dėl kurių metabolitų koncentracija gali viršyti normą, ir kokią reikšmę tai turi sveikatai.

Hiperurikemija: padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija

Hiperurikemija - tai būklė, kai šlapimo rūgšties koncentracija kraujyje yra padidėjusi. Suaugusio vyro organizme šlapimo rūgšties norma yra apie 202-372 μmol/l, moters - 143-311 μmol/l. Iki menopauzės dėl estrogenų poveikio moterys daugiau ekskretuoja uratų su šlapimu, todėl moterims inkstų kanalėliuose reabsorbuojama mažiau šlapimo rūgšties, padidėja jos klirencas.

Hiperurikemijos priežastys

Hiperurikemijos išsivystymo priežastys gali būti įvairios:

Sumažėjęs šlapimo rūgšties išskyrimas:
- Pirminė (idiopatinė) hiperurikemija.
- Antrinė hiperurikemija:
  - Sumažėjusi inkstų funkcija.
  - Uratų išskyrimo slopinimas (ketoacidozė, laktatacidozė).
  - Hipertenzija.
  - Vaistai (etambulis, mažos salicilatų dozės, diuretikai).
  - Nefropatijos (švino sukelta nefropatija).
Padidėjusi šlapimo rūgšties gamyba:
- Pirminė (idiopatinė) hiperurikemija:
  - Padidėjęs fosforibosilpirofosfatsintetazės aktyvumas.
  - Hipoksantino guanino fosforibosiltransferazės stoka.
- Antrinė hiperurikemija:
  - Padidėjęs purinų suvartojimas su maistu.
  - Padidėjusi nukleotidų apyvarta (psoriazė, limfomieloproliferacinės ligos).
  - Padidėjusi adenozino trifosfato (ATP) degradacija (energingas raumenų įsitempimas).
Kombinuotos būklės:
- Gliukozės-6-fosfatazės nepakankamumas.
- Audinių hipoksija.
- Padidėjęs alkoholio suvartojimas.

Dažniausios podagros priežastys yra gausus daug purinų turinčio maisto, alkoholio vartojimas, nutukimas, gyvensenos ypatumai, įvairios ligos bei vaistai, galintys veikti šlapimo rūgšties sintezę ar jos išsiskyrimą per inkstus. Sumažėjęs šlapimo rūgšties išsiskyrimas per inkstus laikomas dažnesne hiperurikemijos priežastimi, palyginti su padidėjusia šlapimo rūgšties gamyba.

Hiperurikemijos pasekmės

Hiperurikemija kelia riziką susirgti tokiomis ligomis, kaip podagra, inkstų funkcijos sutrikimas, kardiovaskulinės ligos, hipertenzija, hiperlipidemija, diabetas ir metabolinis sindromas. Podagra - klinikinis sindromas, kuriam būdinga pasikartojantis ūminis artritas. Hiperurikemija komplikuojasi podagra, kai natrio uratų kristalai atsideda sąnariuose ir kituose audiniuose. Apie 40 proc. negydomų ligonių išsivysto inkstų akmenligė.

Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?

Hiperurikemijos gydymas

Asimptominė hiperurikemija dažniausiai negydoma. Hiperurikemija gydoma esant podagrai, akmenligei ar uratinei nefropatijai.

Siekiant koreguoti hiperurikemijos lygį, podagros paūmėjimą ir gretutinių ligų vystymąsi, patariama koreguoti mitybos įpročius. Reikėtų vengti valgyti kai kurių subproduktų (pvz., kasos, kepenų), maisto produktų, kurių sudėtyje yra daug fruktozės, vengti alkoholio. Manoma, kad vidutiniškai reikėtų suvartoti ne daugiau kaip 300-400 mg purininių medžiagų per parą. Labai daug purininių medžiagų gauname vartodami šprotus, silkę su odele, gyvūnų kepenis, kviečių grūdus, mieles, sojų pupeles, lęšius. Rekomenduojama riboti suvartojamos mėsos, jūros gėrybių, saldžių vaisių sulčių, cukraus, saldumynų ir druskos kiekį. Patariama atsikratyti antsvorio, mesti rūkyti ir daugiau mankštintis.

Be nemedikamentinio gydymo, rekomenduojama medikamentinė terapija. Išskiriamos 2 vaistų grupės: šlapimo rūgšties sintezę mažinantys ir šlapimo rūgšties pasišalinimą iš organizmo skatinantys vaistai. Europos lygos prieš reumatą (angl. The European League against Rheumatism - EULAR) parengtose gairėse rekomenduojama skiriant hiperurikemiją mažinančius vaistus šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje sumažinti iki 6,0 mg/dL (<360 μmol/l).

Šlapimo rūgšties sintezę mažinantys vaistai

Šlapimo rūgšties sintezę mažinantys vaistai dažniausiai nutraukia vieną medžiagos apykaitos procesų, kurio metu susidaro šlapimo rūgštis. Šiuo metu žinomi 2 pirmo pasirinkimo vaistai, mažinantys šlapimo rūgšties sintezę, - alopurinolis ir febuksostatas (Adenuric®).

Alopurinolis - ksantino oksidazės inhibitorius, veiksmingai mažinantis hiperurikemiją. Jo dozavimas turi būti pradedamas neviršijant 100 mg/p. (geriausia pradėti nuo 50 mg), kas savaitę dozę koreguojant, kol bus pasiekta maksimali 300 mg dozė. Atlikti tyrimai parodė, kad mažiau nei 50 proc. podagra sergančių asmenų pasiekia rekomenduojamą šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje vartodami 300 mg alopurinolio. Šis vaistas efektyvus, jeigu nėra labai išreikšta hiperurikemija, ir pacientas neserga inkstų funkcijos nepakankamumu. Oksipurinolis, alopurinolio pagrindinis metabolitas, išskiriamas per inkstus, todėl didesnių nei 300 mg alopurinolio dozių reikėtų vengti pacientams, kuriems sutrikusi inkstų funkcija. Skiriant alopurinolio, reikėtų pacientą stebėti dėl galimų nepageidaujamo poveikio reakcijų, kurių pasireiškia maždaug 1 iš 300 pacientų. Padidėjusio jautrumo alopurinoliui sindromas - tai gyvybei grėsminga būklė, pasireiškianti eriteminiu bėrimu, karščiavimu, hepatitu, eozinofilija ir ūminiu inkstų funkcijos nepakankamumu.

Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas

Febuksostatas, kitaip nei alopurinolis, nėra purino bazių analogas, tačiau būdamas tiazolkarboksilinės rūgšties dariniu, yra ksantino oksidazės inhibitorius. 2009 metais JAV maisto ir vaistų administracija (angl. Food and drug administration - FDA) febuksostatą patvirtino kaip vaistą hiperurikemijai gydyti. Tikimasi, kad šis vaistas ateityje galės sėkmingai pakeisti alopurinolį, nes yra efektyvesnis ir sukelia mažiau nepageidaujamo poveikio reiškinių. Febuksostatas priklausomai nuo dozės efektyviai mažina urikemijos lygį. Įrodyta, kad 300 mg/d. alopurinolio dozei yra ekvivalentiška 40 mg/d. febuksostato dozė. Atlikus klinikinius tyrimus, nustatyta, kad febuksostatas sumažina ir palaiko kraujo šlapimo rūgšties koncentraciją iki pageidaujamos 6 mg/dL per 40 mėnesių ir yra efektyvesnis nei 300 mg alopurinolis. FACT tyrime buvo lyginamas febuksostato po 80 mg/d. ir 120 mg/d. ir alopurinolio po 300 mg/d. poveikis. Metus trukusiame tyrime dalyvavo 762 podagra sergantys pacientai. Nustatyta, kad 53 proc. gavusių febuksostato po 80 mg/d. ir 62 proc. po 120 mg/d. pacientų pasiekė EULAR rekomenduojamą šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje, o alopurinolio grupėje - 21 proc.

Šlapimo rūgšties pasišalinimą skatinantys vaistai

Urikozuriniai vaistai padeda pašalinti šlapimo rūgštį per inkstus su šlapimu. Urikozuriniai vaistai inhibuoja proksimaliniuose inkstų kanalėliuose šlapimo rūgšties reabsorbciją, taip padidindami jos išskyrimą su šlapimu. Probenecidas, sulfinpirazonas ir benzbromaronas didina inkstų akmenligės riziką, kadangi didina šlapimo rūgšties koncentraciją inkstuose ir šlapimtakiuose, kur ji gali kristalizuotis ir sudaryti uratinius inkstų akmenis. Ši vaistų grupė efektyvi, kai yra sutrikęs šlapimo rūgšties išskyrimas su šlapimu, nėra polinkio į akmenligę. Minėti vaistai netinka podagros paūmėjimams gydyti.

Kiti vaistai, pasižymintys urikozuriniu poveikiu, yra mikronizuotas fenofibratas (mažina trigliceridų koncentraciją), losartanas ir amlodipinas (mažinantys kraujo spaudimą). Kartais tai pravartu prisiminti, nes gydant vienu vaistu, galima pasiekti nors ir nedidelį, bet dvejopą rezultatą.

Urikazės terapija

Urikazės terapija - tai naujas hiperurikemijos gydymo būdas. Urikazė katalizuoja šlapimo rūgštį į medžiagą, kuri yra gerokai tirpesnė nei šlapimo rūgštis. Šlapimo rūgšties kiekiui kraujyje sumažėjus iki mažiau 6 mg/dL, sąnariuose susidarę tofusai iš lėto mažėja.

Hormonų disbalansas

Endokrininė sistema yra žmogaus organizmo „slaptas valdymo centras“, tyliai, bet užtikrintai reguliuojantis daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų - nuo miego, nuotaikos, lytinio potraukio iki svorio kontrolės, augimo ir net vaisingumo. Net ir menkiausias šios sistemos sutrikimas gali sukelti rimtų sveikatos problemų, todėl hormonų tyrimai tampa nepakeičiamu diagnostikos įrankiu. Jie padeda ne tik identifikuoti hormonų disbalansą, bet ir užkirsti kelią rimtiems susirgimams ar nevaisingumui.

Taip pat skaitykite: Šokiai Jurbarke: ką verta žinoti

Hormonų tyrimai

Hormonų tyrimai - tai laboratoriniai kraujo ar šlapimo tyrimai, kuriais matuojamas tam tikrų hormonų kiekis organizme. Hormonai - tai cheminiai junginiai, kuriuos išskiria įvairios endokrininės liaukos (pvz., skydliaukė, antinksčiai, lytinės liaukos). Net ir nedidelis vieno hormono kiekio pokytis gali turėti didelę įtaką žmogaus savijautai: pablogėjusi atmintis, nuovargis, svorio pokyčiai, miego sutrikimai, nuotaikų svyravimai ar nevaisingumas gali būti hormoninių pokyčių padarinys. Ne visi simptomai iš karto leidžia įtarti hormonų pusiausvyros sutrikimus, todėl daugelis žmonių ilgai ieško tikrosios negalavimų priežasties.

Hormonai gaminami įvairiose organizmo vietose, todėl ir jų tyrimai yra skirtingi. Skydliaukės hormonų tyrimas - vienas dažniausių, atliekamas įtariant skydliaukės hiper- ar hipofunkciją. Tiriami hormonai: TSH, FT4, FT3. Šie hormonai reguliuoja medžiagų apykaitą, širdies veiklą, nuotaiką, svorio pokyčius. Lytinių hormonų tyrimai yra ypač svarbūs tiek moterims, tiek vyrams. Moterims dažniausiai vertinami estrogenai, progesteronas, prolaktinas, o vyrams - testosteronas. Lytinių hormonų tyrimas padeda įvertinti vaisingumo galimybes, diagnozuoti lytinės brandos sutrikimus, libido sumažėjimą, aknę, menstruacijų sutrikimus ar polinkį į persileidimus.

Be skydliaukės ir lytinių hormonų, tiriami ir antinksčių hormonai (pvz., kortizolis), augimo hormonas (GH), insulinas, parathormonas (PTH). Jie reikšmingi diagnozuojant cukrinį diabetą, stresą, augimo sutrikimus, osteoporozę ir kitus metabolinius sutrikimus. Hormonų tyrimai moterims dažnai apima tokių hormonų kaip estrogenas, progesteronas, FSH, LH, prolaktinas, o tam tikrais atvejais - ir testosteronas ar antimiulerinio hormono (AMH) - koncentracijos įvertinimą. Atsižvelgiant į tyrimų apimtį ir pasirinktą paketą, kaina gali skirtis. Hormonų tyrimai vyrams dažniausiai apima testosterono, SHBG (lytinius hormonus surišančio globulino), FSH, LH ir kai kuriais atvejais - prolaktino tyrimus.

Paprastai atliekamas hormonų kraujo tyrimas, rečiau - šlapimo ar seilių. Tinkamas pasiruošimas garantuoja tikslesnius rezultatus ir padeda išvengti klaidingų išvadų. Dauguma hormoninių tyrimų atliekami ryte, nevalgius. Moterų moterų hormonų tyrimai dažnai derinami su mėnesinių ciklo fazėmis (pvz., 3, 14 ar 21 ciklo dieną).

Hormonų disbalanso požymiai

Hormonų pusiausvyra - tarsi nematoma gija, jungianti visas mūsų kūno funkcijas. Vos jai nutrūkus, organizmas siunčia aiškius signalus, kuriuos svarbu laiku pastebėti. Pagrindiniai požymiai: lėtinis nuovargis, lytinio potraukio sumažėjimas, svorio pokyčiai, nerimas, nemiga, nevaisingumas, odos ir plaukų pokyčiai.

Endokrininė sistema organizme yra atsakinga už hormonų gamybą, o šie reguliuoja daugelį organizmo funkcijų ir užtikrina, kad visos mūsų organizmo sistemos sėkmingai sąveikautų tarpusavyje. Per didelis ar per mažas kiekis tam tikro hormono mūsų organizme gali būti kepenų funkcijos sutrikimo, nutukimo, streso ir kitų ligų priežastimi. Žmogaus organizme tam tikras specifines funkcijas atlieka daugiau nei 50 hormonų, todėl sutrikus vieno jų veiklai gydymas gali būti visiškai kitoks, nei sutrikus kito.

Inkstų funkcijos sutrikimai ir metabolitų koncentracijos pokyčiai

Inkstai atlieka gyvybiškai svarbią funkciją - filtruoja kraują ir pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja vandens ir elektrolitų balansą. Sutrikus inkstų funkcijai, metabolitų koncentracija kraujyje gali padidėti, o šlapime - pakisti.

Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas

Lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas - tai progresuojantis inkstų funkcijos praradimas. Absoliučiai pirmaujanti lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo priežastis yra cukrinis diabetas.

Labai įdomu yra tai, kad net 97 proc. žmonių nežino, jog turi lėtinę inkstų ligą. Taip yra dėl to, kad pradžioje šita liga yra nebyli, paprastai nepasireiškia jokiais žinomais, matomais simptomais, yra nustatoma tik laboratoriniais tyrimais, kai tikrinama inkstų funkcijos veikla. Labai dažnai žmonės profilaktiškai neatlieka inkstų funkcijos tyrimų, dėl to ši liga lieka nepastebėta, o išryškėja tik tada, kai žmogus jau pradeda jausti tam tikrus simptomus ir kreipiasi į gydytojus. Randamas inkstų pažeidimas, galbūt jau net ir prireikia dializės. Iš tiesų labai sudėtinga ją diagnozuoti: ja Lietuvoje tikrai nėra sergama retai, tačiau ji dažnai nediagnozuojama tada, kada turėtų būti diagnozuojama, t. y. anksti.

Inkstai išfiltruoja kraują, o paskui didžiąją dalį to, ką išfiltravo, susigrąžina. Inkstų kanalėliuose reabsorbuojama iki 99 proc. vandens ir natrio, iki 88 proc. kalio ir net 100 proc. gliukozės ir aminorūgščių. Dėl to normos atveju šlapime neturi būti nei gliukozės, nei baltymo, nors, priklausomai nuo aplinkybių (pavyzdžiui, esant dideliam stresui, fiziniam krūviui), jo gali būti ir sveiko žmogaus šlapime. Yra dar viena medžiaga - kreatininas, kurį inkstai reabsorbuoja 0 proc., tai reiškia - jo nė kiek nesusigrąžina į kraują. Įsivaizduokite, kad inkstai per dieną išfiltruoja apie 200 litrų kraujo, o mažiausiai 97 proc. turi susigrąžinti, ypač vandenį. Tai, kad tu iššlapini, nėra tai, ką tu išfiltruoji. Tačiau, kaip minėta, kreatinino inkstai nesusigrąžina, jį visiškai visą iššlapiname. Štai šiuo reiškiniu pasinaudoja medicina, kad įvertintų inkstų pažeidimo laipsnį.

Glomerulų filtracijos greitis (GFG) yra rodiklis, kuris parodo, kiek kraujo išfiltruojama per inkstus per tam tikrą laiko vienetą, pavyzdžiui, minutę. Labai dažnai į šitą skaičiuoklę yra įtraukiama ir lytis, ir amžius, ir pats kreatininas, nes labai svarbu žinoti, kiek inkstai to kreatinino išfiltruoja. Glomerulų filtracijos greitis padeda atspindėti, kokia yra inkstų funkcija.

Esant penktai stadijai kraujo filtracija organizme smarkiai sutrikusi, inkstai beveik kraujo nebeišvalo, tačiau esant pirmai stadijai simptomų beveik nėra arba jie nežymūs. Trečioje stadijoje inkstų filtravimo greitis sumažėja per pusę ir simptomų daugėja: aukštas kraujo spaudimas, mažakraujystė, osteoporozė, kaulų retėjimas, edema, juosmens skausmas.

Pirma stadija tuo ir įdomi, kad inkstų funkcija kaip ir nėra sutrikusi. Turbūt retas žmogus, kuris galėtų pasakyti, kad turi šlapinimosi sutrikimų ar šlapime vizualiai matosi pokyčiai. Ši stadija yra nebyli ir mes galime diagnozuoti lėtinę inkstų ligą tada, kai atlikdami šlapimo tyrimą randame baltymo, kraujo, kurių neturėtų būti, arba atlikdami inkstų echoskopiją matome cistas, akmenis, arba po inkstų biopsijos audinyje randame kokių nors pokyčių. Antra stadija mažai kuo skiriasi nuo pirmos - simptomų taip pat nėra arba jie nežymūs. Nors antroje stadijoje jau galima įtarti, kad kažkas su inkstais negerai, dažniausiai žmonės nekreipia dėmesio, nes tai gali būti nuovargis, bendras silpnumas, gali šiek tiek padidėti kraujospūdis. Ryškiausi požymiai pasireiškia prasidėjus būtent trečiai stadijai. Trečioje stadijoje inkstų filtravimo greitis sumažėja per pusę ir simptomų daugėja: aukštas kraujo spaudimas, mažakraujystė, osteoporozė, kaulų retėjimas, edema, juosmens skausmas. Be to, gali patinti paakiai, ypač po nakties. Tai taip pat galėtų signalizuoti, kad inkstai nelabai gerai funkcionuoja. Skausmo intensyvumas skiriasi, inkstų skausmui nesvarbus ir pozicijos pasikeitimas, priešingai nei, pavyzdžiui, stuburo skausmams, kurie gali suintensyvėti pajudėjus. Inkstų skausmas dažniausiai būna nuolatinis, gali būti ir ramybės metu, gulint neįsitempus. Ketvirtos stadijos simptomai yra panašūs į trečios stadijos, tačiau sunkesni ir dažnesni. Ši stadija ypatinga tuo, kad sunkėja visi anksčiau minėti simptomai. Po truputėlį pradedame ruošti žmogų pakaitinei inkstų terapijai, tai yra arba dializei, arba transplantacijai, nes matome, kad inkstų nepakankamumas progresuoja. Jau reikia pradėti žmogų ruošti. Pasiekus šią stadiją vizitai pas gydytojus tampa dažnesni, būtina dažniau atlikti laboratorinius tyrimus. Penktoje stadijoje simptomai iš tikrųjų labai sunkūs, ima dusulys, kadangi filtravimo faktiškai nebelikę. Paprastai žmogaus organizme pradeda kauptis skysčiai ir labai dažnai jie ima kauptis plaučiuose, širdyje. Jeigu skystis plaučiuose, žmogus pradeda sunkiau kvėpuoti, kvėpuodamas pradeda netgi trūkčioti, turi miegoti su daugybe pagalvių, kad galėtų geriau kvėpuoti. Taip pat penktos stadijos simptomai - sutrikęs miegas, amonio kvapas iš burnos, kadangi inkstai nepašalina azotinių medžiagų. Jos kaupiasi organizme ir mes tai iškvepiame. Organizmas taip pat intoksikuojamas medžiagų apykaitos produktais, t. y. kreatininas, šlapalas, fosforas - visi šitie medžiagų apykaitos produktai, įvairūs metabolitai pradeda kauptis organizme. Kas būna, kai mes kažkuo apsinuodijame? Mus pykina, mes vemiame, mes blogai jaučiamės. Negana to, tam tikros medžiagos, kaip šlapalas, fosforas, gali pradėti kauptis odoje ir dirginti nervų galūnėles. Žmonės kasosi, jie labai akcentuoja niežulį. Dar vienas dalykas, kurį reikia paminėti, - kadangi organizmas apnuodytas, nepašalina visų medžiagų, neretai šie pacientai skundžiasi, kad yra sumažėjęs šlapimo kiekis arba iš viso nebegali šlapintis, nes nebėra šlapimo.

Atsparumas insulinui ir inkstų pažeidimas

Svarbu pabrėžti, kad viskas prasideda nuo atsparumo insulinui. Susirgus cukriniu diabetu jau gali būti vėlu. Tapę atsparūs insulinui, bet pakeitę savo mitybą ateityje greičiausiai išvengsite ne tik cukrinio diabeto, bet ir inkstų pažeidimo. Štai, kur yra esmė. Susirgus cukriniu diabetu jau gali būti vėlu, greičiausiai įvyks inkstų pažeidimas, bet iki tol atsparumas insulinui - ankstyviausias požymis, į kurį sureagavę galite sau padėti.

Šlapimo tyrimas

Šlapimo tyrimas - greitas, informatyvus ir pigus būdas įvertinti inkstų ir kitų organų veiklą. Jis neskausmingas, nereikalaujantis daug laiko, o svarbiausia, rezultatai gaunami tuoj pat. Pagal statistiką, kone trečdalio žmonių šlapimo tyrimų rezultatai rodo nukrypimą nuo normos, todėl gydytojai rekomenduoja bent kartą per metus profilaktiškai pasitikrinti sveikatą.

Bendras šlapimo tyrimas - laboratorinis tyrimo metodas, leidžiantis įvertinti inkstų, šlapimo takų, šlaplės, lyties organų ir kitų organizmo sistemų patologinius pokyčius. Šio tyrimo metu visų pirma įvertinama šlapimo spalva, kvapas ir drumstumas. Spalva priklauso nuo to, ką žmogus valgo, kokius medikamentus vartoja ir nuo sutrikusios šlapimo sudėties. Vartojant daug skysčių jis būna šviesesnis, ištroškusio žmogaus - tamsesnis. Šlapimas turi būti imamas „iš vidurio srovės“, t. y. Šlapimą rekomenduojama į laboratoriją pristatyti maždaug per 1 val.

Šlapimo tyrimas parodo baltymų, cukraus, nitritų, eritrocitų ir leukocitų buvimą. Gavus bendrojo šlapimo tyrimo atsakymų lapelį, be gydytojo konsultacijos greičiausiai nieko nesuprastume, mat viskas „užkoduota“ vienos arba kelių raidžių kombinacija.

SG parodo, ar gerai funkcionuoja inkstai. Šis rodiklis lygus 1,010-1,025, tačiau gali šiek tiek svyruoti, priklausomai nuo paros laiko ir nuo suvartojamo skysčių kiekio.
pH parodo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme. Šis rodiklis turėtų būti 5-7.
LEU - tai leukocitai, kurių kiekis sveiko žmogaus šlapime turėtų būti iki 10/μl.
NIT parodo, ar žmogaus šlapime yra bakterijų.
PRO parodo baltymų buvimą šlapime. Sveiko žmogaus šlapime baltymų paprastai nerandama arba itin mažas jų kiekis - 0-0,3 g/l.
GLU - tai gliukozės koncentracijos šlapime rodiklis.
KET - tai ketonai, atsirandantys žmogaus šlapime skylant riebalams organizme. Sveiko žmogaus šlapime ketonai neaptinkami.
BIL - tai bilirubinas, kuris yra hemoglobino skilimo produktas.
URB - urobilinogenas, kurio sveiko žmogaus šlapime randama iki 3,4 μmol/l.
ERY - eritrocitai, kurių leistina norma iki 5/ml. Eritrocitų kiekis šlapime padidėja sergant inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligomis.

Bendras šlapimo tyrimas būtinas įtarus tam tikrus susirgimus arba tiesiog profilaktiškai bent kartą per metus. Įprastinė šlapimo spalva gali pakisti dėl vartojamo maisto (pavyzdžiui, burokėliai šlapimą nudažo rausva spalva), vitaminų, suvartojamo skysčių kiekio. Normalus sveiko žmogaus šlapimas yra nuo šviesiai geltonos iki sodrios geltonos spalvos. Esant kepenų funkcijos sutrikimams, į šlapimą patenka eritrocitų, ir šlapimas nusidažo rausvai. Rudai geltonas arba žalsvai rudas šlapimas pasidaro sergant gelta. Tamsiai geltonas arba oranžinis šlapimas būna karščiuojant arba vartojant per mažai skysčių.

Kreatininas

Kreatininas - vienas iš svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių. Sutrikus filtracinei inkstų funkcijai, kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatininas susidaro raumenyse ir patekęs į kraują filtruojasi inkstų glomeruluose. Kreatinino koncentracija sveiko žmogaus serume yra gana pastovus dydis, nes jo išskyrimo inkstuose greitis svyruoja tik 10-15%, o sintezė proporcinga raumenų masei. Kreatinino filtracija priklauso nuo funkcionuojančių glomerulų kiekio. Jeigu funkciškai aktyvių glomerulų kiekis sumažėja, tuomet kreatinino koncentracija serume didėja. Senstant glomerulinė filtracija ir raumenų masė mažėja maždaug proporcingai, todėl kreatinino koncentracija serume išlieka praktiškai nepakitusi. Skirtingiems individams kreatinino koncentracija serume gali būti nevienoda, tačiau kiekvienam sveikam asmeniui ji yra gana pastovus dydis įvairiais laiko momentais. Kreatininas yra specifiškesnis inkstų tyrimas, bet gali būti ne toks jautrus rodiklis kai kuriais inkstų ligų atvejais. Kreatininas yra galutinis kreatino metabolizmo produktas. Kreatinino susidarymas organizme labai priklauso nuo bendros raumenų masės. Kreatininas padidėja esant inkstų nepakankamumui, šlapimo takų obstrukcijai, padidėjusiai raumenų masei, raumenų griuvimui.

Kitos metabolitų koncentracijos pokyčių priežastys

Be jau aptartų priežasčių, metabolitų koncentracija gali pakisti dėl įvairių kitų faktorių:

Mitybos: Netinkama mityba, ypač didelis tam tikrų medžiagų (pvz., purinų) vartojimas, gali paveikti metabolitų koncentraciją.
Vaistų: Kai kurie vaistai gali turėti įtakos metabolitų sintezei ar išskyrimui.
Genetinių faktorių: Kai kurios genetinės ligos gali sukelti metabolitų apykaitos sutrikimus.
Kepenų ligų: Kepenys atlieka svarbų vaidmenį metabolizme, todėl jų ligos gali paveikti metabolitų koncentraciją.
Infekcijų: Kai kurios infekcijos gali sukelti metabolitų koncentracijos pokyčius.
Streso: Ilgalaikis stresas gali paveikti hormonų pusiausvyrą ir metabolizmą.

tags: #metabolitai #virš #normos #priežastys

Metabolitų koncentracijos virš normos priežastys: išsamus straipsnis