Natūralus ir efektyvus gėlių bei daržo tręšimas: nuo mėšlo iki mielių
Norint džiaugtis vešliais žiedais ir gausiu derliumi, būtina pasirūpinti tinkamu augalų maitinimu. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius natūralius ir efektyvius būdus, kaip tręšti gėles ir daržoves, naudojant tiek tradicinius, tiek ir mažiau žinomus metodus.
Trąšų svarba augalams
Norint džiaugtis spalvinga gėlių jūra ar gausiu derliumi darže, be trąšų neišsiversite. Tik neskubėkite pirkti chemikalų. Yra keletas namuose randamų medžiagų, papildysiančių žemę ir jūsų augalus reikalingais naudingaisiais mikroelementais, pavyzdžiui, fosforu, kaliu ir azotu.
Arklių mėšlas - natūralus rožių ir kitų augalų eliksyras
Nelabai kvapnios, bet puikiai tinkančios rožėms ir visiems sodo augalams, kuriems reikia daug maistingųjų medžiagų, trąšos yra gaminamos iš arklių mėšlo. Norėdami paruošti šių trąšų, į kibirą įdėkite arklių mėšlo (kiek pakabinsite vienu kastuvo grybštelėjimu) ir pripildykite kibirą vandens. Tada mišinį tris savaites palikite tokioje vietoje, kur neužuosite jo nemalonaus kvapo. Skystąjį mėšlą galite skiesti vandeniu santykiu 1:20 ir tręšti rožes. Bet būkite atsargūs: Arklių mėšlo ir vandens mišinys įgauna labai stiprų dvoką!
Dilgėlių galia: azoto bomba jūsų augalams
Beje, geliančių dilgėlių mišinys taip pat pasižymi aitria smarve. Tačiau šios savo gamybos trąšos natūraliai maitina augalus dėl jų sudėtyje esančio itin didelio azoto kiekio. Norėdami pasigaminti trąšų iš dilgėlių, smulkiai supjaustykite kilogramą šviežių dilgėlių lapelių ir suberkite į maždaug 10 litrų kibirą, pripildytą vandens. Jei taupote vandenį, šioms trąšoms puikiai tiks lietaus vanduo. Truputį dilgėlių lapelių galite įmaišyti tiesiai į žemę aplink augalą arba įdėti į vazoninių augalų žemę juos sodinant. Uždenkite mišinį ir palaukite maždaug dvi savaites, kad dilgėlių lapeliai gerai išmirktų. Jūsų natūralios savo gamybos trąšos bus paruoštos naudoti, kai mišinys patamsės ir nebeputos. Atskieskite maždaug pusę litro mišinio vandeniu 10 litrų talpos laistytuve ir laistykite augalus kartą ar du kartus per savaitę. Šios natūralios trąšos yra naudingos namuose augantiems augalams, taip pat visoms daržovėms, išskyrus pupas, žirnius ir svogūnus. Dilgėlių trąšos taip pat puikiai tinka augalams, kenčiantiems nuo amarų. Užpurškus truputį šių trąšų, ant augalo susidaro silikatų sluoksnis, neleidžiantis amarams prakąsti augalo ir iščiulpti jo sulčių.
Virtuvės atliekos - vertingos trąšos
Vanduo, kuriame buvo verdamos bulvės, taip pat yra natūralios augalų trąšos dėl jame esančių vitaminų, išsiskyrusių iš bulvių verdant. Tiesiog atvėsinkite vandenį ir juo laistykite kambarinius ir sodo (daržo) augalus kartą per savaitę. Mineralinis vanduo, kurį norite išpilti, nes jau nebešviežias, taip pat gali būti naudojamas kaip trąšos. Jame yra labai daug augalams naudingų mineralinių medžiagų.
Taip pat skaitykite: Vištų mėšlas daržui
Paukščių mėšlas - koncentruota jėga jūsų augalams
Verslo veiklos sistema, nukreipta patenkinti paukštienos ir kiaušinių paklausą rinkoje, ne tik kad plečia esamus, bet ir steigia naujus paukštynus. Su tuo neišvengiamai susidaro vis didesni įvairių paukščių šviežio mėšlo rūšių kiekiai. Bet koks ūkininkas patvirtins, kad mėšlas - labai vertinga ir natūrali trąša, tačiau jo forma nepatogi žemdirbystėje. Naudingosios mėšlo savybės skatina mokslininkus pasukti galvą, kaip jas panaudoti, atsikratant trūkumų. Jau praeito šimtmečio pabaigoje atsirado granuliuotos organinės trąšos, t. y. perdirbtas ir biologiškai praturtintas sausas granuliuotas mėšlas. Tokias trąšas yra patogiau naudoti, jos neskleidžia nemalonaus kvapo, neturi patogenų, o jų sudėtis gerai žinoma.
Mokslininkų yra nustatyta, kad tręšti žemės ūkio augalų šviežiu mėšlu negalima, nes jame esantis amoniakinis azotas nudegina augalų šaknis, ir augalai žūva arba labai išretėja, todėl toliau auginti tokį pasėlį yra ekonomiškai nuostolinga. Siekiant išspręsti šią problemą yra kuriamos mėšlo granuliavimo technologijos. Vakarų Europoje mėšlo granuliavimo technologija naudojama jau seniai, tuo tarpu, Lietuvoje - tik prieš keletą metų. Prieš granuliuojant paukščių mėšlas yra džiovinamas, smulkinamas ir po to suspaudžiamas į granules. Paukščių mėšlo granuliavimo technologija yra žymiai pranašesnė už mėšlo kompostavimą. Be to, granuliuotą paukščių mėšlą galima panaudoti kitų organinių trąšų kūrimui ir gamybai, tačiau svarbiausia, kad šiose granuliuotose trąšose yra labai daug organinės medžiagos - net 50-75 proc. Tai reiškia, kad įterpus vieną toną granuliuotų organinių trąšų, kurios turi 70 proc. organinių medžiagų, į dirvą įterpiama maždaug 350 kg/ha organinės anglies ir taip atkuriamas metinis humuso balansas dirvožemyje auginant javus, rapsus, kukurūzus.
Paukščių mėšlas yra vertinga organinė trąša, bet dėl mineralinio azoto, o ypatingai dėl amoniakinio azoto didelio kiekio paukščių mėšle, naudojant jį šviežią augalų tręšimui, galima patirti ženklių nuostolių. Lietuvoje amoniakinio azoto sumažinimui paukščių mėšle naudojami įvairūs būdai. Vienas jų - kai mėšlas laikomas ilgesnį laiką mėšlidėse ar išvežamas į laukus ir ten sukraunamas į krūvas. Mėšlas palaikomas tam tikrą laiką ir tik tuomet juo tręšiami žemės ūkio augalai. Kitas svarbus būdas yra paukščių mėšlo kompostavimas. Yra keletas technologijų, kurias galima naudoti kompostuojant paukščių mėšlą. Iki šiol paukščių mėšlas buvo laikomas mėšlidėse. Pagal Nitratų direktyvą mėšlą mėšlidėse buvo galima laikyti iki metų (12 mėn). Mėšlidės būdavo užpildomos pusiau skystu ar kraikiniu mėšlu, kuris būdavo uždengiamas 10-20 cm durpių, pjuvenų ar kitos medžiagos sluoksniu. Vykstant natūraliam kompostavimuisi procesas užtrukdavo gan ilgai, bet jo pasekoje buvo sunaikinami patogeniniai mikroorganizmai, musių ir helmintų kiaušinėliai ir lervos. Paukščių mėšlo laikymo trukmė turi esminę įtaką jo cheminei sudėčiai, tačiau, vadovaujantis Nitratų direktyva, po 12 mėn.
Vienas iš efektyvesnių paukščių mėšlo perdirbimo būdų yra jo biofermentavimas. Biofermentatorių yra labai įvairių konstrukcijų (dažniausiai pailgos formos, horizontalios, besisukančios didelės talpos). Besisukantis biofermentatorius - tai plieninis tuščiaviduris, ilgas, lėtai aplink savo ašį besisukantis vamzdis. Jo ilgis gali siekti 60 m, diametras - iki 4 m, sienelių storis - net keli centimetrai. Viename gale organinės atliekos pakraunamos, pastoviai maišomos, aeruojamos ir lėtai slenka pirmyn. Savo konstrukcija besisukantis biofermentatorius labai panašus į cemento rotacinę krosnį. Netgi gamintojai dažnai būna tie patys. Biofermentatoriuose automatiškai reguliuojama temperatūra, atliekų judėjimo greitis, aeracija, drėkinimas. Procesams suaktyvinti taip pat gali būti naudojami inokuliantai ir mineraliniai priedai. Dažnai automatizuota būna ir pradinė atliekų paruošimo (rūšiavimo, smulkinimo, maišymo, drėgmės sureguliavimo) stadija.
Dirvožemio atkūrimas: mėšlo svarba
Šiuo metu yra taikomos intensyvios žemės ūkio kultūrų auginimo technologijos, siekiant užauginti aukštą ir kokybišką derlių. Tačiau dėl intensyvios žemdirbystės susiduriama su problema, kurios pasekmės gali būti sunkiai įveikiamos. Dėl netinkamos sėjomainos ar visiško jos nebuvimo, intensyvaus žemės dirbimo ir mineralinių trąšų bei augalų apsaugos priemonių naudojimo dirvožemyje mažėja organinių medžiagų, blogėja jo sudėtis. Taip palaipsniui prarandame dirvožemio struktūrą. Toks dirvožemis turi mažesnį drėgmės imlumą, pablogėja jo šiluminės savybės, mažiau jame mainų katijonų, daugiau kaupiasi judrūs sunkieji metalai bei toksinės medžiagos. Žemdirbių seniai išbandytas ir patikrintas būdas atkurti dirvožemyje organines medžiagas yra mėšlas: jis veikia lėtai, o poveikis jaučiamas 3-4 metus. Daugiausia maisto medžiagų turi paukščių mėšlas, mažiau - kiaulių ir galvijų.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti sausą ruginį raugą duonai
Aleksandro Stulginskio universitete atlikti moksliniai tyrimai, kurių tikslas buvo įvertinti Friendly Poop trąšų gamybos technologiją, trąšų cheminę sudėtį, jų fizikinių savybių, fitoksiškumo, maisto medžiagų atsipalaidavimo iš granulių bei lokalaus trąšų įterpimo įtaką žemės ūkio augalams. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad šios trąšos yra rūgštokos reakcijos (ph 5,8), tačiau dirvos nerūgština. Granulėse sausųjų medžiagų nustatyta 90,61 proc., o tai reiškia, kad jų drėgnumas yra tik 9,39 proc. Tokio drėgnumo granules galima saugoti ilgesnį laiką. Granulėse yra labai gausu organinių medžiagų (82,02 proc.) ir labai gausu organinės anglies - 41,66 proc. Granuliuotos trąšos yra turtingos azotu, fosforu ir kaliu - atitinkamai 4,61, 1,19 ir 2,32 proc. Trąšose gausu kalcio, magnio ir sieros. Azoto ir anglies santykis yra per mažas greitesnei granuliuotų trąšų organinių medžiagų biodegradacijai dirvožemyje. Šių trąšų veikimas yra gerokai ilgesnis. Trąšose yra nemažai huminių rūgščių, geras jų santykis su fulvo rūgštimis. Dirvoje joms drėkstant ir yrant atpalaiduojamos maisto medžiagas, kurios ir atkuria dirvožemio organines medžiagas. Granulių dydis būna įvairus, tačiau paprastai gaminamos tokios granulės, kurias galima išberti su mineralinių trąšų barstytuvais. Šių granulių veiksmingumą patikrino ASU bandomojo ūkio laukuose atlikti tikslieji bandymai. Bandymų metu trąšos buvo įterptos lokaliai su augalų sėklomis. Neigiamo poveikio laboratorinių tyrimų metu nepastebėta. Tik maksimaliai tirta 5,0 t ha-1 norma sumažino žaliosios masės derlių, palyginti su 2,5 t ha-1 norma.
Paskutiniu metu Agroekologijos centre mokslininkai atliko labai daug tyrimų su paukščių mėšlo granulėmis. Bandymų metu buvo atliekami granuliuotų organinių trąšų fitotoksiškumo tyrimai. Granuliuotos organinės trąšos ne tik kad puikiai atstato nualintas dirvas ir padidina derlių, tačiau puikiai tinka vaisių, daržovių, grūdinių kultūrų, uogų, vaiskrūmių, vaismedžių, vejų bei gėlių tręšimui. Tręšimas paukščių mėšlu. Šių trąšų panaudojime nėra sezoniškumo. Kadangi jos yra ilgalaikio veikimo, tai pagrindiniai tręšimai rekomenduojami sodinimo arba sėjos metu, o papildomi tręšimai (barstymo ar laistymo būdais) galimi ištisus metus. Tręšimas granuliuotomis paukščių mėšlo trąšomis skatina ne intensyvų augalų augimą, bet gerina dirvos gyvybingumą - humuso didėjimą.
Subalansuotas tręšimas: kelias į sveiką derlių
Ūkininkai, siekdami didesnio derliaus, didina mineralinių azoto trąšų normas, tačiau jos neretai lemia azoto perteklių dirvožemyje ir padidėjusią nitratų koncentraciją gruntiniuose ir paviršiniuose vandenyse. Be to, prasidėjus dirvožemio degradacijai, mažėja trąšų efektyvumas. Dirvožemis yra augalų aplinkos elementas kuriame vyksta sudėtingi cheminiai, mikrobiologiniai, fiziniai procesai. Augalų derlius, dirvožemio derlingumas priklauso nuo mineralinių ir organinių medžiagų kiekio ir tarpusavio reakcijos. Vidutiniškai trąšos turi apie 40- 50 procentų įtakos derliui.
Modernus tręšimo mokslas dar gana jaunas. Pirmieji rimti atradimai tręšimo srityje padaryti devynuiolikto amžiaus antroje pusėje. Modernus tręšimo mokslas ėmė formuotis dvidešimto amžiaus antroje pusėje. Bendraujant su daugybe žemdirbių ima atrodyti, kad įstrigome kokiame 17 - 18 amžiuje. Tuo metu vyravo Tero teorija, kad vienintelis augalų maisto šaltinis tai dirvožemyje esantis humusas. Tik taip ant mėšlo, sėjomainoje išauginti augalai yra sveiki žmogaus organizmui. Sveikai užaugintas derlius yra tas kurio auginime išlaikytas balansas. Kurį auginant papildomas humusas dirvožemyje ir naudojama tiksli mineralinių trašų norma atstatanti kasmetinius praradimus. Šiame straipsnyje esančios tręšimo rekomendacijos yra labiau skirtos mėgėjiškam ūkininkavimui. Modernus ūkininkas turėtų tręšti remdamasis duomenimis, nespėlioti dėl trąšų sudėties ir normų.
Tiems kas galvoja, kad patręšus mineralinėmis trąšomis į vaisius patenka tos pačios trąšos gali nustebti. Svarbiausi elementai augalui ir vaisiams augti yra azotas, fosforas, kalis. Azotas natūraliai randamas organinėje medžiagoje. Tradiciškai azotu dirvožemis praturtinamas įterpiant mėšlu arba kompostu. Taip pat pavyzdžiui ankštiniai augalai kaip dobilai ant šaknų turi bakterijų kurios sugeba sukaupti azotą iš oro. Azotas atsakingas už augalo augimą. Esant pakankamam azoto kiekiui auga stiprūs stiebai, sodrūs lapai. Per didelis azoto kiekis nėra gerai. Esant azoto pertekliui augalas nesustoja augti ir vėlyvą rudenį. Dėl to nespėja susiformuoti augalo viršūnės ir nušala žiemą. Taip pat azoto perteklius augale viršta į žmogaus organizmui kenksmingus nitratus ir nitritus. Azoto trūkumo požymiai yra smulkesni lapai, šviesiai žali, gelsvi. Javai silpnai krūmyjasi, varpos ir grūdai bus smulkūs. Vaismedžių metūgliai ploni ir trumpi. Azoto kiekis nustatomas tiriant dirvožemį arba žaliąją masę. Normalus azoto kiekis 2,1- 2,4 procentai sausoje medžiagoje. Azoto trūkumo požymis yra lapų tarpgyslių šviesėjimas.
Taip pat skaitykite: Raugas ar salyklas: ką pasirinkti?
Kalis yra daug įvairiuose junginiuose dirvožemyje. Nuo kalio priklauso vaisių kokybė, cukraus susidarymas. Kalis padeda formuotis smulkesnėms šaknims. Jis padeda augalams įsisavinti vandenį. Kalis svarbus vystantis šakoms. Pakankamas kalio kiekis padeda geriau peržiemoti augalui. Kalio trąšos esant aukštai temperatūrai ir mažai drėgmės iš judrių formų pereina į augalams neprieinamas formas. Kalio trūkumą išduoda džiūstantys ir besiraukšlėjantys lapų kraštai. Populiariausios kalio trąšos yra kalio magnezija ( kalio ir magnio sulfatas). Kalio magnezijoje yra 26 - 28 K2O ir 11 - 12 MgO. Ji yra brangesnė nei Kalio Chloridas, tačiau daugumas augalų nemėgsta kalio druskos. Kalio chloridu galima tręšti iš rudens. Per žiemą augalams nepatinkantis chloras kiek išgaruoja. Normos skaičiuojamos kiekvienai kultūrai atskirai ir atsižvelgiant į dirvožemio situaciją.
Fosforas yra trečia augalams itin svarbi mineralinė medžiaga. Jis savarbiausias augalui dygstant. Taip pat nuo fosforo priklauso cukraus ir krakmolo gamyba. Fosforas svarbus formuojantis žiedynams, vaisiams ir šaknims. Jei ankstyvoje augimo stadijoje trūksta fosforo pasekmes sudėtinga ištaisyti vėlesnės vegetacijos metu. Fosforo trūkumas dažniausiai pasireiškia lapų raudonėjimu. Lapai smulkėja. Bulvėms lapai tampa tamsiai žali.Obelų ūgliai būna trumpi ir ploni. Lapkočiai ir apatinėse jų pusėse gyslos įgauna rausvą atspalvį. itin trūkstan spalva būna rausvai violetinį atspalvį. Spalva agali išsiplėsti visame lape ir jis nukrenta anskčiau. Populiariausia fosforo trąša yra superfosfatas. Jis turi 19 -20 procentų gerai įsisavinamo fosforo ( P2O5). Kiekis paskaičiuojamas kiekvienai kultūrai atskirai priklausomai kiek augalai sunaudoja fosforo. Taip pat įvertinant fosforo kiekį dirvoje.
Kalcis labai svarbus šaknų gyvybinėms funkcijoms. Trūkstant kalcio nustoja augti mažosios šaknys ir šakniaplaukiai nuo kurių labai priklauso mineralinių medžiagų ir vandens įsisavinimas. Magnio trąšos svarbios fotosintezės procese, magnis svarbi chlorofilo sudėtinė dalis. Jis aktyvina fosforo įsisavinimą. magnio dažniausiai trūksta smėlinguosese ir rūgščiuose dirvožemiuose, durpynuose. Kalcis trukdo įsisavinti magnį. Jis svarbiausias šakniavaisiams ir bulvėms. Magnio trūkumo požymis lapų blyškėjimas nuo vidurio. Boras labai svarbus augalų mikroelementas. Nežiūrint į itin mažus jo kiekius nuo boro priklauso augalo vystymasis. Obuolių odelė trūkinėja ir obuoliai supūna. Runkeliai sukaupia mažiau cukraus, Bulvėse būna mažiau krakmolo. Trūkstant boro trūkinėja vaisių žievelės. įsimeta puvinys kuris persiduoda ir kitiems vaisiams.
Dirvos kalkinimas ( kalcio įterpimas ir dirvos šarminimas) nėra tręšimas. Tačiau labai svarbus procesas pagerinant įsisavinti trąšas. Kalkintose dirvose suaktyvėja trąšas skaidančių mikroorganizmų veikla. Išjudinami elementai prieš tai surakinti netirpiuose junginiuose. Kompleksinės NPK trąšos tai azoto, fosforo, kalio ir įvairių mikroelementų mišiniai. Šie elementai gamykloje sumaišomi vienoje granulėje nustatytomis proporcijomis. Jos žymimos pagal šių elementų koncentracija. Aplinkos ir dirvožemio sąlygos labai įtakoja mineralinių medžiagų įsisavinimą. Mažoje ir aukštoje temperatūroje mineralinės medžiagos sunkiau įsisavinamso. Optimali mineralinių medžiagų įsisavinimo temperatūra apie 20 laipsnių. Taip pat labai nulemia dirvos drėgnumas.
Kiek skiriasi pavasarinis jaunų ir senų vaismedžių tręšimas. Jauniems ir nederantiems medeliams pavasarį pakanka azoto trąšų.Stebima kaip vaismedžiai auga. Jei ūgliai stiprūs beriama mažiau, jei silpnesni daugiau. Vidutiniškai medeliui beriama apie 80- 100 g gryno azoto. Jei daugiau tręšiama reikėtų tręšti kelių savaičių bėgyje. Brandiems derantiems vaismedžiams azoto reikia parintki atsargiau. Dažnai pjaunama veja metama po medžiais. Kalis gali būti nenaudojamas jauniems ir nederantiems medeliams. Derantiems vaismedžiams tai svarbiausia trąša. Kalio norma skaičiuojama pagal pernykštį ir numatoma derlių. Jei obelis užaugina apie 100 kilogramų obuolių augalui reikėtų apie 150 g gryno kalio. Tręšiant kalio magnezija magnio turėtų pakakti magnio. Magnio dažniausiai trūksta jaunesniems augalams nes jis išsiplauna į gilesnius sluoksnius ( 40- 60 cm) kur jauno vaismedžio šaknys nepasiekia. Fosforas nėra labai būtinas brandiems ir derantiems vaismedžiams. Žalioje sausoje masėje turėtų būti 0,13- 0,2 procento fosforo. 100 kg obuolių sunaudoja apie 100g fosforo.
Turint daugiau patirties verta pačiam maišyti skirtingas trąšas. Tai leidžia vos ne kiekvienam augalui individualiai pritaikyti mineralinių elementų proporcijas. Daržui svarbu palaikyti aukštą humuso kiekį. Pagrindiniai elementai laikosi humuse ir organikoje. Humusas palaikomas įterpiant durpes arba vejos mulčių, kompostą. Geriausiai veiks kompostas jo įterpiant apie 10 kilogramų 1 kvadratiniam metrui. Azoto kiekiai skirtingi skirtingoms kultūroms. Daugiau, apie 30g kvadratiniam metrui įterpiama kopūstams, porams, burokėliams. Apie 20 g kvadratui morkoms, bulvėms. Apie 15 g kvadratiniam metrui svogūnams, braškėms. Pagrindinis tręšimas kalio ir fosforo trąšomis būna rudenį.
Tręšimo nauda ir organinių trąšų kokybė
Azotas atsakingas už spartų augalų augimą. Tačiau pernelyg didelis azoto kiekis įtakoja lapų augimą, kas vėliau atsilieptų neigiamai vėlesniuose augimo laikotarpiuose. Didelis azoto kiekis mažina javų atsparumą išgulimui. Fosforo trąšos pagrinde tręšia iš rudens. Pavasarį tręšiamos prieš sėją. Tręšimo nauda Nustatyta, kad tinkamai tręšiant mėšlu, srutomis ir kitomis organinėmis trąšomis, dirvožemyje suaktyvėja fermentų veikla, o herbicidai greičiau pasiekia piktžoles. Be to, dukart pagausėja bakterijų ir aktinomicetų, iki 30 proc. - sliekų. Mėšlas ypač vertingas rūgščioms dirvoms. Kalkinimas pašalina augalams žalingą rūgštingumą, pagerina agrochemines ir fizikines savybes, tačiau neatstoja tręšimo organinėmis trąšomis. Priemolio dirvos tampa puresnės, susidaro palankios sąlygos prie augalo šaknų patekti orui, vandeniui. Smėlio dirvos būna rišlesnės, geriau sulaiko drėgmę. Sistemingai tręšiant organinėmis trąšomis, mažėja dirvos rūgštingumas. Organinės trąšos skatina humuso susidarymą. Juo dirvoje virsta net 4-10 proc. mėšlo. Tręšiant bekraikiu mėšlu humuso kaita nedidelė. Veiksmingesnis šiaudų kraiko mėšlas. Durpių kraiko mėšlo poveikis didesnis dirvai, ne augalams. Mūsų dirvose humuso yra vidutiniškai 0,8-3,5 proc. (1,44-2,33 proc.), mažiausiai - smėlio ir rūgščiose dirvose. Molis ir priemolis humusingiausi.
Įvairaus gyvulių mėšlo cheminė sudėtis nevienoda, priklauso nuo daugelio veiksnių (pavyzdžiui, pašaro, kaupimo ir laikymo būdų). Kokybę geriausiai nusako anglies ir azoto santykis. Šviežiame mėšle jo santykis yra 30 : 1; perpuvusiame - 20 : 1. Amoniakinio azoto daugiausia vištų ir kiaulių mėšle. Visos organinės trąšos dirvą ir augalus praturtina nemažu kalio, fosforo, magnio, kalcio, mikroelementų (geležies, cinko, mangano, vario, boro, molibdeno) kiekiu. Tręšiant galvijų mėšlu, kiaulių srutomis, į dirvą patenka nedaug kalcio. Daugiau šios medžiagos yra vištų, kalakutų mėšle. Arklių ir avių mėšlas sausesnis, ilgai irdamas išskiria didelį kiekį šilumos. Galvijų ir kitų naminių gyvulių mėšlas drėgnesnis, mažiau įkaista. Labai greitai dirvoje mineralizuojasi paukščių mėšlas. Jo sudėtyje yra gausu šlapalo rūgšties, kurią aerobinės bakterijos paverčia amonio formos azotu, o paskui keičia iki nitratinio azoto. Augalai greitai pasisavina maisto medžiagas. Dar viena teigiama paukščių mėšlo savybė - jame nėra piktžolių sėklų. Tinkamai laikant vištas, 100 kg mėšlo susikaupia 4-5 kg azoto, 3-4 kg fosforo, 2-3 kg kalio. Žąsų ir ančių mėšlas mažiau vertingas. 1 t mišraus kraikinio mėšlo (toks dažniausiai būna ūkininkų ūkiuose), turinčio apie 22 proc. sausųjų medžiagų, yra maždaug 5 kg azoto, 2,1 kg fosforo, 4,7 kg kalio. Gausu ir mikroelementų, mangano, cinko ir vario, mažiau molibdeno. Azoto randama tiek tirštojoje, tiek skystojoje mėšlo dalyje. Augalai azotą lengviausiai pasiima pasisavina iš skystosios dalies. Tirštų išmatų ir kraiko azoto junginiai pasisavinami tik įvykus mineralizacijai. Kiaulių ir galvijų mėšlo mineralizacija vyksta lėčiau, todėl azoto iš dirvožemio išplaunama mažiau, o maisto medžiagų susikaupia daugiau. Bekraikis mėšlas, palyginti su kraikiniu, mineralizuojasi sparčiau ir padidina azoto migraciją į gilesnius dirvos sluoksnius. Iš jo fosforą augalai pasisavina lengviau negu iš mineralinių trąšų. Pirmaisiais metais šios medžiagos iš mėšlo paimama iki 45 proc., o iš mineralinių trąšų - tik apie 15-20 %. Kalio daugiausia randama skystojoje mėšlo dalyje. Galvijų ir kiaulių mėšle mineralinių medžiagų mažiau nei sausose arklių ir avių išmatose. Azoto daugiausia avių, fosforo ir kalio - avių ir arklių, kalcio - avių ir galvijų mėšle. Kiaulių mėšlas šio elemento kiekiu lygiavertis galvijų mėšlui. Kalio kiekiu jis gerokai lenkia pastarąjį, o fosforo kiekiu atsilieka. Mėšlo vertė labiausiai priklauso nuo kraiko rūšies ir kiekio. Jei naudoti šiaudai ar durpės, gaunama vertinga trąša, jei pjuvenos - prastesnė. Triušių mėšlo sudėtis panaši į vištų. Jame yra 15-20 proc. augalams naudingų medžiagų. Palyginti su karvių mėšlu, triušių mėšle yra 1,6-1,8 karto daugiau sausųjų medžiagų, dukart daugiau fosforo ir 1,4-1,5 karto daugiau kalio. Svarbiausia, kad organinėse trąšose nėra chloro junginių. Tai labai gera trąša chlorui jautriems augalams. Be to, dirvožemis ir vanduo neužteršiami šiuo biogeniniu elementu.
tags: #meslo #raugas #gelems #naudojimas