Kulinarinė kelionė po pasaulį: receptai su tarptautiniais žodžiais

Maistas yra ne tik būtinybė, bet ir kultūros, tradicijų bei istorijos atspindys. Kelionės po pasaulio šalis dažnai neatsiejamos nuo vietinės virtuvės pažinimo. Tačiau net ir neišvykstant iš namų, galima leistis į kulinarinę odisėją, išbandant įvairių šalių patiekalus. "Geras skonis" dažnai rašo apie įvairių šalių virtuves ir gurmaniškas keliones, tad panagrinėkime keletą receptų, kuriuose gausu tarptautinių žodžių, leidžiančių pajusti pasaulio skonius.

Šventės ir skoniai: gastronomijos festivaliai

"Geras skonis" dažnai rašo apie įvairių šalių virtuves ir gurmaniškas keliones. Šį kartą daugiausia dėmesio skyrėme gastronomijos šventėms, vykstančioms įvairiose pasaulio šalyse.

  • Oktoberfest (Vokietija): Šis 16 dienų festivalis, rengiamas rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje Miunchene, Vokietijoje, yra vienas didžiausių renginių pasaulyje. Tai didžiulė mugė, į kurią kasmet atvyksta kone šeši milijonai žmonių. Pagrindinis festivalio akcentas - alus. Kiekviena šventė prasideda jau įprasta tradicija: miesto meras į viršų pakelia medinę statinaitę alaus ir sušunka: „Atkimškime statines!“ (vok. O'zapft is!). Festivaliui užraugiama specialaus alaus OctoberFest, kuris yra šiek tiek tamsesnis ir stipresnis nei įprastai. Jis pilstomas į vieno litro bokalus, pavadintus „Matas“ (vok. Maß). Tik vietinėms Miuncheno aludėms suteikiamas leidimas jį pardavinėti alaus palapinėse, kuriose gali sutilpti tūkstančiai šventės dalyvių. Pirmasis alaus ragauja Bavarijos ministras pirmininkas.72 proc. visų lankytojų - Bavarijos gyventojai, tačiau ši mugė pritraukia ir begales svečių iš užsienio. Pirmasis Spalio festivalis įvyko 1810 m. spalį karališkojo princo Liudviko ir princesės Teresės vestuvių proga. Tuomet puota truko penkias dienas, o jos pabaigoje buvo surengtos žirgų lenktynės. Kitais metais šventė buvo pakartota, o kiek vėliau festivalis pailgintas ir jį imta rengti dar ne tokiais vėsiais rugsėjo vakarais. Kitos pasaulio šalys pagal Miuncheno modelį taip pat rengia Spalio festivalius.

  • La Tomatina (Ispanija): Didžiausias pomidorų vakarėlis, vykstantis Bunolyje, Ispanijoje, rengiamas kasmet paskutinį rugpjūčio trečiadienį. Dešimtys tūkstančių drąsuolių atvyksta iš viso pasaulio, kad susikautų šimte tonų pomidorų. Norėdami apsisaugoti nuo festivalio padarinių, parduotuvių savininkai, besiruošdami Pomidorų šventei, vitrinas uždengia plastiku. Į pagrindinę miesto aikštę atvežami sunkvežimiai prinokusių pomidorų. Šventės pradžios signalas - vandens patrankų šūvis. Tuomet visą valandą pagal tam tikras taisykles vyksta daržovių mūšis: prieš sviedžiant pomidorą, reikia jį suspausti, į aikštę draudžiama įsinešti butelių, negalima mėtyti nieko kito, tik pomidorus, dalyviams rekomenduojama dėvėti apsauginius akinius. Mūšio epilogas - dar vienas vandens patrankų šūvis, po kurio mėtymasis pomidorais pasibaigia. Šventės pabaigoje gatvėms valyti naudojamos gaisrininkų mašinos. Festivalis trunka savaitę, o naktį prieš pomidorų mūšį dalyviai varžosi tradicinio ispanų patiekalo, ryžių apkepo (paella), gaminimo turnyre. Nėra patikimo šaltinio, nurodančio, iš kur kilo ši tradicija. Vieni teigia, kad tai susiję su protestais prieš Francisco Franco, kiti tvirtina, jog šventė prasidėjo nuo gatvėje vykusio maisto mūšio tarp draugų, treti - jog nepasitenkinę miestiečiai puolė merą su pomidorais miesto šventės metu. Šių dienų Pomidorų šventė - karas, kuriame nėra nugalėtojų, kiekvienas čia dalyvauja norėdamas pasilinksminti. Visas festivalis trunka savaitę, lydimas muzikos grupių pasirodymų, mugių, fejerverkų.

  • Beaujolais Festival (Prancūzija): Pagal Prancūzijos įstatymus lengvas vynas Beaujolais Nouveau, pasaulyje žinomas dėl savo skonio ir istorijos, turi būti išvežamas iš vyndarių tik nuskambėjus trečiojo lapkričio ketvirtadienio dvyliktos valandos dūžiui. Tuomet iš mažų Prancūzijos miestelių ir kaimų daugiau kaip milijonas dėžių vyno Beaujolais Nouveau pradeda savo kelionę per miegančią šalį į Paryžių, iš kurio bus tuoj pat išgabenamos į visas pasaulio dalis. Antraštės skelbia: „Beaujolais Nouveau atvyko!“ (pranc. Le Beaujolais Nouveau est arrivé!). Tai vienas iš įdomiausių vyno ritualų pasaulyje. Beaujolais Nouveau tradicija atsirado kaip vietinis barų ir kavinių fenomenas Lione bei Beaujolais provincijoje. Tačiau netrukus šis ritualas išplito, ir kiekvieną rudenį jauno vyno nekantriai laukiama ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. Šventės, vykstančios priešpaskutinį rudens ketvirtadienį, metu vyno gurmanai ragauja įvairių patiekalų ir, žinoma, mėgaujasi ypatingu Beaujolais Nouveau aromatu bei skoniu.

    Taip pat skaitykite: Atraskite kinišką maistą

  • Gilroy Garlic Festival (JAV): 1978 m. Gilrojaus (Kalifornija, JAV) kolegijos prezidentas Rony Melone’as perskaitė straipsnį apie tai, jog Prancūzijos miestelio Arleux bendruomenė pasiskelbė esanti pasaulio česnakų sostinė, nes jų organizuojamas festivalis pritraukė 80 tūkst. žmonių ragauti vietinės česnakų sriubos. R. Melone tikėjo, jog Gilroy’us yra pasaulio česnakų sostinė, ir nusprendė tai įrodyti. Jis pakvietė Rotary klubo narius pusryčių, kad pademonstruotų, kokia svarbi česnakų pramonė. Pusryčiauti buvo pakviesti ir česnakų augintojai, vežėjai bei perdirbėjai. Šis susitikimas tapo akstinu kasmečiam česnakų festivaliui. Festivalio širdis - Gourmet alėja. Paskutinį liepos savaitgalį didžiulėje lauko virtuvėje gaminami kalmarai su česnakais, česnakais įdaryti grybai, česnakų sumuštiniai, pyragai, kuriuos gaminti padeda būrys savanorių. Savaitgalį trunkančios mugės metu vyksta meninių dirbinių parodos, skamba gyva muzika. Šventė kasmet pritraukia apie 125 tūkst. lankytojų.

  • La Noche de los Rábanos (Meksika): „Ridikėlių naktis“ - viena labiausiai laukiamų švenčių Oaxacos mieste, Meksikoje. Čia kiekvienais metais iš ridikėlių išraižomos ar išpjaustomos įvairios gyvūnų, šokėjų, šventųjų, užkariautojų, karalių figūros. Niekas nežino, kaip ši šventė prasidėjo, tačiau manoma, kad ji kilo 1897 m., kai miesto meras surengė pirmąją ridikėlių meno parodą. „Ridikėlių menininkai“ pradeda savo kūrybos procesą likus trims dienoms iki festivalio, vykstančio gruodžio 23 d., o šventės ryte šio unikalaus meno mokomi vaikai. Įdienojus centrinė miesto aikštė Zocalo prisipildo dalyvių, norinčių varžytis ir parodyti savo neįprastus dirbinius. Laikui bėgant menininkai dekoracijoms ėmė naudoti ir kitas daržoves ar gėles. Vakare skelbiami nugalėtojai, tačiau šventė nesibaigia. Gruodžio 24 d. Zocalo aikštė ir vėl atgyja: joje vyksta eitynės, mugės.

  • Eurochocolate (Italija): Perudžoje, Italijoje, jau keturioliktus metus spalį vyksta kasmetis šokolado festivalis „Europos šokoladas“. Šventės dienomis miestas tampa pasaulio šokolado sostine, didžiule šokolado gamykla. Šokolado mugė populiari ne tik Italijoje - ji sulaukia daugybės šio skanėsto, dar vadinamo „dievų maistu“, mėgėjų iš Europos. Tarptautiniai šokolado gamintojai, šokolado „amatininkai“, - didžiausios šio aštuonių dienų renginio žvaigždės. Krautuvėlės, stendai, įrengti gatvėse ar istoriniuose pastatuose, pripildomi tūkstančių šokolado formų ir skonių. Į festivalį atvykę svečiai gali dalyvauti seminaruose, konferencijose, kursuose ir debatuose bei ragauti restoranuose specialiai paruoštų šokolado patiekalų.

  • Pizzafest (Italija): Rugsėjį Neapolis kelia puotą populiariausio Italijos patiekalo - picos - garbei. Dvi savaites mieste tvyro viliojantis šio patiekalo kvapas. Tai, ko gero, didžiausias picos festivalis pasaulyje, trunkantis net dešimt dienų. Jo metu galima paskanauti įvairių formų ir rūšių picų. Šventės dalyviai stebi picų kepėjų pasirodymus, gatvėse skamba gyva muzika, vyksta šokiai, spektakliai, dar labiau pagyvinantys šventę.

  • La Semaine du Goût (Prancūzija): Tik tikras maistas (priešingybė greitai pagaminamam nesveikam maistui) gali būti šios šventės objektas. Maisto degustacijos savaitė vyksta spalį didžiuosiuose Prancūzijos miestuose. Geriausi virtuvės meistrai, virėjai, ūkininkai, rašytojai ir restoranų savininkai susijungia vardan gero skonio. Maisto degustacijos savaitės metu vyksta daugybe su maistu susijusių renginių, pradedant degustacijomis ir baigiant maisto gaminimu, dirbtuvėmis bei gurmanų parodomis. Čia svarbiausias - mėgavimasis maistu, o daržovės, tokios kaip šparaginės pupelės, bei vaisiai, tokie kaip granatai, garbinami dėl jų jausminės skonio dovanos ir formos. Šventės prioritetas - jaunų žmonių mokymas. 3,5 tūkst. virėjų komanda siunčiama į Prancūzijos mokyklas, kad paskatintų vaikus gaminti skanų ir sveiką maistą. O daugiau nei 400 restoranų siūlo mažų kainų valgiaraštį studentams ir specialius valgiaraščius vaikams. Šventėje siekiama sukurti atmosferą, vadinamą „valgis su kaimynais“ (pranc. des repas entre voisins). Namų savininkai pagamina patiekalą ir padengia stalą gatvėje, kad kiekvienas praeivis galėtų atrasti namuose gaminto maisto teikiamą džiaugsmą. Visi šalies regionai švenčia savo vietinių maisto produktų sėkmę, miestuose atidaromos mugės, veikia maisto gaminimo parodos, dirbtuvės.

    Taip pat skaitykite: Maisto receptai

  • Phuketo vegetarų festivalis (Tailandas): Šis ilgamečių tradicijų festivalis vyksta kasmet devintą kinų kalendoriaus mėnesį Tailande. Be daugybės vegetariško maisto, šventėje, rengiamoje Phuketo kinų bendruomenės, vyksta kinų operos pasirodymai, vaikščiojimo per ugnį ir ašmenimis ritualai. Šventės dalyviai laikosi devynių dienų dvasios valymo dietos. Tikima, kad tik išvalęs savo kūną, žmogus bus pasirengęs „devynių sielų“ apsilankymui.

Gruzijos skoniai: tarp meno ir kulinarijos

„Gruzijos meno ir skonio namai“ Kaune gyvuoja jau 6-us metus. Menotyrą studijavusios K.Baranauskaitės pirminė mintis buvo steigti meno galeriją, tačiau netrukus veiklos sričių padaugėjo. Anot jos, „viskas įgavo visuminį kultūros pavidalą“, kuris aprėpia ir parodas, ir kino vakarus, ir kulinariją. Būtinai skirti dėmesio ir Sakartvelo virtuvei, vaišingumo tradicijoms pašnekovę itin ragino draugai. Ši mintis jai pasirodė artima, mat maistu kaunietė domisi nuo vaikystės, su malonumu gamina. „Daug lietuvių buvę Sakartvele, ragavę vietinių patiekalų, tad norisi jiems padėti atgaivinti tą emociją, su kuria grįžo, supažindinti su maisto gaminimo principais. Gal net ne tiek svarbu maisto gaminimas kaip pramoga - nors tai smagu! - kiek švietimas, paprastų gerų dalykų populiarinimas. Pristatant kartvelų patiekalus man svarbu parodyti, kad iš paprastų produktų galima išgauti skonių dermę, kad nereikia gausybės prieskonių ir sudėtingų gaminimo technikų“, - savo požiūrį pristato kaunietė.

Kartvelų virtuvės ypatumai

Augo su kartvelų patiekalais K.Baranauskaitė gimė mišrioje - graikų kilmės kartvelės ir lietuvio šeimoje. Jos mama iki 25-erių gyveno Sakartvele, o tada atitekėjo į Lietuvą. „Kai mama dar 1965-aisiais čia atvyko, jai buvo labai sunku gaminti kartveliškus patiekalus. Dabar tą daryti žymiai paprasčiau. Aš augau labiau su kartvelų, nei lietuviška virtuve - visos vasaros bėgo ten, keliavo siuntiniai iš mamos gimtosios šalies. Žinoma, mama kiek adaptavo receptus, tačiau pati gaminimo kultūra, supratimas, kaip elgtis su produktais, atėjo iš jos prigimties, iš vaikystės. Mama, abi močiutės supratimą apie maisto gaminimą perdavė ir man. Visada buvau smalsi, žingeidi, norėjau paliesti, užuosti, paragauti. Man patinka ir sekasi gaminti. Gal turiu lengvą ranką?“ - sako K.Baranauskaitė.

Kartvelai tikrai nenori kaskart patiekalo keisti, improvizuoti, jie mėgsta ir puoselėja savo tradicinius patiekalus. Dalyje šalių tradiciniai patiekalai nyksta, mažėja juos gaminančių žmonių, tą daro tik senoliai, mat jaunai kartai rūpi vadinamieji tarptautiniai patiekalai, o Sakartvele, taip pat ir diasporose užsienyje, situacija kita. Kaip sako K.Baranauskaitė, „tradiciniai, baziniai patiekalai yra įdomūs, o kai pagal juos gamini, patiri didelį malonumą. Kartvelai tikrai nenori kaskart patiekalo keisti, improvizuoti, jie mėgsta ir puoselėja savo tradicinius patiekalus“.

Chinkaliai: kalniečių išradimas

Prieš įvardindama žinomiausius patiekalus, K.Baranauskaitė skuba paminėti porą momentų. Pirmiausiai tai, kad visas Užkaukazės regionas yra stipriai persismelkęs gastronominėmis įtakomis iš Artimųjų Rytų. Galima sakyti, kad tie patys patiekalai keliavo ne per vieną šalį ir kiekvienoje jų nusėdo kiek skirtingu pavidalu. Kaip pavyzdį K.Baranauskaitė mini baklavą, kuri kepama ir Armėnijoje, ir Sakartvele, ir Turkijoje, ir Graikijoje. Kitas svarbus momentas - Gruzija sudaryta iš keliolikos regionų, tad kiekviename jų patiekalai skiriasi, anot pašnekovės, „skonių Sakartvele daug, jie yra labai įvairūs“. O jei ir norima daryti apibendrinimus, tenka likti bent jau prie perskyros, jog vienokie yra kalnų patiekalai, kitokie lygumų, mat gamtinės sąlygos, o ir gyvenimo būdas, vienur ir kitur skiriasi.

Taip pat skaitykite: Egzotiški Indijos receptai

Štai chinkaliai yra būtent kalniečių išradimas, juk daržovės kalnuose neauga. „O štai mėsos kalnuose yra - auginamos avys, pagaliau, galima sumedžioti. Tešlai tereikia tik miltų ir vandens. Paprastai tariant, chinkaliai yra dideli koldūnai su mėsos įdaru - aviena, kiauliena. Įdaras gali būti su žalumynais, gali būti be jų, aštresnis arba ne.“

Jei užsisakėte chinkalių restorane, galbūt patys supratote, o gal sulaukėte patarimo, jog storoko galiuko nereikia valgyti. „Gaminant chinkalį iškočiojame delno dydžio paplotėlį, dedame mėsos, tada lipdome koldūno viršų klostelėmis, dar įpilame mėsos sultinio ir sutvirtiname. Kai koldūnai išverda, viduje yra ir mėsa, ir sultinys. Tuomet ranka imate būtent už galiuko, atkandate, išsiurbiate sultinį, o tada valgote mėsą su tešla“, - detaliai pasakoja K.Baranauskaitė ir priduria, jog galiukas pasitarnauja kaip savotiškas „įrankis“. Kaip ir chinkaliai, taip ir daugybė kitų patiekalų Sakartvele valgomi rankomis. O kai patiekalas yra skystesnis, jam valgyti išradingai pasitelkiama duona. „Kur nors šalies provincijoje ar tiesiog mažesniame restoranėlyje stalo įrankių galite ir negauti“, - sako pašnekovė. Dažniausiai mėsos ir pieno produktų kartvelai nemaiš

Beje, kartveliškieji koldūnai chinkaliai gardinami nebent juodaisiais pipirais, grietinės, nors, atrodytų, ji tiktų, prie jų nesiūloma. „Dažniausiai mėsos ir pieno produktų kartvelai nemaišo. Mėsą jie derina su slyvomis, pomidorais, vynu, kitaip tariant, su rūgštimi. O pieno produktai keliauja į sūrį. Tiesa, jei chinkalių liko, kitą dieną jie gali būti pakepti keptuvėje, tada galima valgyti su trupučiu grietinės. Tai lietuviams labai patinkantis variantas“, - šypteli pašnekovė.

Chačiapuriai: ir kasdien, ir per šventes

Dar vienas ikoniškas kartvelų patiekalas yra itin paprastas ir populiarus - tai unikalieji pyragėliai chačiapuriai (išvertus pažodžiui - „duona su varške“). Jei tiksliau, chačiapuris yra pyragėlis su sūriu, jei įdarą sudaro sūris su žalymynais, tuomet skanaujate pchalianį, jei pupelės ir žalymynai - lobianį, jei su mėsa - kubdarį. Šių pyragėlių tešla gali būti pati įvairiausia - mielinė, bemielė, sluoksniuota, kaip lazanijos. „Tai gali būti ir kasdienis patiekalas, ir dedamas ant šventinio stalo. Paprastai jis patiekiamas šiltas. Viskas priklauso nuo konkrečios šeimos, tačiau, sakyčiau, jis kepamas labai dažnai, tikrai yra šeimų, kur ir kasdien. O tie, kas nekepa, skanauja jų su įvairiausiais įdarais chačiapurinėse, kurių, kaip ir chinkalinių, Sakartvele gausu“, - pasakoja K.Baranauskaitė.

Charčio: tiršta sriuba aštrumo mėgėjams

Ryškių skonių ir aštrumo mėgėjai geru žodžiu mini bei patys atkartoti bando ir dar vieną kartvelų patiekalą - tirštą sriubą charčio. Anot pašnekovės, galima sakyti, jog tai pirmasis ir antrasis patiekalas viename. Panaši sriuba-troškinys verdamas ir kitose regiono šalyse, tačiau kartvelai turi savąją versiją. Į šį patiekalą keliauja jautienos krūtininė (arba aviena), ryžiai, svogūnai, česnakai, paprikos, pomidorai, žalumynai (petražolės, salierai, kalendra), juodieji pipirai. Patiekalui aštrumo suteikia būtent pastarieji. Verdant charčio labai svarbu itin gerai išvirta mėsa ir sultinys. Beje, Megrelijos regione ryžiai šiame patiekale keičiami maltais graikiniais riešutais, kurie suteikia itin savitą skonį.

Įdomu, jog graikiniai riešutai Sakartvele figūruoja tokioje daugybėje patiekalų, jog juos, taip pat granatus, žalumynus ir prieskonius, K.Baranauskaitė įvardija kaip kertinius Sakartvelo virtuvės akmenis.

Baklažanas: daržovių karalius

Skaniuosius chinkalius Gruzijoje išrado kalniečiai, o lygumoms, kur derlius imamas ir kelis kartus per metus, kartvelai gali dėkoti už daržovių gausą. Tikru daržovių karaliumi pašnekovė įvardija gražuolį baklažaną. Juos kartvelai gamina itin įvairiai ir skaniai, jie moka su šia daržove meistriškai apsieiti. Daržoves patiekalams kartvelai pjausto stambiai, taip jos išsaugo savo skonį. „Juk baklažanas godus - itin sugeria riebalus. Jų jam šiek tiek reikia, tačiau suvaldyti, kiek, jau yra meistrystė. Kartvelai tą moka ir ruošia visą patiekalų spektrą. Tai gali būti užkandžiai, kaip suktinukai, įdaryti sūriu, arba jie tiesiog pakepa baklažanus ant grilio su trupučiu aliejaus. Aišku, ruošiami ir rimtieji patiekalai, kaip, tarkime, vasariškas ajapsandalis, kuriam reikia baklažanų, svogūnų, porų, morkų ir daug žalumynų. Beje, daržoves patiekalams kartvelai paprastai pjausto stambiai, taip jo…

Šiuolaikinės tendencijos: maistas ir mada

Vos prieš 24 valandas maisto kultūros lyderį, inovatorių, kulinarinių laidų, knygų autorių ir prodiuserį Alfą Ivanauską pasiekė džiugi žinia - net dvi jo šiemet išleistos knygos yra nominuotos kulinariniams „Oskarams“ „World Gourmand Cookbook Awards“ apdovanojimuose. Knyga KAKĖ MAKĖ. VIRTUVĖJE SU ALFU pateko tarp penkių pasaulyje geriausių knygų dvejose kategorijose: „Europoje žinomo virtuvės šefo knyga“ bei „Iliustracijos“. Dviem „Oskarams“ nominuota ir neseniai prekyboje pasirodžiusi (iškart internete perkamiausia knyga tapusi) su kūno rengybos čempionu Pauliumi Ratkevičiumi kurta knyga NORIU VALGYTI SVEIKAI, BET SKANIAI. Ji - tarp penkių geriausių „Kūrybiškumo ir inovacijų“ bei „Sveikatos“ kategorijose.

„World Gourmand Cookbook Awards“ - tarptautiniai apdovanojimai, skirti maisto ir gėrimų knygoms, žurnalams, autorinėms kulinarinėms iniciatyvoms bei kitoms su gastronomija susijusioms publikacijoms. Šie prestižiniai ir didelę įtaką kulinarinei bendruomenei turintys apdovanojimai įkurti 1995 metais ir dažnai vadinami maisto knygų „Oskarais“. Šiemet apdovanojimų ceremonija vyks liepos 25 dieną Lisabonoje (Portugalijoje).

Alfas Ivanauskas teigia: „Labai džiaugiuosi. Tai yra pasaulinio lygio įvertinimas, svarbus ne tik man asmeniškai, ne tik mano komandai, bet ir - nesikuklinsiu - visai Lietuvai, lietuviškų knygų auditorijai. Man nepaprastai gera, kad tokia maža šalis yra matoma ir girdima visame pasaulyje ir gali lyderiauti ne tik sporte, kine, lazerių pramonėje, bet ir gastronomijoje. Esame įdomūs, išradingi ir kūrybingi, darbštūs ir disciplinuoti - pasaulis tai mato ir vertina. Ir net kalba, kurios tarptautinio konkurso vertintojai nesupranta nė žodžio, nėra kliūtis būti pastebėtiems tarp kitų 40 000 konkurse dalyvaujančių knygų. O mes toliau kuriame įdomius projektus ir net tada, kai, regis, jau viskas sukurta, randame kuo nustebinti. Po savaitės pasaulį išvys mano naujas kūrinys - unikali knyga, kuri, neabejoju, nustebins ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinę rinką“.

Sandra Kalėdienė taip pat džiaugiasi bendro projekto su Alfu sėkme ir ragina patiems įsitikinti knygos KAKĖ MAKĖ. VIRTUVĖJE SU ALFU IVANAUSKU kūrybiškumu, iliustracijų grožiu ir turinio unikalumu: „Artėjančios gražiausios metų šventės visus kvies prie bendrų stalų, o virtuvėse pakvips magija. Leiskite sau ir vaikams eksperimentuoti, patirti gaminimo džiaugsmą ir kurti bendrus prisiminimus, kurie išliks visam gyvenimui. Ši unikali, interaktyviais kulinariniais vaizdo įrašais papildyta knyga su QR kodais itin tinka šiuolaikinei šeimai, o įvairiapusiai knygos receptai skatina skleistis ne tik skonio, bet ir fantazijos receptoriams. Ar kada teko ragauti valgomopopieriaus? Ar tikriausio valgomo sniego? Alfas ir Kakė Makė pakvies tą išbandyti.“

Tai - ne pirmieji „World Gourmand Cookbook Awards“ apdovanojimai, kuriuose Alfo Ivanausko kūryba įvertinta ypatingu dėmesiu. 2022 metais knyga „Malda Skoniui“ pateko į „World Gourmand Cookbook Awards“ geriausių kulinarinių knygų TOP 10 ir buvo nominuota už inovatyvumą bei kūrybiškumą. 2016 metais „World Gourmand Cookbook Awards“ knyga „7 ingredientai vaikams“ tapo nacionaline laimėtoja „Inovacijų ir geriausio dizaino kategorijoje“. 2015 m. žurnalas „Kulinarinis kosmosas“ „World Gourmand Cookbook Awards“ komisijos įvertintas kaip geriausias kulinarinis žurnalas visame pasaulyje.

Amerikos virtuvė: tarp greito maisto ir įvairovės

JAV didelė šalis, imigrantų šalis, į kurią suvežtos viso pasaulio kulinarinės tradicijos, kurios čia keitėsi ir pildėsi kuo nauju. Kai kuris amerikietiškas maistas pasaulyje toks dažnas, kad net nelaikome to kažkokia ypatinga virtuve - bet už įprastų patiekalų slypi daugiau. Be to, įvairiuose JAV regionuose sukurta tik ten būdingų patiekalų. Beveik visas Amerikos greitas maistas priklauso vienai iš šių versijų.

Greitas maistas: klasika ir variacijos

  • Mėsainiai (burgeriai). Kas jų nežino? Apvali perpjauta bandelė ir įvairūs ingredientai viduje. Klasikiniai variantai - mėsainis (“hamburger”, su mėsa) ir sūrainis (“cheeseburger”, su mėsa ir sūriu), bet kiekvienas restoranas ar jų tinklas greta šių dar prikuria papildomų savo versijų, su visokiom daržovėm, padažais, kitokiom mėsom ir t.t. „Klasikinės“ versijos būna greito maisto tinkluose, bet visokiuose prabangesniuose restoranuose / burgerinėse dažniausiai rasi tik ypatingesnius “autorinius” variantus, kurie neretai tokie “stori”, kad neapžiosi. O tų burgerinių būna visokių - nuo pigiausių iki prabangiausių. Pirmosiose burgeriai visada valgomi rankomis, jie nusiperkami prie kasos, o antrosiose jau neretai atneša ir įrankius, aptarnaujama prie staliukų. Tradiciškai burgeriai patiekiami su bulvėmis fri (jos įeina į kainą rba yra “kompleksai” su jomis).

  • Submarinas. Pailgas sumuštinis, į kurį pridedama įvairiausių ingredientų ir daržovių (neretai itin daug). Submarinai būna šildyti ir nešildyti: JAV daug populiariau nei kur kitur valgyti ir nešildytus, ištisi restoranai į tai orientuojasi (pvz. “Jimmy John’s”). Unikali submarino versija - Philly Chease Steak su gausiai mėsos, atsiradęs Filadelfijoje.

  • Reubenas. Tai tarsi mėsainis, kur vietoje batono - kiek tamesnės duonos riekės. Viduje - mėsa ir rauginti kopūstai. Dažnai patiekiamas kartu su raugintais agurkais šalia. Išrastas žydų, pagal vieną versiją, į Ameriką emigravusio litvako - gal todėl ingredientai kiek primena Lietuvos ir apylinkių virtuvę, nors rezultatas kartu yra labai amerikietiškas. Reubenai būna kai kuriuose greito maisto tinkluose (pvz.

  • Beigelis. Žydų į Ameriką atvežtas didelis riestainis iš mielėmis kildintos kvietinių miltų duonos. Būna patiekiamas ir atskirai, bet dažnai valgomas kaip sumuštinis ar mėsainis su sūriu, lašiša ir pan.

#

tags: #maisto #receptas #su #tarptautiniais #žodžiais

Populiarūs įrašai: