Magiški kiaušiniai: sudėtis, tradicijos ir reikšmė

Pokalėdinis mėsiedo laikotarpis, besitęsiantis iki Užgavėnių, yra slenkstis į vis ryškėjantį pavasarį. Šis metas liaudies kalendoriuje - piršlybų ir vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų baigiasi. O po Velykų, atskubėjus pavasariui, prasideda naujų darbų metas.

Užgavėnės: tarp žiemos ir pavasario

Užgavėnės - tai ne šventė, o išskirtinė metų diena, užbaigianti pokalėdinio mėsiedo linksmybes. Rytojaus dieną po jų prasideda priešvelykinis pasninkas. Ši šventė neturi pastovios datos, nes priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės dienos, todėl, kaip ir Velykos, kasmet švenčiama vis kitu laiku - tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos. Šiemet, jei Velykos bus švenčiamos balandžio 8 d., Užgavėnės bus vasario 20 d. (7 savaitės prieš Velykas).

Liaudiškuose Užgavėnių papročiuose persipina senosios pagoniškosios ir krikščioniškosios tradicijos. Rytų ir Pietryčių Lietuvoje dar mūsų amžiaus pradžioje žmonės savitai pažymėdavo tris paskutiniąsias mėsiedo dienas - sekmadienį, pirmadienį ir antradienį (įprastą Užgavėnių dieną). Visi kalendorinių švenčių (ne tik Užgavėnių) papročiai ir tradicijos yra susiję su žemdirbyste ir valstiečio ūkiu, ir visi jie turi bendrą prasmę bei tikslą - pirmiausia, užtikrinti gerą derlių, gyvulių produktyvumą ir gerą prieauglį, gerą sveikatą, šeimos pagausėjimą, sėkmingas vedybas, santarvę ir sėkmę visuose kituose reikaluose.

Užgavėnių stalas: nuo mėsos iki blynų

Ant Mažosios Lietuvos miestelėnų Užgavėnių stalo puikuodavosi įvairios rūkytos mėsos. Tikėta, kad jei visus metus nešiosiesi užantyje mazgelyje pasirišusi Užgavėnių valgių likučių, tai vištos bus dėslios ir raganos nepakenks. Šiuo atveju išryškėja tikėjimas stebuklinga Užgavėnių valgių puotos likučių (kaip ir Kūčių vakarienės) galia. Pavyzdžiui, Tverečiaus apylinkių žmonės tikėjo, kad „nors truputį mėsos palikus, pelės rūbų nekapos“. Kitur Lietuvoje manyta, kad Užgavėnių valgių likusiais riebalais prieš pirmąjį pavasarinį arimą patepus žagrės noragus, jau suartoje dirvoje usnys neželsiančios. Jeigu tokiais taukais ištepsi kojas ir rankas bei jų nenusiplausi iki pat pelenų dienos ryto, tais metais gyvatė neįkąs. Karštai rūkyta šoninė - mėgiamiausias būrų (lietuvininkų) Užgavėnių valgis.

Pagrindiniai tais laikais lietuvių naudoti riebalai - kiaulienos taukai, lašiniai, o kiaulė kadaise buvo dievams aukojamas gyvulys, vaisingumo, gero derliaus simbolis. Kita vertus, mitologija liudija glaudų kiaulės ryšį su mirusiųjų pasauliu, vadinasi, ir su parama gyvųjų darbams. Tad noragų ištepimas galėjo būti transformuota aukojimo žemei forma.

Taip pat skaitykite: Stebuklai ir magiški kiaušiniai

Blynai su įvairiais mirkalais - pagrindinis lietuvių Užgavėnių valgis. Ypatingas dėmesys per Užgavėnes yra skiriamas sočiam valgymui. Sotumas turėjo lemti gerus metus. Švenčionių šeimininkės per visas tris Užgavėnių dienas - sekmadienį, pirmadienį ir antradienį - virdavo riebią putrą iš ruginių miltų raugalo ar burokų rasalo, skirto užsisrėbti gausiai valgomus blynus tam, kad „daržovės geriau derėtų“.

Tverėčėnai sekmadienį valgydavo mėsos tris kartus, pirmadienį šešiskart, o antradienį - dvylika. Švenčionių apylinkėse sekmadienį šešis, pirmadienį aštuonis, o antradienį, kaip ir visur, - dvylika kartų. Visus valgymo kartus reikėdavo prisivalgyti sočiai - „būsi sotus ir riebus visus metus“. Lietuviški mieliniai sklindžiai su medumi - žymiausias Užgavėnių gardėsis.

Valgymo kartai (dažnumas) visoje Lietuvoje būdavo reglamentuojami. Užgavėnių antradienį kai kur būdavo valgoma septynis kartus (Liškiava), kitur - devynis (Utenos apylinkės), bet dažniausia dvylika kartų. Šiuo atveju vėlgi turime reikalą su archaiškojo Mėnulio kalendoriaus atbalsiais, kol įsitvirtina Saulės kalendoriaus dvylikos mėnesių pagerbimas.

Ritualiniai patiekalai per Užgavėnes visoje Lietuvoje buvo kiauliena ir blynai. Mažojoje Lietuvoje - aviena, blynai ir šiupinys. Vieni etnografai teigia, kad blynai, kaip Užgavėnių apeiginis valgis, siejamas su blogosioms jėgoms neprieinamos uždaros erdvės, kitų - su atgimstančios Saulės idėja. Tverečėnų paskutinis valgis per Užgavėnes būdavo kiaušinienė. Čia galima pastebėti kiaušinio, kaip vaisingumo simbolio, gyvybę slepiančio daikto ryšį su pavasario švenčių, kur kiaušinis tampa pagrindiniu ritualiniu maistu, papročiais. Vėlesniais laikais šis paprotys aiškintas, nors ir su magijos potekste, bet labai paprastai - „kad vištos būtų dėslios“. Žemaičiai per Užgavėnes gamina sotų savito skonio ir aromato šiupinį.

Paskutinės Užgavėnių dienos vakarienė iš esmės buvo ritualinė: tai buvo tarsi paskutinis valgymas užbaigiant žiemą ir pradedant pavasarį. Rituališkumas apsireiškia to valgymo karto sąryšiu su mirusiųjų protėvių pagerbimu. Štai Šeduvos, Tverečiaus apylinkėse ir kitur, pavalgius Užgavėnių vakarienę, šeimos tėvas iškilmingai tardavo: „Tegul bus Dievui ant garbės už visas vėles skaistykloje kenčiančias. Mes užsigavėsim, tegu užsigavi (liaujasi) mūsų bėdos ir nelaimės“. Taigi šis ritualinis valgymas - užsigavėjimas - buvo suprantamas ir kaip šeimos bendravimas su savo mirusiaisiais bei pasidavimas jų globai.

Taip pat skaitykite: Kiaušiniai: laisvėje laikomos vs. narvuose laikomos vištos

Apeiginis maistas ir jo valgymo tradicijos turi labai didelę reikšmę ir kitų Europos tautų papročiuose. Daugelis tautų apeiginio maisto likučius saugodavo visus metus ir panaudodavo ypatingais atvejais: kokių nors svarbių darbų pradžioje, stichinių nelaimių metu ir kitais svarbiais atvejais. Kitos krikščioniškos tautos, kaip ir lietuviai, nuo Užgavėnių iki Velykų laikydavosi pasninko, t. y. draudimo valgyti gyvulinės kilmės maistą.

Magiška maisto reikšmė yra labai persipynusi. Iš pagoniškų laikų ir krikščionybės magiška maisto reikšmė ir vaišių stalo sudėtis buvo skirta tam pačiam tikslui, kaip ir per kitas kalendorines šventes: užtikrinti žmogaus gyvenimą, sustiprinti žemės ir gyvulių produktyvumą, sustiprinti šeimos gerovę.

Matome, kad sotus valgymas žmonėms buvo ne vien malonumas, bet turėjo ir simbolinę (dalykinę) prasmę. Labiausiai tai pasireiškia keičiantis metų laikams (esant metų virsmui) - per Kalėdas, Užgavėnes, Rasos šventę… Per šias šventes buvo stengiamasi paruošti ne tik gausų stalą, bet ir kaip nors jį įtvirtinti namuose, išsaugoti jį ateičiai. Dėl to maistas buvo aprūkomas dūmais, šlakstomas švęstu vandeniu. Šie papročiai žinomi visoms Europos tautoms, nes jie į krikščionybę atėjo iš antikos laikų.

Europos tautos išlaikė ir senų papročių, pavyzdžiui, prirakinti šventinį stalą grandine (austrai, lenkai-mazoviečiai, čekai, slovakai) arba apjuosti stalą šiaudu pyne (lenkai ir slovakai). Tai magiško rato įvaizdis, o šiaudai - derlingumo simbolis. Ypatingą reikšmę turėjo ir magiški valgių skaičiai - 3, 7, 9, 12. Šie skaičiai magiškais laikomi ne vien europiečių. Visos Europos tautos turėjo Užgavėnių vakarienės specifinius pavadinimus, susijusius su sotumu, daugybe riebalų: „dosnus vakaras“(čekai), „abžorų vakarienė“ (slovakai), „ligota vakarienė“ (austrai), „vakaras su pilnu skrandžiu“ (vokiečiai), „mėsinė vakarienė“, „storulių vakarienė“, „riebioji vakarienė“ ir kt. Smarkiai apkrauti stalą, tai gana vėlyvas paprotys. Juo norima parodyti, kas tais metais buvo užauginta, o daugelis valgių buvo vartojami ir kasdienybėje. Žmonės manė, kad gausūs valgiai yra kitų metų derlingumo ir vaisingumo pagrindas.

Tradiciniai Užgavėnių valgiai

Užgavėnių valgiai pagal J. Kudirką: Užgavėnes švęsti pradėdavo ketvirtadienį, jį vadino „riebiu ketvergu“. Nuo tada jau valgydavo pavakarius. Maistas buvo itin riebus - blynai - pietums, mėsa - pavakariams, sriuba - vakarienei. „Riebųjį penktadienį“ mėsos neduodavo, nes tai pasninko diena, bet pieniškus patiekalus valgė net penkis kartus.

Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti trupininį pyragą

Tradiciniai valgiai:

  • Šiupinys
  • Kopūstai
  • Vėdarai
  • Blynai (miltiniai ir bulviniai)
  • Dešros
  • Pyragaičiai
  • Kunkis

Užgavėjimo laikas paprastai yra pusiaunaktis.

Šiupinys - senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas, pats senoviškiausias. Ypatinga reikšmė teikiama kiaulės uodegai. Sakoma, kad tas, kas ją šiupinyje pirmasis suras, pirmas ir žmoną ves. Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, į jį pridedama įvairių prieskonių.

Kiunkė (sutinė, šutynė) - šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama kol bulvės gerai išverda. Po to sudedami prieskoniai ir patiekalas jau paruoštas. Tuo atveju, kai mėsa iš anksto jau gerai išvirusi, ji kartu su sultiniu sudedama ant išvirusių bulvių ir dar kiek pašutinama.

Blynai. Tradiciniai - mieliniai. Kartais į jų tešlą įplakdavo kiaušinių. Rūgštūs blynai („ponpočkos“). Kepdavo iš mielinės, apie parą raugintos tešlos. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje. Spurgos („pampuškos“ - Pakruojo apyl., „kropeliai“ - Šakių r., Žvirgždaičiai) - raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.

Šaltiena - tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo Kalėdinių skerstuvių.

Kopūstai - labai riebus patiekalas, verdamas su dešra arba mėsa Užgavėnėms visoje Lietuvoje. Valgomi per pusryčius ir pavakarius.

Lakštiniai arba kruopos - paskutinis mėsiedo valgis, pieniškas. Valgomas prieš vidurnaktį, ,,kai mėsa jau nebelenda“. Grūdai (rugių, kviečių), virti taukuose ir nusausinti. Juos valgė dar ir po karo (Mosėdžio, Skuodo apyl.).

Miežinis alus. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų. Žiūrėdavo, kad nenusistotų, būtų smarkus, aštraus skonio ir kvapo. Alumi vaišindavo svečius, gurkšnodavo patys šeimininkai, ypač senieji, jau nebesuspėjantys su užgavėnininkais vaikščioti, besipasakodami apie savo jaunų dienų Užgavėnes.

Per Užgavėnes būtinai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo tai apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Višakio Rūdos apyl. nuo Užgavėnių likus kad ir mažam mėsos gabalėliui, jį įlydydavo į taukus. Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanom buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams.

Užgavėnių vakarienei maistą ruošdavo dar su šviesa - buvo manančių, kad kas per Užgavėnes anksčiau pavakarieniaus, tas anksčiau rugius nusipjaus, visus metus duonelės nepritrūks. Tik ne jaunimas. Ne vienas jų dubenį su Užgavėnių pabaigtuvių valgiu- lakštiniais - apglėbdavo jau gaidžiams pirmą giesmę nugiedojus.

Kiaušiniai Užgavėnių tradicijose

Tverečėnų paskutinis valgis per Užgavėnes būdavo kiaušinienė. Čia galima pastebėti kiaušinio, kaip vaisingumo simbolio, gyvybę slepiančio daikto ryšį su pavasario švenčių, kur kiaušinis tampa pagrindiniu ritualiniu maistu, papročiais. Vėlesniais laikais šis paprotys aiškintas, nors ir su magijos potekste, bet labai paprastai - „kad vištos būtų dėslios“.

Kiaušinis - tai gyvybės simbolis, naujo ciklo pradžia. Jo buvimas ant Užgavėnių stalo simbolizuoja pavasario atėjimą ir gamtos atgimimą. Tikėta, kad valgant kiaušinius per Užgavėnes, užtikrinamas geras vištų dėslumas visus metus.

Kiaušinienės receptas (pavyzdys)

Nors receptų yra daugybė, pateikiame vieną iš galimų variantų:

Ingredientai:

  • Kiaušiniai
  • Lašiniai arba šoninė
  • Svogūnai
  • Druska
  • Pipirai

Gaminimas:

  1. Supjaustykite lašinius arba šoninę kubeliais ir pakepinkite keptuvėje.
  2. Sudėkite smulkintus svogūnus ir kepkite, kol jie suminkštės.
  3. Įmuškite kiaušinius, pagardinkite druska ir pipirais.
  4. Kepkite, kol kiaušiniai iškeps pagal jūsų skonį.

tags: #magiski #kiausiniai #sudėtis

Populiarūs įrašai: