Litvakų istorija Pietų Afrikos Respublikoje
Lietuvą ir Pietų Afrikos Respubliką (PAR) siejantys santykiai yra įvairialypiai. Šiuo metu mezgami verslo ryšiai, nemaža dalis afrikiečių iš Vakarų Afrikos atvyksta mokytis į Lietuvą. Abipusis susidomėjimas stiprėja, tačiau iššūkių nestinga. Vienas svarbiausių šių santykių aspektų yra litvakų, arba Lietuvos žydų, bendruomenės istorija PAR.
Litvakų migracija į Pietų Afriką
Lietuvos emigracijos istorija pastaraisiais metais iš naujo ėmė sukti didžiulį ratą: grėsmingas išvažiuojančiųjų mastas priminė laikus, kai prieš šimtą metų dažnas krovėsi lagaminus ir traukė laimės ieškoti svetur. Ne vienas laivas šimtus lietuvių nuplukdė į daug vilčių žadinusią Ameriką, tūkstančiai Lietuvos žydų šeimų geresnio gyvenimo ieškoti iškeliavo į tolimąją Pietų Afrikos Respubliką (PAR). Pirmieji lietuviai ir Lietuvos žydai (litvakai) į Pietų Afrikos Sąjungą atvyko XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje.
Regionas, apie kurį nedaug kas Lietuvoje tais laikais ką nors žinojo. Šalis, kuri kaip retas kitas kraštas itin draugiškai priėmė žydus, kamuojamus šen bei ten vis plykstelėjusių antisemitinių grėsmių. Dabar pagal turimas žinias galime teigti, kad emigracija į Pietų Afriką prasidėjo XIX a. pabaigoje, kai šiose žemėse buvo iš pradžių aptikti deimantai, o šiek tiek vėliau ir aukso klodai. Šios radybos paskatino atvykti kelis laimės ieškotojus iš Lietuvos, kuriems pasisekus uždirbti, buvo prikviesti ir giminės. Kaip 1896 m. rašė laikraštis „Vairas“, į Pietų Afriką pirmieji atvykėliai atkeliavo iš Šiaulių pavieto, o šiems praturtėjus, jie savo giminaičiams nupirkdavo bilietus plaukti laivu iš Liverpulio į Keiptauną.
1920-1940 m. iš Lietuvos į Pietų Afrikos Sąjungą išvyko apie 7200 žmonių (beveik visi - litvakai). Dauguma jų įsikūrė Johannesburge, Keiptaune, Port Elizabethe, Pretorijoje. Iki šiol kai kurie PAR litvakai saugo 1920-aisiais Europos krantus palikusio laivo keleivių bilietus. Laivo keleiviai buvo jų seneliai, gyvenę Biržuose, Kaune, Utenoje, Raseiniuose, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose bei kaimuose. Tai šviesesnio rytojaus sau ir savo šeimoms ieškoję Lietuvos žydai, kurie prieš šimtą metų ryžosi atversti naują savo gyvenimo puslapį.
Tuo metu galiojanti 1884 m. Londono konvencija skelbė, kad asmenys, kurie laikosi įstatymų, turi visišką laisvę su savo šeimomis įvažiuoti, keliauti ar apsigyventi bet kurioje jos dalyje. Jiems suteikiama teisė nuomoti ar valdyti namus, fabrikus, prekių sandėlius, parduotuves ir patalpas. Nors gamtinės ir klimato sąlygos, gyventojų rasinė sudėtis, kultūra, tradicijos ir papročiai labai skyrėsi nuo gimtinės, tačiau atvykėliai iš Lietuvos įsikūrė šiame egzotiškame krašte ir dėl įvairių priežasčių daugiau niekada nesugrįžo į gimtąją žemę. Tačiau jie išsaugojo prisiminimus, papročius, pasakojimus, istorijas, fotografijas ir įvairius asmeninius dokumentus.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Litvakų gyvenimas ir tradicijos Pietų Afrikoje
Tie, kurių istorija susidomėję vaikaičiai po šitiek metų iš naujo atranda Lietuvą: šalį, kuriai gražiausius jausmus puoselėjo ištisos kartos PAR litvakų. Jei bet kurio sutikto PAR žydo paklausite, kokia jo kilmė, 90 procentų tikimybė, jog jis ištars Lietuvos vardą. 80 tūkstančių: tiek Pietų Afrikos Respublikoje gyvena žmonių, kurių seneliai ir proseneliai kilę iš Lietuvos. Šiuo metu su žmona ir dviem vaikais Kenijos sostinėje Nairobyje gyvenantis ir pasaulinės krovinių gabenimo kompanijos „Maersk” padaliniui Rytų Afrikos regione vadovaujantis S. Felderis - vienas iš daugelio PAR litvakų, kurie pastaraisiais metais itin detaliai pradėjo domėtis savo lietuviškomis šaknimis.
Kaip atsitiko, kad ištisos kartos Pietų Afrikos Respublikoje išaugo laikydamosi lietuviškų tradicijų, nors dorai nežinojo apie savo kilmę? Mano tėvų karta užaugo pagal senas Lietuvos žydų tradicijas. Manau, kad visus PAR litvakus būtent šios tradicijos ir siejo tarpusavyje, net jei tai nebuvo įvardijama žodžiais. Mes visi, švęsdami savo šventes, ruošdavome patiekalus, kurie buvo lygiai tokie, kokius juos ruošdavo mūsų proseneliai Lietuvoje. Nepatikėsite, bet iki šiol PAR litvakai dievina šaltibarščius!
Nors ne viena litvakų šeima buvo paliesta holokausto tragedijos, dėl to kurį laiką ruseno praeities nuoskaudos, esu įsitikinęs, kad PAR išaugo nauja karta. Karta, kuri nori ir turi galimybę matyti Lietuvą kitomis akimis: laisvą, atsinaujinusią, vakarietišką, įdomią ir patrauklią.
Organizacijos, puoselėjančios litvakų kultūrą
1930 m. Johannesburge įkurta Pietų Afrikos lietuvių draugija (veikė kelerius metus, pirmininkas L. Veleris). Keiptaune įsteigtas žydų muziejus, kuriame beveik visas turinys yra apie Lietuvą, o šalia muziejaus įsikūrusi kavinė „Cafe Riteve“ - jidiš kalba taip vadinamas Rietavas. 2018 m. spalio 10 d. įkurta Pietų Afrikos Respublikos lietuvių bendruomenė.
Lietuviškos šaknys ir pilietybės atkūrimas
Labai didelis postūmis įvyko tuomet, kai buvo priimtos Pilietybės įstatymo pataisos, leidžiančios PAR litvakams atkurti Lietuvos pilietybę. Ne vienas tuomet susimąstė apie savo šaknis ir pradėjo labiau domėtis kilme. Man tai buvo tarsi kelionė į save, į savo giminės istoriją. Man pilietybė - ne vien pasas, tai kai kas daugiau: susijungimas su savo šaknimis ir kultūra.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Šiuo metu PAR jaučiamas didžiulis sujudimas, visi iš naujo atranda Lietuvą, trokšta ją aplankyti. Juk kai staiga aptinki, kad tavo šeimos istorija nėra išsami, norisi užlopyti tas spragas. Tačiau kiekvienas supranta, kad pilietybės atkūrimas - tik pusė nueito kelio ieškant savo šaknų. Kur kas svarbiau atvykti į Lietuvą ir savo akimis pamatyti, iš kur prieš šimtą metų išvyko mūsų seneliai.
Žymūs litvakų palikuonys PAR
Tarp žymių litvakų palikuonių PAR galima paminėti karikatūristą Jonathaną Shapiro-Zapiro, kilusį iš Plungės, ir menininką Williamą Kentridge’ą, kurio šeima yra kilusi iš Kauno.
Litvakų kultūros forumas
Kaune, kuris 2022 m. tapo Europos kultūros sostine, pirmąkart surengtas Litvakų kultūros forumas. Dvi dienas VDU Didžiojoje salėje vykusiame renginyje numatyta turtinga kultūrinė programa ir garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos apie tai, ką reiškia būti litvaku bei bendros lietuvių ir žydų tapatybės paieškas. Buvo klausiama, ar menas padeda prisiminti, ir ar atminties įamžinimas gali padėti kurti geresnę ateitį, skatinti atvirumą bei dialogą. Litvakų kultūros forumo globėja - Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.
Simono Zuko istorija
Simonas Zukas, gimęs Ukmergėje 1925 m., yra išskirtinė asmenybė, nusipelniusi dėmesio. Jo tėvas Chaimas, pabėgęs iš carinės kariuomenės, 1936 m. emigravo į Vario Juostos provinciją tuometėje Šiaurės Rodezijoje (dab. Zambija). 1938 m. Simonas su šeima išvyko paskui tėvą. Šiaurės Rodezijoje Simonas susidūrė su afrikiečių diskriminacija ir įsitraukė į kovą už jų teises. Jis tapo pirmuoju europiečiu, įstojusiu į Afrikos nacionalinį kongresą (ANC). Dėl savo veiklos 1952 m. buvo suimtas ir ištremtas į Jungtinę Karalystę. Po Zambijos nepriklausomybės atkūrimo 1964 m. grįžo į Zambiją ir dalyvavo politinėje veikloje.
Dokumentinis filmas "Riedėjo gniūžtė į pietus"
Režisierė Ieva Balsiūnaitė sukūrė dokumentinį filmą „Riedėjo gniūžtė į pietus“ (Litvaks in South Africa: The Snowball Rolled South), kuriame pasakojama apie Lietuvą ir Pietų Afrikos Respubliką (PAR) jungiančią litvakų bendruomenę. Filme istorijomis dalijasi 11 žmonių, tarp jų Robertas Videtzky, Jonathanas Shapiro-Zapiro, Williamas Kentridge’as, Nikas Rabinowitzius ir Danella Eliasov. Filmas atskleidžia litvakų prisiminimus apie Lietuvą, jų tradicijas ir kultūrą, taip pat Holokausto tragedijos poveikį.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Lietuvos archyvų tyrimai PAR
2023 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojai, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada PAR, vyko į Pietų Afriką tirti archyvinių dokumentų, susijusių su atvykėliais iš Lietuvos. Jie lankėsi Pietų Afrikos Nacionaliniame archyve Pretorijoje ir Kaplano žydų istorijos centre Keiptauno universitete.
tags: #litvakai #Pietų #Afrikos #Respublikoje #istorija