Ar Laivas Virš Atlantidos – Mitas Ar Tikrovė?
Ar egzistavo senovės civilizacija, kuri buvo tokia pažangi, kad galėjo gyventi po vandeniu? Ar legendos apie undines ir vandens žmones yra tik išgalvoti pasakojimai, ar jose slypi grūdas tiesos apie seniai pamirštą pasaulį? Šiame straipsnyje panagrinėsime mitus ir legendas apie Atlantidą bei kitas povandenines būtybes ir pabandysime atsakyti į klausimą, ar laivas virš Atlantidos yra tik mitas, ar tikrovė.
Povandeninės Civilizacijos Mitai ir Legendos
Legendos apie pusiau žmones, pusiau žuvis egzistavo jau senovės šumerų laikais. Japonai nuo seno pasakojo apie „meldų žmones“, galinčius gyventi po vandeniu. VIII amžiaus graviūroje aiškiai matyti žmogaus rankos ir kojos su plėvėmis ir aštriais nagais.
Taip pat japonai tiki paslaptingomis jūrų būtybėmis, kurios panašios į žmones ir nemarios. Tokio „žmogaus“ mėsos užvalgęs žemės gyventojas gali gyventi labai labai ilgai, gal net irgi tapti nemirtingas. Jos garbei net pastatyta šventykla.
Be to, daugelis šalių užfiksavo daug liudijimų apie regėtus vandens žmones, undines ar į juos panašias būtybes.
Atlantidos Mitas
Senovės legendos pasakoja, kad atlantų civilizacija kultūriniu ir techniniu lygiu gerokai lenkė visas tuo metu gyvenusias tautas. Teigiama, kad jie išmanė sudėtingiausias technologijas, o tragiškai susiklosčius aplinkybėms, persikraustė gyventi po vandeniu.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti lietuvišką picą?
Realybės Faktai
Kai kuriose atkampiose mūsų žemės vietose ir šiandien gyvena žmonės, galinčių nušluostyti nosį kvapą gniaužiančių rekordų pasiekusiems nardytojams. Savo meno jie neafišuoja, naudojasi juo tik kraštutiniais atvejais.
Ibibio Gyventojų Istorija
1932 metais tuometinės britų kolonijos Pietų Kamerūno oficialiam rezidentui buvo pranešta, kad Ibibio gyventojai nemoka mokesčių. Jis įsakė viską išsiaiškinti ir nubausti kaltininkus. Tačiau kareivių būrys, sėkmingai pasiekęs salos krantą, kuriame buvo nepaklusnusis kaimas, didžiai nustebo: jis buvo tuštutėlis - išnyko ne tik žmonės, bet ir gyvūnai.
Galiausiai paaiškėjo, kad kaimo gyventojai pasislėpė po vandeniu. Vyrai, moterys, seneliai ir vaikai sėdėjo ant dugno, atsišlieję į statų krantą ar vienas į kitą. Jų veidai buvo ramūs. Pasirodo, visi jie miegojo! Ir jokie vandens burbulai nekilo, kaip būna, kai žmogus kvėpuoja. „Ichtiandrams“ prie kojų stovėjo pintinės su šunimis, katėmis ir beždžionėmis!
Kolonijos valdžia išsamią ataskaitą apie šį fantastišką atvejį įsegė į bylą kaip oficialų dokumentą.
Senegaliečių Žvejų Paprotys
Sociologas Džefris Goreras (Jeffrey Gorer) papasakojo, kad sykį jis jau su pažįstamu vietiniu vyruku patraukė į Senegalo vandenyno pakrantę. Afrikietis, norėdamas apstulbinti baltąjį žmogų, pasisiūlė parodyti vieną įdomų liaudies paprotį - vaikščiojimą po vandeniu.
Taip pat skaitykite: "Keptos Duonos Laivas": receptai ir įžvalgos
Nutolus nuo kranto senegalietis liepė žvilgtelėti už borto, ten… po vandeniu vaikščiojo nuogi žvejai su pririštais prie kojų vietoj balasto akmenimis ir rinko jūrų gėrybes, tarsi tai būtų uogos ar grybai, krovė į pintines, o jas kiti virvėmis traukdavo į paviršių.
Pasikalbėjęs su žvejais Dž.Go-reras sužinojo, kad kiekvienas nardytojas po vandeniu gali išbūti iki pusvalandžio. Prieš nerdami jie vartoja tam tikrus preparatus, padedančius reguliuoti kraujo apytaką.
Kaspijos Jūros Žmogus
2003 metų kovo pabaigoje labai plačiai buvo kalbama apie Kaspijos jūroje gyvenančią keistą būtybę, kurią matė Azerbaidžano žvejai.
Irano gyventojai ir anksčiau žinojo apie žmogų iš jūros. Pasak jų, 2003 metų vasarį pabudus povandeniniams ugnikalniams ir suaktyvėjus naftos gavybai Kaspijos jūroje žvejai ne kartą jūroje ir sausumoje yra matę keistą būtybę.
Į žmogų panašaus jūrų gyvūno aprašymai visais atvejais identiški. Kiek žemesnis nei vidutinio ūgio, 165-168 cm, tvirtai suręstas, išsišovusiu pilvuku, į irklakojų panašiomis pėdomis, keturiais pirštais su plaukmenimis. Oda balzgana, plaukai juosvai žali, šiurkštūs, rankos ir kojos kiek trumpesnės nei žmogaus, nagai auga ne tik ant pirštų, bet ir ant kumpos nosies galiuko, ir ši primena delfino snapą. Ausų nematyti, akys didelės, apvalios, burna irgi gana didelė, su atsikišusiu žandikauliu, be smakro, o apatinė lūpa iškart pereina į kaklą - savotiškas ryklio žabtų mini variantas.
Taip pat skaitykite: Tortas "Piratų laivas": receptas
Irane žmogus amfibija vadinamas Runan šachu, arba Vandens ir upių valdovu. Ten, kur jis pasirodo, padaugėja žuvų, atrodo, lyg jis plaukiotų, apsuptas savo pavaldinių.
Naujosios Gvinėjos „Jūrų Žmonės“
Dar neseniai „jūrų žmonių“ (taip juos vadino papuasai) gana dažnai būdavo galima sutikti Naujosios Gvinėjos pakrantėse. Čiabuviai tvirtino šimtais skaičiuojantys susitikimus su būtybėmis, kurių žmogiškas kūnas žemiau juosmens baigiasi didžiuliu plaukmeniu.
Žinomas Amerikos antropologas Rėjus Vagneris (Ray Wagner), Naujojoje Gvinėjoje rinkęs liudininkų atsiminimus apie „jūrų žmones“, išsiaiškino, kad jie gyvena grupėmis po 40-50, o plaukdami išsirikiuoja. Būtybių oda yra blizgi, balta, jos panašios į žmones, bet burna tiesi ir plona. Patelės - su didelėmis krūtimis, vyrai - su tokiais pat kaip žmogaus lyties organais, o kojos nuo kelių žemyn suaugusios, pėdos pakrypusios į skirtingas puses. Plaukai juodi ir labai ilgi.
1983 metų liepos 5 dieną, kai R.Vagneris buvo Ramatbėjaus įlankos pakrantėje, vietiniai vaikai pradėjo rodyti pirštais į jūrą. Joje teškenosi blizgaus, lankstaus balintos kavos atspalvio kūno būtybė, panaši į žmogų. Ji it strėlė išnerdavo iš vandens ir tuoj dingdavo bangose.
Hipotezės ir Teorijos
Švedų biologas Janas Lindbladas iškėlė hipotezę, kad dar prieš mums žinomus pirmykščius žmones gėlo vandens telkiniuose ir šalia jų jau gyveno būtybės, kurias mokslininkas pavadino „ikspitekais“, vandens primatais, neturinčiais žiaunų ir puikiausiai išgyvenančiais su plaučiais.
„Ikspitekai“ turėjo pakankamą poodinį riebalų sluoksnį, saugantį kūną nuo peršalimo, aptakios formos kūną ir glotnią odą. Amfibijų kojos buvo ilgesnės už rankas, eidami jie šiek tiek kūprinosi.
Iš pradžių, dar prieš atsirandant homo sapiens, „ichtiandrams“ priklausė visa planeta, tačiau klimatui atšilus ir ledynų vandenims nutekėjus į vandenynus, o daugeliui gėlo vandens telkinių išdžiūvus, padėtis iš esmės pasikeitė. Amfibijos buvo priverstos pasitraukti į „rezervacijas“ - neišdžiūvančias pelkes, aklinus užtakius ir giliavandenius ežerus.
Paranormalių reiškinių tyrinėtojui rusui Aleksejui Kazakovui pavyko pasikalbėti su pasieniečiu, kuris jaunystėje suteikė pirmąją pagalbą vienam tokių „vandenių“.
tags: #laivas #virs #atlantidos #mitas #ar #tikrovė