Kūčiukų kepimo tradicijos Kernavėje ir Lietuvoje
Kūčiukų kepimas - sena ir gili tradicija Lietuvoje, ypač svarbi Kūčių vakarą. Šis straipsnis apžvelgia kūčiukų kepimo tradicijas, jų prasmę ir paplitimą Lietuvoje, su akcentu į Kernavės regioną.
Kūčių tradicijos Lietuvoje
Kūčios - ypatingas vakaras lietuvių kultūroje, kupinas senų tradicijų ir papročių. Per 2007 m. bendrovės „GfK CR Baltic“ atliktą apklausą, net 83 nuošimčiai apklaustųjų teigė, kad Kalėdų išvakarėse valgo tradicinę dvylikos patiekalų vakarienę, 77 - kad dalijasi kalėdaičiais, o 18 - kad buria. Šie skaičiai rodo, kad senosios tradicijos vis dar gyvos ir svarbios daugeliui lietuvių.
Kalėdaičiai: prasmė ir paprotys
„Lietuvių etnografijos enciklopediniame žodyne“ (2015) kalėdaitis apibūdinamas kaip pašventintas paplotėlis, skirtas Kūčių vakarienei pradėti. Jis dar vadinamas bernelių pyragu arba Dievo pyragu. Manoma, kad kalėdaičio laužymo paprotys siejamas su istoriniu bažnytiniu kontekstu ir primena eulogiją - krikščionių bažnyčiose per pamaldas šventintą duoną, kurią tikintieji nešdavosi namo padalinti pamaldose nedalyvavusiems. Kalėdaičių baltumas simbolizuoja širdies grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas - brolišką meilę.
Panašiai kalėdaičių kilmė aiškinama ir Katalikų bažnyčios liturgijoje: Kūčia valgoma sutemus, prie stalo, nutiesto šienu, o pradedama paplotėlėmis, arba Dievo pyragais, kalėdaičiais. Kalėdaičiai bažnyčioje laiminami ir kunigo klebono siunčiami visiems parapijiečiams. Ši vakarienė su palaimintais kalėdaičiais primena pirmuosius amžius ir meilės puotas.
Kalėdaitis buvo paplitęs visoje buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Paplotėlių kepimas ir laiminimas buvo (ir tebėra) bažnyčių, vienuolynų žinioje, o jų tarnai juos platindavo. Anelė Klimauskienė, gimusi 1932 m., pasakojo, kad plotkeles vežiodavo zakristijonas arba vargonininkas. Žmogus garbingas iš kaimo su savo arkliu vežioja vargonininką. Buvo specialus kuparėlis plotkutėm susdėt ir su kuparėliu plotkutes an rankų laiko kap Švenčiausių, kad veža.
Taip pat skaitykite: Skaniausių kūčiukų paslaptys
Paulina Laučinskienė, gimusi 1934 m., prisiminė, kad prieš Kūčias plotkelas vežiojo vargonista, kuris turėjo specialų dėželį. Vaikai laukdavo plotkelių, kad vargonista vienų visiem vaikam padalina. Užmoka tota grūdais, kokį sietų grūdų inpila. Vargonista (kap kadu zakristijonas) daugiausia visiem duoda po vienų, o jei kas ty būna ne tep ir tenka mažiau nei šeimon žmonių, tai perlaužia… Labiausiai laukiam, kadu vargonista mumi, vaikam, vienų plotkų sulaužis ir padalis.
Jadvyga Garlienė, gimusi 1917 m., teigė, kad prieš Kūčias atveža zakristijonas, e kai kadu ir vargonininkas ar ir abu razam. Kožnam po vienų, kad kožnas gautų savo daliai plotkų, duoda. Plotka šventa, ji dėl žmogaus gerovės, e kiekvienas nori šventenybės.
Žemaičiai ne visada Kūčioms turėję kalėdaičių, o jei ir turėjo, dažnai jais dalijosi Kalėdų rytą. Danutė Skališkienė, gimusi 1932 m., pasakojo, kad kai kalėdininkai (kunigas važiuodavo kalėdot) palikdavo kaliedatių. Kartais kas nors iš šeimos parsinešdavo iš bažnyčios, jei nepalikdavo… Kiekvienas po vieną gaudavo. Jei negausim, ir neturėsim. Dabar vieną pasiima ir duoda atsilaužt visiems šeimos nariams. Duoda laužt arba šeimos vyriausias, arba jauniausias narys.
Kalėdaičiai, dalijimosi jais apeiga Lietuvoje ilgam prigijo ir dėl dviejų priežasčių tapo svarbūs. Pirma, todėl, kad bažnytinis paplotėlis asocijuojasi su duona, kuri nuo seno buvo ypač gerbiama ir naudojama senuosiuose kalendorinių ir šeimos švenčių papročiuose, o antra - tai, kad tikintieji kalėdaitį neretai prilygina ostijai, o ši (lot. Hostia - auka) krikščionims yra pats Kristaus kūnas.
Kaip ir bažnyčioje prieš Komuniją, namuose stengiamasi šventą paplotėlį valgyti „ramia sąžine“. Panaros kaimo (Varėnos r.) gyventoja pasakojo: plotkelį sulaužo motulė vakari ir dalinamės vienas kitam, ir dar pasisveikinam: „Būk sveikas, laimingai sulauk kitų Kalėdų“, atsiprašom vienas kito už visas metų klaidas, katris katrį užgovėm, žodzu ar tep… Pasisveikinam, pasbucuojam, laužom plotkelas ir tadu jau valgom. Mama tep liepia: „Vaikai, atsiprašykit mamos ir vienas kito…“
Taip pat skaitykite: Kūčiukų istorija ir simbolika
Kalėdaitis suvokiamas kaip svarbus ir kitais atvejais. Margionių kaimo (Varėnos r.) gyventoja teigė: „Jei nori, kad veistųs bitės, tai kap kunigas duoda Švenčiausią, tai išsiima iš burnos ir duoda bitėm, nuneša pas bites. Tai sakau, ca nuodėmė, išniekinimas Švenčiausio. Ale kap kam vedas, tai gal ir darė… Kūcon plotkelės… tai nešė Petras bitėm.“
Ir padėjimas ant stalo ne bet koks: kalėdaičiui parenkami dailiausi indai, jis dedamas stalo viduryje, kartais toji vieta, kur stovės kalėdaičiai, papuošiama. Jurkiškio kaimo (Rokiškio r.) gyventoja pasakojo: „Gražesnia šienelia su dabiliukais parenkam ir padirbam kaip ir gūžtą. Tarielkytę pačią gražiąją mama paima ir deda Dievo pyragų. Vidury stalo pačioj gražiojoj tarielkytėj tarpu žalynėlių… Kai laužiam, tai pabučiuojam kažnas savo plotkų.“
Laukių kaimo (Švenčionių r.) gyventoja pasakojo: „Stalo viduryje ant pakilesnio indo dėdavo plotkeles. „O kai Kalėdos, Kūcios, tai jau rūta aplink paplotėlius apidedam, kad būt vis šventiškai. Mes galvojam, kad rūta - didziausiai šventei. Šakytėm žiemai apidedu agliniem, tadu mėšlo. Ir jeigu žiemą sniegą nuimi - graži, žaliausia rūta. Vagi, sakau, da užpernai pas mani kūciavo mano vaikeliai, tai aš prilaužiau jiem tų rūtų. Sūnaus žmona Gražina i sako: „Mam, o iš kur tu dabar rūtų tokių žalių, gražių gavai?“ Kai noriu šio papročio senovinio, tai sakau - va ir išlaikiau.“
Kalėdaitis dėl ypatingo šventumo vadintas ir Dievu. Levūnų kaimo (Varėnos r.) gyventoja pasakojo: „Pavalgius Kūcas nieko negalima nuo stalo judzyc. Ir tuščių bliūdukų negali būcie. Jei matai, kad katris tuščias, tai nor duonos graužlukų indėk ar rasalo inpylcie raikia. Tais laikais nebuvo lėkštių, cik viena buvo skirta Dzievuliu atnešc. Lėkštėn palienkam vienų plockutį ir sulaužom in ciek dalių, kiek yra naminių numirėlių…“
Toks kalėdaičio įvardijimas siejasi su „Dievo kūnu“ ir galbūt su jau minėtais kalėdaičių apnešimo apie namus papročiais, kai nešantis šventuosius paplotėlius prisistato Dievu. Balys Buračas knygoje „Kupiškėnų Kūčios“ (1993) aprašė: „Apnešęs triskart aplink gryčią, prieina prie lango ir beldžiasi langan. Tuomet gryčios viduje esantieji klausia jį: „Kas ty aina?“ Plotkelių nešėjas, už lango stovėdamas, atsako: „Ponas Dievas!“ „Kų ty neša?“ - klausia jo. „Geras dienas!“ „Kas gi yra tos geros dienos?“ „Šventos Kūčios.“ „Dievo pyragas!“ „O kas jų valgys?“ „Geri žmonas, prostiems neduos!“ Po šių apeigų plotkų nešėjas kviečiamas vidun. Įėjęs gryčion vėl padeda plotkeles ant stalo. Tuomet visa šeima sėda už Kūčių stalo. Šeimininkas kalba tam tikrą palaiminimą, linkėdamas gerų metų. Paskui paėmęs vieną plotkelę sulaužo ir dalina visai šeimai.“
Taip pat skaitykite: Šiuolaikiniai kūčiukai
Kurtuvėnų apylinkėje (Šiaulių r.) Adomas Vitauskas aprašė kalėdaičio laužymo eigą: „Vyras pirmas paėmęs kalėdaitį atkiša žmonai, liepdamas laužt ir sakydamas: „Vinčiavoju, kad Dievs dūtų laiminga sulaukt kitų brangių švenčių.“ Šeimininkei atlaužus gabalėlį, šeimininkas tą pačią plotką dalija laužt kitiems šeimos nariams, taip pat linkėdamas įvairių laimių, - atsižvelgiant šeimos nario padėties. Pavyzdžiui, samdytiems linkima susirast gerus gaspadorius kitiems metams, jei jau numanoma, kad jie nepasiliks senojoj vietoj, arba linkima, kad „zgado, gražia“ gyventų ir antrus metus. Merginoms linkima po švenčių susilaukt piršlių ir gerai bagotai nutekėt. Taip apdalijami visi šeimos nariai. Kiti taip pat paima po plotką ir dalija visiems su įvairiais linkėjimais. Nuotaika dalijant Bernelio pyragą visada esti iškilminga, šventadieniška, jaučiant prisiartinus kažką didingo, nežemiško; tad stengiamasi susikaupt, laikytis taktiškai, ramiai ir jokiu būdu neblevyzgoti ir neišdykauti prie švento Kūčių stalo. Nulūžę nuo plotkų trupiniai nenumetami, o surenkami ir suvalgomi, - „Švents daikts, negal numest žemė, bo grieks bus.“
Pagal atsilaužto kalėdaičio dydį, raštą sprendžiama apie kitus metus: kam atsilaužia didesnis gabalėlis, tas bus dalingesnis, kam kryžius - vargas, taurė - linksmybė ir pan. Dotnuvoje (Kėdainių r.) gyventoja pasakojo: „Visuomet Dievo pyragą - aplotkas sulaužo, sudeda ant vienas kito ir duoda traukt. Kiek yra šeimos, tiek sulaužo gabaliukų. Kas ištraukia širdį, labai širdingas žmogus esi. Kas kryželį, tas vergeta - visą amžių kryželį neša. Kas nieko - tas beniekis, niekam tikęs, be jokio jausmo. Tom plotkom visą maistą aptrupina, į kompotą įmeta.“
Krikštėnų kaimo (Ukmergės r.) gyventoja teigė: „Plotkelę eidavom pas kunigą ir nusipirkdavom. Vakari, kai sutemsta, kūčiavoja. Mama padalindavo plotkelę. Iš vienos aplotkos liepdavo visiems laužt po gabaliukų, o paskui duodavo visiems po pusę. Pirmiausia aplotka ir žiūrim, kas atlūžo: kryželis - vargsi, Švenčiausias - bažnyčios netruks…“
Nasūtų kaimo (Lazdijų r.) gyventoja pasakojo: „Lauži nuo tėvo plotkos ir matai, kiek tavo rankon atliko. Kiekvienas nori daugiau, kad ilgiau gyvent. Katro daugiau atsilaužia, tas ilgiau gyvens.“
Kalėdaičiai, jų laužymo apeiga galėjo pagelbėti žmonėms, atsidūrusiems kebliose situacijose. Grabijolų kaimo (Elektrėnų sav.) gyventoja teigė: „Laužia vienas nuo kito po trupinį plotkos ir vis palinki ko nors gero. Reikia nuoširdžiai palin-kėti, tai jei prisiminsi visus, su kuo Dievo pyragą laužei, tai jei kur nors paklystum, atrasi kelią.“
Viliūniškių kaimo (Trakų r.) gyventoja pasakojo: „Miške nepaklysi, jei atsiminsi, kokią savaitės dieną buvo trejos paskutinės Kūčios, su kuo laužei plotkelę. Gali būt sekmadienis ar pirmadienis… Atsiminei visas tris dienas iš eilės - blūdas praeina ir randi kelių.“
Aguonio kaimo (Kalvarijos sav.) gyventoja teigė: „Pirmiausia tėtė ima plotkelę, visi iš eilės atsilaužiam. Po tam padalina plotkeles, laužiam ir duodam atsilaužt kitam. Ir dabar taip dalinamės. Jei kartais paklystum miške, raikia atsimyt, su kuo laužei pirmą plotkelę, tai kelią atgalios atrasi.“
Vilūnų kaimo (Kaišiadorių r.) gyventoja pasakojo: „Vieną plotkelą tėvas paduodavo, ir visi ją laužė, o po to jau visi paimdavo kiekvienas sau po plotkelą ir dalinosi vieni su kitais. Jei atsiminsi, katras su tavimi kartu plotkelą valgė, tai sutiktas vilkas nepuls. Jam reikia pasakyt: „Jėzaus plotkelą valgiau“, tai vilkas ir pasitrauks.“
Parankavos kaimo (Trakų r.) gyventoja teigė: „Plotkų laužo vienas nuo kito. Reikia atsimyt, kur sėdėjai, kap valgei, su kuo dalinais, tai būna labai gerai. Kai pamatai gyvatę ir tau tuoj ateina galvon, kas laužė pirmas, ir reikia į ją žiūrėt ir sakyt: „Ty gadyna beža glova, ic lienkaisia Matkie Jazusova.“
Kęstučių kaimo (Trakų r.) gyventoja pasakojo: „Jei pamatei gyvatę, tai reikia atsimint, kokioj vietoj per Kūčias sėdėjai, ir gyvatei pasakyt: „Stoj, gadzina, vendze glova, idzi Matka Jezusova.“
Marija Valatkevičienė, gimusi 1932 m., teigė: „Girdėjau taip nuo senų žmonių, kap kadu šnekėjo, kadu Kūcios buvo. Tai kap Kūcia būna, kurų dzien būna Kūcia, dabar, sakysim, ar šeštadienį, ar sekmadienį, ar ten kokian trečiadienin, Kalėdos, Kūcios tai beli kadu būna. Tai, sako, raikia, kap aini miškan, sukalbėc poteriai: „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, ir „Garbė Dievu Tėvu“. Tai tris kartus raikia sukalbėt, tai, sako, niekuomet nepamatysi tos gyvatės… Kūčios jau, sakysim, priminsim, kadu Kūčios ty buvo, šeštadienį ar sekmadienį, ar ty trečiadienį, beli kadu.“
Kalėdaičių barstymas ant Kūčių valgių
Lietuvoje žinomas paprotys palaužyti arba patrupinti kalėdaičio ant Kūčių valgių. Toks veiksmas valgiams tarsi suteikia didesnio šventumo, apeigiškumo. Pažymėtina, kad kalėdaičio barstymo apeiga iš Kūčių stalo išskiria tuos patiekalus, kurie vienoje ar kitoje Lietuvos vietoje laikyti svarbiausiais. Šekų kaimo (Skuodo r.) gyventoja pasakojo: „Žėnau, ka mama išvėrs grūdų kveitių. Da kanapių idies i tus grūdus i kaliedėlių vakare įtrupins i tus grūdus.“
Rudžių kaimo (Rokiškio r.) gyventoja teigė: „Kūčioj kisieliaus išverda iš avižų. Ir buvo tokių miltelių, tai išverda kisieliaus raudono ir kūčiodavom. Kviečių išvirdavo. Miešimo moma išverda, atšaldo, apipila tuos kviečius, ai, kaip skanu, kaip gerai. Aguonų pribarsto kviečiuos, kai išverda, ir aplotkų sulaužo, ir barsto ant kviečių ir avižinio kisieliaus.“
Dvarciškių kaimo (Švenčionių r.) gyventoja pasakojo: „Iš žirnių tai Kūčiai cielus išverda katiliokan. Užmerkia, per naktį brinksta, ryti ar… vandenio užpili ir pečiun. Druskos indeda ir verda. Kai valgom kūčių, tai an žirnių nedaug plotkos patrupina.“
Linkmenų kaimo (Ignalinos r.) gyventoja teigė: „Kūčiom kruopų miežinių su miešimu pagamina. Uždedam plotkos ir paliekam ant stalo, sako, ateis dūšios.“
Kalėdaičių dėjimas ant apeiginių valgių būdingiausias Aukštaitijai. Dažnai nors po trupinį jo tekdavo visiems Kūčių valgiams. Paberžės kaimo (Anykščių r.) gyventoja pasakojo: „Kiek maisto padėta ant Kūčių stalo, tai ant kiekvieno po mažą gabaliuką užsideda plotkelės. Kiekvieno maisto pirmam kąsniui turi tekt plotkelės. Aguonų padarydavo, ant šližikų užpilam ir valgom. Miešimas vadinosi - į vandenį cukraus įsideda ir duonos juodos patrupina. Ir deda gabaliuką plotkelės.“ Švento paplotėlio reikėjo palikti netikėtiems užeiviams.
Kūčiukai: nuo pasninko iki gardaus sausainio
Kūčiukai - maži, dažnai aguonomis pabarstyti kepiniai, tradiciškai valgomi per Kūčias. N. Marcinkevičienė teigia, kad kūčiukas - tai simbolinis duonos kepaliukas, kuris buvo skirtas protėvių vėlėms. Tai nepaprastas kepinys, kurio net tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva skaičiuojame kone trisdešimt skirtingų pavadinimų. Šie maži kepinukai buvę ir grikiniai, ruginiai, kepti ir iš kelių javų mišinio. Į tešlą dėta ne tik aguonų, bet ir sėmenų, kanapių išspaudų. Vienur jie buvę riešuto pavidalo, kitur pusės delno dydžio bandelės, dar kitur pailgi miltų voleliai, laužomi tik iškepus.
N. Marcinkevičienė pastebi, kad kūčiukų sudėtis pastaraisiais metais ženkliai pasikeitė. Prieš šimtmetį jie buvo labai paprasti, kadangi tai buvo pasninko maistas - miltai, vanduo ir truputėlis aliejaus. Šiais laikais kūčiukų sudėtis gerokai pakito: juos valgome minkštesnius, saldesnius, kvapnesnius. Ji linki per daug nenutolti nuo papročių, kad šis nepaprastas apeiginis kepinukas netaptų tik gardžiu sausainiu. Jei norisi įvairovės, pasidomėkime senaisiais Kūčių patiekalais ir suprasime, kad galima atrasti keliolikos skonių ir net pavidalų, tačiau tradicinių kūčiukų rūšių.
L. teigia: „Tam tikrą trapumą ir minkštumą galime pasiekti skirtingais kepimo būdais. Minkštus kūčiukus gausime, jei užmaišę tešlą su įprastais kvietiniais miltais, leisime jai pakilti bent porą valandų, o paskui, jau suformavus kūčiukus, leisime pakilti dar vieną valandą, prieš pat pašaunant į orkaitę. Taip ruošta tešla turės daugiau skonio ir aromato. Kepant minkštus kūčiukus reiktų juos kuo mažiau apskrudinti ir tik ištraukus iš orkaitės apipurkšti vandeniu. Kepant traškius kūčiukus užtenka pakildinti tešlą tik ją užmaišius, o kepant šiek tiek apskrudinti.“
Berta Garuckė iš tinklaraščio „Cukrinis avinėlis“ dalinasi panašiomis mintimis. Ji teigia, kad jeigu norisi minkštesnių kūčiukų, reikėtų dėti daugiau mielių. Jeigu norisi, kad jie būtų kuo trapesni, traškesni, reikia įpilti šiek tiek aliejaus. Taip pat įbėrus daugiau miltų, kūčiukai pavyksta kietesni, labiau tinkami mirkymui piene. Jei kūčiukuose norisi ryškesnio aguonų skonio, prieš dedant jas į tešlą, reikėtų nuplikyti verdančiu vandeniu, tada nukošti ir palikti šiek tiek, kad apdžiūtų. Pati tešla turi būti minkšta, tąsi, tačiau neturi lipti tarp pirštų.
B. teigia: „Vieną vienintelį kartą aš mačiau, kaip mano prosenelė kepė kūčiukus, ir iki šiol pamenu, kaip močiutė bei mama visą tą laiką kantriai stebėjo, padėjo ir mokėsi. Ir tą akimirką supratau, kad šis receptas yra labai svarbus visai šeimai. Mačiau, kaip žibėjo prosenelės akys, kai ji pasakojo apie savo vaikystę, apie jų tradicijas Kūčių dieną kepti kūčiukus, apie tą laiką kartu, kurį praleisdavo visa šeima virtuvėje. Ir kai žinai tą istoriją, supranti, kaip tai vis dar yra svarbu šiomis dienomis. Todėl labai palaikau jau dešimtmetį vykdomą „Malsenos“ iniciatyvą, kurios dėka puoselėjame tradicijas ir mokome vaikus kepti kūčiukus, įtraukiame juos į procesą. Tad ir aš stengsiuosi, kad mano dukra taip pat nepamirštų mums ypatingo recepto ir jis keliautų iš kartos į kartą.“
Kūčiukų receptai
Tradicinis kūčiukų receptas:
- 200 ml šilto vandens
- 400-500 g miltų
- 15 g šviežių mielių
- Keli valg. š. aguonų
- Keli valg. š. aliejaus
Gaminimas: mieles ištrinkite su cukrumi, viską sudėkite į šiltą vandenį, išmaišykite. Suberkite dalį miltų ir padėkite šiltai, kad iškiltų. Likusius miltus išsijokite dubenyje ir sumaišykite su aguonomis. Užminkykite tešlą, kol nebelips tarp rankų. Dubenį su išminkyta tešla uždenkite rankšluosčiu ir padėkite šiltoje vietoje, kol tešla pakils. Ant didelės medinės lentos pabarstykite miltus ir padėkite jau iškilusią tešlą, išminkykite. Iš tešlos tarp delnų suformuokite nestorus volelius, kuriuos supjaustykite norimo dydžio gabalėliais. Visus gabalėlius sudėkite ant kepimo popieriumi ištiestos skardos - palikite tarpus tarp jų, kad nesuliptų kepdami.
Kūčiukų receptas su kanapių sėklomis:
- Kambario temperatūros vanduo
- Mielės
- Cukrus
- Miltai
- Aguonos
- Druska
- Kanapių sėklos
Gaminimas: į dubenį supilkite kambario temperatūros vandenį ir likusius produktus tokia tvarka: mielės, cukrus, miltai, aguonos, druska ir kanapių sėklos. Išimkite tešlą iš dubens ir padėkite ant miltais pabarstyto stalo. Atpjaukite piršto storio tešlos juostelę ir kočiokite rankomis, kol suformuosite virvelę. Supjaustykite ją maždaug 2 cm dydžio gabaliukais, pabarstykite miltais ir dėkite ant skardos, išklotos kepimo popieriumi. Gabaliukus dėkite 1 cm atstumu vienas nuo kito.
Patarimai kepant kūčiukus
- Miltai: Kūčiukų tešlai užmaišyti įprasta rinktis kvietinius miltus, tačiau atkreipkite dėmesį į baltymingumą - kūčiukams labiausiai tiks aukščiausios rūšies kvietiniai miltai, žymimi 550D. Taip pat kūčiams tiktų ir „Karališki“ bei šviesūs speltų kviečių miltai.
- Mielės: Tradiciškai kūčiukai kepami su šviežiomis mielėmis, tačiau puikiai tiks ir sausos. Tuomet atkreipkite dėmesį į mielių proporcijas - sausų mielių reikia maždaug perpus mažiau nei šviežių.
- Temperatūra: Tešlai naudojamas vanduo turi būti maloniai šiltas, apie 37-40°C temperatūros, bet ne per karštas, kad mielės jame nežūtų.
- Priedai: Į kūčiukus galima dėti sausas aguonas, tačiau galite jas nuplikyti verdančiu vandeniu, kelias minutes palaikyti, o tuomet nukošti ir apdžiovinti. Taip kūčiukuose labiau jausis aguonų skonis.
Kernavės krašto tradicijos
Kernavė - ypatingas Lietuvos kampelis, garsėjantis savo istorija ir kultūros paveldu. Nors tiesioginių duomenų apie specifines kūčiukų kepimo tradicijas Kernavėje nėra, galima daryti prielaidą, kad šiame regione, kaip ir visoje Lietuvoje, Kūčios yra svarbi šventė, o kūčiukai - neatsiejama jos dalis. Atsižvelgiant į Kernavės krašto istoriją ir gamtą, galima manyti, kad vietiniai gyventojai kūčiukų kepimui naudojo vietinius produktus, tokius kaip rugiai, miežiai, kanapės ir aguonos.
Valstybinės Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos edukacinių ir kultūrinių veiklų koordinatorius Jonas Vitkūnas pasakoja, kad Joninių naktį ieškome paparčio žiedo, deginame laužus, plukdome vainikus. Tuo tarpu Rasos šventė turi archajišką potekstę ir yra lyg įžanga į Jonines. Būtent šią dieną džiaugiamasi visos gamtos didžiausiu suvešėjimu bei atliekamos tam tikros apeigos. Tai tik įrodo, kad Kernavės krašte senosios tradicijos yra puoselėjamos ir saugomos.
Kūčiukų kepimas: patirtys ir edukacija
Šiais laikais kūčiukų kepimas tampa ne tik tradicija, bet ir edukacine veikla. Mokyklos ir įvairios organizacijos rengia edukacinius užsiėmimus, kurių metu vaikai mokosi kepti kūčiukus, susipažįsta su senovinėmis tradicijomis ir patiria džiaugsmą kurdami savo rankomis. Pavyzdžiui, 3c klasės mokiniai lankėsi Skėmių kaimo traktieriuje, kur šeimininkė mokė juos kepti meduolius ir kūčiukus. Mokiniai susipažino su gaminamų patiekalų ingredientų įvairove bei kilme, prisiminė skaičiaus dalis bei padėjo šeimininkei skaičiuoti produktus. Taip pat taikė technologijų pamokose išmoktus kepinių dekoravimo būdus.
4b klasės mokiniai lankėsi Radviliškio rajono Skėmių traktieriuje. Vyko integruotos pamokos: lietuvių kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo, dailės ir technologijų. Programos „Skėmių traktierius“ gaspadinė Marcelė maloniai visus pasitiko, papasakojo traktieriaus istoriją. Mokiniai dalyvavo patirtinio mokymosi ir STEAM veikloje. Kočiodami tešlą, išsiaiškino meduolio tešlos receptą pagal visas senovines tradicijas. Patys vaikai nusilipdė meduolius. Laukdami kol iškeps meduoliai, vaikai sužinojo, kaip ir iš ko gaminamas glajus, kuriuo paskui papuošė savo kepinius. Edukacijos pabaigoje gėrė mėtų arbatą su pačių rankomis pasigamintais kūčiukais.
Šios edukacinės veiklos ne tik moko vaikus kepti kūčiukus, bet ir skatina domėtis savo šalies istorija, kultūra ir tradicijomis.
tags: #kuciuku #kepimo #tradicijos #Kernavėje