Koncius Mokslo Sriuba: Kas Tai?
Šiame straipsnyje nagrinėsime sąvoką, kurią galima pavadinti „koncius mokslo sriuba“. Tai metaforiška frazė, apibūdinanti sudėtingą ir daugialypį reiškinį, kuriame susipina atmintis, dabartis, baimės, moralinės vertybės, politinės galios ir istorinis kontekstas. Straipsnyje remiamasi asmeninėmis patirtimis, istorinėmis įžvalgomis ir filosofiniais apmąstymais, siekiant geriau suprasti šią sąvoką ir jos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.
Sausio 13-osios atmintis ir dabartis
Pradėdamas apmąstymus apie „koncius mokslo sriubą“, autorius prisimena Sausio 13-osios įvykius ir jų paliktus pėdsakus atmintyje. Ši data Lietuvos istorijoje įrašyta kaip kovos už nepriklausomybę lūžio taškas, laisvės ir gynėjų aukos simbolis. Autorius pastebi, kad toje kruvinoje naktyje žmonės stengėsi išgyventi, mobilizuodami individualias ir tautos gyvenimo jėgas. Prisimindamas Sausio 13-ąją, autorius jaučia nerimą ir lūžio lūkesčio būsenas, kurias sustiprina įtampa, kylanti atsitraukus nuo laužų, kūrenamų prie Parlamento.
Baimės akivaizdoje
Apmąstant Sausio 13-osios nakties įvykius, kyla klausimas, ar žmonės jautėsi saugūs. Autorius teigia, kad visur tvyrojo grėsmė ir baimė, kurią psichologai skirsto į įgimtą, įgytą (socialinę) ir egzistencinę. Kiekviena iš šių baimių gali būti konstruktyvi (mobilizuojanti jėgas), dekonstruktyvi (didinanti baimę) arba išsprūstanti iš sąmonės kontrolės. Todėl Sausio 13-ąją vyko mūšiai ne tik už nepriklausomybę, bet ir su sava baime ar baimėmis.
Teroro akivaizdoje
Apmąstymai apie Sausio 13-ąją netikėtai persipina su lapkričio 13-osios įvykiais Paryžiuje, kai teroro aktai sukrėtė pasaulį. Autorius pastebi, kad panašūs ginkluotos galios - teroro - išpuoliai vyksta ir kitur, o „Islamo valstybės“ pranešimuose apie galimų žudynių geografiją jau įvardyta ir Lietuva. Šiandien matome, kad panašūs išpuoliai, deja, kai kam keliantys asociacijų tik su psichopatų elgsena, nutinka ir kitur - Egipte, JAV, Anglijoje, Malyje.
Ribų suplonėjimas
Mūsų laikų karai, skurdo ir prabangos tarpekliai, tautų migracija ir kitoks terorizmas keičia valstybių ir tautų, tarpvalstybinių susivienijimų ir politinio saugumo garantų ribas. Jos, ribos, labai suplonėjo, kartais ir kai kur beveik nematomos. Žemėlapiuose jos vis dar nubrėžtos, bet jau nedaug tereiškia. Vakarietiškų tradicinių vertybių piramidė trupa, griūva, netgi apvirsta. Gal neprapuolė, bet prie jos neliko sargybos.
Taip pat skaitykite: Pinigų spausdinimo technologijos ateitis
Moralės ir politikos sankirtos
Autorius svarsto, kokia yra moralinė Sausio 13-osios tiesa ir ko verta politinė jos galia dabarties įvykių akivaizdoje. Juk kojas ir rankas vėl krauju plauname. Šiandien gal ne per drąsu Lietuvos vardu grūmoti Rusijai, Europai, Amerikai, pasauliui? Nejaučiant savo politinių galių ir egzistencinių baimių ribų. Bet Rusijos diplomatinis korpusas gal tik kikena į kumštį ar visai viešai ir įžūliai juokiasi: tik pažiūrėkit, kokia ta Lietuva - nesavarankiška, nykštukė, valstybė, ji tik JAV ir ES sančapansa. Ji negali turėti savos politikos ir politinės galios. Tad ko į ją žiūrėti, kam jos klausytis? Ką ji tegali? Ar iš tikrųjų negali?
Valstybių galios žemėlapis
Vis dar esama didelių / mažų valstybių geopolitinio galių žemėlapio. Jis nesutampa su magnetinių Žemės linijų lauko vaizdu. Visų pirma, jis keičiasi. Antra, jis potencialus, o ne absoliutus. Absoliutaus („metafizinio“) imperinio blogio, pavyzdžiui, bolševizmo ar nacizmo, laikas, laimei, istoriškai ribotas, o „mažosios“ valstybės ne visada pasmerktos dingti (irgi laimė) milžinių nasruose. Ir ne vien žemės (gamtos) gelmių ar demografiniai turtai, bet ir tautos gebėjimas dirbti ir sąžiningai - dorai - uždirbti (turėti pakankamai pelno), sustiprina net pačios mažiausios valstybės politines galias.
Niurnbergo sindromas ir tiesos paieškos
Skaitydamas Jono Mikelinsko knygą „Temidė ir Niurnbergo sindromas“, autorius susimąsto apie tiesos pusę: juk ji ne tik atskiria, ji ir suvienija, lyg kalvis sukniedija visa, kas atskira, priešinga, kas atrodo visiškai nesutaikoma. Ji - lemties siunčiama visų priešų taikintoja. Ir kaip mediacija ji nėra šuolis atgal ar pirmyn. Tai ji dabartį įterpia į istorinę ir galimą tikrovę - ateitį. Juk gyvenimas neprasideda šiandien, jis šaknijasi ir tęsiasi, yra stipresnis už diskusijų apie jį fragmentus.
Tautiškumo, patriotiškumo ir pilietiškumo svarba
Dabarties rūpesčiams - tautiškumui, patriotiškumui, pilietiškumui, kaip ir baisingajai holokausto patirčiai, publicistas randa loginių atramų platesniuose - tautinės kultūros, tautinės valstybės nepriklausomybės, lietuvių kalbos ir literatūros išsaugojimo / išlikimo - Europos kontekstuose. Neturiu ir aš kitokio (bent kiek geresnio) kelio šios esė mintims: jeigu jau pagalvojau apie menamas ir tikras grėsmes sau ir Lietuvai, jų keliamą nerimą ar net baimę, tenka kuo plačiau atsimerkti ir atverti istorijai ir moralės / politikos filosofijai kambario langus. Savo namų, tautos namų, valstybės pastato. Vardan jų verta ir ką nors jausti, ir galvoti, ir veikti. Tiktai - kada ir kaip? Ar pajautus kokių politinių galių (tarkim Sausio 13-osios) jėgą, tuoj intuityviai veikti, o vėliau galvoti, kas protingai ar kvailai padaryta, ar atvirkščiai - skirti bent akimirką apsispręsti? Susigaudyti savyje ir pasaulyje, įvardyti svarbiausius reiškinius ir jau nepamiršti, ką ir kaip vadiname.
Terorizmas kaip politinės galios išraiška
Šiandienis teroras tarsi kitoks, jam, atrodo, netinka klasikinis jos apibrėžimas, seniai kapuose ilsisi visi nečiajevai. Be to, jis egzistuoja tarsi šalia tautų ir valstybių. Dusyk pakartoju „tarsi“, nes kaip besistengtume atriboti Dostojevskio laikų ir šiandienį terorą, nepavyktų nutraukti visų juos jungiančių šaknų. Kaip besistengtume džihadistus, tuos šiandienius nečiajevus, varyti iš valstybių, jų sąsajos, ar net tapatybės akivaizdžios. Galime Islamo valstybės (IS) nevadinti valstybe, abejoti, ar ne tinkamesni kiti - ISIS / ISIL - vardai, pagaliau vartoti (pasak Prancūzijos prezidento F. Olando) tik dajiš (Daesh) sąvoką, bet nepaneigsi, kad terorizmu vadinamų darinių politinė galia radosi kaip kitų - neįvykusių / sunykusių - smurtaujančių valstybių ir milžiniškos turtinės bei kitokios nelygybės padarinys. Šios atstojamosios, kaip savo nacionalinės ir tarpnacionalinės politikos pėdsako, negali užginčyti net labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys.
Taip pat skaitykite: Mokslo populiarinimas pasaulyje
Kova su priešu veidrodžių kambaryje
Atsidūrus tarsi veidrodžių kambaryje, labai komplikuojasi „kova“ su „priešais“. Ar tai ne „visi prieš visus“? Politinėje filosofijoje būtų ne naujas svarstymų motyvas. Šiandien didžiosios valstybės po jų susidūrimų su teroru prisiekia keršyti. JAV tokią priesaiką priėmė, ištikus jas 2001 m. Rugsėjo 11-ajai (Barakas Obama pakartojo ją visai neseniai, po žudynių Kalifornijoje), Prancūzija - po 2015 m. Lapkričio 13-osios, Rusija - po 2015-jų Spalio 15 ir 24-osios. Jos telkiasi kitų valstybių pagalbą, formuoja koalicijas, duoda įsakymus ginkluotosioms pajėgoms.
Sausio 13-osios pamokos
1991 metų Sausio 13-oji Lietuvos valstybę užklupo nesukaupusią potencialių galios resursų. Per laidotuves prie žuvusiųjų karstų negirdėjau priesaikos valstybės vardu atkeršyti, nubausti kaltuosius. Vyravo sielvartas, gyvenimo tragedijos sukeltas katarsis - aiškiau, skaidriau buvo matyti, kas vyksta, kokia yra valstybės dabarties drama: nesutvirtėjusi valstybė, iš esmės neatsikračiusi okupacinių SSSR galios būdų, šaukiasi viso pasaulio pagalbos.
Nugalėtojų sindromas
Devintasis XX a. dešimtmetis baigėsi, bet pasaulis tebebuvo padalintas į dvi valstybių galių zonas (pasinaudosiu J. Mikelinsko metafora) pagal Niurnbergą ar Jaltą. Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų sindromas jau paveiktas šaltojo karo nugalėtojų ir perestrojkos SSSR, tačiau tebeskaldo Europą ir dalį Azijos. Ruzvelto įpėdinis, 41-sis JAV prezidentas Džordžas H. Bušas, nors nepripažįsta Molotovo-Ribentropo pakto teisėtumo, tačiau tebėra užburtas (ir paveikiamas) Gorbačiovo valdomų teritorijų, sovietinės žmonių masės ir karinės technikos. Nugalėtojų sindromas daug kartų galingesnis už LDK tapatybę praradusią, jau modernią tapatybę (iš kitų valstybių pralaimėjimų, iš jų įvairiausių teritorinių nuostolių ir nerealizuotų politinių ambicijų) tebeformuojančią Lietuvos Respubliką. Po 50 metų pertraukos vėl galynėtis su puikiai treniruotomis valstybėmis? Tai tiek pat rizikinga, kaip ir mėgėjui boksininkui išeiti į ringą …
Tradiciniai lietuvių valgiai
Nors straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas politiniams ir filosofiniams klausimams, verta prisiminti ir tradicinius lietuvių valgius, kurie yra svarbi tautinės kultūros dalis. Nuo seniausių laikų vienas svarbiausių lietuvių valstiečių maisto produktų buvo grūdai (rugiai, miežiai, kviečiai, avižos). Iš rugių kepdavo paprastą ir plikytą juodą duoną. Mėsos daugiausia valgė kiaulieną. Vasarą dažniausiai vartojo pieną, bulves, daržoves ir kiaušinius. Bulvės į Lietuvą atvežtos 17 a. pabaigoje, paplito 19 a., jų valgių gausu visoje Lietuvoje. Iš daržovių daugiausia vartojo šviežius ir raugintus agurkus, kopūstus, burokus, morkas.
Regioniniai skirtumai
Kiekviena etnografinė sritis turėjo mėgstamus valgius. Žemaičiai kasdien valgydavo košę su mirkalu (makalu), dažnas pietų valgis - rūgšti bulvienė su mėsa ar bulvių šutienė su užtrinu. Vidurio Lietuvoje per pusryčius valgydavo virtinių su varške, mėsos ar spirgučių įdaru, burokų arba kopūstų sriubos su mėsa, pietums pašildydavo nuo pusryčių likusių valgių. Suvalkiečiai per pusryčius valgydavo mėsą su duona ir raugintais kopūstais, kiaušinienę, per pietus - sausienę (sausai virtas ar troškintas bulves) arba bulvių plokštainį, saldžią vaisių sriubą (su vyšniomis).
Taip pat skaitykite: Renginiai Molėtuose: „Mokslo sriuba“
Varėnos Trečiojo Amžiaus Universitetas
Straipsnyje taip pat minimos Varėnos Trečiojo Amžiaus Universiteto veiklos, kurios rodo aktyvų senjorų įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą. Universiteto dalyviai dalyvauja edukacinėse išvykose, paskaitose, užsiėmimuose, mini Pasaulinę sveikatos dieną ir kitus renginius. Šios veiklos padeda senjorams išlikti aktyviems, bendrauti ir tobulėti.
Įspūdžiai iš kelionių ir renginių
Varėnos TAU dalyviai lankėsi Birštone, Lazdijų rajone, Rygoje, Gardine, Bukauciškėse ir kitose vietose. Kelionių metu jie susipažino su šių vietų istorija, kultūra ir gamta. Universiteto dalyviai taip pat dalyvavo įvairiuose renginiuose, tokiuose kaip tapybos ant vandens užsiėmimai, susitikimai su rašytojais ir muzikantais, Pasaulinės sveikatos dienos minėjimas.
tags: #koncius #mokslo #sriuba #kas #tai