Duonos pasirinkimo gidas: kaip išsirinkti sveikatai palankiausią variantą?
Duona yra vienas populiariausių maisto produktų, įtraukiamų į kasdienį daugelio žmonių mitybos racioną. Gamintojai siūlo platų duonos rūšių asortimentą, siekdami patenkinti įvairius pirkėjų poreikius. Tarp jų galima rasti kvietinės, ruginės, visų grūdo dalių duonos, duonos su saulėgrąžomis, bemielės duonos, duonos be pridėtinio cukraus ir daugelį kitų variantų. Tačiau kaip nepasiklysti tokioje gausybėje ir išsirinkti tikrai sveiką ir maistingą produktą?
Ženklinimo etiketės skaitymo svarba
Norint išsirinkti sveikesnį ir maistingesnį gaminį, visų pirma reikia teisingai perskaityti ženklinimo etiketę - joje bus visa naudinga informacija. Produkto sudedamosios dalys nurodomos pagal svorį mažėjančia tvarka. Dietistės Živilės Dumbraitės teigimu, verta susipažinti su maistine verte, duonoje esančių priedų kiekiu.
„Paprastai, bet sveikesnei duonai reikia labai nedaug ingredientų: gerų miltų, vandens ir druskos. Kuo trumpesnė sudėtis, tuo geriau“, - sako Ž. Dumbraitė.
Miltų rūšis - pagrindinis kriterijus
Specialistė pataria atkreipti dėmesį į pagrindinę duonos sudedamąją dalį - miltus. „Visuomet prioritetą teikiu iš viso grūdo dalių miltų iškeptai duonai, nes joje didesnis organizmui naudingų skaidulų kiekis. Miltai taip pat nulemia skonio savybes. Ruginių miltų duona bus rūgštesnė, o kvietinė - natūraliai saldesnė.
Cukraus, druskos ir skaidulų kiekis
„Cukraus, druskos ir skaidulų kiekis mūsų racione taip pat svarbus. Ieškantiems sveikesnės duonos, rekomenduojama rinktis tokią, kurios sudėtyje yra ne daugiau nei 5 g cukraus šimte gramų, druskos - ne daugiau kaip 2 g, o skaidulų kiekis yra ne mažesnis nei 6 g“, - sako Ž. Dumbraitė.
Taip pat skaitykite: Gidas po San Paulą
Kalorijos - ne vienintelis rodiklis
Duona, kurioje gausu papildomų priedų, pavyzdžiui, sėklų, neskaldytų grūdų, džiovintų vaisių, yra kaloringesnė. „Kalorijos nėra svarbiausias kriterijus renkantis duoną. Mano patarimas - jų neskaičiuoti, o vadovautis alkio ir sotumo jausmu. Reiktų stengtis valgyti kuo įvairesnį maistą, mėgstamą duoną derinti su baltymų turinčiais produktais, pavyzdžiui, humusu, mėsa, žuvimi, taip pat riebalų turinčiais produktais: avokadais, sūriu, riešutų sviestu ar kitais. Sumuštinio nepamirškite pagardinti mėgstamomis daržovėmis“, - teigia dietistė Ž. Dumbraitė.
Klausykite savo organizmo
Bendrovės „Vilniaus duona“ produktų kūrimo vadovė Baltijos šalims Snieguolė Šoblinskienė taip pat pritaria, kad mityboje svarbiausia klausytis savo organizmo ir aklai nesivadovauti kalorijų skaičiumi. Priešingu atveju atsisakysime organizmui naudingų produktų, nors jie kaloringesni. „Skaitant duonos etiketę būtų klaidinga vadovautis tik kalorijų skaičiumi. Labai svarbu atsižvelgti į kitas ypatybes: į miltų rūšį, gamybos būdą, cukraus, druskos, baltymų, angliavandenių, skaidulų, priedų kiekį.
Pusiausvyra ir gyvenimo būdas
Pasak S. Šoblinskienės, mityboje turėtume išlaikyti pusiausvyrą, duoną ar kitus gaminius rinktis atsižvelgdami į gyvenimo būdą, imuninę sistemą. Pavyzdžiui, aktyviai sportuojantis asmuo rinksis daugiau baltymų turinčią duoną. S. Šoblinskienė džiaugiasi, kad vis daugiau vartotojų skiria dėmesio mitybai, ieško sveikesnių pasirinkimų. Jos vertinimu, duona yra vienas sveikiausių produktų, o jei ta duona ruginė ir viso grūdo dalių miltų - tai tikra skrandžio šluota gerąja prasme.
Koks maistas netinkamas katėms?
Asmeniniai finansai … Katės yra maisto prašymo meistrai. Net kai tikrai žinome, kad katė ar katinas nėra alkani, gana sunku atsisakyti šių gražių akių. O kartais darome didelę klaidą, pradėdami jas maitinti nuo stalo, taip pat ir maistu, kurį, mūsų manymu, katės mėgsta. Deja, taip yra ne visada. Su savo augintinio ar įžūlaus veido (kad ir kas būtų) dieta reikia elgtis atsakingai. Maitinti savo katę nesąmonėmis lengva, tačiau tenka susidurti su pasekmėmis. Jei šeriate savo katę natūraliu maistu, ne visi produktai jai tinka. Daugelis žmonių nustemba sužinoję, kad katėms draudžiama pienas, tačiau tai paprasta paaiškinti: kaip ir žmonėms, sgusioms katėms pienas nebevirškinamas ir gali sukelti skrandžio sutrikimų. Kodėl negalima maitinti katės žuvis? Tiesą sakant, galite, bet ne žalią (kaip ir mėsą), nes tokiuose produktuose gali būti parazitų lervų. Be to, upių žuvyje yra daug kaulų ir kremzlių, o tai labai pavojinga katėms - jos gali tiesiog užspringti arba kaulai traumuoja virškinimo traktą. Apie perdirbtą mėsą ir konservus Apie tai neverta kalbėti - jie nėra sveiki nei žmonėms, nei gyvūnams. Bulvės katės organizme nevirškinamas, ankštiniai augalai sukelia pilvo pūtimą, nors jų dažnai tam tikrais kiekiais būna sausame maiste. Pomidorai, baklažanai taip pat geriau nesiūlyti katei. Kalbant apie, Kokiu maistu negalima šerti katės (paruoštas, sausas ar drėgnas), visų pirma venkite tų, kurių sudėtis „neskaidri”. Nevartokite pašaro, kur nurodyta, pavyzdžiui, „mėsos kilmės produktai ir šalutiniai produktai”, „grūdai”. Gerame produkte aiškiai nurodyta, kokia mėsa yra jo sudėtyje - vištiena, ėriena, žuvis (arba dehidratuota mėsa sausame pašare), ir būtinai procentinis santykis. Tas pats pasakytina ir apie grūdus - jums svarbu suprasti, ar gamintojas naudojo ryžius, ar kviečius ir kukurūzus. Beje, etiketėje (ne tik kačių ėdalo, bet ir bet kokio kito produkto) visos sudėties sudedamosios dalys visada išvardijamos mažėjančia tvarka gaminyje. Kitaip tariant, geros kokybės kačių ėdalo pirmoje vietoje turėtų būti mėsa, paukštiena, žuvis ir šalutiniai produktai, po to - grūdai (jei yra), ankštiniai augalai, daržovės ir kt.
Halės turgavietė: mėsos karalija ir musių orkestras
Pradžia 2005, Nr. Ilga stiklinėmis lubomis, - stikliorius čia pat, už sienos, tad nėra pavojaus, kad vaikigalių išdaužtas stiklas taip ir liks faneros lapu uždengtas, - aukštomis niūriomis sienomis, primenančiomis liūdnai pagarsėjusių Lukiškių sienas, akmeninėmis grindimis kaip senosios Mino Kretos skerdyklos, kur prieš tūkstančius metų buvo aukojami buliai ir viena kita su jais susidėjusi gašlūnė, ilgais beveik nesibaigiančiais akmeniniais prekystaliais „papuošta“ menė. Kasdienine vilniečių kalba vadinama Hale arba Halės turgaviete. Ir nė vieno m u s g a u d ž i o. Nors mėsėdžių musių debesys užstoja saulę. Kas gi rizikuos kopti į pačią padangę, kad pririštų tą lipnią musių sūpynę? Niekas. Nei Halės direktorius, nei kišenvagis. Ir tikrai jau ne ubagėlis nuo netoliese dunksančių Aušros Vartų - jam dangaus ir jo maldose gana, jis žino, kad aukštosiomis kopėčiomis laipioja tik angelai, ir tai tik Jokūbo sapne. Ir pasirinkimas taip pat beribis: nuo šventų avinėlių galvų iki nešvaraus gyvulio kiaulės uodegų. Ir galvos, ir uodegos - apsvilintos, anglimi ir suodžiais apėjusios, jų gramdymo žymės eina skersai per aklas akiduobes, išilgai per uodegų slankstelius. Čia rūkyta produkcija. Jai reikia mėgėjų, ne visos mėsėdės prie tokio maisto puola. Be to, virš baroniukų galvelių ir skeltanagių uodegų apkūnios moterys palmės šakomis mojuoja, muses vaiko, kad šios pirkėjų neatbaidytų. Graži, labai teatrinė scena, arba moderni instaliacija. O štai ir šviežia šio ryto produkcija. Veršiena - aukščiausios klasės. Veršiukų galvos taip pat pirmos klasės - tiesiai nuo trinkos Paryžiaus aikštėje priešais Dievo Motinos Arkikatedrą. Ir pardavėjai beveik vieni vyrai, mėsininkai, budeliai su kirviais ir ilgais peiliais kruvinose rankose. O ponios pirkėjos tokios jau gražios, tokios mandagios, nekaltos, nuo kraujo alpstančios, nosinaitėmis besivėduojančios. Nors sykiu ir didžiai išrankios: ne, ne, šita galva truputėlį per daug apsvilinta, o štai šitas gabaliukas ar tik ne su sunkiu kaulu? Klausia, teiraujasi, renkasi, išsirinkt negalėdamos per tokią veršienos gausą. Dažnai neišsirinkusios grakščiais žingsneliais nutipena prie vištų ir taria: kuhičkų, što li. Nesuprasi - rusė ar lenkė, o gal ir iš Viduržemio jūros pakrantės kilusi, tik viduramžių vėjų atpūsta kaip pūkelis į šiaurę ir čia pasilikus, ir karo žiaurumų išvengus. Nes lietuvė ir po pusšimčio rusinimo metų mėsininko rusiškai neprakalbins. Dažnai ji lietuvių kalba mėsos kilą renkasi, o pardavėjas rusiškai siūlo ir įsiūlyti negali. Bet svarbu, kad susišneka, vertėjo nereikia nei tuteišui, nei lietuvaitei. Tokia jau ta Halė, mėsėdžių musių karalija. Tiesa, musės niekada nė už bryzelį nesumoka. Užtat dažnai galvą padeda, gyvybę mėsėdžių veislės pratęsimo labui paaukoja. Bet kas musėms viena kita auka - milijonai keičia trilijonus, nes ir aviniukų galvas nepaliaujamai keičia veršiukų ilgaausės galvelės arba kiaulaičių riestos uodegėlės - maisto užteks keliems amžiams į priekį. Tik stenkis nepersiryti. Tad dauguma mėsėdžių išsiugdžiusios pavyzdinį taupumo jausmą. Iš garsiakalbio - ruskoje radio. Iš gerklių - saldūs pasiūlymai. O virš viso to šurmulio - musių orkestrėlis, anot rusų bardo, nadeždy malen’kij orkestrik… Ne turgavietė, o karnavalas, kaip Karvalano sąmokslas Čilėje. Bet žmonija mandagi, nes ir prekė aukščiausios rūšies, ne iš po skverno, kaip anais pertekliaus laikais būdavo. Užsimanė žmogus gabalėlio rūkytos nugarinės, atėjo į Halę, vaikšto, stypinėja lyg muses skaičiuodamas, tuo pat metu viena akimi pardavėjos akį seka - pamerks ar nepamerks? Štai koks klausimas iškildavo. Ir jeigu pamerkė kaip pavartės merga, tai gali pamažu jai iš paskos link viešojo tualeto, rūsyje, po žeme įrengto, slinkti. Slinkti ir nesijaudinti, kad moteris už moterų pusės durų išnyko - ženk drąsiai, ir gausi. Pakeltas sijonas, nugarinė ištraukta, delnas atkištas - mokėk. Susimoki, mėsgalį kelnių raukšlėse paslepi ir iškopi tarsi iš antikos kapo į XX amžiaus dienos šviesą. Šiandien, suprantama, nebesislepiama - visa atvira, laisva, prieinama net ir vidury skverelio ant suoliuko su alaus buteliu rankoj. Kartais žmogų dėl tų deficitinių laikų žūties netgi graudulys suima. Juk kiek pažinčių, kiek kyšių, kiek sutarčių „ranka ranką plauna“ nugarmėjo negrįžtamai. Kiek išnyko kombinavimo paslapčių, tarytum jų nė būti negalėjo. O jų tikrai buvo. Net mėsėdės musės neleis sumeluoti. Tik Halė dunkso kaip dunksojusi, karus marus trėmimus atlaikiusi. Juk kad ir ką kalbėtum - Pilvo Šventovė su akmeniniais aukurais ir su šviežiu krauju. Tiesą sakant, naujoviški šaldymo aparatai kiek aptemdė buvusią Halės šlovę. Ir mėsinių musių apmažėjo. Nes joms paliktos tik tos trumpos sekundės tarp mėsgalio išėmimo iš šaldytuvo, pasvėrimo ir suvyniojimo. Per tokį laiko akimirksnį net didžiai įgudusi senbuvė vos ne vos siurbtelti kraujo spėja, vos ne vos lašelytį šviežienos nugvelbti sugeba. Žodžiu, kiti laikai, kiti ir mėsininkų papročiai. Juk maro metu gatvėse mėsėdės puotaudavo, o štai dabar priverstos kaip kišenvagės mėsos dulkę vogti. Musių atžvilgiu - didi neteisybė. Bet žemė - žmonių planeta, ne musių ir ne šėtono pasiuntinių velnių raguotų. Musės privalo žinoti joms skirtą vietą, ypač viešose maisto prekyvietėse, kur tiek daug įvairiakalbių turistų iš Europos Sąjungos apsilanko, tėvų ir senelių takais vaikštinėja, vaikystės namus ir kiemų balkonėlius mėgina atrasti, nors patys žino, jog dauguma tų namelių ir kiemelių su dūmais į rojų pakilo, išnyko, net gatvikių pavadinimų nepalikę. Bet vis tiek vaikšto, dairosi ir į Halę užsuka norėdami įsitikinti, ar lig šiol gyvas vištas kaimiečiai ir priemiesčių žmonės į turgų neša. Ir nuliūsta supratę, kad gyvų vištų laikas pradingo kaip ir rieznikų - ką gi jie pjautų, jeigu gyvos vištos ir su žvake pasišviesdamas nerastum nei Halėj, nei buvusioj Dzeržynkėj, mūsiškai - Kalvarijų turgavietėje. Įdomu būtų panagrinėti, kaip ši prekyvietė gavo geležinio revoliucijos karžygio vardą? Nejaugi čia jo laikais žmonių galvomis ant akmeninių prekystalių targavojo? O mes prieikime prie aviniuko gatvelės, atsiprašykime už armėnus, kurie lig šiolei aviniukus aukoja ir už tokias aukas neišvengiamai bus nubausti, nes prieš tūkstančius metų Jėzus uždraudė baronėlius aukoti. O mėsėdes muses palikime likimo valiai. Ne mes jas į Nojaus laivą įleidom, ne mes jas ir iš Halės išvarysim. Yra kam ir be mūsų tuo pasirūpinti.
Taip pat skaitykite: Aviena prieš ožką: mėsos analizė
Kaimo veterinaras ir pautų istorija
Veterinaras atvyko anksti, vos praaušus. Darbo turėtų užtekti iki pavakarių - visas kaimas vienu gaistu nutarė išromyti visus kuilius ir kuiliukus. Buvo, tiesa, ir savas romytojas, vietinis, tačiau aklai prasigėrė, kuilio pautų nebeįžiūri, tik gyvulį žaloja. Mažas toks žmogelis, neišvaizdus. Ir ne veltui, nes, anot Čechovo, sataninskoje plemia iš anksto suvokia, kur vyras, o kur tik mėsos ar pilvo kalnas. Jos skradžiai kelnes tiesiai į klyną žvelgia ir viską regi. Tad jos tylėjo. Laukė. Greičiau nei šešką vyrelis kuilį pargriauna, užpakalines kojas pakelia ir tik čirkšt, čiaukšt peiliu, ir pautai jau geldoj. Veskit kitą. Vyrai vos spėjo paršus vedžioti. Pautų krūva akyse augo. Suprantama, ir mėsėdžių musių proporcingai pautams gausėjo. Nereikėjo ir vakaro laukti. Štai ir vakarienės metas. Susėdo vyrai didžiausioj kaimo pirkioj, butelaitį atkimšo, balso stygas sumirkė kaip volungėlės lietaus lašais ar kaip kuolingos angelo ašaromis. Laukia. O daktariuko kaip nėr, taip nėr. Net nejauku žmonėms pasidarė - gal nepasivaišinęs žmogelis išvyko. Nepastebėjo vyrai, kad moteriškių taip pat - nė vienos prie stalo. Ir štai atsidaro durys, ir įžengia vyras. Ant ištiestų rankų - didžiausia, kokią tik kaime rado, keptuvė, o joje - mėsos kalnas garuoja. Vyrams net seilės nutįso. Greitai stalo vidury palaisvino vietos ir visi visom rankom tą atneštą dovaną priėmė, ant stalo lentų pastatė. O moteriškės lyg niekur nieko priešais vyrus deda lėkšteles ir šakutes su peiliais ir prašo skanauti. Ir prakeiktas šundaktaris kviečia neatsilikti, pats pirmas dideliausią pautą šakute pasmeigęs, į lėkštelę įsitėškęs jau pjauna, jau į gerklę grūda. Kad tave perkūnas su velniais ir pačiu Belzebubu! Silpnesnių kinkų vyreliai kaipmat pro duris į kiemą išpuolė ir išpylė į Rygą. Tačiau vyrų daug, o pautų - gal tik po pusę kiekvienam. Tokia tad ši trumpa šviežios mėsos pasaka. Trūksta tik mėsėdžių musių. Mat velnio perai suprato, jog dėl pautų trūkumo tarp vyrų kils nesutarimų, tad pasiliko atšlaime šalia tvarto ir ramiai sau siurbčiojo kraują su kiaulės riebalais. O moteriškėms nė prisiliesti prie pautų nepasisekė - visi vyrų ryklėse išnyko.
Musiomiriai ir smaližės: kova su musėmis
Kai žmogus nebegali apsikęsti - cukraus smaližės neleidžia ramiai prie stalo pasėdėti, pasistiprinti, nors laukia keli arai pievos, prižėlusios, kambliais susimetusios, o musės limpa prie lūpų, tupia ant saldžia uogiene suteptos riekės, - tuomet belieka pasiųsti vaiką į mišką, kad parneštų musiomirį. Geriausia - raudoną. Bet tinka ir auksinis su baltais taškeliais. Švarus stalas. Stiklinis, senoviškas, gal net senelės laikais gudriai sumeistruotas indas. Siauras, kamšteliu uždarytas kaklelis. Į apačią išplatėjantis it kokia vazelė. Stiklainio dugnas įlenktas į viršų, kaip būdavo įlenkti didžiųjų butelių dugnai, tik čia tas įlenkimas baigiasi kiauryme. Visas indas pakeltas ant stiklinių kojelių, tad tarp dugno ir stalo lieka gana erdvi tuštuma. Ištirpdyto cukraus įpilama į stiklainį tiek, kad skystis siektų to įdubimo vidurį. Musgaudis paruoštas. Belieka laukti. Smaližės cukrinukės iš pradžių aptūps stiklainio viršų ir kruopščiai, kantriai ims ieškoti kelio prie cukraus. Po valandėlės gudriausia iš visų atlėkusių musių nutūps ant stalo ir nuropos po indeliu, kur mama bus paptelėjus skysto cukraus lašą. Dėl to lašelio kils nemenkas musių mūšis, nes dėl saldumo šis vabzdys gali galvą pamesti. Tad lašelis netrukus išseks. Tuomet musės ims kilti stačiai į tą dugno kiaurymę. Ir koks bus jų džiaugsmas, kai aptiks cukraus jūrą, - siurbk į šėtono sveikatą, kol pilvas išsipūs ir sparnai lipniu saldumu permirks. Viena kita musė po valandėlės jau aukštielninka zys cukraus klijuose, suksis ratu, bet po kiek laiko nurims ir susitaikys su saldžia mirtimi. Stipresnės, o gal gudresnės, smaližės šiaip taip išbris iš saldžiosios jūros ir pamažu ims ropoti stiklu aukštyn, niekaip negalėdamos suprasti, kaip čia yra - oras tarsi laisvas, kilk ir skrisk, bet kažkas nematomas, stiprus ir kietas, kelią į laisvę užstoja. Musė kantri. Nepasiduoda, ieško ir ieško išėjimo, tad dauguma jų susigrūda prie kamštelio apačios. Saldi smaližių žūtis. Mirtis saldžioji. Tai ne kokiame mėšle kiaulės nagų prispaustai nusigaluoti ar pagaliau ne pliauške prie sienos rąsto pritrėkštai apleisti šį mielą, saulėtą pasaulį. Tačiau musiomiris šiuose spąstuose - tik priedas prie cukraus, tik raudonos spalvos vilionė. Šis šungrybis sugeba ir be gudraus stiklinio įtaiso museles galabyti. Tiesa, ir čia be cukraus niekaip neapsieisi. Paguldai musiomirio galvą taškeliais į viršų ant lėkštelės ir apibarstai cukrumi. Viskas. Pasiruošta. Lieka laukti. Neilgai, ne tiek, kiek stiklainyje žūstančiųjų. Musiomirio ir vardas pasako, kas jis yra: musių mirtis, arba musėms - mirtis. Anot amžiną atilsį senelės, šis grybas net žmogų gali į kapus nuvaryti, jeigu per klaidą pusę kepurės suvalgytų, nesvarbu, keptos ar virtos. Tad ko gi norėt iš muselių, kiekgi joms to musmirės nuodo reikia - mažytis lašeliukas, ir nebėr smaližės. Tik vinkst ant nugaros, ir baigta. Viena vinkst, antra vinkst, trečia. Taip visos, kiek jų ant grybo kepurės sutūpė, kiek naudingo saldumo ragavo, viena po kitos pas velnių karalių į svečius iškeliauja. Ten joms ir vieta, pasak amžinai musėms pikto linkinčio tėvo, „iš pragaro atskridusios pragaran tesugrįžta“. Čia jau tėvas į jokias kalbas nesileidžia. Kokiam vorui, per klaidą ant nosies ar į sriubą nusileidusiam, net pagalbos ranką ištiesia, matyt, suprasdamas, kad vorai - didžiausi musių priešai. Bet velnio veislei - tik mirtis. Vaikui tik viena ne visai aišku. Kodėl kuri nors netyčia išsigelbėjusi - pasitaiko ir tokių - cukrinukė nepraneša kitoms, kad nelįstų į stiklinio indo vidų, nes ten - spąstai. Kodėl nepašnabžda nors prieš žūtį: sesės, netūpkit ant šio gražuolio grybo kepurės, visų laukia mirtis. Ne. Musės tyli. Gal likusios laisvėje kaip tik ir siekia, kad kuo daugiau nusibaigtų. O gal net įspėjamo žodelyčio ištarti nespėja? O iš anapus pragaro vartų juk neatskrisi kitoms pranešti, kokią baisią žūtį žmogus joms ruošia. Bet argi ne tas pats ir su žmogumi? Tarkim, senelė ar senelis, ar jie kada nors sugrįžo bent keliais žodžiais apie gyvenimą po mirties apsakyti? Ne. Matyt, ne taip jau paprasta iš aukštybių, iš rojaus, taką į žemę surasti. Kad ir kaip ten būtų, tačiau per cukraus saldumą vien šioje pirkioje galybė musių galą gavo. Tas pats ir kitose pirkiose, nors ir ne visose. Antai Kiestos namai. Juose per musių debesis žmogaus veido nematyti, ant aplūžusio stalo saldaus vynelio balose musės kaip karvės Merkio brastoje braido, tik piemens nėra, nes labai jau ploną botagėlį tektų nusivyti. Bet Kiestai tas musių velniavimas - nė motais. Vaikui tik neaišku, kaip voras musę prisivilioja, juk voratinklis, kad ir lipnus, bet tikrai ne cukrinis? Tai vienas neaiškus klausimas. O kitas gal dar neaiškesnis. Iš kur voras sužino musių skrydžio taką? Juk jis tikrai kurčias, zyzimo niekaip išgirsti negali. Be to, voras beveik ir aklas - tiesi pirštą, jau visai prie nugaros kryželio priglaudi, o jis nė krust. Tik papūtus vorelis sujuda, mažais nageliais tinklo gijas patikrina - gal jau kokia velnio patelė į jį pateko. Kas vorui pataria, kur geriausia tinklą mesti? Gal velnio priešas angelas? Gali ir taip būti. Juk ir velnio, ir angelo šiaip jau niekad nepamatysi. Antaniukas nelabai tiki seno bitininko Petrošiaus pasakojimais apie velnių ir raganų šokius Pakapių raiste, nes kiek jis paraistėj su tėvu ežere bežuvavo, niekad velnio net rago smaigalio nepastebėjo, o ir raganos šluotos, tarp juodalksnių lakiojančios. Pasakos. Nerimta kalba. Taip vaikui besvarstant, virš jo galvelės kad suzvimbs į voratinklį patekus musė, kad pakels triukšmą, gerai, kad mama tvarte, prie avelių, - perbrauktų šluotos šepečiu, būtų ir po musės, ir po voro. Ir ūmai girdi: Antaniuk, ištrauk mane iš voro tinko - atsidėkosiu, skolinga neliksiu, gelbėk. Pakelia vaikas akis, ogi mato, jog čia musė smaližė į bėdą patekus. Nenustebo Antaniukas musės žodžius supratęs, juk tereikia gerai ausis ištempti, tai ne tik musės kalbą perprasi, bet ir paties velnio, jeigu kada kelią pastotų. Žmogus viską arba iš baisios baimės į protą suima, arba iš smalsumo. Dabar tai tikrai iš smalsumo. O musė pajuto, kad jam smalsu, kaip tas voras darbuojasi, tad ir prabilo zyziančiais plonais, velnių kalvėj paplonintais balseliais: geeelbėėėk… Galėtų, aišku, cukrinukę ir ištraukti - tėvo nėra, šienauja pamerkiuos, bet ar verta? Kiek pamąstęs ir klausia: o ką, smaliže, man už tai, kad išgelbėsiu, duosi? Ir tuomet išgirsta kitą, kiek pakimusį, sodresnį balselį: nebūk, vaike, durnas, neklausyk velnio mergos žodelių, apgaus, pames pusiaukelėj į pragarą, kaip na…
Kiaušiniai: maistinė vertė, saugus vartojimas ir įdomūs faktai
Taigi valgyk kiaušinius ir būsi aprūpintas naudingosiomis medžiagomis. O jei prisiminsime mitinę pasaulio sukūrimo istoriją, kiaušinis apskritai taps neįkainojamas. Pagal daugelio tautų - ir lietuvių - mitologiją, pasaulis atsirado iš didžiulio kiaušinio, kurį padėjo milžiniška gyvatė (antis). Šio kiaušinio kevalas virto dangaus skliautu, baltymas - vandeniu, trynys - žeme. Štai kodėl gyvybę, atgimimą simbolizuojantis kiaušinis neatsiejamas nuo didžiosios pavasario šventės - Velykų. Prieš jas tebūnie proziškesnė kalba apie didįjį žmogaus maitintoją kiaušinį. Apie jo maistines savybes, saugų vartojimą - pokalbis su Nacionalinės maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto (NMVRVI) specialiste Indre Karpoviene.
Taip pat skaitykite: Antarkties peizažai
tags: #koks #misles #mesa #sudėtis