Kiaušinių gamybos Kinijoje technologija: nuo tradicinio porceliano iki dirbtinių kiaušinių
Kinija, turinti tūkstantmečių istoriją, pasižymi ne tik kultūros paveldu, bet ir nuolatiniu siekiu naujovių. Šiame straipsnyje nagrinėjami du skirtingi, tačiau įdomūs Kinijos gamybos aspektai: tradicinė kiniško porceliano gamybos technologija ir kontroversiška dirbtinių kiaušinių gamyba.
Kiniško porceliano gamybos technologija
Kiniškas porcelianas - tai aukštos kokybės keramikos gaminiai, pasižymintys specifine gamybos technologija ir sudėtimi. Jį sudaro kaolinas (dar vadinamas kiniškuoju moliu), lauko špatas bei nedidelis kiekis kvarco ir kalkių. Skirtingai nei europietiškas porcelianas, kiniškas pasižymi lydesne mase (daugiau lauko špato) ir tvirtesne šuke.
Istorija ir raida
Kiniško porceliano gamybos technologija pradėta kurti Tangų dinastijos laikais (618-907 m.), tobulinant ankstesnes keramikos tradicijas, siekiančias IV a. pr. Kr. - III a. pr. Kr. Ankstyvieji dirbiniai - storasienės vazos, ąsočiai, puodeliai ir dėžutės - atkartojo to meto keramikos formas. Indai būdavo dengiami vienspalvėmis glazūromis (tang sancai - tangų spalvotasis porcelianas) ir puošiami geometriniais bei augaliniais ornamentais (tapytais, raižytais arba reljefiniais).
Sungų dinastijos laikotarpiu (960-1279 m.) išpopuliarėjo spalvotos glazūros, ypač žalsvi seladonai. Juanų dinastijos laikais (1279-1368 m.) porcelianas pradėtas dekoruoti poglazūrine tapyba mėlyna spalva, naudojant iš Vidurinių Rytų atvežtą kobalto oksidą. Mingų dinastijos laikais (1368-1644 m.) sukurti itin plonos šukės dirbiniai (vadinamasis kiaušinio lukštas), ištobulinta tapyba kobalto oksidu, pradėta naudoti įvairiaspalvė poglazūrinė ir antglazūrinė tapyba. Nuo XIV a. dekore atsirado peizažų ir figūrinių kompozicijų, greta augalinių ir geometrinių motyvų. Taip pat buvo vertinami vienspalviai, raudona „jaučio kraujo“ glazūra dekoruoti indai.
Nuo Čingų dinastijos laikų (1644-1912 m.) pradėta gaminti dirbinius, skirtus specialiai eksportui į Europą. XVII-XVIII a. kiniškas porcelianas išgyveno klestėjimo laikotarpį. Buvo kuriami įvairių formų ir dydžių (iki 1 m aukščio) indai, dekoruoti paukščių, drugių, gėlių motyvais, peizažais ir figūrinėmis kompozicijomis. Europos monarchai didžiavosi kiniško porceliano kolekcijomis. Pagal dekoro spalvas Europoje jis buvo skirstomas į keturias grupes: žalią (famille verte), juodą (famille noire), rožinę (famille rose) ir geltoną (famille jaune). Didelis kiniško porceliano populiarumas paskatino jo receptūros paieškas Europoje.
Taip pat skaitykite: Kiaušiniai: laisvėje laikomos vs. narvuose laikomos vištos
Šiuolaikinės tendencijos
XX a. kiniško porceliano tradicijos tęsiamos senuosiuose gamybos centruose - pietų (Džingdedženo, Dziangsi, Fudziano, Hunano) ir šiaurės (Tangšano, Hebei, Šandongo, Pengčengo) provincijose.
Dirbtinių kiaušinių gamybos technologija
Pastaraisiais metais internete pasklido informacija apie Kinijoje gaminamus dirbtinius kiaušinius. Teigiama, kad šie kiaušiniai išoriškai labai panašūs į tikrus, tačiau gaminami naudojant chemines medžiagas.
Gamybos procesas
Remiantis internete aptikta informacija, dirbtinių kiaušinių gamybos procesas apima kelis etapus. Lukštui naudojamas kalcio karbonatas, o tryniui ir baltymui - kalio alginatas, kalio aliuminio silikatas, želatina, maistinis kalcio chloridas ir pigmentai.
Iš pradžių šiltame vandenyje ištirpinamas kalio karbonatas, taip gaunama į baltymus panaši masė. Tuomet, maišant, įberiama želatina ir benzoinė rūgštis. Gauta masė atstoja baltymą. Tryniui naudojamas toks pat mišinys, tik įberiant citrinos rūgšties ir geltono pigmento.
Trynio mišinys pilamas į specialią formą ir panardinamas į kalio karbonato tirpalą. Ant trynio paviršiaus susidaro plėvelė. Forma lengvai papurtoma, kad trynys įgautų apvalią formą ir tolygiai įsigertų tirpalo. Sutvirtėjęs trynys paliekamas tirpale valandai, po to išimamas, nuplaunamas vandeniu ir nusausinamas.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti trupininį pyragą
Gautas trynys dedamas į baltymo formą, apipilamas baltyminiu mišiniu ir, pamerkiant į kalio karbonatą, gaunamas kiaušinis, kuris padengiamas lukštu. Kiaušinis keletą kartų panardinamas į parafino tirpalą, gipso miltelius ir kalio karbonato tirpalą, kuris suformuoja lukštą.
Esminiai skirtumai nuo natūralių kiaušinių
Teigiama, kad dirbtinių kiaušinių lukštas šiek tiek labiau blizga ir yra šiurkštus, tačiau skirtumas nežymus. Įdaužto dirbtinio kiaušinio baltymas ir trynys po kurio laiko susilieja į vientisą masę, nes pagaminti iš vienos medžiagos.
Ekonominis aspektas
Vienas kilogramas natūralių kiaušinių kainuoja šešis su pusę juanių, o gamybai dirbtinių kiaušinių kilogramui išleidžiama 55 fenių. Teigiama, kad įmonės, gaminančios dirbtinius kiaušinius, gauna didelį pelną.
Paneigimas ir tikrovė
Nepaisant internete platinamos informacijos, Indijos ir Kinijos maisto saugos institucijos paneigė gandus apie dirbtinių kiaušinių gamybą. Jos teigia, kad nėra technologijos ar cheminių medžiagų, kurias panaudojus būtų galima sukurti valgomą kiaušinį, o tokia gamyba būtų ekonomiškai nenaudinga, nes tikri kiaušiniai yra pigūs ir lengvai prieinami. Kai kurie vaizdo įrašai, kuriuose esą rodoma dirbtinių kiaušinių gamyba, iš tiesų vaizduoja žaislinių kiaušinių gamybą.
Kiaušinių rinka Lietuvoje
Lietuvoje kiaušinių rinka susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip paukščių gripas, energetinė krizė ir konkurencija su importuota produkcija. Šiuo metu Lietuvoje tik 15-20 % visų gaminamų kiaušinių yra ant kraiko arba laisvai auginamų vištų. ES planuoja iki 2027 m. uždrausti narvuose laikomų vištų kiaušinių gamybą, tačiau Lietuvos gamintojams reikės investicijų, kad prisitaikytų prie šių pokyčių.
Taip pat skaitykite: Tešlos kietumas ir kiaušiniai
Iššūkiai ir galimybės
Lietuvos kiaušinių gamintojai susiduria su didelėmis gamybos išlaidomis, ypač dėl energetinės krizės. Jie bando optimizuoti išlaidas, mažindami grūdų kiekį lesale ir pereidami prie pigesnių energijos šaltinių. Nepaisant to, Lietuvos kiaušinių eksportas siekia apie 30-40 %, o vietinių įmonių produkcijos galima įsigyti ir Artimųjų Rytų šalyse bei JAV.
Smulkūs gamintojai
Smulkiais gamintojais laikomi asmenys, auginantys iki 50 vištų dedeklių. Jiems taikomi supaprastinti reikalavimai, leidžiantys lengviau vykdyti gamybą. Svarbiausias reikalavimas - užtikrinti, kad kiekvienas kiaušinis būtų paženklintas registracijos numeriu, kad būtų užtikrintas atsekamumas.
Kiaušinių eksportas į JAV
JAV dėl paukščių gripo protrūkio patiria kiaušinių trūkumą ir kainų šuolį. Lietuvos įmonės svarsto galimybę eksportuoti kiaušinius į JAV, tačiau tai susiję su dideliais kaštais ir formalumų tvarkymu.
tags: #kiausiniai #kinu #gamyba #technologija