Kiaulienos kepsnys Berželis: receptas ir gaminimo paslaptys

Artėjant vasarai ir šiltesniems orams, daugelis mūsų nori pabėgti į gamtą ir mėgautis gardžiais patiekalais, keptais ant laužo. Šašlykai, nors ir kilę iš Armėnijos, tapo itin populiarūs Lietuvoje. Tačiau norint paruošti tikrai skanų šašlyką, reikia žinoti keletą svarbių dalykų. Šiame straipsnyje aptarsime kiaulienos kepsnio „Berželis“ receptą, taip pat pasidalinsime patarimais ir gudrybėmis, kaip kepti sultingą ir gardų šašlyką, steiką ir kiaulieną orkaitėje.

Šašlykų gaminimo ir kepimo ypatumai

Sultingų ir gardžių šašlykų paslaptis slypi mėsos pasirinkime ir marinate. Toli gražu ne bet kuri mėsa tinka šašlykų gamybai. Tradiciškai šis patiekalas gaminamas iš ėrienos, tačiau ji turi specifinį kvapą, kuris ne visiems patinka. Dažniausias pasirinkimas yra kiaulienos sprandinė. Vištienos šašlykas patinka daugeliui, nes jis švelnaus skonio ir kvapo, be to tai neriebi mėsa. Marinavimui galima naudoti krūtinėlę, šlaunelių mėsą ar sparnelius. Kiek rečiau šašlykui naudojama jautiena. Šašlykai taip pat gali būti ruošiami iš kalakutienos, žvėrienos, kai kurios žuvies, grybų ar daržovių. Kad ir kokią mėsą rinksitės šašlykams gaminti, įsitikinkite, kad ji - kokybiška ir šviežia. Gera mėsa nelimpa prie rankų, o įspaudus ją pirštu, įspaudas greitai išsilygina. Pirkdami mėsą galite atlikti nedidelį bandymą, kad įsitikintumėt, mėsos kokybe. Taip pat patariama nenaudoti labai šviežios skerdienos arba šaldytos mėsos. Skerdiena gali skleisti nemalonų kvapą, o šašlykai bus kieti. Tuo tarpu, šaldyta mėsa bus sausa, nes atšildymo metu praras didžiąją dalį skysčių.

Mėsos pjaustymas ir marinavimas

Mėsą reikėtų pjaustyti 4-5 cm dydžio kubeliais. Nereikia naudoti liniuotės, tiesiog apytiksliai pasirinktą mėsą padalinkite į panašaus dydžio gabalėlius. Jei jie bus mažesni, šašlykas gali degti ir išsausėti. Vištienos šlaunelių mėsą patariama nuimti nuo kaulo. Taip lengviau suverti ant iešmo, o ir valgyti bus patogiau. Jei šašlykui pasirinkote jautieną, įsitikinkite, kad visos mėsoje esančios sausgyslės būtų pašalintos: kepant jos traukiasi ir taip išsausina mėsą.

Šašlyką reikėtų paruošti iš vakaro arba tos dienos, kurią planuojate kepti, rytą. Jei neturite laiko mėsos marinavimui, galite ją pasūdyti, pabarstyti pipirais ir iš karto kepti. Nors nuo senų senovės sakoma, kad šašlykai marinuojami su actu, geriau jo venkite. Marinatų receptai reikalauja atskiro straipsnio, tad šį kartą užteks pasakyti, kad juose dažniausiai naudojami svogūnai, česnakai, kefyras, mineralinis vanduo, majonezas, pomidorų sultys, alus, kai kurių vaisių sultys, įvairūs prieskoniai.

Pagrindinės šašlykų gaminimo klaidos

Pagrindinė šašlykų gamino klaida - per anksti įdėta druska. Druska ištraukia drėgmę, todėl, įdėjus ją marinavimo metu, iš mėsos išbėgs visos jos sultys. Taip šašlykas bus nesultingas ir kietas. Virtuvės šefai šašlykams pataria rinktis šviežią arba atšaldytą mėsą, tačiau jokiu būdu ne atšildytą. Pastaroji mėsa yra sausesnė - šaldant mėsa praranda drėgmę. Šviežią mėsą galima atskirti iš jos spalvos ir tekstūros - standumo bei tolygumo. Kad būtų lengva valgyti šašlykus, mėsa turi būti tinkamai supjaustyta. Mėsa turi būti supjaustyta skersai raumenį. Geriausia marinuoti šašlyką nuo 12 valandų iki paros, tačiau tai tikrai nėra taisyklė. Svarbu, kad mėsa pasimarinuotų bent keletą valandų - nepulkite jos kepti iškart, nes tada neatsiskleis tikrasis šašlyko skonis. Per ilgai marinuojama mėsa taip pat nėra gera, nes ji praranda savo sultingumą - rūgštis ištraukia visas jos sultis. Šašlykų marinatų gali būti įvairių. Visgi, svarbu, kad kiekvieną marinatą sudarytų trys pagrindiniai komponentai: rūgštis, kuri suminkština mėsą, prieskoniai ar šviežios prieskoninės žolelės, kurios suteikia skonio ir kvapo, bei aliejus, kuris neleidžia mėsai išsausėti. Marinuodami mėsą, pasiruoškite pakankamai marinato. Jei marinato bus per mažai, mėsa gali ne vienodai išsimarinuoti: vieni gabaliukai bus geresnio skonio, kiti - prėski ir ne tokie aromatingi.

Taip pat skaitykite: Paprastas kiaulienos troškinio receptas

Kepimo gudrybės

Jei norite, kad šašlykas būtų sultingas, verdami mėsą ant iešmų, tarp mėsos gabalėlių nepamirškite įdėti daržovių: pomidorų, svogūnų, baklažanų ar paprikų. Kepant išsiskyrusios daržovių sultys suteiks mėsai daugiau drėgmės, todėl šašlykai bus kur kas sultingesni. Mėsą taip pat galima patepti medumi, kad šašlykai apsitrauktų traškia plutele.

Šašlykams kepti reikia pasirinkti tinkamą medieną. Tam geriausiai tinka sausi lapuočiai (uosiai ar beržai) ir vaismedžiai (obelys ar kriaušės). Jokiu būdu nekepkite mėsos ant spygliuočių ar šlapių malkų. Degant iš spygliuočių išsiskirs sakai, kurie suteiks mėsai nemalonaus kvapo ir sugadins skonį. Norint iškepti tobulus šašlykus, svarbu nutaikyti tinkamą temperatūrą, kad ji būtų ne per aukšta ir ne per žema. Norint įsitikinti, ar žarijų temperatūra jau tinkama mėsai kepti, paprasčiausiai tai galima padaryti palaikius delną 10-15 cm atstumu virš žarijų. Jei jaučiate kaitrą, tačiau ji nepriverčia nedelsiant atitraukti rankos - galite pradėti kepti.

Priklausomai nuo mėsos rūšies skiriasi ir šašlykų kepimo laikas. Jeigu šašlykui pasirinkote jautieną, stenkitės jos neperkepti - mėsa turi būti švelnios rožinės spalvos - vidutiniškai iškepta. Kiaulieną ir vištieną reikėtų iškepti, kad mėsa nebūtų rožinės spalvos, tik, žinoma, nereikia jos sudeginti. Įprastai norint tinkamai iškepti šašlykus prireiks 15-20 minučių.

Žinoma, kepimo laikas priklauso nuo keleto veiksnių: mėsos gabaliukų dydžio, oro sąlygų (lietinga, vėjuota ar saulėta diena), žarijų kaitros, naudojamų malkų ar anglių. Geriausia mėsą apšlakstyti vandeniu tik tada, kai įsiliepsnoja ant žarijų lašantys riebalai.

Malkų pasirinkimas turi tiesioginę įtaką šašlykų skoniui. Atminkite, kad spygliuočių malkos visiškai netinka šašlykų kepimui. Tokiai medienai degant išsiskiria derva, kuri įsigeria į mėsą ir suteikia jai savotišką skonį. Be to, niekuomet nedeginkite dažais ar laku dengtos medienos, jei ruošiatės kepti šašlykus. Geriausiai tinka lapuočių malkos tokių, kaip ąžuolas, liepa, beržas. Pastarasis ypač naudojamas šašlykų kepimui, nes yra labai kaitrus ir greitai degantis medis. Taip pat galima naudoti vaismedžius, pavyzdžiui, obelis, kriaušes, vyšnias. Tokios malkos suteiks malonų poskonį ir aromatą. Jei visgi neturite laiko deginti malkas, galima rinktis anglis. Jų rasite beveik visuose prekybos centruose. Geriausiai tinka beržo anglys, tačiau ir kitos medžio anglys tikrai bus geras pasirinkimas.

Taip pat skaitykite: Tradicinis šaltienos receptas

Geriausias būdas kepti šašlykus - verti juos ant iešmų. Mėsa ant iešmo neturėtų būti per daug suspausta, kitaip ji neapkeps iš visų pusių. Visgi nereikėtų šašlykų suverti paliekant labai didelius tarpus, nes jie gali prarasti sultingumą. Jei šašlykų gabalėliai yra skirtingų dydžių, mažesnius geriau dėti arčiau iešmo galų, o per vidurį suverkite didesnius. Šašlykai kepami ant išdegusių malkų, kai jos tampa kaitriomis žarijomis. Prieš dedant šašlykus ant grilio, į žarijas įmeskite rozmarino, šalavijo ar kito mėgstamo prieskonio šakelę.

Iešmus su šašlykais ant grilio reikia sudėti arti vieną kito, kad šiek tiek liestųsi. Pirmas 5 minutes mėsą vartykite dažnai, kad paviršius apskrustų, o viduje išliktų sultingumas. Po to sukti iešmus reikėtų kas 2-3 minutes, kad šašlykai tolygiai keptų ir nei vienas kraštas neapdegtų.

Steiko kepimas: nuo pasirinkimo iki patiekimo

Steikas (lietuviškai dar vadinamas didkepsniu) - kepsnys, gaunamas kepant mėsos gabalą, išpjautą skersai stuburo. Tikrasis steikas gaminamas iš jautienos, nors didkepsniais vadinami ir analogiškai išpjautos veršienos, kiaulienos, tuno ar lašišos kepsniai.

Svarbiausias dalykas, kepant steiką - teisingai pasirinkti gaminimo trukmę pagal tai, kokio paruošimo lygio mėsos norite - vos keliomis minutėmis ilgiau ar trumpiau kepto kepsnio skonis gali skirtis kardinaliai.

Kaip teisingai išsirinkti mėsą steikui?

Geriausia rinktis storesnius mėsos gabaliukus (2-3 cm storio). Plonesni kepsniai gali būti sausi, perkepę. Mėsa turėtų būti ryškios tamsiai raudonos spalvos. Kuo daugiau smulkių riebalų gyslelių, tuo geriau. Kepdamos jos išsilydo, o steikas tampa sultingesnis.

Taip pat skaitykite: Kaip iškepti kiaulienos kepsnį ant laužo?

Steiką galima kepti tiek paprastoje, tiek grill keptuvėje. Geriausia, kad ji būtų masyvi ir nepridegančiu paviršiumi - tokios keptuvės itin gerai įkaista, taigi, didkepsnis gaunasi sultingas viduje ir maloniai traškus išorėje.

Paruošimas prieš kepimą

Gerai atšildykite mėsą. Ji turi būti kambario temperatūros, kad geriau sugertų prieskonius. Įtrinkite mėsą druska ir pipirais. Atsargiai sudėkite mėsą į keptuvę. Pavartykite gabaliukus. Virtuvės šefai nuo senų laikų nesutaria, ar steikus geriau apversti vieną kartą ar daugiau. Manoma, kad apvertus tik vieną kartą, galima išgauti idealią steiko spalvą iš abiejų pusių. Tuo tarpu pavarčius kelis kartus mėsa iškepa greičiau ir tolygiau.

Steiko tipai

  • Filet Mignon: Švelniausia mėsa, bet mažiau riebalų.
  • Ribeye: Labai sultingas, turintis daug riebalų, kurie suteikia skonio.
  • New York Strip: Kietesnis nei Filet Mignon, bet labai skanus.
  • T-bone: Suderina Filet Mignon ir Strip kepsnio savybes.

Nebijokite eksperimentuoti su prieskoniais ir marinatais. Galite naudoti sojų padažą, balzaminį actą ar raudonojo vyno marinatą, kad suteiktumėte mėsai išskirtinį skonį.

Jei turite galimybę, išbandykite steiką kepti ant grilio. Tai suteikia unikalų dūmo skonį ir gražią grilio žymes. Naudokite mėsos termometrą, kad užtikrintumėte tinkamą vidinę temperatūrą. Tai ypač svarbu, jei norite pasiekti tam tikrą kepimo lygį. Visada atkreipkite dėmesį į mėsos kokybę ir šviežumą. Gerai paruoštas steikas prasideda nuo geros mėsos.

Kiaulienos kepimas orkaitėje: patarimai ir rekomendacijos

Kiaulienos kepimas orkaitėje - tai puikus būdas paruošti skanų ir sotų patiekalą. Tačiau, norint pasiekti geriausią rezultatą, svarbu žinoti tinkamą kepimo laiką ir temperatūrą.

Kiaulienos pasirinkimas kepimui

Prieš pradedant kepti kiaulieną, svarbu pasirinkti tinkamą gabalą. Skirtingi kiaulienos gabalai reikalauja skirtingo kepimo laiko ir temperatūros. Štai keletas populiariausių pasirinkimų:

  • Sprandinė: Tai riebus ir sultingas gabalas, puikiai tinkantis lėtam kepimui.
  • Nugarinė: Liesesnis gabalas, kurį reikia kepti atsargiau, kad neišsausėtų.
  • Šoninė: Labai riebus gabalas, tinkantis traškiai šoninei kepti.
  • Kumpis: Didelis gabalas, puikiai tinkantis šventiniam stalui.
  • Mentė: Tinka ilgam troškinimui ar lėtam kepimui, kad mėsa taptų minkšta.

Orkaitės temperatūra ir kepimo laikas

Orkaitės temperatūra ir kepimo laikas priklauso nuo kiaulienos gabalo dydžio, storio ir tipo. Dauguma šaltinių rekomenduoja kepti kiaulieną orkaitėje, įkaitintoje iki 150-175°C. Kai kurie šaltiniai teigia, kad galima kepti ir aukštesnėje temperatūroje, pavyzdžiui, 200°C ar daugiau. Tačiau, kepant aukštesnėje temperatūroje, svarbu atidžiai stebėti mėsą, kad ji neapdegtų ir neišsausėtų.

Taip pat yra rekomendacijų, kad kepant mėsą, orkaitės temperatūra neturėtų viršyti 180°C, o daugumai mėsos rūšių užtenka ir 130-165°C. Žemoje temperatūroje kepama mėsa būna sultingesnė ir minkštesnė, tačiau kepimo laikas bus ilgesnis.

Temperatūra ir iškepimo lygis

  • Medium (vidutiniškai iškeptas, paviršius parudęs, vidus rausvas): 60-65°C (rekomenduojama jautienai, jaunų galvijų mėsai ir avienai).
  • Well-done (iškepta): 70°C (rekomenduojama kiaulienai).

Pradėjus kepti kiaulieną, orkaitę įkaitinkite maksimaliai, iki 230-250 laipsnių, kad susidarytų mėsos plutelė - ji neleidžia ištekėti sultims.

Kaip patikrinti, ar kiauliena iškepusi?

Geriausias būdas patikrinti, ar kiauliena iškepusi, yra naudoti mėsos termometrą. Įkiškite termometrą į storiausią mėsos dalį, vengdami kaulų. Vidaus temperatūra turėtų atitikti rekomenduojamą temperatūrą, priklausomai nuo norimo iškepimo lygio.

Jei neturite mėsos termometro, galite patikrinti iškepimą įkišdami peilį į storiausią mėsos dalį. Jei išbėgantis skystis yra skaidrus, mėsa greičiausiai iškepusi. Jei skystis rausvas, mėsą reikia kepti ilgiau.

Patarimai, kaip kepti sultingą kiaulieną

  • Sūrymas: Prieš kepant kiaulieną, pamirkykite ją sūryme. Tai padės išlaikyti drėgmę ir pagerins skonį.
  • Marinatavimas: Marinavimas taip pat padeda išlaikyti drėgmę ir suteikia mėsai papildomo skonio.
  • Apvyniojimas folija: Kepant didesnius gabalus, apvyniokite juos folija kepimo pabaigoje. Tai padės išvengti per didelio išsausėjimo.
  • Po kepimo: Leiskite mėsai pailsėti 10-15 minučių po kepimo. Tai leis sultims pasiskirstyti po visą mėsą ir ji bus sultingesnė.

Veiksniai, įtakojantys kepimo laiką ir temperatūrą

  • Mėsos storis: Storesnius gabalus reikia kepti ilgiau.
  • Mėsos temperatūra prieš kepimą: Jei mėsa yra šalta, ją reikės kepti ilgiau.
  • Orkaitės tipas: Skirtingos orkaitės gali kepti skirtingai.
  • Aukštis virš jūros lygio: Aukštesnėse vietovėse kepimo laikas gali būti ilgesnis.

Išvyka į Prienus

Nors negaliu pakęsti amžinai viskuo nepatenkintų lietuvių burbėjimo dėl šalčių, dėl lietaus, dėl kaitros, o ypač dėl litų ir eurų stygiaus, vis dėlto šią liepą tapau jiems nuolaidesnis. Atrodo, jog Lietuvoje +30˚C yra tas pats, kas Italijoje dešimt laipsnių daugiau. Šiaurės karščiai yra it kokia anomalija. Tačiau ne iš gamtos ir ne iš Dievo. Pabandžiau taip elgtis Lietuvoje. Pirmiausia ieškojau šešėlio, kad patogu būtų skaityti. Tačiau visai pasislėpti nuo darbų ir smulkių darbelių neįstengiau. It tyčia ėmiausi žavios amerikiečių etnografės Jo­anne Raetz Stuttgen knygos „Café Indiana“. Kadaise jau buvau susidūręs su jos „Café Wisconsin“, kuri tapo kone bestseleriu. Žinoma, tai ne romanas, bet veikalas, kurį autorė pavadino „a guide to Indiana’s down-home cafés“. Net nebandysiu išversti pažodžiui. Tai yra aprašymai toliau nuo greitkelių išsibarsčiusių mažų miestelių centrinių gatvių kavinių, kuriose vis dar gaminamas tikras, tradicinis naminis maistas. Autorė neieško kokių nors aukštosios virtuvės unikumų, bet tiria ir aprašo būtent vietinės tradicijos ypatumus, kurių centre, žinoma, atsiduria obuolių pyragas. Ir dar vienas bruožas: J. R. Stuttgen renkasi tokio tipo kavines ir mažus restoranėlius, kuriuose šeimininkai gali apsieiti beveik be samdinių - patys gamina, patys svečius aptarnauja. Knyga beveik trijų šimtų puslapių, su žemėlapiais, schemomis. Ji pilna taiklių tradicinio amerikiečių maisto aprašymų. Dar nė neįpusėjęs supratau: leisiuos į žygį ieškoti mažo lietuvių miestelio centrinės gatvės restoranėlio ir bandysiu įpiršti IQ redakcijai recenziją ne apie kokią unikalią, bet apie labai tipišką ir jaukią vietą. Pradedu skambinėti draugams - visi pasislėpę nuo kaitros ir skambintojų. Vartau žemėlapius ir ieškau ko nors, kas yra maža, gražu, tradiciška… Pradžiai užtektų Ariogalos, bet gal per arti greitkelio. Molėtai - lyg ir per arti Vilniaus, per daug iškylautojų, per mažai vietinių. Tada imuos Prienų. Motyvai: smagus kelias pro Trakus ir Aukštad­varį. Nemuno vanduo ir kilpos visai šalia. O svarbiausia, kad niekad nieko nesu ten valgęs. Tik gėręs. Kavą. Jaukioje gėlių studijoje. Karšta. Prienų žvalgymas nesudėtingas. Vienas kitas baras, armėniškos virtuvės restoranėlis mediniame pagrindinės gatvės name. Akimirką užplūdo pagunda pakeisti planą ir atsisakyti siekio tyrinėti lietuvišką tradiciją. Armėnai jau seniai yra Lietuvos dalis. Susivaldau - juk negaliu leisti savo spontaniškumui visiškai mane užvaldyti. Vangiai suku ratą aplink padoriai atrodančią aikštę ir neturiu jokio kito pasirinkimo - tik „Beržas“. Naujas posovietinio modernizmo formos dviaukštis pastatas, kurio pirmas aukštas okupuotas restorano. „Beržas“ turi nedidelę dviejų stalelių šiaurinę terasą, atgręžtą į aikštę ir paslėptą nuo saulės. Šią liepą tai didelis privalumas, bet jis, deja, nepasiekiamas: terasoje sėdi keletas pusnuogių jaunų vyrų, kurių kalboje suprantami tik rusiški keiksmažodžiai. Lendu vidun, dairaus kosmopolitinėje erdvėje, imu šnekinti vienintelę gyvą būtybę - vidutinio ūgio, dailaus veido ir akių brunetę, neturinčią jokių problemų su figūra. Suprantu, kad ji nepriklauso šeimos verslo klubui ir apie tradicinę virtuvę bei small talk stilių bemaž neturi nuovokos. Karšta. Imuos meniu. Jo sąrašo užtektų kelioms skirtingo žanro kavinėms, alinėms ir picerijoms. Matyt, sunku verstis kitaip: orientuotis į išrankius valgytojus, kurie savaitgaliais tuntais mintų dviračius tolyn nuo didmiesčių. Čia ne Indiana ir net ne Slovakija. Tačiau labai didmiestiška. Salotų ir šaltų užkandžių kelios dešimtys. Kaina orientuota į solidžius 9 litus. Tačiau nieko lengvo ir žalio. Karšta, bet tai ne Italija. Bandau klausti padavėjos, kas jai keltų pasididžiavimą. Rezultatas: viskas vienodai skanu ir pavykę. Darsyk nusuku akis, kad nenukristų ausys. Prašau trintos brokolių sriubos už 6 litus iš naujienų puslapio, bulvinių blynų su vištiena iš ten pat už 8, atvertęs salotų puslapį pasirenku tas, kurios vadinamos „graikiškomis“, ir dar - kaip iššūkį kaitrai - paprašau mažo karbonado su grybais už 14 litų. Veršienos ir jautienos kolekcijos taip pat gausios, bet ryžtis steikui už 22 litus neišdrįsau. „Atsiprašom, trintos brokolių sriubos neturim… Siūlom šviežių kopūstų sriubos“, - pasakė padavėja, neturinti problemų su figūra. O mano problemų vis daugėjo. Sutikau su šviežiais kopūstais - gal tai ir bus vienintelis ieškomos tradicijos kriterijus atitinkantis patiekalas Prienuose. Žinoma, jei neskaitysim karbonadų, nors jie dažniausiai yra panašūs į Vienos šnicelius. Bet vis tiek būna pusėtini net tokiose vietose, kurių pusėtinomis nepavadinsi. Pirmos atkeliavo salotos - buvo galima pagalvoti, kad čia niekas nežino, jog graikai mėgsta savo alyvuogių aliejų. Šiandien man jo neteko. Tada buvo atnešta sriuba - karštos dienos karšta sriuba. Kopūstėliai veik ištižę, daugiau pernykščių bulvių. Bet skonis visai geras. Tradicinis. Išmušė bulvinių blynų valanda. Dingtelėjo mintis, kad bulvinių blynų kepimo varžybos galėtų padėti šiam patiekalui tapti tikru lietuvių tradicinės virtuvės brendu. Gal net sėkmingesniu už cepelinus. Lietuvių, bet ne prieniškių iš „Beržo“. Kompozicija iš keturių pajuodusių senų bulvių blynų, centre dosni krūva grietinės su varške ir lyg-tai-agurkais, o visai ant viršaus - paukštienos gabalėliai. Kiaulienos kepsnys, ant jo - šaukštelis neatpažįstamų grybų, prancūziškos bulvytės, geras standartas. Net praskydusios lietuviškos žalios salotos su grietine nepagadino. Jau nekalbant apie antrąją garnyro dalį - kažką panašaus į tai, ką lenkai savo restoranuose vadina „suruvki“. Tai daiktas, kurio gali ir tiesiog privalai išvengti Lenkijoje. Mat jos užsakomos arba įsiūlomos atskirai nuo pagrindinio patiekalo. Tiek to. Gręžiuosi atgal. Pilvas įtartinai pilnas. Laimė, kad desertui greta visokių vaisių-ledų-šokolado mišinių „Beržas“ turėjo tik vieną tortuką. T. y. nebuvo nieko, kas reikštų tą patį, ką obuolių pyragas reiškia „Café Indiana“ autorei ir amerikiečiams apskritai. Taip ir likau nesupratęs, ar man stačiai nepasisekė, ar buvau kaitros suvedžiotas. O gal dar reikia palaukti, kol maži miesteliai atsikratys nevisavertiškumo kompleksų, nustos žvalgytis į Vilnių ar Kauną ir pasuks prie to, kas paprasta, tikra ir lietuviška?

#

tags: #kiaulienos #kepsnys #berzelis #receptas

Populiarūs įrašai: