Šiaurės ir Pietų Pusrutulių Skirtumai: Klimatas, Geografija ir Kultūra
Šiaurės ir Pietų pusrutuliai, atskirti Žemės pusiaujo, pasižymi ryškiais skirtumais, kurie apima klimatą, geografiją ir net kultūrinius aspektus. Šie skirtumai susiformavo dėl įvairių veiksnių, įskaitant nevienodą sausumos ir vandens pasiskirstymą, skirtingą saulės spinduliuotės kiekį skirtingais metų laikais ir vyraujančius vėjų bei vandenynų sroves.
Klimato Skirtumai
Temperatūra ir Sezoniškumas
Vienas pagrindinių skirtumų tarp pusrutulių yra temperatūros režimas ir metų laikų kaita. Šiauriniame pusrutulyje didžiąją dalį ploto užima sausuma (apie 55%), o Pietų pusrutulyje vyrauja vandenynai (sausuma sudaro tik apie 10% ploto). Dėl to Šiaurės pusrutulyje temperatūros svyravimai yra didesni, o žiemos - šaltesnės nei Pietų pusrutulyje.
Metų laikų kaita yra susijusi su metiniu kulminuojančios Saulės aukščio kitimu, kuris priklauso nuo ekliptikos posvyrio į dangaus pusiaują. Tikrosios metų laikų kitimo priežastys yra trys: Žemės skriejimas aplink Saulę, Žemės pusiaujo plokštumos arba Žemės sukimosi ašies posvyris į jos orbitos plokštumą ir Žemės sukimosi ašies orientacijos erdvėje pastovumas.
Kai Saulė būna lygiadienių taškuose, plokštuma, skirianti apšviestą Žemės pusę nuo neapšviestos, eina per Žemės sukimosi ašį: šiaurinis ir pietinis Žemės pusrutuliai gauna vienodai šilumos. Abiejų pusrutulių apšvietos sąlygos labiausiai skiriasi Saulei esant saulėgrįžų taškuose, tuomet viename pusrutulyje Saulė yra maksimaliame aukštyje, o kitame - minimaliame.
Šiauriniame Žemės pusrutulyje rudens - žiemos sezonas trunka 179 paras, o pavasario - vasaros sezonas ilgiau - 186 paras. Vadinasi, ekliptikos dalį, esančią pietiniame danguje, Saulė pereina greičiau negu dalį, priklausančią šiauriniam dangui. Tai rodo, jog Saulės slinkimo greitis įvairiose ekliptikos vietose yra nevienodas. Savo ruožtu tai yra atspindys netolygaus Žemės skriejimo aplink Saulę, nes jos orbita yra ne apskritimas, o elipsė.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
Žemė būna arčiausiai Saulės ir skrieja didžiausiu greičiu sausio pradžioje, o jos didžiausias atstumas ir mažiausias greitis būna liepos pradžioje. Saulės atstumo kitimas (lygus 5 mln. km) tiktai šiek tiek mažina mūsų žiemų speigus ir vasarų kaitrą. Pietiniame Žemės pusrutulyje šis faktorius veikia atvirkščiai - šiek tiek sustiprina kontrastą tarp žiemos ir vasaros.
Klimato juostos
Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose išskiriamos skirtingos klimato juostos, kurios priklauso nuo platumos ir vyraujančių oro masių.
Vidutinės juostos, esančios tarp subtropinių ir subpoliarinių (Šiaurės pusrutulyje - subarktinės, Pietų pusrutulyje - subantarktinės) geografinių juostų, užima apie 17 % Žemės paviršiaus. Būdingas vidutinių platumų klimatas; ryškūs metų laikai, intensyvi ciklonų veikla, permainingi orai, dideli klimato skirtumai tarp žemynų ir vandenynų, atmosferoje vyrauja vakarų krypties pernaša.
Šiaurės vidutinė juosta užima apie 10 % Šiaurės pusrutulio ploto, vyrauja sausuma (55 %). Drėgnuose žemynų pakraščiuose yra vandenynų pakrančių pievų, spygliuočių, mišriųjų ir plačialapių miškų geografinės zonos. Mažiau drėgnose žemynų vidurinėse dalyse vyrauja spygliuočių miškai (drėgnesniuose regionuose daugiausia eglės ir kėniai, sausesniuose - maumedžiai), pietuose pereinantys į miškastepes ir stepes, sausiausiose žemynų vidurinėse dalyse - į pusdykumes ir dykumas.
Pietų vidutinė juosta užima apie 7 % Pietų pusrutulio ploto, sausuma sudaro apie 10 % juostos ploto (Pietų Amerikos, Naujosios Zelandijos ir Tasmanijos salų pietinės dalys). Drėgnesnėse vakarinėse dalyse vyrauja mišrieji miškai, sausose rytinėse dalyse - stepės ir pusdykumės. Vidutinių juostų kalnuose ryškus vertikalusis augalijos zoniškumas: Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijos rytinėje dalyje kylant į viršų miškus keičia tundra ir alpinės pievos, sauso klimato srityse Azijos vidurinėje dalyje - aukštikalnių stepės bei aridinės ir subnivalinės dykumos.
Taip pat skaitykite: Charakteristikos: Pietų Amerikos savanos
Savanų Zonos
Savanų zonos, esančios Šiaurės ir Pietų pusrutulių subekvatorinių ir tropinių (rečiau subtropinių) platumų geografinės zonos, taip pat pasižymi skirtumais. Joms būdinga ryški drėgnojo ir sausojo periodų kaita, kurią lemia pasatinė ir musoninė cirkuliacija: sausuoju periodu vyrauja sausos tropinės oro masės, drėgnuoju - drėgnos ekvatorinės.
Nuo ekvatorinių juostų tolstant į šiaurę ir pietus drėgnasis periodas trumpėja nuo 8-9 iki 2-3 mėnesių, o vidutinis metinis kritulių kiekis mažėja nuo 2000 iki 250 milimetrų. Oro temperatūros metiniai vidutiniai svyravimai nedideli (vidutinė metinė temperatūra kinta nuo 15 iki 35 °C), tačiau ryškios paros amplitudės (iki 25 °C).
Drėgnuoju periodu 20-25 kartų padidėja upių nuotėkis, sustiprėja cheminis dūlėjimas ir dirvožemių išplovimas, paspartėja augalų vegetacija. Sausuoju periodu upių nuotėkis sumažėja, išdžiūsta dalis upelių, sustiprėja mechaninis dūlėjimas, dirvožemio tirpalų kilimas ir geležies, aliuminio bei mangano oksidų kaupimasis viršutiniuose dirvožemio sluoksniuose, sulėtėja arba sustoja vegetacija (daugelis medžių ir krūmų meta lapus).
Geografiniai Skirtumai
Sausumos ir Vandenų Pasiskirstymas
Kaip jau minėta, didžiausias skirtumas yra sausumos ir vandens pasiskirstymas. Šiaurės pusrutulyje dominuoja sausuma, o Pietų pusrutulyje - vandenynai. Tai lemia skirtingą šilumos sugėrimą ir atidavimą, oro masių formavimąsi ir vandenynų sroves.
Žemynų Išsidėstymas
Žemynų išsidėstymas taip pat skiriasi. Šiaurės pusrutulyje yra dideli žemynai - Šiaurės Amerika, Europa ir Azija, o Pietų pusrutulyje - didžioji dalis Afrikos, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida. Tai turi įtakos vėjų krypčiai, vandenynų srovėms ir klimato zonų susiformavimui.
Taip pat skaitykite: Koordinatės laivyboje
Kalnų Sistemos
Kalnų sistemos taip pat skiriasi. Šiaurės pusrutulyje yra didelės kalnų sistemos, tokios kaip Himalajai, Kordiljeros ir Alpės, o Pietų pusrutulyje - Andai. Kalnai daro didelę įtaką klimato formavimuisi, oro masių judėjimui ir kritulių pasiskirstymui.
Kultūriniai ir Ekonominiai Skirtumai
Nors kultūriniai ir ekonominiai skirtumai nėra tiesiogiai susiję su geografine padėtimi, tačiau istoriškai susiklostė tam tikros tendencijos. Dažnai Šiaurės pusrutulis siejamas su labiau išsivysčiusiomis šalimis, o Pietų pusrutulis - su besivystančiomis. Tačiau šis skirstymas yra supaprastintas ir neatspindi visos situacijos, nes yra išimčių abiejuose pusrutuliuose.
Šiaurės ir Pietų Sąvokos Globaliame Kontekste
Sąvokos "Šiaurė" ir "Pietūs" dažnai naudojamos apibūdinti globalius ekonominius ir politinius skirtumus. "Šiaurė" apibūdina turtingas, industrializuotas ir politiškai įtakingas šalis, kurios daugiausia yra Šiaurės pusrutulyje (pvz., Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Australija, Japonija). "Pietūs" apibūdina mažesnes pajamas gaunančias, mažiau industrializuotas šalis, kurios daugiausia yra Pietų pusrutulyje (Afrika, Lotynų Amerika, didelė dalis Azijos).
Šis skirstymas nėra visiškai tikslus, nes yra šalių, tokių kaip Australija ir Naujoji Zelandija, kurios geografiškai yra Pietų pusrutulyje, bet ekonomiškai ir politiškai priklauso "Šiaurei".
Dangaus Stebėjimo Ypatumai
Žvelgiant į dangų, stebėtojo vieta Žemės paviršiuje yra labai svarbi. Vakare, kai sutemsta, dangus sužaižaruoja, sakytum, nesuskaičiuojama daugybe žvaigždžių. Stebėtojas pasijunta tarsi būtų po milžinišku kupolu. Virš horizonto paprasta akimi matyti ne daugiau kaip 3000 žvaigždžių. Žvaigždės juda erdvėje, bet dėl didelių atstumų daugumos jų danguje regimos tarpusavio padėtys kinta nepaprastai lėtai.
Žvaigždėtojo dangaus vaizdas priklauso nuo stebėtojo vietos Žemės paviršiuje. Geografinė ilguma ir platuma yra svarbūs parametrai, apibūdinantys stebėtojo padėtį.
Vakare, kai sutemsta, dangus sužaižaruoja, sakytum, nesuskaičiuojama daugybe žvaigždžių. Stebėtojas pasijunta tarsi būtų po milžinišku kupolu. Įspūdis labai stiprus, ir visiškai natūralu, kad kadaise manyta, jog iš tikrųjų Žemę gaubia reali žvaigždžių nusagstyta sfera. Dabar gerai žinoma: žvaigždės − tai tolimos saulės, nutolusios nuo Žemės įìvairiausiais atstumais.
Šiaurės pusėje gerokai virš horizonto (jei stebėtojas yra, pavyzdžiui, Lietuvos teritorijoje) yra vieta, kur žvaigždės labai mažai tejuda. Aukščiau šios įsidėmėtinos vietos žvaigždės sukasi iš dešinės į kairę (kai stebėtojas stovi veidu į šiaurę), o žemiau - iš kairės į dešinę.
Pasaulio Žvaigždynai
Senovės astronomai jungdavo šviesesnes paslaptingojo dangaus žvaigždes į atskiras grupes − žvaigždynus ir juos pavadino gyvūnų, įvairių daiktų ir mitinių būtybių vardais. Daugelis senovinių žvaigždynų pavadinimų išliko iki šių dienų (Andromeda, Liūtas, Orionas, Persėjas, Strėlė ir t.t.). Kai kurioms labiau įsidėmėtinoms žvaigždžių konfigūracijoms lietuviai turėjo savo pavadinimus. Štai keletas geriausiai žinomų: Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai (Didžioji ir Mažoji Lokė), Šienpjoviai (Orionas), Darželis (Šiaurės Vainikas), Jukštandis (Kasiopėja).
Dabar žvaigždyno sąvoka yra pasikeitusi: tai ne šviesesnių žvaigždžių grupė, o tiesiog dangaus sklypas su viskuo, kas jame yra. 1922 m. Tarptautinė astronomų sąjunga patikslino žvaigždynų ribas ir pavadinimus. Dabar visas dangus padalytas į 88 žvaigždynus. Visos plika akimi matomos žvaigždės ir daug pro teleskopus stebimų žvaigždžių įrašyta į katalogus ir sužymėta žvaigždėlapiuose. Blyškesnės žvaigždės ir vadinamos tais numeriais, kuriais jos pažymėtos plačiau paplitusiuose kataloguose. Šviesiausios kiekvieno atskiro žvaigždyno žvaigždės paženklintos dar ir graikų abėcėlės raidėmis. Nuo senų laikų per šimtą didelio spindesio žvaigždžių turi savo tikrinius vardus. Štai keletas pavyzdžių: Altairas (Erelio ), Kastoras (Dvynių ), Rigelis (Oriono ), Sirijus (Didžiojo Šuns ), Vega (Lyros ) ir t.t. Kai kurias žvaigždes lietuviai vadino savaip.
tags: #šiaurės #ir #pietų #pusrutulių #skirtumai