Ksaverio Andrašiūno kelias Pietų Amerikoje: tarp Seimo nario pareigų ir tautinės savimonės
Ksaveras Andrašiūnas, gimęs 1901 m. gruodžio 6 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, buvo iškili asmenybė Lietuvos istorijoje. Jo gyvenimas, paženklintas tarnybos kariuomenėje, politinės veiklos ir kūrybos, atspindi XX amžiaus Lietuvos dramatiškus įvykius. Straipsnyje apžvelgiamas K. Andrašiūno kelias, sujungiantis jo biografijos faktus su įspūdžiais iš kelionės po Pietų Ameriką 1939 m., kuriuos jis aprašė savo kūryboje.
Ankstyvasis gyvenimas ir tarnyba Lietuvos kariuomenėje
K. Andrašiūnas mokėsi Panevėžio liaudies mokykloje ir gimnazijoje. 1919 m. įstojo į Panevėžio atskirojo bataliono raitųjų žvalgų būrį ir kovojo bolševikų ir bermontininkų fronte. Baigęs tarnybą kariuomenėje, K. Andrašiūnas aktyviai įsitraukė į politinę veiklą.
Politinė veikla ir kelionė į Pietų Ameriką
1939 m. K. Andrašiūnas tapo IV Seimo nariu. Tais pačiais metais jam teko galimybė aplankyti Pietų Ameriką, kur patyrė įspūdžių, aprašytų jo kūryboje.
Žurnalui pateiktoje kūrinio ištraukoje skaitytojas supažindinamas su įspūdžiais, kuriuos K. Andrašiūnas kartu su bendražygiais patyrė 1939 m. Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namo Avenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta - paminklai didvyriams, generolai ant žirgų, moterys-Pergalės. Vėliau per sekinantį karštį nukankame į lietuvišką mokyklą. Netikėtai aš - rusiškų ir lenkiškų karcerių įnamis - taip susijaudinu pamatęs mokyklinį suolą, lyg kas dalgiu per širdį būtų pertraukęs. Klasė pilna saulės pluoštuose švytinčių braziliško oro molekulių, o kvepia - lietuviškais meldais, razetomis, bijūnais. Mane pribloškia pastanga išmokyti vaikus viską pasaulyje pavadinti sava kalba, ištarti gražiais savais žodžiais. Kad Saulė būtų Motulė, kad per dangų plauktų Mėnuo Tėvelis. Tada lieka viltis, kad, nukeliavę ilgą kelią, moterimis ir vyrais tapę vaikai tebejaus Tėvynės trauką, tebesiilgės Namų, tebegirdės pasaulį lietuviškai. Bet laikas į traukinį. Perone konsulo žmona įteikia gėlių Elenai ir čekei Beatrizei, o konsulas spaudžia man ranką ir sveikina. ELTA paskelbė, kad tapau Lietuvos Seimo nariu, tragiškai žuvus mano pirmtakui, Klemensui Graužiniui1. Žinia dviprasmė - maloni, bet kraupi.
Ši ištrauka atskleidžia K. Andrašiūno patriotiškumą ir rūpestį lietuvių kalbos išsaugojimu. Apsilankymas lietuvių mokykloje Brazilijoje jam sukelia stiprius jausmus ir primena apie Tėvynės svarbą. Žinia apie tapimą Seimo nariu sumišusi su liūdesiu dėl pirmtako žūties.
Taip pat skaitykite: Kario padažo istorija
Kelionės įspūdžiai: audra jūroje ir Montevidėjas
Traukinys lekia. Po bemiegės nakties daugelis laivo denyje kiaurą dieną nesirodo. Sunkūs, vienas kitą ryjantys debesys slenka pavandeniui. Bangos, apipustydamos putomis, šuosteli net į denį. Į pavakarę susipina šviesa ir tamsa, apsiverčia vandenys, o paukščiai virsta žuvimis. Nuo grandinių nutrūksta visų krypčių vėjai, sutrata perkūno papliūpos, dangų suaižo išsišakoję žaibai. Laivą purto mėšlungis, kajučių griaučiai braška, o gultus, regis, laumės sūpuoja. Na štai - pagaliau audra pyktį lieja. Dauguma drąsuolių, bambėjusių, kad pernelyg ramiai plaukiame, blykšta ir menkiausio susižavėjimo neberodo. Matyt, vaizduotės akimis regi baisenybėmis knibždančias gilumas. - Šventosios Kotrynos įlanka, - aiškina stiuardas. Ištrūkusioms naikinimo jėgoms suteiktas laikas ribotas. Dieną - rugpjūčio devynioliktąją - vėjas apstoja. Nuo bangų išsulpto dugno dumblo priekrančių vandenys drumstai molini. Įplaukiame, palikę putojančią laivo šliūžę, į La Platos žiočių įlanką. Pamojuojame pajūrio kurortui, paskolinusiam laivui Piriapolio vardą. Horizonte pietų jūrų perlas - Montevidėjas. Panirdamas nosimi, mūsų link skuta uosto buksyras. Įlipa locmanas. Tik jis žino gelmę, tik jis gali pravesti mūsų laivą. Prieplaukoje mus sveikina dešimt lietuvių. Be jokių formalumų lipame į krantą. Žingsniuojame gatvėmis. Aikštė. Kitas paminklas. Ne, tik pjedestalas. O kur figūra? Sužinome - čia stovėjęs generolas, dar gyvam sau liepęs pastatydinti paminklą. Didis liaudies pyktis išaugęs į didžią revoliuciją už laisvę. Jį nuvertęs kitas generolas, o statulą paskandinęs jūroje. Bet negi griausi tvirtą, platų, brangų pjedestalą? Juk netruks atsirasti herojus. Juo grožėsis ir svetimšaliai, ir vietiniai, mylintys laisvę, įkūnijamą puikiuose paminkluose. Kad ir kur einame, visur stūkso didvyriai išvaduotojai. Nejučia ima skverbtis mintis: jeigu buvo tiek už laisvę kovojusiųjų, vadinasi, jos pačios niekada nebuvo.
Šiame fragmente vaizdingai aprašoma audra jūroje ir atvykimas į Montevidėją. K. Andrašiūnas atkreipia dėmesį į paminklus didvyriams, kurie jam kelia mintis apie laisvės kovas ir jos trapumą.
Susitikimai su lietuvių bendruomene ir pažintis iš praeities
Džiugiai priimame kvietimą į Kauno pianisto Vytauto Bacevičiaus koncertą. Ten susipažinsime su lietuvių kolonija. Daugelio klausytojų veidai rodo, kad muzika pasigėrėjimo jiems nekelia. Bet Bacevičius - garsenybė, todėl visi atlieka priedermę. - Jūs taip pat grajinat? - Gal ir mums pagrajintumėt? Užkąsti mus nuveda į Ramono saliūną. Prie baro stalo vieni vyrai. Užvalgome, išgeriame po bokalą alaus. Išgirdę, kad esame kviečiami kiton vieton, vyrai net ima siūlyti mums degtinės, o kai atsisakome, apipila užgauliojimais. Kitu žvilgsniu į pasaulį žvelgiantieji jau laukė prie vakarienei padengto stalo. Kelios šeimos, profesorius Bacevičius ir iš Argentinos mūsų pasitikti atvažiavęs savaitraščio „Argentinos lietuvių balsas“ redaktorius Pranas Ožinskas. Aš irgi sakau trumpą kalbą apie lietuvius, plaukusius per vandenyną laimės ieškoti, ir jaunuosius mūsų šachmatininkus, taip pat išsirengusius į tolimą kelionę, idant nudžiugintų tautiečius sėkmingu žaidimu. Prie manęs prieina gale stalo sėdėjęs mandagus ponas. - Ksaverai, savo akimis netikiu. Ar čia tu? Tai susitikimas! Atmintyje iškyla tūkstantis devyni šimtai devynioliktųjų metų mūšis Latvijos laukuose. Mūsų Panevėžio atskirasis batalionas kaunasi su bolševikais.
Ši ištrauka pasakoja apie K. Andrašiūno susitikimus su lietuvių bendruomene Pietų Amerikoje, pianisto Vytauto Bacevičiaus koncertą ir netikėtą pažintį su žmogumi, su kuriuo kartu kovojo 1919 m. Latvijoje.
Buenos Airės: šachmatų olimpiada ir netikėtos pažintys
Laikas grįžti į laivą. Prieplaukoje mus išlydi gausus būrys - kažin ar ilgam susibroliavusių? Tenka rimtai apsvarstyti šį klausimą. - Suprask. Juk mes - vienos idėjos žmonės. Mane ši idėjinė bendrystė ne itin domina. Neramina galimi nemalonumai. Bet, išklausęs kaltinimų, kad nesu patriotas, pasiduodu. Pagaliau rugpjūčio dvidešimt pirmosios rytą - pirmadienį - priplaukiame Buenos Aires, šachmatine tvarka išplanuotą miestą. Užvožiu atvykėliui savo skrybėlę ir nepastebimai atvedu į denį. Pirmieji į laivą braunasi fotografai. Prieplaukoje jau įžiūriu išvaizdžią, - juodai vilkinčio, su katiliuku, - konsulo Broniaus Blaveščiūno figūrą. Mes pažįstami nuo Kauno laikų. Prasideda formalumai su pasais. Matau, kaip argentiniečių valdininkai klausinėja mūsų naująjį draugą. Atsisveikiname žvilgsniais. Muitinė. Lagaminai apžiūrimi tik dėl akių. Praėję pro sargybinių saugomus vartus, linksmai spaudžiame sutinkančių lietuvių rankas. Pasiuntinybės tarnautojas įteikia laišką nuo Helgos. Tai atsakymas į manąjį, siųstą oro paštu iš Pernambuko. Mus nuveža į Palace viešbutį. Ant fasado elektros lempučių apšviesta didžiulė žirgo galva. Krinta į akis perdėtas tarnautojų dabšnumas, juodi ūseliai, sulaižyti plaukai, veidrodinis batų blizgesys. Gauname kambarius. Restorane komandos sėdi atskirai. Ant stalelių kiekvienos šalies vėliavėlės. Pietūs trunka dvi valandas. Jei taip kasdien, prarasime daug laiko. Vestibiulyje mūsų laukia du lietuviai. Vienas jų - sporto klubo pirmininkas Šimkus. Jam konsulo pavesta mums padėti. Kitą dieną - rugpjūčio dvidešimt antrąją - mudu su Luckiu Argentinos šachmatų klube įteikiame dovaną - gintarinius šachmatus. Argentiniečių susižavėjimas beribis. Čiupinėja, dėlioja figūras, grožisi. Užsimename, kad mums ramiau būtų gyventi pensione. Persikeliame į Vengrijos vokiečio pensioną La Valle 560 . Trys kambariai, langai į kiemą, pietūs ir vakarienė - viskas triskart pigiau negu viešbutyje. Pasijuntame kaip namie. Visų širdžiai ypač mielas tampa Respublikos aikštės obeliskas, sukėlęs karštų diskusijų po to, kai marmurinis jo dangalas ėmė kristi. Jį pastatęs burmistras, nugvelbęs pusę milijono, išrūko į užsienį, ir paminklas, ilgėdamasis miesto tėvo, pravirko apdailos plytomis. Įsiplieskė tropinis ginčų karštis. Vieni reikalavo paminklą sunaikinti. Respublikos prezidentas jį gynė. Glaudžiai susimezgė mūsų gyvenimas su šia didžiule aikšte. Smagiai švytuodavome per ją žvalūs ir linksmi po pergalių. Rytoj olimpiados atidarymas. Iš vakaro su Luckiu einame į šachmatų klubą, įsikūrusį Avenida de Mayo . Klubas per du aukštus - penktąjį ir šeštąjį. Šimtas dvidešimt tarnautojų. Netylantys telefonų skambučiai. Gauname ženkliukus. Pakraščiu apvestas užrašas baltame fone - Federacion Argentina de Ajedrez . Čia pat susipažįstame su vertėju - Konstantinu Norkumi iš „Argentinos lietuvių balso“. Vykstame į viešbutį palikti pensiono adreso, kad persiųstų laiškus. Tenai nemenkas sujudimas. Esame kviečiami į radijo studiją. Dieną - komandų kapitonų susitikimas. Prašmatni Politeama teatro fojė. Bet ant stalų nėra peleninių. Nuorūkos metamos ant grindų. Traukiame burtus. Sudaromos keturios grupės.
Taip pat skaitykite: Kario nauda daržovių patiekaluose
Atvykus į Buenos Aires, K. Andrašiūnas susitinka su konsulu Broniumi Blaveščiūnu, įsikuria pensione ir dalyvauja šachmatų olimpiadoje. Jis aprašo miesto gyvenimą, susitikimus su lietuviais ir pasiruošimą olimpiadai.
Šachmatų olimpiada: įspūdžiai ir netikėtumai
Rugpjūčio dvidešimt trečiosios vakare2 Argentinos Respublikos prezidentas Roberto’as Ortizas iškilmingai atidaro olimpiadą. Keturių aukštų ložės sausakimšos. Karinio orkestro ir plojimų lydimi, vietas užima prezidentas, ministrai, kardinolas, miesto valdžia. Buenos Airių meras Alexanderis Ruebas sako įžanginę kalbą. Jam ir visai Argentinai dėkoja Tarptautinės šachmatų federacijos pirmininkas ponas Augusto’as de Muro’as. Renginį palaimina kardinolas Santiago’as Copello’as. Akina prožektoriai. Filmuojama. Plojimų protrūkis, kai dvidešimt moterų prieina prie prezidento, ir jis kiekvieną pasveikina. Didžiausio nusistebėjimo ir viešo pasisekimo sulaukia tautiniu kostiumu pasipuošusi Elena Raclauskienė. Kitą dieną apie šį kostiumą rašo visi laikraščiai. Mus užkalbina iš Kauno laikų pažįstamas pianistas Bangas. Kviečia vakare į kavinę. Norkus siūlo geriau eiti gerti alaus, bet aš nesutinku. Rytoj turnyras. Jokių svaigalų. Užsukame į El Gitano kavinę. Vengrų orkestras su pasaulinio garso smuikininku. Kelneriai vilki tautiniais drabužiais. Juntame visų dėmesį. Labiausiai širdį glosto gražuolių žvilgsniai. Bangas paaiškina, kad išdidžios argentinietės niekada viešoje vietoje nežiūri į vyrus, nes tai neoru, be to, pavojinga. Likus penkioms minutėms iki didžiųjų įvykių pradžios4 vos prasibrauname į Politeama teatrą. Einame žaisti tiesiai iš gryno oro, įspūdžių nesujaudinti. Teatras sausakimšas. Staleliai nuo žiūrovų atskirti žalia virve. Devinta valanda vakaro. Gongas. Teisėjai paleidžia kontrolinius laikrodžius. Galvų miškas palinksta virš lentų, aibė protų neria į mūšį. Ekvadoras-Lietuva. Juodaplaukės, nedidukės, su juodais ūseliais figūros prieš mūsų šviesbruvius šachmatininkus. Žinia, daugiausia žvilgsnių prikaustęs Pietų Amerikos dievaitis - José Raúlis Capablanca. Juste junti, kad jį ir minią jungia viena kraujotaka. Jai reikia garbinamo stabo, jam - ekstaziškai žvelgiančių akių, kad galėtų misti kvaišulio ir nuolankumo syvais. Prieš kitą didenybę - Aliochiną - minia taip pat skiriasi kaip Raudonosios jūros vandenys, nes tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintaisiais kaip tik šiame mieste jis nubloškė nuo pasaulio sosto jų dievaitį. Keresas? Keresas? - klausinėja daugelis ir labai nustemba, išvydę laibą jaunatvišką figūrą. Smalsumą keičia meili šypsena. Daug kartų mačiau, kaip juodų akių smeigtukai smaigyte smaigo įžymųjį Estijos čempioną, apsišarvavusį nebyliu abejingumu. Lankytojai mūru apjuosę stalelius, prie kurių žaidžia moterys. Degančiomis akimis, neapsakomai smalsiai žiūri išsidabinę argentiniečiai į šachmatininkes, kurių išraudę skruostai išduoda, kaip nelengva būti ryjamoms vyriškų žvilgsnių apsto. Ypač gyva prie vokietaitės Sonjės Graf. Valstybė atėmė jai pilietybę. Gabi šachmatininkė, pasaulio pirmenybėse kovojusi su Vera Menčik, nutarė žūtbūt žaisti turnyre ir pasirinko juodą vėliavą. O kiek kovos įkarščio ir stulbinamų kombinacijų moterų lentose! Regis, jos pamiršo viską pasaulyje. Prarasta figūra, padėtis grėsminga. Blykšta šviesiaplaukė, o įsiaistrinusi, vien rega virtusi juodbruvė pietietė sviedžia atakon ir juoduosius žirgus, ir karalienę prieš kamputin įvytą baltąjį karalių, kurio žūtis neišvengiama. Tačiau puolimo įkarštyje juodasis žirgas įšoka į rikio liniją ir tampa savojo neapdairumo auka. Dabar jau bąla kubietės veidas. Išsigandusi traukia iš mūšio lauko ir kitą žirgą. Šviesiaplaukė atsikvepia. Jau ramesne ranka stumteli pagalbon bokštą. Bet priešės rikis veja nuo linijos baltųjų karalienę. Dairosi karalienė. Trauktis už pėstininkų nesinori. Priekyje - kraupiai baugi, bet viliojanti tuštuma. Įžūliai atsistoja prieš juodąjį karalių, pasislėpusį už pėstininkų. Vienas ją puola, bet ji nuteškia mažiuką. Vėl iššoka rikis. Apsižvalgo baltoji karalienė. Štai nepavojingas laukelis. Tylutėliai žengia į jį. To tik ir laukė juodasis žirgas. Šuolis, ir įbūgusi karalienė net pamiršta pridengti taip puikiai jai pasitarnavusį rikį. Juodasis žirgas kerštingai jį pribaigia. Veltui antrasis bokštas skuba užimti linijos. Juodasis rikis pralaužia pėstininkų grandinę, ir - o varge! - prie pat baltojo karaliaus šono išdygsta juodoji karalienė. Įsiplieskia baltosios pavydas, užverda kraujas - kaip drįsta pašalietė gretintis prie josios karaliaus. Viską pamiršusi, muša varžovę. Šoniniu smūgiu juodasis rikis atima jai gyvybę, bet… ir pats krenta nuo galingojo bokšto. Tada žirgas mikliu šuoliu muša bokštą, pats atsidurdamas saugioje vietoje. Atsiveria tuštumos. Įtampa dingsta. Karaliai išžygiuoja vienas prieš kitą, burdami išsklaidytą kariuomenę. Vaikščioju nuo vieno mūsiškių staliuko prie kito. Staiga regiu triumfuojančią Luckio šypseną. - Aš pirmas pasiekiau pergalę! Ir kitų padėtis gera. Antrame aukšte ant sienos kaba lentos, rodančios figūrų išsidėstymą. Aliochino ir Capablancos padėtis prastoka. Tautvaišas ir Vaitonis taip pat pasiekia pergales. 4:0! Geriau nė svajoti negalėjome! Tik nusiminęs Raclauskienės veidas sako - 0! Gongas. Pirma valanda nakties. Užrašomos nebaigtos partijos. Miegame ilgai. Ateina vietiniai lietuviai užprašyti sekmadienį pas juos į svečius. - Kad žmogus vaikščiotų tiesiai, jam reikia ir kairės, ir dešinės kojos. Jokių išankstinių sąlygų nepriimame. Juk ne karo būvis. Kas kvies, pas tuos ir eisime. - Tarkitės.
Šiame fragmente K. Andrašiūnas aprašo iškilmingą šachmatų olimpiados atidarymą, žaidėjų įspūdžius ir moterų kovas prie šachmatų lentų. Jis atkreipia dėmesį į garsius šachmatininkus, tokius kaip José Raúlis Capablanca ir Aleksandras Aliochinas.
Tolesni įvykiai ir netikėta pažintis su grafaite
Pervertę laikraščius, einame pasivaikščioti po miestą. Visur jaučiame savo ženkliukų poveikį. Net senjoritosprašo autografų. Antrą vakarą komanda vėl tvirtai renka taškus. Lietuva-Airija 4:0. Nusiminusi tik Raclauskienė. Aliochinas ir Capablanca su savo priešininkais pasiekia tik lygiąsias. Baigiame žaisti pirmą valandą nakties. Iki antros užsirašinėjame ėjimus. Užsukame su Vaitoniu į mūsų pamėgtąją El Gitano kavinę. Nuo vengriškų smuikų skruzdės per nugarą bėginėja. Prie gretimo stalelio sėdi prašmatni tamsiaplaukė savin nuskendusiu žvilgsniu. Iš tų, kuriomis gėrimasi. Smuikininkas ilgai groja jai. Melodija net užlūžta. Mudu su Vaitoniu negailime pagyrimų. Matome, kaip gražuolė stengiasi išgirsti mūsų šneką. Į sceną eina pianistas Bangas. Prašome ko nors lietuviško. Išgirdus šį žodį, nepažįstamosios veidas nušvinta keista šypsena. Grįžusiam Bangui pasakojame apie kaimynės elgesį. Jinai rusiškai atsako, jog taip. Esanti iš Lietuvos, tik kalbėti nebemokanti. Susipažįstame. Ji - grafo Kosakovskio duktė. - Sakykite, - staiga su įstanga, lyg bandydama prisiminti kažką seniai pamiršta, klausia ji, - ar ten, kitame dvare, miške, tebestovi koplyčia - paminklas mano dėdei. Jis dėl meilės žuvo. Kaipgi tas dvaras vadinosi? - Taip, taip, Lyduokiai. Pamilo guvernantę. Tuoktis jiems neleido. Abu rado negyvus miške. - Prie to paminklo žiemą medžiodamas ilsiuosi. Mano namai vos už kelių kilometrų. Savo žirgu dažnai apj…
Šiame fragmente aprašomi tolimesni šachmatų olimpiados įvykiai ir netikėta pažintis su grafaite Kosakovskaite, kuri prisimena savo gimtinę Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Kario ir kečupo padažas mėsos kukuliams
Pokario gyvenimas ir kūryba "į stalčių"
1944 m. K. Andrašiūnas buvo suimtas Šešuoliuose ir kalintas lageriuose. 1946 m. byla nutraukta. Atmetęs pasiūlymą bendradarbiauti su KGB struktūromis, slapstėsi Kaune, dirbo dažytoju. Visą sovietmetį rašė „į stalčių“, vildamasis, kad išliks teisingi gyvenimo ir istorijos liudijimai. 1975 m. persikėlė pas dukros šeimą į Vilnių.
tags: #kario #kelias #pietų #amerikoje