Pietų Uralas: Geografija, Geologija, Klimatas ir Ekosistemos
Įvadas
Pietų Uralas - tai pietinė Uralo kalnų sistemos dalis, esanti Rusijoje. Ši teritorija pasižymi įvairiu reljefu, geologija, klimatu ir ekosistemomis. Straipsnyje išsamiai apžvelgiama Pietų Uralo geografinė padėtis, geologinė sandara, klimato ypatybės, upių tinklas, dirvožemiai, augalija ir gyvūnija.
Geografinė Padėtis ir Apimtis
Pietų Uralas yra Uralo kalnų pietinė dalis, besidriekianti nuo Ufos (šiaurėje) iki Uralo upės slėnių (pietuose). Jis yra Rusijoje, Baškirijoje ir Čeliabinsko srityse. Kalnų grandinės ilgis iš šiaurės į pietus siekia 550 km, o plotis - iki 150 km, todėl tai yra plačiausia Uralo dalis. Aukščiausias taškas yra Jamantau kalnas Jamantau masyve, siekiantis 1640 m.
Geologinė Sandara ir Naudingosios Iškasenos
Pietų Uralo kalnagūbrius sudaro kvarcitai, gneisai ir kristaliniai skalūnai. Kalnai susidarę hercininės kalnodaros metu paleozojaus eroje, kurios metu vyko intensyvus raukšlėjimasis, vulkanizmas ir intruzinis magmatizmas. Šie procesai lėmė didelę naudingųjų iškasenų įvairovę. Mezozojaus eroje kalnai buvo stipriai ardomi, o alpinės kalnodaros metu jie buvo atnaujinti ir iškelti.
Pietų Urale kasamos geležies, vario, cinko rūdos, rusvosios anglys (Pietų Uralo anglių baseinas), grafitas, magnezitas, talkas, dolomitas, kaolinas ir auksas. Uralas yra politektoninės kilmės kalnai.
Uralui būdingas orografinis banguotumas iš vakarų į rytus. Vakariniame šlaite tęsiasi Prieuralės kraštinis įlinkis, kuriame susikaupę anglies, druskos, naftos telkiniai. Ašinė kalnų juosta tęsiasi Uraltausko antiklinorijus, sudarytas iš proterozojaus metamorfinių uolienų. Antiklinorijus pereina į pažemėjimą - Magnitogorsko - Tagilsko sinklinorijų, kuriame gausu vario rūdos išteklių. Uralo - Tobalsko antiklinorijuje susikaupę brangakmeniai - smaragdai, topazai, akvamarinas, malachitas, randama aukso. Rytų - Uralo sinklinorijus sudarytas iš stipriai suraukšlėtų paleozojaus uolienų, turinčių magminių uolienų intruzijų.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Klimatas
Pietų Urale vyrauja vidutinių platumų žemyninis klimatas. Klimatą lemia kalnų ištęstumas iš pietų į šiaurę ir vakarinė pernaša. Vakariniuose šlaituose iškrenta daugiau kritulių nei rytiniuose (200 mm daugiau). Didžiausia dalis kritulių iškrenta šiltuoju metų laiku, tačiau ir žiemą kritulių iškrenta nemažai, susidaro stora sniego danga.
Žiemą šiaurėje vidutinė temperatūra siekia -24 °C, pietuose -17 °C. Vasarą liepos mėnesio vidutinė temperatūra svyruoja nuo 10 °C šiaurėje iki 22 °C pietuose. Temperatūrai įtakos turi anticiklonai, kuriuos nulemia Azijos maksimumas. Tarpukalninėse įdubose žiemą ir vasaros pradžioje būdinga temperatūrų inversija.
Hidrografija
Pietų Uralo upių tinklas tankus. Vakariniu šlaitu nuteka 74% viso Uralo vandens nuotėkio, o iš rytinio - tik 26%. Dauguma Uralo upių prasideda 500-600 m aukštyje virš jūros lygio. Aukštikalnėse upės turi kalnų upių tėkmės pobūdį, priekalnėse ir lygumose teka giliai įsirėžusios ir tampa ramesnėmis, vandeningesnėmis, kai kurios sudaro meandras.
Vakariniame kalnų šlaite priskaičiuojamos 8-9 upių terasos, tarp kurių yra ir mezozojaus laikotarpio terasų. Daugumoje upių priskaičiuojamos 3-4 terasos - tai jaunos upės. Dėl jauno hidrografinio tinklo ir performuoto reljefo upės dar silpnai įsisavinę tarpupinius plotus, todėl gausu pelkių ir ežerų. Kalnuose ežerai tyvuliuoja tektoninėse įdubose (pvz., Turgojako ežeras), šiaurėje - senovės ledynų padarytuose dubenyse - karose ir morenų užtvenktuose slėniuose.
Svarbiausi Uralo upių mitybos šaltiniai yra sniego tirpsmo vandenys ir lietus. Žiemą daugelio upių aukštupiai įšąla iki dugno. Visos upės pavasarį ištvinsta: pietuose trumpam, o šiaurėje ilgesniam laikui. Pramonei trūksta švaraus vandens, ypač rytiniame šlaite, kur pastatytos milžiniškos gamyklos.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Dirvožemis, Augalija ir Gyvūnija
Dėl įvairaus klimato Pietų Uralo geografinei šaliai būdinga augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Didelę Uralo dalį (62%) užima miškai: tamsusis spygliuočių miškas vakariniame šlaite ir Centrinėje kalnų juostoje; šviesieji spygliuočių miškai rytiniuose šlaituose, kur vyrauja labiau kontinentinis klimatas. Pietinio Uralo šlaite auga plačialapiai miškai ir paplitę miškų rudieji dirvožemiai. Šiaurės Urale plyti taiga. Poliariniame Urale paplitusi tundros ir iš dalies miškatundrės augalija: samanos, elninės šiurės, tekšės, poliariniai gluosniai, beržai keružiai, gailiai.
Gyvūnija Urale labai mišri. Tačiau pati gausiausia - taigos ir tundros gyvūnija. Įvairiausia Šiaurės Uralo taiga, kur turtingiausi medžioklės plotai. Po taigą klaidžioja ir briedis ir rudasis lokys, kiaunės, sabalai, voverės, nemažai yra lūšių, vilkų. Medžiojami kurtiniai, tetervinai, jerubės. Upėse ir ežeruose daug žuvų, ypač kiršlių, o rytinio šlaito upėse - šlakių. Tundroje pavasarį, ištirpus upių ledams, pasirodo kiškiai, šiaurinės lapės, vilkai, pelės margutės, ežeruose gulbės, žąsys, antys, narai, perkūno oželiai, atskrenda čia ir vyturiai.
Aplinkosauginės Problemos
Labiausiai žmonių paveikti ir nuniokoti Vidurio Uralo miškai. Plečiantis metalurgijai, miškai buvo smarkiai naikinami, iš medienos degdavo anglis, kurias naudojo gamyklos. Vietoje anksčiau augusių eglių - kedrų ir spygliuočių - plačialapių miškų auga beržų ir drebulių miškai. Aplink metalurgijos centrus juos pakeitė skurdžios pievos ir dykynės. Pramonei trūksta švaraus vandens, ypač rytiniame šlaite, kur pastatytos milžiniškos gamyklos.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #kalnaguris #pietų #urale #informacija