Lietuvių kinas: nuo ištakų iki tarptautinio pripažinimo
Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau minimas tarptautiniu mastu. Nuo XX a. 7 dešimtmečio Lietuvos dokumentiniame kine susiformavo stipri, iš kartos į kartą perduodama tradicija, skatinanti kūrėjus ieškoti savitų požiūrio taškų, gilintis į egzistencinius būties klausimus, tautinę savastį. Šiuolaikinis lietuvių dokumentinis kinas neretai laužo nusistovėjusius kanonus, ieško naujų būdų perteikti tikrovę.
Lietuviško kino kelias į tarptautinę areną
Lietuviško kino premjeros vyksta žymiausiuose pasaulio kino festivaliuose: Kanuose, Venecijoje, Berlyne, Toronte, San Sebastiane, Karlovi Varuose, Lokarne, Amsterdame, Busane ir kt. Žymių ir iki šiol aktyviai kuriančių režisierių Audriaus Stonio, Šarūno Barto retrospektyvinės programos buvo pristatytos tokiuose festivaliuose kaip „Visions du Réel“ (Šveicarija), Kartagenos (Kolumbija), Transilvanijos (Rumunijos), Paličo (Serbija) Europos kino festivalyje, Tarptautiniame Kijevo kino festivalyje „Molodist“ (Ukraina). Avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas per savo daugiau nei 60-ies metų karjerą ne vieną žiūrovų kartą išmokė kitaip patirti kiną - nuo avangardo provokacijų ir dokumentinių filmų iki 8 mm juostos namų gamybos filmų.
Jaunoji karta keičia lietuviško kino veidą
Per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius užaugo jaunų ir ambicingų režisierių karta, pamažu keičianti lietuvių kino veidą. Vykstančių permainų nuojautą stiprina ne tik išaugęs filmų gamybos mastas (praėjusiu dešimtmečiu pasirodydavo du trys pilnametražiai vaidybiniai filmai per metus, o štai 2016 m. kino teatruose įvyko 13 lietuviškų filmų premjerų), bet ir drąsūs jaunųjų menininkų debiutai. Juose - ironiškas žvilgsnis į mus supančią tikrovę (Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“), socialinių kaukių, įvaizdžio ir „tobulos“ šeimos santykių analizė (Linos Lužytės „Amžinai kartu“).
Dokumentinio kino tradicijos ir naujovės
Jauni režisieriai filmuose neretai akcentuoja skaudžias visuomenės problemas, kreipia dėmesį į rizikos zonoje atsidūrusius žmones. Lietuvių kinas - vienas jauniausių Europoje. Profesionali nacionalinė kinematografija ėmė kurtis vėlai - tik įpusėjus XX amžiui; lietuvių kino pradžia užfiksuota kinematografininkų pasakojimuose. Viena legendų žymi ir dokumentinio kino pradžią: pirmasis Lietuvos vaizdus (deja, neišlikusius) dar 1909 m. nufilmavo tuometinis Kauno gyventojas Władysławas Starewiczius, netrukus išvykęs į Maskvą ir tapęs pasaulinės lėlių animacijos pradininku. XX a. pradžios Lietuva buvo įdomi lietuvių emigrantams; JAV jų buvo daugiausia, todėl šalyje filmuoti vaizdai rodyti lietuvių kolonijose.
Sovietinis laikotarpis ir falsifikuota tikrovė
1940 m. Lietuvą užėmė sovietų kariuomenė ir šalis buvo inkorporuota į SSRS. Vienas pirmųjų naujos valdžios žingsnių buvo Kaune įkurti Lietuvos kino kronikos studiją. Ji reguliariai leido kino žurnalus, kurie agitavo už „naują gyvenimą“. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje siužetus propagandiniams filmams filmavo tik naciai. 1944-aisiais, kai Lietuva vėl tapo sovietų respublika, kino studija atnaujino darbą. 1946 m. pradėti gaminti kino žurnalai Tarybų Lietuva, o pirmieji dokumentiniai filmai pasirodė 1947-aisiais. Falsifikuota pokario tikrovė skirtingų šalių kronikoje beveik identiška: žmonės pakiliai dalyvauja rinkimuose, džiaugiasi darbo laimėjimais, stato gamyklas, nuima gausų derlių, o nuasmeninto gyvenimo vaizdus lydi patoso kupinas diktoriaus komentaras. Pagražintos tikrovės vaizdai disonavo su realybe. Už kadro liko žiaurus susidorojimas su kovotojais partizanais, deportacijos į Sibirą, prievartinė kolektyvizacija. Bet kino gamyba augo.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais
Atlydys ir naujos kryptys dokumentiniame kine
1949 m. Po Stalino mirties prasidėjęs atlydys akivaizdus ir dokumentiniame kine. Iki tol žmogus dokumentiniuose filmuose tebuvo tik tam tikra socialinė ar ideologinė funkcija - darbininkas, valstietis, tarybinis inteligentas. Tačiau 6 dešimtmečio pabaigoje pradeda kurtis originali lietuvių dokumentinio kino mokykla. Jos pradžią žymi Viktoro Starošo filmai „Svajos ir likimai“ (1961), „Nenusimink, Virginijau“ (1962) - juose rodomos skirtingos kartos, jų svajonių ir realybės susidūrimas, žengiant į suaugusiojo gyvenimą. Prie lietuvių dokumentinio kino atsinaujinimo ypač prisidėjo 7 dešimtmečio pradžioje į Lietuvą sugrįžę Maskvos kinematografijos instituto absolventai Algimantas Dausa, Almantas Grikevičius ir Robertas Verba. Jų filmuose keičiasi požiūris į herojus. Herojus jiems yra įdomaus likimo žmogus, galintis apie save kalbėti pats. Keičiasi ir požiūris į dokumentinį kiną. Atsisakoma paviršutiniško tikrovės ar įvykių fiksavimo, „objektyvaus“ diktoriaus komentaro, atsiranda vis daugiau metaforų, įmantraus montažo. A. Grikevičiaus filme apie Vilnių ir jame atsispindinčią istoriją „Laikas eina per miestą“ (1966) nenuskamba nė vienas žodis.
Nuo 7 dešimtmečio pradžios lietuvių dokumentiniame kine formuojasi dvi pagrindinės kryptys. Oficiozinis dokumentinis kinas buvo propagandos įrankis; jo kūrėjai nevengė manipuliuoti faktais ar inscenizuoti vadinamosios socialistinės tikrovės. Poetinė dokumentika radosi, kai dokumentinis kinas išgyveno pakilimą ne tik SSRS, bet ir visame sovietų bloke. Poetinio dokumentinio lietuvių kino tradiciją suformavo R. Verba (1932-1994). Filmuose „Senis ir žemė“ (1965), „Čiūtyta rūta“ (1968), „Šimtamečių godos“ (1969) jis rodė lietuviškos pasaulėjautos savitumą; filmų herojais dažnai rinkdavosi senus žmones, kalbančius apie prisirišimą prie žemės, darbo ir gimtinės grožį. Kartu su jais į ekraną perkėlė ir patriarchalinę kaimo pasaulėjautą bei vertybes, kurias aktyviai naikino sovietinė propaganda. R. Šią tradiciją pratęsė Henrikas Šablevičius (1930-2004), Edmundas Zubavičius, Diana ir Kornelijus Matuzevičiai, Rimantas Gruodis. 7 ir 8 dešimtmečių filmuose poetinės dokumentikos kūrėjai stengėsi rodyti pasaulį, kuris dar šalia, bet jau pradedąs nykti. Kai kurie filmų autoriai, beje, nevengė ir pasišaipyti iš ideologinių dogmų, parodyti jas kaip savotišką karnavalą (E. Zubavičiaus „Mums nebaisūs jokie priešai“, 1978). Kita vertus, ir vaidybinis, ir dokumentinis lietuvių kinas herojais visada mielai rinkdavosi įvairiausius keistuolius, žmones, netelpančius į oficialaus ir unifikuoto gyvenimo rėmus. Keistuolių portretais („Apolinaras“, „Žiniuonė“, „Kretingos medinukai“) ypač išgarsėjo H. Šablevičius.
Socialiai angažuotas kinas ir perestroikos laikotarpis
Atvirai angažuotą kiną Lietuvoje kūrė žmonės, kurių ištikimybe komunistiniams idealams niekas neabejojo. Tačiau 8 dešimtmečiu ėmė ryškėti ir nauja socialiai angažuoto dokumentinio kino kryptis, siejama su V. Starošo ir Rimtauto Šilinio vardais. V. Starošo filme „Aš myliu direktorę“ (1978) atvirai prabilta apie tėvų paliktus vaikus. R. Šilinio filmuose „Savojo ‘aš’ beieškant“ (1978) ir „Randas“ (1985) bandyta prabilti apie jaunimo nusikalstamumą. Prasidėjus Michailo Gorbačiovo perestroikai, sukrėtimu tapo Sauliaus Beržinio „Vėliava iš plytų“ (1988): pirmąkart sovietų kine atvirai prabilta apie armijoje klestinčią prievartą. Filmas pasakojo apie kareivį iš Lietuvos, kuris nušovė savo prievartautojus.
Nepriklausomybės laikotarpis ir nauja karta
1985-1990 m. buvo dramatiško lietuvių kino lūžio metai, kai subyrėjo ne tik visa iki tol egzistavusi cenzūros, bet ir gamybos bei platinimo sistema. Vyresnioji karta išnaudojo galimybę prabilti apie iki tol neminėtiną pokario rezistenciją ir deportacijas. 9 dešimtmečiu į lietuvių kiną atėjo nauja karta. Jauni režisieriai aiškiai deklaravo savo požiūrį ir į kiną, ir į tikrovę. Pirmieji Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio,Valdo Navasaičio dokumentiniai filmai rodė posūkį į asmenišką kiną. Jauni režisieriai nenorėjo tapatintis nei su idealizuojama praeitimi, nei, atsivėrus vartojimo laisvei ir įsigalint vakarietiškai masinei kultūrai, su vis labiau karikatūrėjančia dabartimi. Š. Barto filme „Praėjusios dienos atminimui“ (1990), A. Matelio juostoje „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1990), A. Stonio „Neregių žemėje“ (1991) ar V. Navasaičio „Rudens sniege“ (1992), Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių „Iliuzijose“ (1993) pastebimas noras kalbėti apie egzistencinius dalykus. Tai filmai, kur klausiama apie vienatvę, gyvenimo prasmę, būties laikinumą; jų pasaulis tarsi pamatytas herojų, visuomenės ar istorijos marginalų, akimis - tuščias, apleistas, griūvantis. Kartu šie filmai - ir savotiški vidiniai jų autorių peizažai. Režisieriai palyginti laisvai elgiasi su tikrove, nors ir neatsisako (net atvirkščiai) jos stebėjimo principų. Originalūs dokumentinio kino kalbos eksperimentai neliko nepastebėti: A. Stonio „Neregių žemė“ buvo apdovanota prizu „Felix“ kaip geriausias 1992 m. Europos dokumentinis filmas.
Sovietmečiu užsienyje beveik nerodytas, lietuvių dokumentinis kinas po 1988 m. Lūžio metais didelės įtakos turėjo ir garsaus kino avangardininko Jono Meko kūryba. Jo pamokos atsispindi ir pas jį Niujorke 10 dešimtmečio pradžioje besistažavusių Artūro Jevdokimovo, Juliaus Ziz, Algimanto Maceinos, V. V. Landsbergio filmuose. Senelio palaikų perkėlimo iš Sibiro į Lietuvą akciją užfiksavęs A. Lietuvių dokumentika keičiasi, nes keičiasi ir ją kuriantys žmonės. Tačiau iki šiol lietuvių joje pagrindinė yra vadinamosios meninės dokumentikos kryptis. Svarbių apdovanojimų, tarp jų ir Amerikos režisierių gildijos (GDA) apdovanojimą už geriausią dokumentinį filmą, pelnęs A. Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005) pasakoja apie kraujo vėžiu sergančius vaikus. Filosofiniai A. Stonio apmąstymai apie istoriją, kūną, šeimą, vienatvę filmuose „Ūkų ūkai“ (2006), „Varpas“ (2007), „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“ (2010), „Raminas“ (2011), „Kenotafas“ (2012), „Avinėlio vartai“ (2014) rodo, kad režisierius vis giliau skverbiasi į dokumentinio kino prigimtį, eksperimentuoja. Naujausias A. Stonio filmas „Moteris ir ledynas“ (2016) jau spėjo pelnyti ne vieno tarptautinio kino festivalio apdovanojimą. Pagrindiniai jo veikėjai - mokslininkė glaciologė Aušra Revutaitė ir Tian Šanio kalnai, kur trijų su puse tūkstančio metrų aukštyje ji viena gyveno trisdešimt dvejus metus, didžiąją laiko dalį visiškai atskirta nuo pasaulio. A. Stonys nepasakoja A. Revutaitės istorijos. Tiksliau, jis pasakoja ją kitaip nei dauguma šiuolaikinių dokumentininkų, kurie įpratino, kad filmo herojus būtinai turi apsinuoginti ar net tapti ekshibicionistas. A. Filosofiškuose dokumentiniuose filmuose Romas Lileikis įamžina nykstančius spalvingo Vilniaus kvartalo Užupio autochtonus („Saša“, 2006; „K+M+B“, 2001), kuria netikėtą savo giminės - didžiojo lietuvių menininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikuonių - istoriją („Dangaus šešėlis“, 2008). R. Lileikio filmas „Maat“ (2013) tarsi sugrąžina į lietuvių poetinės dokumentikos pradžią, nespalvotą dokumentinį kiną, nušvintantį šimtais kasdienybės spalvų. Jame rodomi šviesūs vaikų ir jaunuolių veidai, įkvėpimo ir kantrybės nutvieksti jų mokytojai, pajūryje besiplaikstantys aitvarai.
Taip pat skaitykite: Vištos kepimo patarimai Kamado Bono kepsninei
Moterų indėlis į lietuvių kiną
Iki nepriklausomybės lietuvių dokumentikoje dirbo tik dvi moterys - Bitė Pajėdienėir Laima Pangonytė. Paskutiniais dešimtmečiais lietuvių kinas vis dažniau atsiveria ir moterų žvilgsniui. Savito braižo režisierės Janinos Lapinskaitės filmų herojai - autsaideriai, neįgalieji, marginalai, provincijos gyventojai („Iš elfų gyvenimo“, 1999; „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, 2002; „Traukinys stovi penkias minutes“, 2009) atvėrė iki tol lietuvių kino nepastebėtus mikropasaulius; Inesos Kurklietytės „Moterų paslaptys“ (2005) bei „Lengvas raganavimas” (2004) masina žiūrovus gimdymo misterijomis. Oksana Buraja („Dienoraštis“, 2004; „Išpažintis“, 2009) drąsiai kaunasi su visais dokumentinio kino tabu, o filmuose „Kretos sala“ (2009) ir „Liza, namo!“ (2012) vis labiau priartėja prie ribos su vaidybiniu kinu. Pastarojo filmo herojė - maža mergaitė - yra lyg vaikystės grožio, kuriam iškilo grėsmė, metafora. Liza vis bėga iš namų, kur renkasi įtartini dėdės ir tetos - geria, rūko, o mergaitės mama negaili vaikui nei piktų žodžių, nei bausmių. Liza yra tarsi šviesi gėrio idėja, atsiradusi tarp gyvenimo piktžolių. Ji bando priešintis, bet ar ilgam?
K. Sereikaitę galima vadinti jauno režisieriaus Lino Mikutos filmų bendraautore, nes jo „Dzūkijos jautis“ (2013), „Pietūs Lipovkėje“ (2013) ar „Šaltos ausys“ (2016) pelnė tarptautinių kino festivalių prizus būtent už operatorės darbą. L. Mikutos filmų veikėjai - taip pat autsaideriai, benamiai, kaimo marginalai ir atsiskyrėliai, tačiau K. A. Marcinkevičiūtė ne vienerius metus kuria menininkų kino portretus. Jos filmų herojais tapo rašytojai Jurgis Kunčinas („Veik laimingas“, 2004), Jurga Ivanauskaitė („Šokis dykumoje“, 2009), Justinas Marcinkevičius („Prie rugių ir prie ugnies“, 2010), Renata Šerelytė („Sapno siūlas“, 2007), dainininkas Arnoldas Vokietaitis („Prisimenu motinos balsą“, 2016) ir daugelis kitų žmonių, svarbių Lietuvos menui.
Naujų išraiškos būdų ir temų nuosekliai ieško Giedrė Beinoriūtė. Jos filmų „Troleibusų miestas“ (2003), „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (2005), „Gyveno senelis ir bobutė“ (2008) herojai - ekscentriški troleibusų „zuikiai“, didžiojo kino prisilietimą patyrę Krymo stepių gyventojai ar vaikiškoje pasakoje atsidūrę Sibiro tremtiniai. Režisierė kartu su herojais pripildo filmus fantasmagoriškų istorijų. Jose susilieja groteskas ir ironija, paslaptys ir beveik neįžvelgiami sielos randai. Filme „Pokalbiai rimtomis temomis“ (2012) režisierė kalbasi su vaikais, bando suprasti jų traumas, viltis, išgyvenimus, laimės akimirkas, prisiminimus. Šįkart G. Beinoriūtė pasirinko minimalistinį stilių - kadre tik vaikas, atsakinėjantis į jos klausimus. Lietuvoje daug diskusijų sukėlė ironiškas Giedrės Žickytės filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011). Jauna režisierė pabandė kitaip pasižiūrėti į naujosios Lietuvos nepriklausomybės ištakas - „Sąjūdžio“ judėjimą ir „dainuojančią revoliuciją“, ir jos filmas prabyla jaunimui suprantamų vaizdų kalba. Prarasto laiko tyrinėjimus pratęsė G. Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“ (2014). Režisierę domina sovietmetis, jo menas, kultūra ir bohemos gyvenimas. Filmo herojai - Vitas ir Tatjana Luckai: garsus, tragiškai miręs lietuvių fotografas ir jo mūza; jų meilės istorija ir yra pagrindinė filmo tema. V. ir T. Prisiminimai nepalieka G. Žickytės kartu su Čilės režisiere Maite Alberdi kurto filmo „Aš čia tik svečias“ (2016) herojės Josebos. Ji jau daug dešimtmečių gyvena Čilėje, bet senelių namuose, kur atsidūrė susirgusi Alzheimerio liga, kalba tik apie praeitį. Liga ištrina tai, kas vyko vakar, bet Joseba prisimena Ispaniją, vaikystės gatves, baskų kalbą. „Aš čia tik svečias“ kūrėjos subtiliai bando išsklaidyti baimę.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti lašišą keptuvėje
tags: #rusiskai #zuikio #kopustai #pavadinimas