Kankorėžiai: nuo miško puošmenos iki gardaus deserto – receptai ir patarimai

Kankorėžiai - tai gamtos dovana, kurią galime panaudoti ne tik kaip dekoratyvinį elementą, bet ir kaip neįprastą ingredientą kulinarijoje. Šiame straipsnyje apžvelgsime kankorėžių panaudojimo būdus, nuo jų paruošimo iki įvairių receptų, įskaitant uogienes, cukatus ir netgi arbatas.

Kankorėžių paruošimas dekoravimui

Prieš naudojant kankorėžius dekoravimui, juos reikia tinkamai paruošti:

  1. Valymas: Kankorėžius reikia išvalyti, pusvalandį pamirkyti acto ir vandens (1:2) tirpale, po to nuplauti muiluotame vandenyje ir gerai nuskalauti.
  2. Džiovinimas: Palikti džiūti kelias dienas, kol kankorėžių žvyneliai atsidarys.

Dekoravimo idėjos

  • Spalvinimas: Kankorėžius galima dažyti įvairiomis spalvomis, naudojant akrilinius dažus. Šventiškai atrodo metalinėmis spalvomis žėrintys kankorėžiai, ypač aukso ir sidabro atspalviai. Taip pat tinka žalia, mėlyna, raudona, melsvai pilka ir balta spalvos. Dažant akriliniais dažais, reikia stebėti, kad dažai nutekėtų iki pat kankorėžio šerdies. Dažyti reikėtų dviem sluoksniais. Kankorėžio žvynelių galus padažius balta spalva atrodys, tarsi jie būtų šiek tiek apsnigti.
  • Blizgučiai: Subtiliai švytės smulkiais blizgučiais dekoruoti kankorėžiai. Blizgučiais galima puošti visus kankorėžius arba tik žvynelių galus. Tas vietas, ant kurių bus beriami blizgučiai, patepkite geliniais klijais. Blizgučių perteklių nupurtykite, kol klijai dar neišdžiūvo.
  • Eteriniai aliejai: Net ir nedekoruoti kankorėžiai atrodo puošniai, todėl juos galima tiesiog pakvėpinti eteriniais aliejais. Tiesiog ant jų užlašinti porą lašų eterinio aliejaus, pavyzdžiui, cinamono ar pipirmėčių. Sudėti į plastikinį maišelį ir palikti kelias dienas, kad kvapas įsigertų.
  • Juostelės ir karoliukai: Kankorėžius galima apvynioti plona (1 - 2 cm storio) nėrinių, tiulio ar žvilgios medžiagos juostele, pradedant nuo viršaus iki apačios. Prie kiekvieno kankorėžio žvynelio galima priklijuoti po raudonos, žalios, sidabrinės ar auksinės spalvos akmenėlį ar stiklinį karoliuką. Stilingai atrodys vienos spalvos akmenėliai.

Dekoruotais kankorėžiais galima puošti Kalėdų eglutę, vaišių stalą, langą, kurti įdomias kalėdines dekoracijas.

Kankorėžiai kulinarijoje

Itališki kankorėžiai tinka ne tik dekorui, bet ir maisto gamybai. Šio augalo panaudojimo būdai yra keli - valgyti patį kankorėžį arba tik jo sėklas. Jauni kankorėžiai nėra itin dažnai naudojami virtuvėje, tačiau Rytų Europos šalyse, tokiose kaip Rusija, Gruzija ar Ukraina, iš jų populiaru virti uogienę ar džemus - jais vėliau gardinamos arbatos ar kava, įvairiausi desertai. Manoma, kad jauni kankorėžiai pasižymi didele nauda organizmui: juose galima rasti vitaminų E ir K, kalcio, geležies, cinko bei magnio.

Iškepus kankorėžį orkaitėje, jis prasiskleis ir iš jo pabirs sėklos, kurias galima naudoti įvairiausiems padažams. Pavyzdžiui, Italijoje šiomis sėklomis dažnai gardinamas jų tradicinis pesto padažas, jos taip pat derinamos su makaronų patiekalais, salotomis ar naudojamos desertų gamyboje. Itališkų kankorėžių sėklos dažniausiai nėra didesnės nei saulėgrąžų, jos pasižymi kremine spalva ir salstelėjusiu, riešutus primenančiu skoniu.

Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais

Kankorėžių rūšys

Pasaulyje egzistuoja apie 20 kankorėžių rūšių, brandinančių pušies sėklas. Kai kurios iš jų yra tiesiog per mažos, kad jas būtų verta nurinkinėti, o kai kurios - netgi nuodingos, todėl prieš renkant kankorėžių sėklas būtina įsitikinti, kad jas saugu valgyti. Pasaulyje dažniausiai vartojamos meksikietiškos, Kolorado, itališkos akmeninės pušies ar kininės pušies sėklos. Pasak ekspertų, šios skirtingos pušų rūšys augina skirtingo dydžio, tekstūros ir skonio sėklas. Pavyzdžiui, kininės pušies sėklos paprastai yra kur kas kartesnės, palyginti su europietiškomis.

Itališkų kankorėžių uogienė

Ekspertai siūlo šį neįprastą ingredientą išbandyti namuose ir išsivirti itališkų kankorėžių uogienės bei dalijasi nepaprasto skonio receptu, kuriam prireiks vos kelių ingredientų:

  1. Nuplaukite kankorėžius.
  2. Puode užvirinkite keletą puodelių vandens, sudėkite kankorėžius ir 1-2 minutes juos pavirkite.
  3. Vėliau kankorėžius iš puodo išimkite ir atidėkite.
  4. Po valandos sumažinkite ugnį ir viską dar šiek pavirkite.
  5. Galiausiai gautą uogienę supilkite į stiklainius, leiskite jai atvėsti ir tuomet sandariai viską uždarykite.

Šią uogienę geriausiai laikyti šaldytuve ir sunaudoti patartina per keletą mėnesių.

Pušų kankorėžių uogienė (liaudies medicina)

Pasigaminkime uogienės, kuri ne tik suteiks malonumo, bet ir duos naudos, padės peršalus ir kosint. Uogienė labai aromatinga, malonaus skonio ir mėtinio poskonio su kartumu. Šiuo metu produktas yra aromatingiausias ir dervingiausias. Pušų uogienę galima gaminti tiek termiškai apdorojant, tiek visai neverdant.

  1. Paruoškite ingredientus. Juos reikėtų rinkti toli nuo kelių, miestų, įmonių, nuo jaunų medžių, o kankorėžių dydis neturėtų viršyti 3 centimetrų.
  2. Žirklėmis nukirpkite šiurkščias šakeles, pašalinkite šiukšlių perteklių. Sudėkite į dubenį ir užpilkite šaltu vandeniu. Palaikykite parą.
  3. Nupilkite vandenį, nuplaukite juos tekančiu vandeniu. Supilkite į indą, kuriame virsite uogienę. Verdant iš kankorėžių išsiskiria derva, kuri prilimpa prie puodo sienelių, todėl sunku nuplauti. Į tai atsižvelkite rinkdamiesi indą.
  4. Į kankorėžius įpilkite švaraus filtruoto vandens ir uždėkite puodą ant vidutinės ugnies. Virkite apie 30 minučių, kol suminkštės. Tada uždenkite puodą dangčiu ir palikite nuovirą pritraukti 6-8 valandas. Galite palikti per naktį.
  5. Nukoškite pušų sultinį, sudėkite kankorėžius į indą. Pamatuokite paruošto sultinio kiekį ir įberkite cukraus santykiu 1:1,5.
  6. Užvirinkite sirupą ir virkite ant silpnos ugnies 10 minučių, kol jis pradės tirštėti.
  7. Atidėtus uogienės kankorėžius sudėkite į sirupą. Puodą su uogiene uždėkite ant ugnies. Užvirinkite, virkite 10 minučių, retkarčiais pamaišydami. Nukelkite nuo ugnies ir leiskite visiškai atvėsti. Pakartokite šį veiksmą tris kartus. Paskutiniame virimo etape į uogienę įpilkite citrinos sulčių.
  8. Karštą uogienę supilkite į sterilius stiklainius, sandariai uždarykite dangtelius ir apverskite. Palikite, kol visiškai atvės. Laikykite uogienę kaip ir bet kurią kitą uogienę.

Kankorėžių uogienė dar vadinama pušies medumi ir dėl daugybės naudingų savybių naudojama liaudies medicinoje.

Taip pat skaitykite: Vištos kepimo patarimai Kamado Bono kepsninei

Pušys senovės medicinoje ir gastronomijoje

Pušiai nemažai dėmesio skiriama ir senosiose gastronomijos bei medicinos knygose. XVI amžiaus autorius, Paduvos universiteto medicinos daktaras, Martynas iš Uženduvo (Marcin z Urzędowa, apie 1500-1573 m.) savo garsiajame „Herbariume…“ aprašė dvi pušies rūšis: jau minėtą paprastąją, mūsiškę, ir itališką (Pinus pinea). Antroji - kur kas geresnė. Nes, anot autoriaus, mūsiškė yra naudingesnė kaip statybinė medžiaga ir malkos, nei vaistai. Nors, tolesniame tekste jis „atlyžta“ ir sako, kad gydymui tinka tiek abiejų žievė, tiek spygliai. Žievė turi sutraukiantį poveikį, todėl sutrinta į miltelius tinka žaizdoms gydyti. Sutrinti spygliai - taip pat tinka dėti ant žaizdų. Jie, pagal anuomet populiarią humoralinę mediciną, ištraukia karštį. Spyglius taip pat verda acte ir šiuo viralu skalauja burną. Toks vaistas dantų skausmą atitolina.

Kaip čia neprisiminti prancūzų keliautojo Jacques'o Cartier XVI a. ekspedicijos dabartinėje Kanadoje, kai skorbuto kankinamus jūreivius pavyko išgydyti tik paslaptingo Anneda medžio ekstraktu, kuris, dalies tyrinėtojų nuomone, yra pušis. Pušies pagalbą nuo skorbuto mūsų krašte aprašė ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža, XIX amžiaus pradžioje: "…[pušies] viršūnėlės gėrimuose labai padeda nuo skorbuto…".

Anot Martyno, ypač vertingi itališkosios pušies „riešutėliai“. Jie padeda nuo kosulio ir kitų plaučių negalavimų. „Riešutėlius“ galima tiesiog valgyti vienus ar maišytus su medumi. Naudingi ir pušies sakai - jie padeda apsisaugoti nuo nuodų, o su medumi maišyti - gydo plaučius ir padeda nuo kosulio.

Anot Jokūbo Kazimiero Hauro (1632-1709), tie „riešutėliai“ labai tinkami damoms (ypač vyresnėms), nes atleidžia sąnarius, valo kraują. O kosulį Hauras rekomendavo gydyti net deginamų pušų kankorėžių dūmais.

Gydytojas Martynas pušinių malkų suodžius rekomendavo kosmetikai, kaip puikią priemonę antakiams dažyti. Anot jo, pušų suodžiai ne tik suteikia puikią juodą spalvą bet ir saugo antakius nuo plaukelių praradimo (plikimo).

Taip pat skaitykite: Kaip kepti lašišą keptuvėje

Martynas iš Uženduvo turintiems nesveikas kepenis rekomenduoja tarsi kokią arbatą - duoti gerti smulkintus pušies spyglius su vandeniu, kuriame virintos razinos. O Hauras giria pušų aliejų. Vos po kelis lašelius vartojamas su vandeniu ar vynu jis naudingas skrandžiui, valąs vidurius ir „blogąją drėgmę“ iš kraujagyslių pašalina. Anot Pabrėžos, aliejus tinka karpoms naikinti.

Hauras net pateikia receptą, kaip pačiam aliejų pasigaminti. Gegužės viduryje reikia prisirinkti pušies medienos nuo pat medžio apačios ir, smulkiai supjausčius, sutrinti piestoje į miltus, o paskui - sudėjus juos į skudurėlį išspausti aliejų. Galiausiai gautą aliejų stikliniame inde, padėtame saulėkaitoje, tris mėnesius - birželį, liepą ir rugpjūtį - gryninti.

Smalėko (pušies medienos su daug sakų) gabalai susmulkinami, užpilami vandeniu ir distiliuojami. Turėtų išsiskirti aliejus su vandeniu sumaišytas. Aliejų atskyrus, galima jį naudoti žaizdoms ar „į vidų“. Tik šiuo atveju kartu rekomenduojamas ne vien vanduo ir vynas, bet ir degtinė bei vasarą gamintas alus.

Pušis kulinarijoje

Pušies naudojimo tik valgiui atvejų pas mus nebuvo daug. Kaip ir islandinė kerpena, ji būdingesnė šiauresnės, subarktinės, klimato juostos valgiams. Literatūroje minima, kad pušies brazdas Suomijos teritorijoje gyvenusių tautų naudotas maistui dar XVIII-XIX amžiais. Jurgis Ambraziejus Pabrėža rašė, kad lapiai maišo trintą pušies žievę su grūdų miltais, kepdami duoną ir dėl šios priežasties neturi jokių virškinimo ir vidurių problemų.

Pas mus gi, daugiausia, itališki (Pinus pinea) „riešutėliai“ buvo pakankamai populiariu aukštosios virtuvės ingredientu XVII-XVIII amžiais. Tačiau vietinė pušis maistui naudota kur kas menkiau. Gastronomijos knygose ji kur kas dažniau minima persergėjant nenaudoti pušies medienos mėsos rūkymui, nes gaminiai derva pasmirs.

Jaroslawas Dumanowwskis savo svetainėje pateikia vieną rankraštinį, archyve rastą XVI amžiaus receptą, kur, gaminat džiovinimui skirtą avies sūrį, minimi pušies kankorėžiai kaip prieskonis: „…kai kurie, norintys gaminti šviežią sūrį, sutrina žalius pušies kankorėžius, į pieną įmaišo. Kiti gi tą patį daro su sijotais kmynais. Taip pat gali tai daryti su šalavijais, su rūtomis, su pelynais, nelygu kokį skonį nori sūriui suteikti, dar pridėdamas garstyčių, pipirų ar kokių kvapniųjų žolelių…“.

Pušis taip pat naudota dezinfekavimui. XVIII a. buvo teigiama, kad pavirinus vandenyje pušies kankorėžių jis taps kur kas švaresnis. O pirmosios gastronomijos knygos autorė Liudvika Didžiulienė-Žmona savo 1893 metų „Lietuvos gaspadinėje“ agituoja valstietes mokytis šeimininkavimo. Nes jei išmoks, tada „…ir duonelės niekas jau rugšties nebepagadins, nebereiks duonkubilio pušine rukyti, nei cibulioms trinti, kaip pati gaspadinė turės užtektinai rūsšties…“. Ta minima pušinė tai - pušų šakų šluota, dažnai skirta krosniai, prieš pašaunat duoną, pašluoti, nes „…jei puši̇̀nė menka buvo, tai [ir] duonoj anglių yra…“.

Pati maistingiausia pušies dalis, aišku, yra kankorėžio sėklos, riešutėliai. Atrodytų, kad pušies net bebrai negraužia, o iš tiesų ją visiškai įmanoma valgyti. Ir kartais net visiškai skaniai. Šiltuose kraštuose augančių kedrinių pinijų, mūsų pušų giminaičių, riešutai yra dideli. Mūsiškiai smulkūs, tik voverėms ir geniams pavalgyti tinkami. Bet jei turite laiko, pasivaikščiodami miške susiraskite šviežią šiemetinį kankorėžį ir pabandykite iškrapštyti sėklytes, jos tikrai labai skanios.

Lengviausias būdas jų prisirinkti, tai atsinešti namo dar neišsiskleidusius, tačiau jau subrendusius kankorėžius ir paskleisti juos ant popieriaus ar audeklo šiltoje patalpoje - sėklos pačios išbyrės, beliks tik surinkti ir nutrinti delnais „sparniuką“, padedantį joms išskraidyti po visą mišką. Tačiau jei esate nenusiteikę tokiam smulkmeniškam darbui ir neturite tiek laiko kiek voverės ar geniai - kankorėžius vis tiek galite panaudoti. Kol kankorėžiai dar maži, minkšti ir žali, maždaug birželio mėnesį, galima iš jų virti uogienę arba daryti cukatus užpylus sirupu.

Valgomi ne tik pušies kankorėžiai. Ankstyvą pavasarį renkami pušų ūgliai. Patys ūgliai yra minkšti, sultingi ir labai kvapnūs, bet maistui nelabai tinkami. Nebent užpylus sirupu ir išdžiovinus pasidarysite cukatų. O ir tų daug nesuvalgysi - per daug sakų ir dervų turi. Tačiau iš jų gausite nuostabų vitaminingą sirupą nuo kosulio. Arba užpylus degtine išeis kvapnus pušų antpilas. Jų galima įdėti į verdamą midų arba alų.

Sumalę su cukrumi ir sudžiovinę gausite prieskoninį cukrų desertų gaminimui, puošimui ar kokteilinių taurių kraštams papuošti. Tik nenurinkite visų ūglių nuo šakos, ypač nuo viršaus, kitaip pušis negalės augti. Renkami šoniniai ūgliai, po kelis nuo vienos šakos. Žolininkai pavasario pradžioje renka pušų pumpurus, bet tie maistui netinka - per daug dervų turi…

Visus metus galima rinkti pušų spyglius arbatoms - jie yra puikus vitamino C šaltinis, ypač daug jo pašalusiuose spygliuose. Surinktus žalius spyglius sudedame į verdantį vandenį, trumpai paverdame ir paliekame 10-15 minučių, kad pritrauktų. Tokią arbatą galima pasaldyti pušų ūglių sirupu, bus dar daugiau pušies skonio. Sudžiovinus spyglius ir juos sumalus, gautus miltelius galima dėti į sūrių ar saldžių sausainių, pyragų tešlą.

Pušies žievė, tiksliau vidinis jos sluoksnis, nuo seno buvo renkamas, džiovinamas, malamas ir dedamas į miltus duonai kepti nederlingais metais. Šiaurėje pušų žievių miltai įmaišomi į kvietinius ar ruginius miltus norint juos apsaugoti nuo kenkėjų ir nuo pelėsių. Į miltus galima dėti ir pušų žiedadulkes, jos renkamos pavasarį. Žiedadulkes galima rinkti nupurtant jas į maišelį - tiesiog užmauname maišelį ant žydinčios šakos ir gerai papurtome. Arba rinkti tik išsiskleidusius vyriškus žiedus - strobilus ir atsinešus namo juos išsijoti. Taip galima prisirinkti tikrai nemažai gražių ryškiai geltonų „miltų“ ir juos dėti į blynų, sausainių tešlas, apibarstyti pyragus. Tik nepamirškit, kad žiedadulkės gali būti pavojingos alergiškiems žmonėms.

Receptai su pušies produktais

Antivirusinė žiemos arbata su spygliais

Spygliuose yra labai daug vitamino C ir dar - juos labai smagu ir lengva rinkti. Kai einate pasivaikščioti mišku, atsineškite saujelę pušų, eglių ir kadagių spyglių ir išsivirkite antivirusinės arbatos. Galima vieną kartą prisirinkti daugiau spyglių ir arbatos mišinį laikyti stiklainyje šaldytuve.

Reikės: gabalėlio imbiero šaknies, cinamono lazdelės, citrinos su visa žievele (todėl geriau rinktis ekologišką), medaus, saujos pušų, eglių, kadagių spyglių, kelių kadagio uogų.

Gaminimas: Viską susmulkiname, spyglius sukarpome žirklėmis arba supjaustome, ir gerai išmaišome šaukštu arba virtuviniu kombainu. Arbatai 1-2 šaukštelius masės užpilame verdančiu vandeniu ir palaikome 5 minutes, kol pritrauks.

Lietiniai su pušų žiedadulkėmis

Reikės: 2 kiaušinių, stiklinės miltų, stiklinės pieno ar vandens, kelių valgomųjų šaukštų žiedadulkių, žiupsnelio druskos, šaukšto aliejaus.

Gaminimas: Iš visų sudėtinių dalių išplakame tešlą, jei tešla per tiršta, įpilame truputį vandens. Tešlą valandai paliekame šaldytuve ir tada kepame lietinius blynelius. Juos galima valgyti aplietus pušų ūglių sirupu arba įdaryti sūriu ir laukiniais lapeliais - dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, gysločių, rūgštynių ar kitais. Tinka ir paprasti špinatai. Turėsite gražų spalvotą patiekalą.

Kankorėžių uogienė

Uogienei renkami žali, dar nesukietėję kankorėžiai, dažniausiai gegužės pabaigoje - birželio pradžioje.

Gaminimas: Surinktus mažus žalius kankorėžius nuplauname ir užpilame karštu cukraus sirupu (1 dalis vandens 1 dalis cukraus). Paliekame uždengtus per naktį. Ryte nupilame sirupą, pakaitiname iki virimo ir vėl užpilame kankorėžius. Paliekame dar 12 valandų ir vėl pakartojame procesą. Po trečio užpylimo praėjus 12 valandų nupilame sirupą, kankorėžius išpilstome į stiklainius, sirupą pakaitiname ir supilame į stiklainius. Šią uogienę galite laikyti porą mėnesių šaldytuve arba pasterizuoti karšto vandens vonelėje ir laikyti kambario temperatūroje iki metų.

Ritos Karčiauskienės kankorėžių cukatai

Rita Karčiauskienė išdrįso sukurti verslą ir pradėjo gaminti įvairiausius maisto produktus iš to, ką užaugina Lietuvos gamta, įskaitant žoleles, spyglius, įvairius žiedus ir kankorėžius. Išskirtiniu Ritos gaminiu tapo kankorėžių cukatai.

„Populiariausi mano gaminiai - kankorėžių cukatai, jie yra virti ir džiovinti (…). Verdamas kankorėžis suminkštėja, tačiau svarbu juos surinkti iki Joninių, kol jie dar labai jauni - po Joninių jie pavirsta medžiu. Kankorėžis yra vaisius, jis turi sėklas, dėl to nekeista, kad juos galima paversti desertu. Lietuvoje galima ragauti tik dviejų rūšių pušų kankorėžius. „Pavasarį nusiskiname kankorėžiukus ir kiaulpienes ir važiuojame daryti tyrimų, ar jie tinkami vartoti, ar yra pakankamai švarūs, - tik tada galime gaminti savo produkciją. Turime savo miškus, kurie yra patikrinti, važiuojame tik ten. Rita sako, jog ieškoti miško gėrybių ją įkvėpė Sibirą išgyvenusios moters pasakojimas, kad miškas išgelbėjo lietuvius nuo bado.

Pinijos - gurmanų vertinamos kankorėžių sėklos

Šie kankorėžiai iš Italijos - ne lietuviams įprasti, kurie dažnai naudojami dekoracijoms. Itališkuose glūdi itin gurmanų vertinamos pinijos, kurios pagardins įvairius patiekalus.

„Kankorėžiai kol kas dar nemažam būriui pirkėjų yra naujiena, tad juos pastebėję parduotuvėje pasiteirauja ir mūsų darbuotojų, kaip ir kam juos galima naudoti. Kankorėžius į savo sezoninį rudens asortimentą įtraukėme dar prieš kelerius metus, siekdami pateisinti pirkėjų lūkesčius - matome, kad jie šviežių daržovių, vaisių skyriuose vis ieško naujovių, kurios ilgainiui tampa įprastu pasirinkimu. Juk kadaise ir moliūgai, aitriosios paprikos, kukurūzai, persimonai, pasifloros taip pat buvo naujienos, tačiau dabar yra pirkėjų pamėgti“, - sako V.

Iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, tačiau itališkuose kankorėžiuose slypi sėklos - pinijos. Tai valgomosios sėklos, paslėptos persidengiančiose pušies kankorėžių žvyneliuose. Ne visų pušų sėklos yra valgomos, atkreipia dėmesį „Iki“ daržovių ir vaisių skyriaus darbuotoja Jolanta Sabaitienė. Tokių priskaičiuojama bent dvi dešimtys, tačiau skiriasi jų skoninės savybės, tekstūra, taip pat - dydis. Kai kurios yra pernelyg mažos, kad jas būtų verta naudoti maisto tikslais.

„Įdomu tai, kad pušies sėklomis nuo neatmenamų laikų mėgavosi dar graikai ir romėnai. Pavyzdžiui, romėnų legionai į ilgas keliones kaip atsargas veždavosi pušies kankorėžius. Jų sėklos yra geras energijos šaltinis, išsiskiriantis baltymų kiekiu, širdžiai naudingais riebalais, tokiais vitaminais ir mineralais kaip vitaminai E ir K, fosforas, magnis. Be to, jos, kaip ir kitos sėklos, riešutai, gali padėti slopinti apetitą“, - pasakoja J.

Kad iš nusipirktų kankorėžių visai nesunkiai išimtumėte sėklas, juos reikia tiesiog pašildyti orkaitėje. Namai prisipildys malonaus aromato, kankorėžis išsiskleis, tuomet sėklas teliks išlukštenti. Mažos ir galingos - taip galima pasakyti apie pinijas, kurios neatsiejamos nuo legendinių itališkos virtuvės šedevrų.

„Visų pirma, pinijos yra esminis autentiško pesto padažo ingredientas. Šios sėklos kartu su šviežiu baziliku, parmezano sūriu ir alyvuogių aliejumi sukuria nuostabią skonio harmoniją, kuri dera pačiuose įvairiausiuose patiekaluose - makaronuose, salotose, sumuštiniuose, juo gardinama kepta vištiena, žuvis ar kita mėsa, grilintos daržovės, rytinė kiaušinienė. Tam, kad sėklos pasižymėtų sodresniu, stipresniu skoniu ir traškesne tekstūra, jas rekomenduojama paskrudinti. Tą galite padaryti sausoje keptuvėje, orkaitėje arba mikrobangų krosnelėje.

Patiekalai su pinijomis

Sūrio traškučiai su pinijomis

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių temperatūros. Dvi dideles kepimo skardas išklokite kepimo popieriumi. Ant paruoštos kepimo skardos dėkite apvalią sausainių formelę. Atsargiai į ją sukrėskite šaukštą sūrio mišinio, išlyginkite paviršių ir nuimkite formelę. Kepkite orkaitėje 5-7 minutes arba kol taps šviesiai auksinės spalvos.

Salotos su burokėliais ir pinijomis

Burokėlį supjaustykite griežinėliais arba kubeliais. Sudėkite salotas ir burokėlius į dubenį. Ant viršaus sutrupinkite fetą, suberkite sėklas, pjaustytus svogūnų laiškus ir petražoles.

Kepti žiediniai kopūstai su česnakais ir pinijomis

Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Kalafioro žiedynus supjaustykite gan stambiais griežinėliais, apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pagardinkite druska, pipirais ir paprikų dribsniais. Švelniai išmaišykite, kad kalafiorai tolygiai pasidengtų prieskoniais. Žiedinį kopūstą kartu su česnako skiltelėmis paskleiskite ant kepimo skardos. Išimkite iš orkaitės. Supjaustykite česnaką griežinėliais ir pabarstykite ant žiedinių kopūstų. Pridėkite skrudintų kankorėžių sėklų ir šviežių petražolių.

„Šiškų sala“ - restoranas Nidoje

Restoranas įsikūręs poilsio namuose „Linėja“, švyturio tako papėdėje. Didelė terasa, ir pridėta daug kankorėžių. Valgiaraštis, nors ir įrištas į kanceliarinę bylą, ir visaip šmaikščiai aprašytas, yra paprastas ir nepretenzingas. Tai kurortinis meniu.

Restorano meniu įtraukta kepta duona, žuvienė, vištienos sparneliai, armėniškas lavašas su jautiena ir avinžirniais, mėsainis su šonine ir desertai su šviežiomis uogomis.

tags: #kaip #kepti #konkorezius #receptas

Populiarūs įrašai: