Europos geografinės zonos nuo šiaurės iki pietų
Europa, būdama vienas iš mažiausių pasaulio žemynų, pasižymi stulbinančia gamtinių kraštovaizdžių įvairove. Ši įvairovė susiformavo dėl sudėtingos geografinės padėties, reljefo ypatumų ir klimatinių sąlygų. Keliaujant nuo šiaurės į pietus, galima stebėti, kaip dėsningai keičiasi geografinės zonos, arba gamtinės zonos, kurių išsidėstymą lemia šilumos ir drėgmės derinys. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines Europos geografines zonas, pradedant atšiauria šiaure ir baigiant šiltuoju Viduržemio jūros regionu.
Geografinė padėtis ir bendrieji duomenys
Europa yra vienas iš mažiausių žemynų, užimantis apie 10 180 000 km² plotą. Žemynas ištęstas iš rytų į vakarus. Jį skalauja Atlanto ir Arkties vandenynai, taip pat daugybė jūrų, įlankų: Juodoji, Kaspijos, Egėjo, Jonijos, Adrijos, Tirėnų, Šiaurės, Baltijos ir Azovo. Europos geografinis centras yra Lietuvoje, Vilniuje.
Europos gamtiniai kraštovaizdžiai
Europos reljefo įvairovė stulbinanti, o tektoniniai procesai ir klimatinės sąlygos suformavo skirtingus gamtinius kraštovaizdžius.
Tundra ir miškatundrė
Šiauriausia Europos geografinė zona - tundra ir miškatundrė. Tai atšiauri sritis, kuriai būdingas arktinis klimatas, skurdi augalija ir gyvūnija. Didelius plotus dengia sniegas ir ledas, todėl ši sritis vadinama arktine dykuma.
Klimatas ir augalija
Antarktidos klimatas atšiaurus, o augalija labai menka. Dėl žemos temperatūros augalai auga lėtai, o vegetacijos periodas trumpas. Vyrauja samanos, kerpės, žemaūgiai berželių keružiai ir gluosnių krūmokšniai. Plotuose, kur augalija tankesnė, gausiau ir gyvūnų.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais
Gyvūnija
Beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų ar paukščių. Pakraščiuose ir sausumoje gyvena baltasis lokys, puikus plaukikas ir nardytojas, prisitaikęs prie šalčio dėl poodinio riebalų sluoksnio. Arčiau vandenyno pakrančių telkiasi ruoniai. Vasarą atskrenda daug rūšių paukščių, kurie peri milžiniškomis kolonijomis - turgumis. Taip pat čia galima rasti poliarinių lapių, šiaurės elnių ir baltųjų kiškių.
Taiga (spygliuočių miškai)
Piečiau tundrų ir miškatundrių plyti taiga, arba spygliuočių miškų zona. Ši geografinė zona užima didžiausius plotus Europoje, besidriekiančius nuo Norvegijos iki Uralo kalnų. Taigai būdingas žemyninis klimatas ir spygliuočių medžiai - pušys ir eglės.
Klimatas ir augalija
Eglynuose beveik visuomet tamsu, nes eglės reikalauja daug šviesos. Smulkialapių (beržų, drebulių) medžių galima rasti tose vietose, kur anksčiau augo spygliuočiai ir buvo iškirsti. Taigos dirvožemiai mažai tinka žemės ūkiui.
Gyvūnija
Taigoje gyvena daug gyvūnų: kurtiniai, jerubės ir kiti. Kailiniai žvėreliai yra svarbus pajamų šaltinis.
Mišrieji ir plačialapiai miškai
Keičiantis klimatui, taiga siaurėja, o į pietus nuo jos plyti mišrieji ir plačialapiai miškai. Ši zona pasižymi didesne medžių rūšių įvairove - čia auga ne tik spygliuočiai, bet ir plačialapiai medžiai, tokie kaip ąžuolai, liepos, kaštonai ir kiti.
Taip pat skaitykite: Vištos kepimo patarimai Kamado Bono kepsninei
Klimatas ir augalija
Plačialapių miškų dirvožemiai tamsesni nei taigoje, o kritulių kiekis pakankamas. Pomiškyje gausu krūmų: lazdynų, gudobelių ir kt.
Poveikis žmogui
Europoje plačialapių miškų labai sumažėjo dėl žmogaus veiklos. Žmonės iškirto miškus, suarė dirvas ir vertėsi žemės ūkiu. Nemažai miškų buvo išnaikinta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą.
Gyvūnija
Mišriuose ir plačialapiuose miškuose gyvena taurieji elniai, briedžiai, stirnos, barsukai, šeškai, kiaunės. Didžiausi jų plotai išliko Europos rytuose.
Miškastepės ir stepės
Dar piečiau plyti miškastepių ir stepių juosta. Stepės - tai lygumos, kuriose neauga medžiai. Dėl derlingo dirvožemio žmonės jas suarė ir pavertė žemės ūkio naudmenomis.
Augalija
Stepėse vyrauja žolinė augalija. Pavasarį stepės pasidengia įvairiaspalvių žiedų kilimu: aguonos, vilkdalgiai, tulpės. Vėliau augalija nupilkėja.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti lašišą keptuvėje
Gyvūnija
Stepės - graužikų ir paukščių karalija. Čia gyvena įvairių rūšių starai, žiurkėnai, pelėnai, šokliai ir švilpikai.
Viduržemio jūros retmiškiai ir krūmynai
Piečiausioje Europos dalyje, Viduržemio jūros pakrantėse, plyti kietalapių miškų ir krūmynų geografinė zona. Ši zona labai pakitusi dėl žmogaus ūkinės veiklos.
Augalija
Šiai zonai būdingi visžaliai kietalapiai augalai: alyvmedžiai (jomis), mirtai, laurai, žemuoginiai medžiai ir įvairios krūmynų ir kietalapių žolių rūšys.
Poveikis žmogui
Senovės graikai ir romėnai iškirto didelius miškų plotus, todėl jų beveik neliko. Dėl gyvulių ganymo žemė buvo stipriai ištrypta, todėl miškai ataugti nebegalėjo. Vietoje miškų dabar auga žemaūgiai krūmai ir sausamėgės žolės.
Gyvūnija
Viduržemio jūros pakrančių gyvūnija savita. Daug gyvūnų išnaikino, kiti turėjo pasitraukti į kalnus. Draustiniuose galima rasti stirnų, dygliuočių, ežių. Paukščių bendriją sudaro agotos, devynbalsės, kregždės ir čiruliai. Taip pat čia gyvena tritonai, varlės ir rupūžės.
Kitos geografinės zonos
Nors šiame straipsnyje aptarėme pagrindines Europos geografines zonas, svarbu paminėti ir kitas, kurios taip pat turi įtakos žemyno kraštovaizdžiui.
Dykumos
Dykumos, nors ir ne itin būdingos Europai, tačiau gali būti aptinkamos kai kuriuose regionuose. Dykumoms būdingas sausas klimatas, skurdi augalija ir gyvūnija. Didžiausia pasaulyje dykuma yra Sahara, užimanti didelę dalį Afrikos ploto.
Savanos
Tarp visžalių pusiaujo miškų ir atogrąžų dykumų plyti savanos. Nors Europos savanos neužima tokio didelio ploto kaip Afrikoje, jos vis tiek pasižymi savita augalija ir gyvūnija.
Pusiaujo miškai
Drėgnieji pusiaujo miškai, nors ir nėra plačiai paplitę Europoje, tačiau yra svarbūs dėl savo biologinės įvairovės. Šiuose miškuose auga daugybė augalų rūšių ir gyvena įvairūs gyvūnai.
Kalnų zonos
Kalnuose, priklausomai nuo aukščio, keičiasi oro temperatūra, slėgis ir kritulių kiekis. Dėl šios dėsningos klimato kaitos kalnuose susidaro vertikaliosios geografinės zonos, arba aukštuminės zonos. Aukštis lemia augaliją ir gyvūniją, kuri skiriasi nuo aplinkinių lygumų.
Atmosferos cirkuliacija ir jos įtaka
Atmosferos cirkuliacija yra oro tėkmių sistema visoje Žemės atmosferoje. Ji perneša šilumą ir drėgmę, todėl turi didelę įtaką klimatui ir geografinių zonų susidarymui. Pagrindinė atmosferos cirkuliacijos priežastis - netolygus Saulės spinduliuotės pasiskirstymas Žemėje. Be to, įtakos turi Žemės sukimasis aplink ašį, paviršiaus pobūdis ir trintis.
tags: #geografines #zonos #europoje #nuo #siaures #iki