Kaimiškos duonos receptas: geriausias būdas mėgautis tradiciniu skoniu

Nuo akmens amžiaus žmonės valgė duonos „prosenelę“, dar nemokėdami dirbti žemės ir rinkdami tai, ką užaugino gamta. Duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei. Jau tada didesnėje Europos dalyje, taip pat ir Lietuvoje, buvo pradėti auginti kviečiai, miežiai, soros, tikėtina, ir rugiai.

Duonos istorija Lietuvoje

I tūkstantmečio viduryje mūsų krašto gyventojai augino soras, miežius, kviečius, rugius, avižas, žirnius, lęšius, pupas bei linus. Grūdai buvo malami rankinėmis trinamosiomis girnomis, iš kurių protėviai ruošdavo įvairias košes. Pradžioje tai buvo paprasta nerauginta miltų tyrė, kurią, ko gero, valgė termiškai neapdorotą. Vėliau iš košės ant įkaitintų židinyje plokščių akmenų kepdavo primityvią pirmykštę storų apvalių blynų pavidalo duoną. Duoną kepdavo iš neraugintos tešlos ir be druskos. Tuo metu duonos raugą žinojo tik egiptiečiai ir Mesopotamijos gyventojai.

Raugintos duonos istorija taip pat siekia labai senus laikus. Kinijoje duona buvo valgoma dar III tūkstantmetyje prieš mūsų erą, Egipte - II tūkstantmetyje. Šveicarijoje archeologai yra iškasę duonos kepalėlį, iškeptą 4 000-3 500 m. prieš mūsų erą. Lietuvoje archeologinių kasinėjimų metu Mažulionių ir Maišiagalos piliakalniuose taip pat rasta suanglėjusių duonos gabalėlių, datuojamų II-III mūsų eros amžiumi.

Dieviškasis ritualas: duona lietuvių kultūroje

Mūsų protėviai duoną garbino kaip dievybę. Senovės lietuviai ją pelnydavo sunkiai dirbdami, todėl ypatingai brangino, gerbė, kūrė apie ją sakmes ir pasakas. Dabar nusipirkę parduotuvėje duonos per retai susimąstome, kokį ilgą kelią nukeliauja auksiniai grūdai prieš pavirsdami duonos kepaliuku… Gal todėl visas duonos kelias ne kartą apdainuotas mūsų tautosakoje. Duonkepė krosnis vaizduojama kaip gyva būtybė, galinti apsaugoti žmogų, pamokyti jį gyvenimo tiesų. Kai kurie mūsų skaitytojai turbūt dar ir šiandien prisimena vaikystėje užuostą mamos ar močiutės kepamos duonos kvapą bei duonos tešlos paruošimo, minkymo, kepaliukų formavimo ritualą.

Specialūs duonkubiliai bei kiti duonai kepti naudojami reikmenys (maišytuvai, ližės ir kt.) buvo saugomi ir prižiūrimi ypač kruopščiai. Pavyzdžiui, duonkubilyje buvo raugiama tik duonos tešla. Kitiems reikalams šio kubilo nenaudodavo, kad nesugestų į jį įsigėrusi duonos rūgštis. Duonkubilio šeimininkė niekada neplaudavo, o tik sausai išgramdydavo. Ypač sunkus darbas buvo duonos minkymas. Ne veltui sakoma, kad minkyti duoną reikia tol, kol pradės ne tik skaudėti rankos, bet net rasoti sienos. Tačiau minkymas buvo laikomas itin garbingu darbu. Duoną paprastai minkydavo pati šeimininkė. Nepilnametėms mergaitėms duonos minkymo nepatikėdavo, mat jos galinčios pagadinti rūgštį. Kiekvienas duonos kepaliukas prieš pašaunant į krosnį būdavo apglostomas kaip mylimas kūdikis. Tešla duonkubilyje būdavo kruopščiai išgramdoma, o ant dugno paliekamas pagrandukas kitam duonos tešlos ruošimui. Gyvavo paprotys duonos kepimo dieną nieko niekam neskolinti, kad neišneštų iš namų duonos skalsos.

Taip pat skaitykite: Receptas ir nauda

Duona pasaulyje

Šiandien pasaulyje kepama daugiau kaip 2 tūkst. duonos rūšių. Vienas žemės gyventojas kasdien suvalgo vidutiniškai 150-200 gramų duonos. Lietuviai jos valgo dar daugiau - apie 330 gramų. Kiekviena šalis kepa nacionalinę duoną. Štai vokiečiai didžiuojasi kepdami apie 500 šimtus duonos rūšių. Bene pati populiariausia - iš ruginių miltų arba ruginių ir kvietinių miltų mišinio kepama Graubrot. Mėgstama ir vertinama be mielių kepama visagrūdė ruginė duona - Schwarzbrot. Na, o vokiečių pusryčiai neįsivaizduojami be duonos bandelių Brötchen.

Puikūs duonos meistrai yra ir italai, kepantys įvairiausių rūšių duoną su žolelėmis ir sūriu. Italų kultūroje duona labai svarbi. Tai liudija italų posakis, taikomas maloniam, patikusiam žmogui - apie jį sakoma: „geras kaip duona“. Prancūzijoje kepama duona gali būti labai skirtinga: šalia traškios, į „prancūzišką batoną“ panašios duonos Ficelle, rasime ir didelį kaimišką duonos kepalą su stora pluta Pain de campagne, ir svogūnais bei rūkyta šonine įdarytą stačiakampį duonos Fougasse kepalą, ir gurmanišką riešutų prikimštą duoną Pain aux noix, ir daugelį kitų rūšių. Visame pasaulyje žinoma žydiška, armėniška duona. Visi žinome tikros lietuviškos ruginės duonos nepakartojamą skonį. Paklauskime tautiečio, keletą metų nebuvusio Lietuvoje, ko jis labiausiai pasiilgo, ir dažniausiai išgirsime atsakymą - juodos lietuviškos ruginės duonos.

Duona - būtinas mūsų raciono produktas

Duona - būtinas mūsų raciono produktas. Joje yra 9 nepakeičiamos amino rūgštys. Apie 30-40 proc. baltymų žmogus gauna su duona. Bet duonos baltymuose trūksta kelių nepakeičiamų amino rūgščių. Todėl teisingai liaudis sako: „Vien duona sotus nebūsi.“ Duona - tai ir vitaminų šaltinis. Valgydamas ją žmogus per parą gauna apie pusę jam reikalingų B grupės vitaminų, 80 proc. vitamino E. Rupiai maltų miltų duona yra pagrindinis vitaminų B1, PP, B2 šaltinis. Duonoje yra labai svarbių žmogaus organizmui mineralų: geležies, vario bei mangano. Šie mineralai ypač svarbūs tiems, kurių nusilpusi kraujodaros funkcija. Kaip teigia mitybos specialistai, angliavandeniai - vienas svarbiausių žmogaus mitybos elementų. Šiuo požiūriu duona - itin vertingas produktas. Suvalgęs 100 g duonos žmogus gauna apie 210-360 kcal. Kaloringiausia yra ruginė duona.

Duona reikalinga ir patiems mažiausiems. Vaikai nuo mažens turėtų būti pratinami valgyti duoną, tačiau vaikams siūlomos duonos rūšys privalo būti keičiamos, atsižvelgiant į vaiko amžių. Vaikams pradedama duoti duonos iš aukščiausios rūšies miltų, o vėliau pereinama prie rupesnių miltų duonos. Jau nuo dvejų metų vaikui reikėtų pradėti duoti juodos duonos, nes joje yra daug B grupės vitaminų bei kitų medžiagų, būtinų normaliam vaiko žarnyno funkcionavimui.

Šilutiškės Virginijos Vaitiekienės bemielės duonos receptas

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms - ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai.

Taip pat skaitykite: Kaimiškos Keptuvės gaminimo paslaptys

Recepto istorija

Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama būna iš lūpų į lūpas. Anot jos, taip ir ši duonelė pasiekė Šilutę: „Paragavo kolegė, papasakojo man, vėliau kartu paragavome. Nuo tada ir patys ją kepame“. Moteris šią duoną kepė namuose, darbe, duodavo paragauti bendradarbiams. Tiesa, iki tol Virginija kartu su vyru daug metų dirbo UAB „Šilutės baldai”. Ji su šypsena prisimena tas pirmąsias dienas, kai, išsikepusi duonos, ją valgė šiltą su sviestu ir kakava. Ta duona, kaip ji pavadino, skani it pyragas.

Pokalbio metu iš kavinės virtuvės išėjo ir ta pati moteris, kuri ir parvežė šios ypatingos duonos receptą. Tai - Vida Kuzmarskienė, kuri jau 12 metų triūsia kartu su „Trukio stotelės” šeimininke. Ji pridūrė, kad tai jos sūnus šios duonos parvežęs iš Klaipėdos. Kaip ji tikino, sūnaus pažįstamas iškepęs, o vėliau ir to vienintelio raugo atvežęs… V. Kuzmarskienė pasakoja: „Nors popieriaus lape ir buvo surašyta, ko ir kiek reikia dėti, tačiau iškart gerai iškepti nepavyko. Ir taip, ir anaip. Net išmesti ne kartą teko, kol iškepiau normalią”. Vėliau jau pačios keptos duonelės ji atnešė ir kolegėms paragauti. Nors išmoko kepti ir su saulėgrąžomis, ir su lašiniais, tačiau tikroji kepama tik su kmynais. Dabar ši duona tapo ypatinga, anot moters, dovanų jos veža giminėms ir draugams. Vida Kuzmarskienė ištisus dvylika metų bando perprasti skanios duonelės kepimo paslaptis.

Ilgas procesas

Norint skaniai iškepti duoną, anot šeimininkės, užtrunka net tris dienas. Tešlą reikia užraugti, tris dienas palaikyti, išglostyti, atlikti tam tikrus veiksmus, o tik po to galima kepti. Jei ne tiek įdėjai to, kas būtina, duonelė neiškils. Pasak moters, ši duonelė su charakteriu, mylėti ją reikia… „Šiandien irgi kepėme, tačiau ji nekyla. Matyt, ne taip ką nors padarėme. O gal diena netinkama…“, - pasakojo V. Vaitiekienė.

Ne visi spėja nusipirkti

Šios duonos receptas per dešimtmetį nepakito - kepama su kmynais ir be mielių. Tradicinė duonelė žmonėms patinka. Paruošimo būdas ilgas, todėl ir neužtenka visiems, norintiems jos nusipirkti. Per dieną po 10 kepaliukų parduodama, bet tik tiek duonelės moterys ir iškepa. „Jos įsigiję pirkėjai sako suvalgantys greitai. Kitą dieną prašo dar, deja, mes neturime… Kepame tik kas antrą ar trečią dieną“, - pasakojo V. Vaitiekienė pridurdama, kad gal teksią kepti daugiau, tačiau tam ir specialios įrangos reikia, ir didesnių patalpų. Ši duonelė savo skoniu ne tik šilutiškius pakerėjo, bet ir svetur gyvenančius tautiečius.

Velykų pyragas

„Trukio stotelėje“ kepama tik bemielė duona, tačiau šeimininkė sulaukė prašymo iš savo tėvelio, kuris norėtų paskanauti ir ruginių miltų duonos. Verslininkė sakė tam vis nesiryžtanti, nelengvas tokios duonos kepimas, o ir pasimokyti reikėtų. Moteris prisiminė istoriją iš vaikystės kaime. Ten duonelę kepdavo tikroje kaimo krosnyje. „Pamenu, ji būdavo iš ruginių miltų, o kai iškepdavo, nepjaudavome, bet lauždavome. Lyg ir rūgštoka buvo… Seneliai minkydavo tešlą mediniame lovyje, o likučių neišplaudavo - palikdavo raugui. Anuomet duonos kepimas buvo nuolatinis nenutrūkstamas darbas“, - prisiminimais dalijosi V. Vaitiekienė. Verslininkė visų planų neatskleidė, tačiau prasitarė, kad planuoja kepti ir naminių batonų - „kaimišką bulką“. Ji turėtų būti kaip pyragas, todėl tikėtina, kad jau per šv. Velykas šios kvapas pasklis ir šilutiškių namuose.

Taip pat skaitykite: Kaimiškos picos gaminimo paslaptys

Jūratės Vytėnienės natūrali ir skani duona

Taip panevėžiečiai, vilniečiai vadina profesionalios dailininkės jau bemaž dešimtmetį Panevėžyje pagal senolių tradicijas kepamą ruginę duoną.

Nustebino duonos skonis

Garsi Lietuvos gydytoja Filomena Taunytė, prieš keletą metų iš Panevėžio moterų gavusi dovanų ant ajerų keptos duonos kepalą, gerokai nustebo. Tokios lietuviškos duonos, sako, nebuvau ragavusi penkiasdešimt metų. Nesenstančią, nepelijančią duoną šeima valgė du mėnesius. Vėliau gydytoja pradėjo ieškoti šios duonos kepėjos. Ją rado Panevėžyje.

Jūratė Vytėnienė kepti duoną namuose pabandė dar 1987 metais. Receptą ir raugo gavo iš vienos močiutės, kuri savo laiku natūralia rugine duona maitino Kauno aukštuomenę.„Algimantas tiesiog dievino tą duoną, nusprendžiau ir pati pabandyti iškepti. Pavyko“, - pasakoja žinomo skulptoriaus Algimanto Vytėno žmona. Naminės duonos Jūratė davė paragauti ir ją kepti pamokiusiai močiutei. Dailininkės džiaugsmui patyrusi kepėja pareiškė, kad Jūratės duona dar skanesnė. Maždaug prieš dešimtmetį duoną dažniau kepti pradėjusi panevėžietė komplimentų išgirsdavo vis dažniau. Tai profesionalią dailininkę paskatino padėti teptuką į šalį ir pasukti natūralios duonos kepimo keliu. Nauja veikla atvėrė naujų potyrių.

Dalijo tarsi komuniją

„Mūsų namuose visada daug svečių, draugų, kurie, paragavę duonos, prašydavo ir jiems iškepti. Taip mano keptos duonos valgytojų vis daugėjo - jos prašė draugų bičiuliai, jų draugai, pažįstami“, - pasakoja į naujų darbų verpetą įsisukusi dailininkė, garsėjanti savo kulinariniais gebėjimais.

Išaugus naminės duonos mėgėjų ratui, Jūratė sumanė įsirengti kepyklėlę. Teko okupuoti dalį Algimanto dirbtuvių ir pasirūpinti leidimais. Dabar jos bemielę duoną gerai žino ne tik panevėžiečiai, bet ir nemažai sostinės gyventojų bei svečių, kitų šalies miestų ir net Latvijos žmonių. Panevėžietė gauna nemažai užsakymų iškepti duonos jaunavedžių, krikštynų, kitokių švenčių stalui. Jūratės duona lydėjo lietuvius, jachta apiplaukusius pasaulį. Sako, vyrai duoną dalijo tarsi komuniją. Meniškai papuošta dailininkės duona ne kartą buvo vežta į Briuselį ir kitus užsienio miestus.

„Litexpo“ parodoje prezidentė Dalia Grybauskaitė paragavusi įsigijo visą kepaliuką. Jos komandos narys padrąsino ją pareikšdamas, kad pats šią duoną valgantis jau penkerius metus. Bene daugiausia J.Vytėnienės keptos duonos išperka Vilniaus Tymo turgelio lankytojai. Rikiuojasi eilės, nors naminės duonos turguje netrūksta. Mamos keptą duoną noriai pardavinėja sostinėje studijuojantis Vytėnų sūnus Teodoras su drauge. Jaunimas vasaros atostogų metu padeda suktis ir kepykloje. Pasak Jūratės, kepta duona padeda dukrą Mariją ir sūnų leisti į mokslus.

Priklauso nuo rankų energijos

Duonos kepimas dailininkei tapo svarbia gyvenimo dalimi. „Niekada nepagalvojau, kad taip viskas gali pasisukti. Tapiau, domėjausi šriftu ir staiga… duona“,- naujomis gyvenimo spalvomis džiaugiasi J.Vytėnienė. Panevėžietė mano, kad aukštesnės jėgos padeda žmogui reikiamu metu pasukti teisingu keliu. Tik reikia pamatyti ar pajausti jų siunčiamus ženklus. Jei juos pastebi, viskas stoja į savo vietas.

Jūratė negali paaiškinti, kodėl prie jos duonos kepaliukų rikiuojasi ilgesnės eilės nei prie kitų kepėjų, o valgytojai nuolat giria duoną. Šeimininkės žino, kad receptas lemia ne viską, kiekvieną kartą skonis būna vis kitoks. Taip ir su duonos kepimu. „Dabar daug kas kepa duoną, bet ne visoms taip išeina. Gal ne tos rankos, ne ta energija. Juk visa tai atsispindi duonos skonyje“, - apie duonos alchemiją svarsto skulptorius A.Vytėnas.

Raugo pasigamino pati

Didelių kepimo paslapčių panevėžietė neturi. Naudoja tik natūralius produktus - ekologiškus ruginius miltus, druską, kmynus, cukrų ir, žinomą, natūralų raugą. Tą patį jau devintus metus. Po ilgesnės pertraukos duoną kepti sumaniusiai J.Vytėnienei teko pasukti galvą, kaip pasigaminti raugo. Kaimišką duoną kepti išmokiusi ir raugu pasidalijusi močiutė jau buvo išėjusi Anapilin.

„Geriausios mintys naktimis aplanko - naktį ir sugalvojau, kaip galiu pati pasidaryti raugo. Beje, pagal senolių tradicijas raugas nėra dalijamas, jį galima perduoti tik dukrai arba į namus ateinančiai marčiai. Raugas buvo kiekvienos šeimos turtas“, - aiškina dailininkė. Savo keptą duoną ir kepyklos aplinką Jūratė itin saugo nuo mielių. Duonos nelaiko šalia parduotuvėje pirktų kepinių. „Manęs klausia, kodėl nekepu bandelių. Jei jas kepčiau, kepykloje pasklistų mielės, o tai jau pakenktų mano duonai“, - sakė J.Vytėnienė. Nenori dailininkė ir plėsti savo veiklos, nors ne vienas verslininkas siūlė įrengti didelę kepyklą ir masiškai kepti duoną. Jai nepriimtinas masinis kepimas, be to, tešlą minko rankomis. Tai turi įtakos ir duonos skoniui.

Duonos plutelė - vaistas

Natūralaus raugo duona išlieka gardi keletą mėnesių. Gydytoja F.Taunytė duoną buvo užmiršusi kolektyviniame sode. Kitą vasarą rado nesupelijusią - tik sudžiūvusią.„Šitą duoną reikia valgyti su plutele, jos nenupjaustyti. Tai vaistas, gerinantis virškinimą, išvalantis žarnyną“, - aiškino J.Vytėnienė. Daugelis žmonių naminės duonos plutą išmeta, o garsi Tartu žolininkė Jūratės kepamos duonos pluteles naudoja vaistams gaminti. Mūsų senoliai naminę duoną plačiai naudojo liaudies medicinoje. Kaimo močiutės iki šiol duona gydo nemažai ligų. Ruginės tešlos raugu senolės gydosi radikulitą, skaudamus sąnarius, šunvotes, rožę. Kai kurios dar sukalba ir tik joms žinomus užkalbėjimus.

Kodėl namuose kepta duona visada kvepia kitaip?

Tas minkštas, beveik saldus kvapas, traški pluta ir sotus gardumas - tai ne tik duona, tai visas ritualas. Yra kvapų, kuriems niekas neprilygsta, o vienas jų - šviežiai iškepta duona. Būtent naminė duona be mielių, išrauginta senovine tvarka, šiuo metu išgyvena tikrą renesansą. Ši duona - ne tik be mielių, bet ir be jokių sudėtingų procesų. Gaminti naminę duoną jūsų nebereikia gąsdinti, pažiūrėsime, kaip ją pasigaminti namuose be minkymo.

Kepinius vartojame kone kasdien, tačiau jo kaina parduotuvėse nuolat auga. Naminės duonos magija slypi ne tik skonyje ar sudėtyje, bet ir tame, kad padeda sugrįžti prie natūralių, tradicinių tradicijų, suteikia daugiau kontrolės, skatina sąmoningą valgymą, yra naudingesnė sveikatai bei sujungia šeimą ir namus. Šiame straipsnyje išnagrinėsime visą procesą nuo raugo užgimimo iki duonos ištrauktos iš orkaitės.

Galima pagalvoti - argi neverta tiesiog nusipirkti duonos parduotuvėje? Visgi, naminių kepinių ruošimas gali atrodyti varginantis ir sunkus, tačiau tai ne visada turi būti tiesa, tereikia žinoti tinkamą receptą. Pasidalinsime, kaip nuo nulio pasiruošti raugą, kada laikas maišyti tešlą, ir kaip visa tai paversti gardžia, kvepiančia naminės duonos be mielių kepaliuku.

Kas yra raugas ir kodėl jis toks svarbus?

Raugas - tai duonos širdis, jos gyvybė ir charakteris. Skamba mistiškai? Raugas - tai laukinių mielių ir pieno rūgšties bakterijų simbiozė. Kai miltai sumaišomi su vandeniu, ore ir pačiuose miltuose esančios bakterijos pradeda daugintis. Nors gali atrodyti, kad tai kažkas sudėtingo, iš tiesų viskas kur kas paprasčiau.

Pirmiausia pradėkime ruošti raugą. Tai būtina, kad mūsų duona pakiltų. Tuo pačiu metu tai yra sudedamoji dalis, kurios bijo dauguma žmonių. Nereikia bijoti, paruošti raugą nėra sunku. Jei vis dar dvejojate - raugas nereikalauja nieko sudėtingo. Tik miltai.

Kaip pasiruošti raugą namuose?

Mes raugą gaminame per 5-7 dienas.

  • Į stiklainį berkite 3 valgomuosius šaukštus miltų (taip pat į stiklainį suberiame 3 šaukštus miltų).
  • Įpilkite tiek pat (3 šaukštus) šilto, bet ne karšto vandens (įpilkite tiek pat šilto, bet ne karšto vandens).
  • Išmaišykite iki tirštos grietinės konsistencijos (išmaišome, kol tešla bus panaši į tirštą grietinę).
  • Kasdien tuo pačiu metu raugą „pamaitinkite“ - įdėkite po 1 šaukštą miltų ir vandens (kasdien tuo pačiu metu pamaitiname raugą - įdedame dar po šaukštą miltų ir tiek pat vandens, išmaišome).
  • Aktyvus raugas - putojantis, maloniai rūgštus, kvapnus. Raugas pradės gyvuoti - atsiras burbuliukų, kvapas taps rūgštokas. Raugas jau aktyvus - tai galima suprasti iš kvapo (primena kefyrą ar rūgusį obuolį) ir paviršiuje atsirandančių burbuliukų.

Svarbiausia - kantrybė! Neskubėkite, leiskite raugui subręsti. Naminį raugą galima laikyti šaldytuve. Po kiekvieno naudojimo palikite bent šaukštą raugo, papildykite miltais ir šlakeliu vandens, išmaišykite ir laikykite vėsiai. Kodėl verta turėti „gyvą“ raugą? Jis gali tarnauti metų metus, o su kiekvienu kepimu skonis tik gilės ir tamsės.

Tešlos ruošimas

Tešlos ruošimas - svarbiausias žingsnis prieš kepant naminę duoną be mielių. Kai raugas jau burbuliuoja ir kvepia kaip reikia, galime ruošti tešlą. Svarbiausia - neskubėti.

Ingredientai

  • Miltai
  • Druska
  • Raugas
  • Vanduo

Eiga

  • Dideliame dubenyje sumaišome miltus ir druską (į didelį dubenį suberiame miltus, įberiame druską).
  • Maišome. Mediniu šaukštu arba rankomis maišykite, pamažu pilkite raugą ir dalį vandens (mediniu šaukštu arba rankomis maišykite, pamažu pilkite likusį vandenį).
  • Pagardiname. Patarimas: Tešla neturi būti nei per kieta, nei per skysta. Ši tešla neturi būti labai kieta - svarbu, kad ji būtų vientisa, ne per skysta, bet ir ne per kieta.
  • Uždengus dubenį drėgnu rankšluosčiu ar dangčiu, palikite šiltoje vietoje - geriausia visai nakčiai, 10-12 valandų (uždengiame dubenį drėgnu rankšluosčiu ar dangteliu ir paliekame šiltoje vietoje. Geriausia - visai nakčiai, 10-12 valandų). Lėtas kildinimas užtikrina purumą ir išraiškingą skonį.

Kai tešla jau pakilusi, burbuliuota ir kvapni, metas pereiti prie paskutinių žingsnių - formuoti kepaliuką ir kepti. Rankomis atsargiai kelis kartus sulankstykite tešlą - tarsi sulenkiant į voką.

Duonos kepimas

Po dviejų valandų dedame tešlą į kepimo indą. Jei neturime specialios formos duonai, galime naudoti, pavyzdžiui, keptuvę, kuri įprastai naudojama žąsienai ar antienai. Pirmiausiai formą ištepkite aliejumi ir visą paviršių pabarstykite miltais. Svarbus žingsnis, kurio nereikėtų praleisti, yra uždėti dubenį su vandeniu ant orkaitės dugno. Dėl šios priežasties mūsų duona bus elastinga, bet kartu ir traški plutelė. Uždengkite keptuvę tešla ir kepkite 30 minučių, tada nuimkite dangtį ir leiskite duonai kepti dar 15 minučių.

  • Dedame tešlą į miltais pabarstytą formą (arba kildinimo krepšelį, jei tokį turime), uždengiame audiniu ir paliekame dar 1-2 valandoms.
  • Orkaitę įkaitinkite iki 230 °C.
  • Kai duona jau iškepusi, ją būtina atvėsinti - bent valandą. Štai kodėl vėsinimas svarbus: Ištraukus duoną, jos vidus dar baigia „dirbti“ - jei pjausite per anksti, ji gali pasirodyti drėgna ar lipni.

Kaimiškos duonos be mielių receptas su jogurtu

Ši duona gaminama greitai, jai nereikia raugo ar mielių, kildinimui naudoju jogurtu gesintą sodą.

Vienam kepaliukui pasiruošiu:

  • 400 g graikiško jogurto,
  • 1 a. š. sodos (su kaupu),
  • 400 g ruginių miltų,
  • 1 a. š. rupios druskos,
  • 2 v. š. sėlenėlių,
  • 2 v. š. avižinių dribsnių,
  • 1 a. š. kmynų.

Kartais dar dedu kelis šaukštus linų sėmenų ar saulėgrąžų rupinių, bet tai parduotuvėse nepasirodantis gaminys, paieškokite artimiausioje aliejaus spaudykloje.

  • Jogurtą iškrečiu į gilų dubenį, įdedu sodą ir išmaišau. Palieku bent penkioms minutėms sodai užgesti nuo jogurto rūgšties. Nekantrumas gresia sodos prieskoniu duonoje. Ir neišsigąskite - jogurto masė padidės.
  • Sudedu sėlenėles ir dribsnius, išmaišau ir vėl palieku brinkti, šįkart 15 minučių.
  • Galiausiai suberiu druską, miltus kmynus (ir rupinius) ir viską kruopščiai maišau, kol visi produktai tampa vientisa poskyste tešla.
  • Ją pilu į silikoninę kekso (dar vadinamą „zuikio“) formą, ją dedu ant grotelių vidury orkaitės, jungiu 150 C ir jungiu laikmatį 2 val. Po dvejų valandų kaitrą padidinu iki 200 C ir kepu dar apie 15 min. Orkaitės durelių kepimo metu neatidarinėju, visą procesą stebiu per stiklą.
  • Karštą duoną išimu iš silikoninės formos ir palieku atvėsti ir pailsėti ant medinės lentelės 2 - 3h. Mums ši duona skaniausia kitą dieną.

Kaip tinkamai laikyti naminę duoną?

Šią duoną geriausia laikyti suvyniotą į drobinį rankšluostį ar popierių, vėsioje vietoje, bet ne šaldytuve. Ji išlieka šviežia net kelias dienas. Ši kaimiška duona be mielių geriausiai jaučiasi suvyniota į lininį arba medvilninį rankšluostį - taip ji kvėpuoja ir neišdžiūsta. Laikykite kambario temperatūroje, toliau nuo saulės ar karščio šaltinių.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

  • Per anksti supjaustėte.
  • Dažniausia priežastis - per trumpas kildinimo laikas arba per mažai aktyvus raugas.

tags: #kaimiška #duona #receptas #geriausias

Populiarūs įrašai: