Paskutinės Vakarienės Istorinis Kontekstas: Religija, Tradicijos ir Istorija
Didysis ketvirtadienis yra viena iš svarbiausių krikščioniškų švenčių, žyminti Velykų tridienio pradžią. Lietuvoje, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, šią dieną tikintieji mini Jėzaus Kristaus Paskutinę vakarienę, Eucharistijos ir kunigystės sakramentų įsteigimą bei Jo kančios pradžią. Tai diena, kupina gilių liturginių apeigų, simbolikos ir liaudiškų tradicijų, kurios Lietuvoje persipina su krikščionišku tikėjimu.
Didysis Ketvirtadienis: Paskutinė Gavėnios Diena
Didysis ketvirtadienis yra paskutinė gavėnios diena, kai Bažnyčia prisimena Jėzaus Kristaus veiksmus ir žodžius prieš Jo nukryžiavimą. Šventės šerdis - Paskutinė vakarienė, per kurią Jėzus su mokiniais valgė Jeruzalėje. Pagal Naująjį Testamentą, šios vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 23-26). Taip pat Jis įsteigė kunigystę, pavedęs apaštalams tęsti Jo misiją. Be to, šią dieną prisimenamas Jėzaus kojų plovimo gestas, kai Jis nuplovė mokinių kojas, parodydamas nusižeminimo ir tarnystės pavyzdį. Šis veiksmas, aprašytas Evangelijoje pagal Joną, tapo vienu iš šventės simbolių, atspindinčių meilę ir rūpestį kitiems. Lietuvių liaudyje Didysis ketvirtadienis dar vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu“, pabrėžiant apsivalymo - tiek fizinio, tiek dvasinio - svarbą.
Datos Nustatymas ir Minėjimas Lietuvoje
Didysis ketvirtadienis Lietuvoje, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, švenčiamas ketvirtadienį prieš Velykas, kuris patenka į Didžiąją savaitę. Velykų data yra kilnojamoji, priklausanti nuo mėnulio kalendoriaus: jos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties, einančios po pavasario lygiadienio (kovo 20-21 d.). Todėl Didysis ketvirtadienis Lietuvoje paprastai būna kovo pabaigoje arba balandžio mėnesį. Nors Didysis ketvirtadienis nėra valstybinė šventė ar nedarbo diena Lietuvoje, katalikų bendruomenėse jis minimas itin iškilmingai, ypač per šv. Mišias bažnyčiose.
Esminiai Didžiojo Ketvirtadienio Aspektai
Didysis ketvirtadienis skirtas keliems esminiams krikščioniško tikėjimo aspektams paminėti:
Eucharistijos Įsteigimo Šventė: Eucharistija - tai Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentas, kuris yra katalikų tikėjimo pagrindas. Šią dieną tikintieji raginami dalyvauti šv. Mišiose, vadinamose Viešpaties Vakarienės Mišiomis, kuriose prisimenama Paskutinė vakarienė ir Jėzaus auka už žmonijos išganymą.
Taip pat skaitykite: Ramybės laikas pietums Lietuvoje
Kunigystės Įsteigimas: Per Paskutinę vakarienę Jėzus pavedė apaštalams tęsti Jo misiją, taip įsteigdamas kunigystės sakramentą. Lietuvoje per Didįjį ketvirtadienį vyksta Krizmos Mišios, kurių metu vyskupai pašventina šventuosius aliejus (krizmą, katechumenų ir ligonių aliejus), naudojamus krikšto, sutvirtinimo ir ligonių patepimo sakramentams.
Nusižeminimo ir Tarnavimo Pavyzdys: Jėzaus kojų plovimo gestas moko tikinčiuosius nusižeminimo ir tarnavimo vieni kitiems. Kai kuriose Lietuvos parapijose per Viešpaties Vakarienės Mišias kunigai simboliškai plauna tikinčiųjų kojas, primindami šį Jėzaus mokymą.
Liaudiškos Tradicijos ir Apsivalymas
Lietuvoje Didysis ketvirtadienis siejamas su „švariojo ketvirtadienio“ papročiais. Senovėje šią dieną buvo įprasta tvarkyti namus, plauti langus, valyti šventuosius paveikslus ir net maudytis upėse ar ežeruose prieš saulėtekį, tikint, kad vanduo nuplauna nuodėmes. Kai kurie tikėjo, kad šią dieną nukirpti plaukai apsaugo nuo nelaimių ar blogos akies. Šie papročiai atspindi gilų lietuvių norą pasiruošti Velykoms švaria širdimi ir aplinka. Lietuvoje Didysis ketvirtadienis išsiskiria savo dvilypumu: tai ir gili religinė šventė, ir liaudiškų papročių diena. Pavyzdžiui, senovėje buvo tikima, kad šią dieną negalima skolinti ar skolintis daiktų, nes tai gali atnešti nesėkmę. Kai kuriose vietovėse buvo atliekami ritualai, siekiant užtikrinti sėkmę visiems metams, pavyzdžiui, perbėgti kelią ar pakeisti bičių avilių dangčius.
Istorinis Kontekstas ir Šventės Raida
Istorinis kontekstas taip pat praturtina šventės reikšmę. IV a. keliautoja Egerija savo dienoraštyje aprašė, kaip Jeruzalėje Didysis ketvirtadienis buvo minimas su dideliu iškilmingumu, lankant šventas vietas. Lietuvoje, kur krikščionybė įsitvirtino XIV a., šventės tradicijos per šimtmečius įgavo vietinį atspalvį, susipindamos su pagoniškais papročiais, tokiais kaip vandens ir ugnies reikšmė apsivalymo ritualuose.
Šiuolaikinis Minėjimas Lietuvoje
Šiuolaikinėje Lietuvoje Didysis ketvirtadienis daugiausia minimas bažnyčiose. Rytą vyskupijose vyksta Krizmos Mišios, kuriose dalyvauja kunigai ir vyskupai. Vakare parapijose aukojamos Viešpaties Vakarienės Mišios, po kurių Švenčiausiasis Sakramentas pernešamas į garbinimo altorių, liaudiškai vadinamą „Kristaus kalėjimu“. Tikintieji kviečiami adoruoti Sakramentą iki vidurnakčio, prisimenant Jėzaus maldą Alyvų sode. Liaudiškos tradicijos, tokios kaip namų tvarkymas ar ritualinis prausimasis, vis dar gyvos, ypač kaimo vietovėse. Pavyzdžiui, kai kurios šeimos šią dieną valo namus, vengia sunkių darbų ar kepimo, kad pasiruoštų Velykų šventei. Vaikai kartais mokomi apie šventės reikšmę per katechezę, o kai kuriose parapijose organizuojamos specialios apeigos, įtraukiančios jaunimą.
Taip pat skaitykite: Mėnulio kalendorius ir kopūstai
Paskutinės Vakarienės Gilumas ir Simbolika
Didžiojo Ketvirtadienio šventės gilumą pabrėžia ne tik Paskutinės vakarienės prisiminimas, bet ir Jėzaus nuolankumo aktas - kojų plovimas. Šis gestas, aprašytas Evangelijose, simbolizuoja tarnystę ir meilę, raginimą sekti Kristaus pavyzdžiu ir tarnauti kitiems be jokio savanaudiškumo. Jėzaus žodžiai „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte taip, kaip Aš jums padariau“ (Jn 13, 15) skamba kaip amžinas kvietimas. Šią dieną taip pat įsteigtas Eucharistijos sakramentas - Jėzaus kūnas ir kraujas, duona ir vynas, tapę gyvosios bendrystės su Kristumi ženklu. Tai ne tik simbolinis prisiminimas, bet ir mistiška bendrystė, leidžianti patirti Kristaus buvimą čia ir dabar. Didysis Ketvirtadienis - tai ir kunigystės įsteigimo diena, kai Jėzus įsakė apaštalams: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Šiame sakramente tęsiasi Kristaus auka ir misija per amžius. Apie Eucharistijos svarbą šv. Augustinas rašė: „Priimk, kad gyventum“. Didžiojo Ketvirtadienio vakaro maldos metu Bažnyčia prisimena Jėzaus agonija Getsemanės sode, kur Jis meldėsi Tėvui ir parodė savo žmogišką silpnumą bei dievišką pasiaukojimą. Ši naktis kupina laukimo ir nerimo, artėjančios kančios šešėlio. Didysis Ketvirtadienis - tai ne tik prisiminimas, bet ir raginimas giliai apmąstyti Kristaus meilę ir pasiaukojimą, bei siekti gyventi pagal jo pavyzdį.
Paskutinė Vakarienė: Istorinis Kontekstas ir Dalyviai
Paskutinė vakarienė, arba Velykų vakarienė, aprašyta Naujajame Testamente, yra vakarienė, kurią Jėzus Kristus valgė su dvylika apaštalų Jeruzalėje savo kančios ir nukryžiavimo išvakarėse. Pagal Mk 14, 22-25; Mt 26, 26-28; Lk 22, 14-20; 1 Kor 11, 23-25, per Paskutinę vakarienę Jėzus viešai atskleidė esąs naujasis aukos avinėlis, pasiaukojantis už visos žmonijos atpirkimą ir išganymą. Pagal žydų tradiciją, per Velykų vakarienę būdavo kalbama padėkos Dievui malda ir dalijamasi duona ir vynu. Per Pesachą valgomas avinėlis reiškia sandorą tarp Dievo ir išrinktosios tautos, o Paskutinė vakarienė žymi Naująją ir Amžinąją Sandorą tarp Dievo ir žmonijos, kurią sudarė laisva valia ir savo noru pralietas Dievo Sūnaus kraujas. Subūręs savo mokinius prie vieno stalo ir dalydamasis duona ir vynu, kaip savo Kūnu ir Krauju, Jėzus atskleidė ypatingą dėmesį ir meilę tiek apaštalams, tiek visai žmonijai, todėl Paskutinė vakarienė tapo ypatingos Dievo bendrystės su žmonėmis simboliu.
Jėzus su mokiniais Paskutinę vakarienę valgė Jeruzalės esenų kvartale. Tai rodo ne tik minėtas Jėzaus paliepimas mokiniams surasti vyrą, nešiną vandens ąsočiu, bet ir pati Paskutinės vakarienės salės vieta, kurią 2009 m. gegužės 12 d. aplankė popiežius Benediktas XVI. Paskutinės vakarienės salė yra už 200 metrų į šiaurę nuo buvusių Esenų vartų tame kvartale, kuriame gyveno esenai. Taigi Paskutinę vakarienę Jėzus šventė esenų svečių namuose. Savaime suprantama, įžengiant į esenų kvartalą pirma reikėdavo atlikti įprastinius ritualinius apsiplovimus, galbūt net Bargilo Pixnerio atkastoje esenų mikvoje prie Esenų vartų. Galimas daiktas, kad apie tokias ritualines maudynes Jėzus užsimena prieš mokinių kojų mazgojimą ištardamas žodžius: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti“ (Jn 13, 10).
Anot Hesemanno, tai, kad Paskutinė vakarienė buvo švenčiama esenų svečių namuose, paaiškina, kodėl dalyvavo mokiniai, bet ne moterys, nuolatos lydėjusios Jėzų. Pagal esenų ordino taisykles moterys negalėjo dalyvauti bendruomeniškuose valgymuose. Evangelijose užsimenama ir apie mokinių „sėdėjimo“ tvarką. Paprastai vadinamasis triclinium, trys stalai, būdavo sustatomi arklio pasagos forma. Mokiniai gulėjo ant jų, kiekvienas pasirėmęs ant kairės rankos. Jėzus užėmė „pirmą vietą“ kairėje puslankio pusėje. Greta jo įsitaisė Jonas ir Petras - abu garbingose vietose. Paskutinės vakarienės metu iš patalpos pasišalina Judas Iskarijotas. Šventyklos policija nedrįso viešai suimti Jėzaus vengdama galimo sujudimo ir maišto. Todėl Judo pasisiūlymas atvesti policiją į nakvynės vietą buvo labai priimtinas.
Paskutinės Vakarienės Valgiai
Šios vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį.
Taip pat skaitykite: Kaip rauginti kopūstus
Nerauginta duona (maca): Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną - paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26).
Keturi taurės vyno: Jos atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui - išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6-7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27-28).
Avinėlis: Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3-13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29).
Karčios žolės (maror): Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23).
Charoset: Saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, kuris simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą.
Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas.
Kada Įvyko Paskutinė Vakarienė?
Kembridžo universiteto mokslininkas Colinas Humphreysas padarė išvadą, kad paskutinė vakarienė buvo valgoma trečiadienį prieš nukryžiavimą, taigi diena anksčiau, negu priimta manyti. Tyrėjus ilgą laiką glumino akivaizdžiai esminiai prieštaravimai Biblijoje. Nors Matas, Morkus ir Lukas tvirtina, kad Paskutinė vakarienė sutapo su žydų šventės - Paschos - pradžia, Jonas teigia, kad ji vyko dar prieš šią šventę. C. Humphreysas padarė išvadą, kad Jėzus, kartu su Matu, Morkumi ir Luku, galėjo naudoti kitokį kalendorių nei Jonas. Anot jo, Jėzus naudojo senąjį žydų kalendorių, o ne oficialų mėnulio kalendorių, kuris tuo metu buvo jau plačiai paplitęs ir naudojamas iki dabar. Tai reikštų, kad Paschos valgymas ir Paskutinė vakarienė vyko trečiadienį bei paaiškintų, kaip tarp vakarienės ir nukryžiavimo dar tiek daug visko įvyko. Tai reikštų, kad Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai vyko ne per vieną naktį, bet per ilgesnį laiko tarpą. Remiantis tuo, kad Jėzus buvo nukryžiuotas balandžio 3-ąją, Velykos turėtų būti švenčiamos balandžio 5 dieną.
Eucharistijos Įsteigimas
Naujajame Testamente yra keturi aprašymai kurie tiesiogiai liudija Eucharistijos įsteigimo slėpinį. Šie aprašymai turi dvi tradicijas: šv. Morkaus (14, 22-24) ir šv. Pauliaus (1 Kor 11, 23-26). Vėliau naudojant Morkaus liudijimą atsiranda jam priklausomas šv. Mato (26, 26-28) ir dalinai šv. Luko (22, 19-20) tekstas. Šiandieninėje egzegezėje reliatyviai manoma, jog seniausią formą turintis tekstas yra šv. Morkaus, nors šv. Luko ir šv. Pačioje teksto analizės pradžioje reiktų apibrėžti: kokiu būtent laiku Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Žvelgiant į Paskutinės vakarienės seniausią redakciją (Mk 14, 22-24) reikia pasakyti, kad jos autorius besąlygiškai norėjo susieti Eucharistijos įsteigimą su žydų švenčiamomis Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Analizuojant eucharistinius tekstus reikia pasakyti, kad tiek sinoptikai, tiek Paulius nėra prisirišę prie pažodinės Paskutinės vakarienės eigos. Pats Eucharistijos įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa. Šie dalykai yra antraeiliai. Anot evangelistų, svarbiausia yra tai, jog Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kad perdavė jį savo mokiniams ir kad jis yra išlikęs iki mūsų dienų kaip brangiausia Jėzaus palikta dovana žmonijai. Taigi Jėzus švęsdamas savo Paskutinę vakarienę žemėje rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo plačiai išplitusi visoje Palestinoje ir netgi už jos ribų. Yra prielaida, kad Jėzaus Kristaus duonos - kūnu ir vyno - krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį. Iki II a. nėra išsamių aprašymų, kokiu būtent būdu pirmieji krikščionys šventė Eucharistijos slėpinį. Šv. Daug egzegetų laikosi nuomonės, jog šie Jėzaus žodžiai buvo pasakyti pačioje puotos pradžioje kada buvo geriama pirmoji taurė, o tik vėliau prasidėjo Eucharistijos įsteigimas, ką mums liudija ir šv. Lukas (22, 18). Vis dėlto nepriklausomai nuo momento, kada šie žodžiai buvo ištarti, jų reikšmė pasilieka labai gili ir labai svarbi. Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato simboliškai kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos Eucharistija pralenkia ir tampa jų simboliniais tikslais. Iš šių žodžių galima spręsti, jog Paskutinė vakarienė Jėzaus supratimu, kurią Jis įsteigė, yra ne tik slėpinys, primenantis Jo mirtį ir aktualaus buvimo ženklą, bet taip pat džiaugsmingai skelbiantis Jo paruzijos dieną.
Paskutinės Vakarienės Apibendrinimas ir Jos Reikšmė
Paskutinė vakarienė sujungia dvi sandoras - Senąją, sudarytą su Moze, ir Naująją, kurią Jėzus patvirtina savo Kūnu ir Krauju. Tai vakarienė, kurioje liturginiai simboliai įgyja amžinąją prasmę.
Istorinis Kontekstas: Esenai ir Paskutinė Vakarienė
Remiantis Hesemanno pateikiama rekonstrukcija, paskutinį kartą į Jeruzalę švęsti Paschos Jėzus patraukė apie 30-ųjų metų kovo vidurį. Užjordanės Betanijoje, kur kelias dienas pamokslavo piligrimams. Kaimelis tokiu pavadinimu tikrai egzistavo prie Alyvų kalno, bet Užjordanėje? Jau III a. po Kr. Origeną trikdė, kad ten nėra šitaip vadinamos vietovės. iki to laiko niekam ir nepavyko už Jordano įtikimai identifikuoti gyvenvietės, kuri evangelijoje vadinama „Betanija“. Hesemannas atkreipia dėmesį į įdomų sprendimą, pasiūlytą Naujojo Testamento tyrinėtojo Briano J. Capperis tikina, kad „Betanija“ iš pradžių buvusi ne kokia nors gyvenvietė, bet institucija, esenų socialinės pagalbos namų bei gyvenviečių tinklo dalis - bethanya, paraidžiui: „vargšų namai“, kur esenų „ordino“ nariai, remiami turtingų geradarių, rūpindavosi vargšais. Tai vienas iš trijų sąjūdžių, išsikristalizavusių po pergalingo Makabiejų sukilimo. Kiti du - sadukiejai ir fariziejai. Sadukiejai (iš hebr. saddiq - „teisusis“) nuo II a. pr. Kr. sudarė krašto aristokratiją ir kilmingąjį kunigų luomą. 70 narių turinčiame sinedrione jie turėjo daugumą. Atmetė tradiciją ir pripažino tik rašytinį Įstatymą - Torą. Jiems oponavo fariziejai (iš hebr. perushim - „atskirieji“), kilę iš chassidim, „pamaldžiųjų“, kartu su Makabiejais kovojusių dėl šventyklos. Bet paskui jie atmetė valdovų šeimą ir sadukiejų elitą kaip per daug prisitaikančius. Skrupulingai laikėsi Toroje nurodytų valgio ir švarumo nuostatų, taip pat 613 valgio ir švarumo įsakymų, pateiktų Halachoje, „sakytinėje Toroje“, t. y. Esenai (iš aram. chase - „pamaldus“) irgi kilo iš chassidim sąjūdžio, tačiau valdantiesiems buvo dar nepakantesni už fariziejus. ne iš Dovydo namų, ir vyriausiąjį kunigą, kilusį ne iš Aarono giminės. Esenai, tiesą sakant, laukė dviejų mesijų - tikrojo žydų karaliaus, galinčio kilti tik iš Dovydo namų, ir tikrojo vyriausiojo kunigo (kunigo mesijo), kilsiančio iš Aarono namų. Hesemannas atkreipia dėmesį, kad esenai, trokšdami laiku atpažinti ir paremti abu mesijus, palaikė artimus ryšius su Dovydo ir Aarono palikuonių šeimomis, vadinasi, turėjo žinoti apie Jėzų ir Joną Krikštytoją nuo jų gimimo. Hesemannas taip pat atkreipia dėmesį, kad Juozapas Flavijus esenų bendruomenę apibūdina kaip vėlesnių krikščioniškųjų ordinų pirmtakę: esenai niekinę turtus, bendrai dalijęsi nuosavybe, kiekviename mieste būta bendruomeninių namų, kur esenas galėdavo rasti viską, ko reikia gyvenimui. Be to, jie rūpinęsi vargšais. jiems bus leista įžengti į šventyklą. Visus reikiamus kriterijus, tokioms vietoms keliamus vadinamajame „Šventyklos ritinyje“, atitinka trys gyvenvietės pietrytiniame Alyvų kalno pakraštyje: En Šemešas, Betfagė ir Betanija. Todėl spėtina, kad būtent čia esenai buvo įsteigę savo „Naujosios Sandoros“ „socialines stotis“. tikriausiai taip pat būdavo rūpinamasi vargšais. Kas tą patvirtina? Pirma, evangelijose minimi Betanijos prie Alyvų kalno gyventojai: Lozorius ir jo seserys Marija ir Morta. Visi drauge gyveno celibatiškai. Suaugusiajam nevesti ar neištekėti tarp žydų daugiau negu neįprasta, galiausiai ankstyva santuoka ir vaikų gimdymas laikyti tiesiog pareiga Dievui. Antra, Simonas Raupsuotasis, kurio namuose yra viešėjęs Jėzus. Tai, kad Simonas Raupsuotasis Betanijoje turėjo namus, patvirtina gyvenvietės kaip esenų kolonijos, skirtos kulto požiūriu nešvariesiems, pobūdį. Trečia, 1951 m. Betanijoje dominikonų archeologas tėvas Pierre‘as Benoit atrado didelę mikvą, panašią į aptiktas Kumrane ir Jeruzalės esenų kvartale. buvo per didelis, kad būtų buvęs skirtas asmeniniams tikslams. Viskas rodo, kad mikva priklausė esenų piligrimų namams.
Lozoriaus Prikėlimas ir Teismo Taryba
Užjordanės Betanijoje Jėzų iš Betanijos prie Alyvų kalno pasiekia prašymas skubėti į pagalbą susirgusiam Lozoriui. Jėzus dvi dienas uždelsia. Kodėl? jau buvo sumanęs duoti sukrečiantį ženklą, nedviprasmiškai atkreipiantį dėmesį į jo mesijiškumą. Taip ir įvyksta. tai, matyt, pasiekė ir Jeruzalę. Sunerimo ir šventyklos vyresnybė. Ko jau ko, bet neramumų, kuriuos galėjo sukelti kandidatas į mesijus, ji tikrai netroško. pradžioje prieš trejus metus. Aptardamas Lozoriaus prikėlimą, Hesemannas atkreipia dėmesį į vieną smulkmeną, dar kartą patvirtinančią Jono evangelijos tikslumą. iškalti štolnės pavidalo kapai, datuojami I a., būdavo akmenimis ne užritinami, bet užkišami. tikrai galėjo paskatinti šventyklos vyresnybę imtis veiksmų. Taigi, pasak Jono, sušaukiama teismo taryba.
Anot sinoptikų, teismo taryba Jėzaus teisti naktį susirinko Kajafo namuose, Jėzų naktį suėmus Alyvų kalne. paskui Kajafas, tada Jėzus iškart perduodamas Pilotui. Lemtingas sinedriono posėdis, kai nutarta Jėzų nužudyti, anot Jono, įvykęs tarp Lozoriaus prikėlimo ir Jėzaus patepimo Betanijoje. Hesemannas tvirtina: formalus teismo procesas su galiojančiu nuosprendžiu negalėjo įvykti naktį po Jėzaus suėmimo, nes būtų prieštaravęs žydų teisei ir papročiams. Toks teismo tarybos posėdis būtų turėjęs vykti Aptašytųjų akmenų salėje arba atitvertoje Karališkosios kolonų salės zonoje šventyklos rajone. Tos vietos naktį prieinamos tik budintiems levitams. Be to, naktiniai teismo posėdžiai būtų prieštaravę papročiams. Negana to, sprendimai, susiję su mirties bausme, niekada nebūdavo priimami apklausos dieną, visada tik kitą dieną. „Dėl šios priežasties teismo procesai, susiję su mirties bausme, niekada neturi vykti dieną prieš šabą ar dieną prieš šventę“, - nurodoma Mišnoje. Pasak Hesemanno, Lukui kai kurie neatitikimai tikriausiai krito į akis, nes jis teismo procesą nukelia į rytą ir neužbaigia jo nuosprendžiu. neįmanoma sutilpti į realistišką chronologinį laikotarpį.
Sekantys Įvykiai ir Jėzaus Pasitraukimas
Pasak Jono, teismo taryba, išgirdusi apie Lozoriaus prikėlimą, nutarė Jėzų nužudyti. 11, 54). Ši vietovė, šiandien vadinama et-Taijibe, yra už 20 kilometrų į šiaurės rytus nuo Jeruzalės. Gyvenvietė įsikūrusi ant vienos viršūnės rytiniame kalnyno šlaite. Iš ten atsiveria platus vaizdas į pietus ir galima iš tolo pastebėti persekiotojus. Jėzus pasitraukia, žinoma, ne iš baimės. grįžta į Betaniją prie Alyvų kalno. Dabar Simono Raupsuotojo namuose įvyksta tai, ką britų Naujojo Testamento tyrinėtojas Brianas J.
Jėzaus Santykiai su Esenais
Čia pravartu tarti keletą žodžių apie Jėzaus santykius su esenais. Jei esenai išties atidžiai stebėjo Dovydo ir Aarono palikuonių šeimas, norėdami iš anksto identifikuoti galimus kandidatus į mesijus, tai bent nuo tada, kai pradėjo veikti viešai, Jėzus tikrai turėjo atsidurti tarp jų. Pasak Carsteno Peterio Thiedės, sąlyčio tarp Jėzaus ir esenų neabejotinai būta jau vien todėl, kad Jėzus troško užkalbinti visus žydus ir jų sąjūdžius, tarp jų ir esenus. Tačiau Jėzus dėl savo laikysenos, pavyzdžiui, šabo atžvilgiu esenams turėjęs atrodyti pavojingas liberalas, su kuriuo būtina kovoti. Thiedė teigia, jog ne be pagrindo dažnai spėjama, kad esenai, Naujajame Testamente išnyrantys kaip „erodininkai“, Jėzaus priešininkai, visada pasirodo su fariziejais, bet niekada - su sadukiejais.
tags: #paskutinės #vakarienės #istorinis #kontekstas