Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo laboratorija
Šiame straipsnyje aptariama Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo laboratorija, jos veikla, svarba ir indėlis į gyvulininkystės sektorių. Taip pat bus aptariami moksliniai tyrimai, vykdomi laboratorijoje, ir jų reikšmė gerinant mėsos kokybę bei gyvulių veisimo procesus.
Įvadas
Gyvulininkystė Lietuvoje turi gilias tradicijas, o kiaulininkystė užima svarbią vietą bendroje mėsos gamyboje. Didėjant kokybiškos kiaulienos paklausai pasaulinėje rinkoje, tampa būtina vykdyti gyvulių selekciją ne tik pagal kiekybinius, bet ir pagal kokybinius mėsos produkcijos rodiklius. Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo laboratorija atlieka svarbų vaidmenį vertinant ir gerinant mėsos kokybę, taip pat prisideda prie selekcijos ir genetikos pasiekimų pritaikymo praktikoje.
Bendras kontekstas
Lietuvoje kiaulininkystė turi senas ir gilias tradicijas. 2008 m. pradžioje Lietuvoje buvo laikoma 923,2 tūkst. kiaulių. Didžiausios jų grupės yra sukoncentruotos stambiuose kompleksuose ir veislynuose. Bendroje mėsos gavyboje kiauliena sudaro per 50 proc. Per paskutinius ketverius metus šios mėsos suvartojimas išaugo nuo 25,4 iki 39,0 kg vienam gyventojui per metus. 2007 m. Lietuvoje pagaminta mėsos buvo 252,3 tūkst. tonų, iš jos jautienos, veršienos pagaminta 65 tūkst. tonų, kiaulienos 114,2 tūkst. tonų, avienos 0,8 tūkst. tonų, paukštienos 72,2 tūkst. tonų.
Šalyje yra sukurtas aukštos gamybos koncentracijos ir specializacijos kiaulininkystės kompleksų tinklas, kurio didžioji dalis prisitaikė prie naujų ūkininkavimo sąlygų. Lietuvoje turimi 33 pramoniniai įvairaus pajėgumo kiaulių kompleksai. Iš jų visu pajėgumu ar dalinai mėsos gamybą vykdo 22. Didžioji dalis stambių kompleksų atliko rekonstrukciją, modernizavo technologijas vykdo rentabilią kiaulienos gamybą. Pramoninė gamybos technologija kelia naujus, griežtesnius reikalavimus kiaulių produktyvumo ir veislinėms ypatybėms. Aukštas kiaulių produktyvumas, geros penėjimosi ir mėsinessavybės, neriebios kiaulienos paklausa - tai pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei kiaulininkystei. Kiaulių veislininkystės darbą šalyje vykdo 49 kiaulių veislynai, kuriuose laikoma apie 6000 paršavedžių. Svarbiausias veislynų uždavinys - gerinti savo bandos produktyviąsias savybes, išauginti ir platinti aukštos veislinės vertės grynaveislius kiaulių prieauglį. Kiaulių veisimas šalyje vykdomas piramidės principu.
Institutas gyvulių veisimo ir genetikos srityje
Pagrindinė skyriaus veikla - moksliniai tyrimai gyvūnų veisimo ir genetikos srityje. Veislinė gyvulininkystė yra prioritetinė žemės ūkio šaka, todėl gyvūnų produktyvumo genetinio potencialo didinimas ir produkcijos kokybės gerinimas visuomet buvo vieni svarbiausių Gyvulininkystės instituto mokslinės veiklos uždavinių. Nuo pat instituto įkūrimo (1952 m.) jo struktūroje buvo Gyvulių veisimo sektorius, o vėliau (nuo 1956 m.) gyvūnų veisimo ir genetikos srities tyrimai buvo atliekami Galvijininkystės, Kiaulininkystės, Avininkystės ir kailinės žvėrininkystės, Paukštininkystės ir Arklininkystės skyriuose bei Imunogenetikos laboratorijoje, įkurtoje 1966 m.
Taip pat skaitykite: Pietų pertraukos trukmė: Rizikos vertinimo institutas
Pakeitus instituto struktūrą, nuo 1971 m. šios srities tyrimus tęsė Galvijų veisimo ir Kiaulių veisimo sektoriai bei Smulkiųjų gyvulių ir paukščių (vėliau - Pagalbinių gyvulininkystės šakų) skyriaus darbuotojai. Nežymūs instituto struktūriniai pakeitimai buvo vykdomi ir 1987 m. bei 1992 m. Nuo 1988 m., panaikinus Imunogenetikos laboratoriją, kraujo grupių tyrimai buvo tęsiami Respublikinėje ūkiskaitinėje gyvulių kraujo grupių laboratorijoje, įkurtoje 1972 m. prie Lietuvos gyvulininkystės instituto Baisogalos eksperimentinio ūkio. 1992 m. ši laboratorija tapo instituto struktūriniu padaliniu ir buvo pavadinta Gyvulių kilmės patikrinimo laboratorija.
Gyvūnų veisimo ir genetikos srities mokslininkai yra išanalizavę nacionalinių veislių galvijų, arklių, kiaulių ir avių kilmę, jų susikūrimo istoriją, ištyrę biologines-ūkines savybes, paruošę jų gerinimo ir vertinimo sistemas, sukūrę geriausius veislių derinius, ištyrę įvairių veiksnių poveikį gyvūnų produktyvumui ir produkcijos kokybei, paruošę daugybę rekomendacijų ir pasiūlymų produktyvių bandų kūrimui bei pažangesniam veislinio darbo organizavimui.
2002 m. instituto tarybos nutarimu patvirtintas atskiras mokslinis padalinys - Gyvūnų veisimo ir genetikos skyrius, kuriam priskirta Gyvūnų kilmės patikrinimo laboratorija ir Gyvūnų genofondo išsaugojimo grupė. Šiam skyriui nuo 2003 m. vadovauja dr. Birutė Zapasnikienė. 2009 m. įkūrus institute Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centrą, 2010 m.
Laboratorijos veiklos sritys
Gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės įvertinimo laboratorija specializuojasi atliekant įvairius tyrimus, kurie apima:
- Mėsos kokybės tyrimus: Laboratorijoje atliekami išsamūs mėsos kokybės tyrimai, siekiant nustatyti įvairių veiksnių įtaką mėsos savybėms. Tai apima riebalų rūgščių sudėties analizę, mėsos stabilumo tyrimus, saugant ją žemoje temperatūroje ir oksidacinėje aplinkoje.
- Kiaulių veislių produkcijos tyrimus: Laboratorija vykdo Lietuvos kiaulių veislių produkcijos ir jos panaudojimo tyrimus. Tai apima vietinių ir senojo genotipo Lietuvos baltųjų kiaulių, išaugintų skirtingo intensyvumo sąlygomis, produktyvumo tyrimus. Taip pat tiriamas Lietuvos vartotojų požiūris į riebią kiaulieną.
- Genetinių veiksnių įtakos tyrimus: Laboratorija tiria įvairių genotipų įtaką mėsos kokybei ir jos įvairovei. Tai leidžia nustatyti, kurie genetiniai veiksniai yra svarbiausi gerinant mėsos kokybę.
- Auginimo sąlygų įtakos tyrimus: Laboratorija analizuoja auginimo sąlygų įtaką gyvūnų savybėms. Pavyzdžiui, atliekami tyrimai, siekiant nustatyti auginimo sąlygų įtaką žemaitukų arklių nervų sistemai.
Mokslo projektai ir bendradarbiavimas
Laboratorija aktyviai dalyvauja įvairiuose mokslo projektuose ir bendradarbiauja su kitomis mokslo institucijomis. Tai leidžia laboratorijai plėsti savo tyrimų apimtį ir pasiekti geresnių rezultatų. Pavyzdžiui, laboratorija dalyvauja Nacionalinės mokslo programos „Sveikas ir saugus maistas“ projekte „Skirtingai užaugintų ūkinių iš laukinių gyvūnų mėsos kokybė vartotojų sveikos mitybos aspektu“.
Taip pat skaitykite: Rinkos tendencijos Utenoje
Laboratorijos mokslininkai palaiko ryšius su Veterinarijos akademijos Biologinių sistemų ir genetinių tyrimų institutu, Gyvūnų veisimo ir mitybos katedra, Gyvūnų veislinės vertės tyrimų ir selekcijos laboratorijomis. Šis bendradarbiavimas leidžia laboratorijai dalintis patirtimi ir žiniomis su kitais mokslininkais, taip pat gauti prieigą prie naujausių tyrimų metodų ir technologijų.
Lietuvos baltųjų kiaulių veislė
Lietuvos baltosios kiaulės veislynai 2003 m. Lietuvoje importavo didžiąsias baltąsias veislės kuilius. Tai pagrindinė kiaulių veislė Lietuvoje. Ji suskirstyta į 3 tipus: grynaveislį, bekoninį (LB - B1) ir mėsinį (LB- M1). Šį tipą kiaules laiko apie 65 proc. visų kiaulių veislynų. LB-B1 tipas sukurtas, panaudojant Švedijos ir Suomijos jorkšyrus, o LB-M1 tipas - Vokietijos landrasus. Tai visli (10-12 paršelių), pieninga (50-60kg), nelabai jautri stresams, tinkama auginti kompleksuose ir gerai prisitaikiusi vietinėms sąlygoms kiaulių veislė. 2000m. kontrolinio penėjimo duomenimis, grynaveislės Lietuvos baltosios per parą priaugo vidutiniškai po 751 g. Kilogramui priaugti sunaudojo 3,36 pašarinius vienetus. Šiau prastesnės jų mėsinės savybės. Raumens kiekis jų skerdenoje siekia vidutiniškai 50-51 proc. Palyginti su grynaveislėmis, LB-B1 ir LB-M1 tipsų kiaulės yra ilgesnio liemens, labiau raumeningos. Ūsios: kuiliai vidutiniškai sveria 320 kg, kūno ilgis - 175- 180 cm., paršavedės atitinkamai sveria 250 kg., kūno ilgis 160- 165 cm., vidutinis vislumas 11 paršelių, 57 kg. pieningumas. Ūio, kumpiai vidutinio dydžio. Kiaulių kontrolinio penėjimo duomenimis, vidutinis 2005 m. pagerintų Lietuvos baltųjų kiaulių priaugimas per parą buvo 784 g, 100 kg svorį jos pasiekė per 187 dienas sunaudodamos 2,94 p. v. Jų lašinis storis už paskutinio šonkaulio buvo 16,9 mm. Veislės struktūroje buvo 14 kuilių linijų ir virš 30 paršavedžių šeimų. Labiausiai paplitusios Baravyko, Imperatoriaus, Bajano, Granito, Karaliaus, kuilių linijos ir Rūkštos, Smilgos, Liekšės, Drąsuolės paršavedžių šeimos.
Landrasų veislė
Tai pasaulinį pripažinimą pelniusi bekoninio tipo kiaulių veislė įvesta XIX a. pabaigoje Danijoje (aut. P. Merkebergas). XVIII a. pabaigoje Danijoje buvo veisiamos stambiosios ilgaausės Jutlandijos (pusiasalio) ir smulkiosios, trumpaausės salos (Zelandijos) kiaulės. Ūis rinkos reikalavims. XIX a. pirmojoje pusėje vietinių kiaulių gerinimui buvo įvežamos kiaulės iš Anglijos, Vokietijos, Ispanijos, Indijos ir Kinijos, įtakojusios vietinių kiaulių gerinimą, ir po ilgalaikės selekcijos- landrasų veislės įvedimą. Antroji šio amžiaus pusė buvo esminio pertvarkymo Danijos kiaulininkystėje, planinio veislės formavimo darbo pradžia. Ūius, pagerėjo jų kokybė. Apie 1850 m. Danija į Hamburgą ir kitus šiaurės Vokietijos miestus eksportavo 2 mln. gyvų kiaulių, 900 t skerdienos. Bekoninę kiaulieną pardavinėjo Anglijai, riebią- Švedijai, Norvegijai, Vokietijai, Šiaurės Afrikai. 1887 m. Vokietija dėl maro uždraudė kiaulių įvežimą, o Anglijos rinkoje buvo paklausi bekoniena. Tokiomis savybėmis pasižymėjo Anglijos didžiosios baltosios, todėl jas pradėjo įvežti į Daniją kryžminimui su daniškomis kiaulėmis. Ūiau besisteminio kryžminimo neužteko, reikėjo planinio veislininkystės darbo. 1896 m. pradėjo steigtis valstybės subsidijuojami ir kontroliuojami veislininkystės centrai, veislininkystės darbui vadovavo Daniškasis kiaulininkystės komitetas, jis vykdė veislininkystės centrsų darbo kontrolę (atranką, ženklinimą, registraciją, įvertinimą, pardavimą). Išskirtinį vaidmenį landrasų veislės formavime suvaidino daniškasis kontrolinio penėjimo metodas kontrolinio penėjimo stotyse. Pirmoji kontrolinio penėjimo stotis įsteigta 1907 m. buvo 5 stotys - joms vadovavo Valstybinė eksperimentinė laboratorija Kopenhagoje. Veislės genetiniam konsolidavimui buvo panaudotas inbrydingas. Ilgą laiką pagal vyriausybės nutarimą nuo 1915 iki 1973 m. nebuvo leidžiama gyvų landrasų išvežti į kitas šalis, kol Danija netapo bendrosios rinkos šalimi. Netn anglai negavo pirkti veislinio landrasų prieauglio, nors danai iš Anglijos vežėsi jorkšyrus. Eksportas buvo draudžiamas norint išsaugoti nekonkurencinę rinką aukštos kokybės kiaulienai. 1953 m. anglai landrasų veislės prieauglį įsivežė iš Švedijos (nes iki 1915 m. Danija eksportavo kiaules į daugelį šalių - JAV, Kanadą, Švediją, Norvegiją, Prancūziją, Vokietiją, Belgiją). 1978 m. Danijos landrasai buvo įvežti į Lietuvą. Tai - bekoninio tipo kiaulės. Sėkmingai suderintos geros reprodukcinės savybės su išskirtinai geru penėjimusi bei mėsingumu. Ūios ant akis, oda balta, plona, lygi, be pigmentinių dėmių, apaugusi vidutinio tankio baltais šeriais. Suaugę kuiliai sveria 350- 360 kg., kūno ilgis 180-185 cm., paršavedės sveria 260 kg., kūno ilgis- 165 cm., vislumas 11-12 paršelių, pieningumas 52- 55 kg.. Landrasai ilgą laiką buvo selekcionuojami augimo apartos ir mėsingumo didinimo kryptimi, todėl šios veislės kiaulės gerai panaudoja pašarų azotą (vieną pagrindinių mėsos baltymų elementą). Baltymų sintezė žymiai intensyvesnė nei didžiosios baltosios ar kitos veislės kiaulės. Lietuvoje auginami Norvegijos landrasai iki 100 kg svorio gali priaugti per 145 dienas, nes jų prieaugis per parą 962 g, 1 kg prieaugio sunaudojant 2,1 kg pašarų. Ūiau tokios raumeningos kiaulės yra lepios. Ūienė, 2006). Veislės autorius P. Merkeburgas buvo parengęs veislės sukūrimo programą. 1899 m. atlikus landrasų ir didžiosios baltosios veislės kiaulių lyginamuosius tyrimus, landrasų veislė pripažinta tinkamiausia ir paplito Europos ir Amerikos šalyse.
Didžiosios baltosios veislė
XVII - XVIII a. Anglijos teritorijoje veisiamos senosios kiaulės buvo Europos šerno palikuonys. Tai buvo nulėpausės, grubaus sudėjimo, stiprios konstitucijos kiaulės, įvairios spalvos: tamsios, baltos ir rusvos, gerai prisitaikiusios prie vietinių laisvo laikymo sąlygų, bet išskirtinai lėto augimo, vėlyvo fiziologinio ir ūkinio brendimo ir prastų mėsinių savybių. Ūios rinkos reikalavims. Ūis ir gero mėsingumo kiaulių poreikis. Vietinės kiaulės buvo gerinamos laikymo ir šėrimo sąlygų pagerinimui, atranka bei paranka. Gers rezultats pasiekė R. Bekvelas 1750 m. Ūis gyvulininkystės vystymosi reikalavims.Svarbiu faktoriumi masiniame kiaulių ūkio pertvarkyme ir gerinime tapo kryžminimas su įvežtinėmis kiaulių veislėmis. Ia pradžios buvo įvežamos romansų kiaulės, išvestos iš europietiškų ir azijietiškų kiaulių. Lemiamą įtaką padarė kryžminimas su kinų ir siamo veislės kiaulėmis, kurios pradėtos įvežti 1730-1740 m. Kryžmininmas buvo efektyvus ir 1810 m. buvo aprašytos 17 įvairių mišrūnių grupių veislių iš jų 7 kiniškos. Ūiais neigiamais reiškiniais: pernelyg švelnūs, greitai bręstantys ir smulkkūs gyvuliai (mažoji baltoji kiaulių veislė). Mažesnioji baltosios kiaulių veislė įvesta XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje, kuri buvo panaudota vidutinės baltosios veislės sukūrimui, o ši dalyvavo Anglijos didžiosios baltosios kiaulių veislės įvedime. Didžiosios baltosios kiaulių veislės atsiradimas sutapo su kapitalizmo išsivystymu Anglijoje, pramonės augimu, darbininkų klasės gausėjimu, pramonės gamybos koncentracija, gyventojų miestuose ir darbininkų gyvenvietėse gausėjimu. Visa tai didino gyvulinis maisto produkts paklausą. Ūios riebios kiaulienos gamybą, svarbaus baltymų ir energijos šaltinio metalurgams, kalnakasiams, audėjams ir kitų profesijų žmonėms, dirbantiems sunkų fizinį darbą. Ūios ilgą laiką ir penimos iki riebios kondicijos. Didžiausius laimėjimus šioje srityje pasiekė audėjas J. Tūlūjus, 1851 m. pristaęs į Karališkąją parodą Vindzore grupę kiaulių, atkreipusią lankytojų dėmesį savo stambumu ir tvirtu kūno sudėjimu. J. Ūios geromis mėsinėmis savybėmis. Ūi kiaulių grupė, išvesta Jorkšyro grafystėje, buvo pripažinta nepriklausoma didžiosios jorkšyro kiaulių veisle, o 1868 m. 1852 m. registracijai pristatęs vidutinę baltąją kiaulių veislę, J. Ūiu aukšto produktyvumo gyvulius kitiems veislynams Jorkšyre ir kitose grafystėse. 1885 m. Vietinis pagerintsjs kiaulių kryžminimas su romansų kiaulėmis bei azijietiškomis kiaulėmis ir XIX a. 2. 3. Galutinis veislės formavimas 20 a. pradžioje ir tolesnis tobulinimas, atsižvelgiant į rinkos reikalavimus ir vartotojų pageidavimus, vyko tarpveislinės selekcijos, efektyvesnis veisimo metodų naudojimas, šėrimo ir laikymo sąlygos gyvuliams gerininmas. Veislė galutinai susiformavo 1900-1910 m. Po Antrojo pasaulinio karo didžiosios baltosios veis…
Selekcijos ir genetikos svarba
Svarbu yra tinkamai pritaikyti selekcijos ir genetikos pasiekimus. Kiaulininkystėje selekcijos procesas labiau nukreiptas į heterozės efekto panaudojimą. Pagrindiniais kiaulių gerinimo būdais išlieka kryžminimas bei linijinė selekcija. Elitiniuose veislynuose yra išvedamos vertingos linijos, kurios dauginamos reprodukciniuose ūkiuose, o iš jų patenka į pramoninius, kur plėtojama komercinė kiaulininkystė ir auginami hibridai mėsai. Gerinant kiaulienos kokybę svarbus vaidmuo tenka tiek kuiliams, tiek ir paršavedėms. Lietuvoje kuilius ir paršavedes pagal palikuonisų mėsos kokybę pradėta vertinti nuo 2003 m. Kuilių ir paršavedžių vertinimo duomenų analizė atskleidžia didelę mėsos kokybinių rodiklių įvairovę. Šiose analizėse nuolat didėja, prognozuojama, kad 2010 m. pasaulyje bus pagaminta per 112 mln. t. Žinoma, kad didžiausią įtaką kiaulių skerdenų raumeningumui turi veislė ir tinkamas šėrimas.
Taip pat skaitykite: Užsienio prekybos statistika
Pašarų sąnaudų nustatymas
Vienas iš laboratorijos uždavinių yra nustatyti landrasų, didžiųjų baltųjų, Lietuvos baltųjų grynaveislių ir jų mišrūnų pašarų sąnaudas 1 kg. Tai leidžia įvertinti skirtingų veislių ir jų mišrūnų efektyvumą, taip pat optimizuoti šėrimo strategijas, siekiant sumažinti pašarų sąnaudas ir padidinti gyvulių produktyvumą.
Magistro darbo vadovas
E. prof. p. dr. vadovauja magistro darbams, kuriuose nagrinėjami gyvulių mėsinių savybių ir mėsos kokybės klausimai. Tai rodo laboratorijos indėlį į jaunųjų mokslininkų ugdymą ir naujų žinių kūrimą gyvulininkystės srityje.
tags: #institutas #gyvulių #mėsinių #savybių #ir #mėsos