Lietuvos reljefas: aukštumos ir jų aukštis virš jūros lygio
Lietuvos kraštovaizdis pasižymi reljefo įvairove, kurią suformavo ledynai ir kiti geomorfologiniai procesai. Šiame straipsnyje aptariamos Lietuvos aukštumos, jų susidarymo ypatumai ir aukščiausios viršūnės. Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis yra 99 metrai virš jūros lygio. 32 % paviršiaus sudaro plokščios lygumos, 18 % - banguotas ir 50 % - kalvotas reljefas.
Lietuvos geomorfologinis skirstymas
Lietuvos teritorijoje galima išskirti keletą pagrindinių geomorfologinių regionų:
- Pajūrio žemuma
- Žemaičių aukštuma
- Ventos vidurupio lyguma
- Vidurio Lietuvos žemuma
- Baltijos aukštumų lankas
- Šiaurryčių lyguma
- Pietryčių lyguma
- Švenčionių aukštuma
- Medininkų aukštuma
- Dysnos lyguma
Šie regionai skiriasi savo reljefu, geologine sandara ir susidarymo istorija.
Pajūrio žemuma
Baltijos pajūriu tęsiasi Pajūrio žemuma, kuri pietuose išplatėja, apimdama Nemuno deltą. Dėl litoralinių procesų veiklos susidarė neaukšta, lėkšta Pajūrio žemuma.
Žemaičių aukštuma
Toliau į rytus plyti Žemaičių aukštuma, susidedanti iš 3 dalių. Aukščiausia yra vidurinė dalis - Vidurio Žemaičių aukštuma, kurioje iškyla aukščiausios kalvos. Šiaurės vakariniame pakraštyje prie Žemaičių aukštumos prisišliejęs Vakarų Kuršo aukštumos segmentas (tarp Barstyčių ir Ylakių). Prie Vidurio Žemaičių aukštumos vakarinio šlaito prisišliejusi Vakarų Žemaičių plynaukštė, kurios aukštis neviršija 80-100 metrų. Vidurio Žemaičių aukštumos rytinėje pusėje plyti plati Rytų Žemaičių plynaukštė, pasiekianti Dubysos upę. Čia aukščiai kur kas didesni - iki 120-160 metrų. Vienintelėje sališkoje Žemaičių aukštumoje deglaciacijos metu susidarė platūs gilūs ežeringi duburiai (Biržulio, Varnių).
Taip pat skaitykite: Nepalo kultūra ir aukštis
Vidurio Lietuvos žemuma
Labiau į rytus Žemaičių aukštuma pereina į Vidurio Lietuvos žemumą, susidedančią iš kelių dalių. Šiaurėje plyti Mūšos-Nemunėlio žemuma (40-60 m aukščio). Į šiaurę nuo jos, atskirta Linkuvos kalvagūbrio, tęsiasi Žiemgalos žemuma (30-50 metrų). Piečiau Mūšos-Nemunėlio žemumos šiaurės-pietų kryptimi nutįsusi plati Nevėžio žemuma. Jos šiaurinė dalis žemesnė (40-50 m), o pietinė aukštesnė - 50-70 metrų. Panemunėje Nevėžio žemuma nutįsta vakarų link, tai Karšuvos žemuma, kurios aukštis siekia 50-70 metrų. Vidurio Lietuvos žemumą beveik iš visų pusių supa kalvagūbriai. Žemumos šaurinėje pusėje nutįsęs Linkuvos kalvagūbris (aukštis 70-80 m), vakarinėje - Radviliškio (115-125 m), Šeduvos (115-125 m), Baisogalos (110-135 m), Grinkiškio (105-125 m), Krakių (90-100 m), Ariogalos (90-100 m), pietinėje - Vilkijos kalvagūbris (80-90 m), Domeikavos (70-80 m), rytinėje - Lapių (80-100 m), Kulvos (90-105 m), Veprių (80-105 m), Vidiškių (80-90 m), Kavarsko (90-105 m), Anykščių (95-112 m), Viešintų (110-120 m), Adomynės (95-100 m) kalvagūbriai. Vidurio Lietuvos žemumos pietinę dalį juosia Šilavoto kalvagūbris (110-125 m), Veiverių kalvagūbris (80-95 m), Igliškėlių (115-125 m), Liudvinavo (110-127 m), Kalvarijos (115-123 m) kalvagūbriai.
Baltijos aukštumų lankas
Į rytus ir į pietryčius nuo Vidurio Lietuvos žemumos kyla platoka 140-150 m aukščio reljefo pakopa. Rytuose ji sudaro Vakarų Aukštaičių plynaukštę (130-150 m), kurios pietinė dalis ties Širvintomis paplatėja ir pažemėja; čia aukštis siekia tik 110-130 metrų. Nemuno ir Neries tarpupyje bei Užnemunėje plyti neplačios, bet gana aukštos plynaukštės - Nemuno vidurupio plynaukštė, Neries žemupio plynaukštė. Į pietus ir rytus nuo Vakarų Aukštaičių ir Nemuno vidurupio bei Neries žemupio plynaukščių iškyla aukštas Baltijos aukštumų lankas. Šį lanką Nemuno ir Neries slėniai skaido į 3 dalis: Sūduvos aukštumą, Dzūkų aukštumą ir Aukštaičių aukštumą.
Sūduvos aukštuma
Baltijos aukštumų pietvakarinėje dalyje (Sūduvos aukštumoje) yra aukščiausia Baltijos aukštumų dalis - Pavištyčio kalnas ir Dunojaus kalnas. Rytų link Sūduvos aukštuma žemėja: 270 m ties Vygreliais, 200 m ties Rudamina, 190 m ties Šventežeriu ir Seirijais bei 150 m ties Miroslavu. Marginalinių aukštumų paviršius suformuotas per paskutinį apledėjimą. Deglaciacijos metu aukštumose susidarė daug ežeringų duburių bei ledyno tirpsmo vandenų išgraužtų klonių - rinų (dubaklonių). Marginalinės aukštumos plačiu lanku tęsiasi iš šiaurės rytų į pietvakarius. Šioms aukštumoms būdingi moreniniai masyvai, kuriuos sustūmė ledyno liežuviai. Ypač daug tokių moreninių masyvų yra Dzūkų aukštumoje ir Sūduvos aukštumoje.
Dzūkų aukštuma
Nemuno ir Neries tarpupyje esančios Dzūkų plynaukštės paviršius dar labiau sujauktas. Čia daug nedidelių stačiašlaičių pakilumų - moreninių masyvų ir juos juosiančių moreninių lankų. Aukščiausi moreniniai masyvai: Čižiūnų, Daugų, Pivašiūnų, Aukštadvario, Beižonių, Laičių. Masyvūs supantys lankai žemesni, bet juos sudarančios kalvos didesnės.
Aukštaičių aukštuma
Aukštaičių aukštumą sudaro kelios stambios pakilumos, kurios kartais vadinamos aukštumomis: Riešės, Molėtų, Utenos, Pratkūnų, Zarasų. Jos iš visų pusių apjuostos ledyno tirpsmo vandenų išplautais senkloniais, kurių dugnu dabar vingiuoja nedideli upeliai: Riešė, Siesartis, Virinta, Dubingė. Aukščiausias Aukštaičių aukštumos taškas - Piliakalnio kalnas, esantis į pietus nuo Tauragno ežero.
Taip pat skaitykite: Kodėl svarbus aukštis virš jūros lygio?
Šiaurryčių ir Pietryčių lygumos
Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į smėlėtąją Pietryčių lygumą. Šių abiejų lygumų paviršius suklotas iš smėlio arba žvirgždo, kai kur pasitaiko gargždo ir riedulių. Lygumose gausu pelkėtų daubų ir duburių. Ledyno tirpsmo vandenų išplautuose giliuose pažemėjimuose (rinose) tyvuliuoja gilūs ištęsti ežerai. Plačiausia zandrų juosta yra Pietryčių smėlėtoje lygumoje.
Švenčionių ir Medininkų aukštumos
Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtųjų lygumų iškyla aukščiausios Lietuvoje Švenčionių aukštuma ir Medininkų aukštuma; tai didelės Baltarusijoje iškylančios Ašmenos aukštumos pakraščiai. Aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas - Nevaišių kalnas. Aukštumos paviršių labai pakeitė eroziniai ir solifliukciniai procesai. Dėl jų Medininkų aukštumoje išnyko ežerai, o Lietuvos paviršių vagoja tankus raguvų tinklas. Švenčionių aukštuma susidarė Vilnios ir Žeimenos-Neries vidurupio plaštakų sąlytyje. Šioje aukštumoje t. p.
Medininkų aukštuma šiaurėje turi nedidelį kyšulį - Buivydžių aukštumą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausias Lietuvos taškas - 293,84 m aukščio Aukštojas, 0,5 km į pietus nuo Juozapinės kalno.
Aukštojas - aukščiausias Lietuvos taškas
Aukštojas (arba Aukštasis kalnas) - kalva Medininkų aukštumos moreniniame masyve, Juozapinės draustinyje. Tai - aukščiausias Lietuvos taškas. Aukštis virš jūros lygio 293,84 m. Aukštį 2004 m. nustatė Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistai.
Kalno paviršius suformuotas per priešpaskutinį ledynmetį. Suklotas iš moreninio priemolio ir priesmėlio su žvirgždo, gargždo ir riedulių priemaiša. Kalno šiaurinis ir rytinis šlaitai lėkšti, o pietinis ir vakarinis statesni, suraižyti raguvų. Priklauso Juozapinės valstybiniam germorfologiniam draustiniui (251 ha).
Taip pat skaitykite: Aukščio įtaka klimatui
Vardas kalvai suteiktas 2005 m. lapkričio 18 d. (Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-329, kuriame rašoma: "Patvirtinti Lietuvos Respublikos aukščiausios žemės paviršiaus vietos (293,84 m virš jūros lygio), esančios Juozapinės k., Medininkų sen., Vilniaus r., pavadinimą - Aukštojas."), "nukarūnuojant" iki tol aukščiausia Lietuvos kalva laikytą Juozapinės kalną (293,60 m). Tai natūralus kalvos paviršiaus aukštis. Jos šiaurinis ir rytinis šlaitai lėkšti, o pietinis ir vakarinis statesni, suraižyti raguvų. Priklauso Juozapinės valstybiniam germorfologiniam draustiniui. Pavadinimas patvirtintas Vilniaus r. Savivaldybės tarybos sprendimu 2005 m. lapkričio 18 d.
Eišiškių plynaukštė
Pietvakariuose Ašmenos aukštuma leidžiasi labai plačia pakopa, sudarydama Lydos plynaukštę, kurios dalis Lietuvoje vadinama Eišiškių plynaukšte. Čia didžiausias aukštis siekia iki 180 metrų. Intensyviausiai kriogeniniai procesai performavo Medininkų, Švenčionių aukštumas ir Eišiškių plynaukštę.
Dysnos lyguma
Tarp Aukštaičių ir Švenčionių aukštumų Lietuvos teritorijoje įsiterpęs nedidelis Dysnos lygumos plotas. Lyguma nutįsusi palei Dysnos upę, Didžiasalio ir Tverečiaus apylinkėse.
Upės ir slėniai
Lietuvos paviršius išraižytas didelių ir vidutinių upių slėnių. Giliausi slėniai yra Neries vidurupyje ir žemupyje, Nemuno vidurupyje, Dubysos ir Nevėžio vidurupyje ir žemupyje, Minijos, Jūros, Šventosios ir Ventos vidurupyje, Vilnios, Merkio ir Jiesios žemupyje. Lietuvos rytuose ir pietryčiuose upių slėniai turi iki devynių terasų (Neris), o vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvoje terasų mažiau - nuo trijų (Minija, Akmena) iki keturių (Venta). Poledynmetyje upių nešami nešmenys suformavo didelę Nemuno deltą, kurios šiaurinė dalis yra Lietuvoje.
Geomorfologiniai procesai
Dabartinį Lietuvos paviršių kūrė ir tebekuria įvairūs geomorfologiniai procesai. Pagrindinis paviršių suformavęs veiksnys - slenkantys ir tirpstantys ledynai. Lietuvos aukštumos buvo suformuotos (sustumtos) per pasikartojančius ledynmečius. Didžiąją dalį kalvoto reljefo, kuris paplitęs aukštumose ir gausiuose kalvagūbriuose (juose vyrauja sujauktas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai bei moreninis priemolis), sudaro ledyno pakraštyje akumuliuota medžiaga (morena). Ties ledyno padu akumuliuota morena sudarė morenines lygumas, kuriose vyrauja moreninio priemolio nuogulos. Plynaukštėse bei žemumose paplitę dugniniai moreniniai dariniai. Tirpstant ledynui tvenkėsi gausūs limnoglacialiniai baseinai, kurių gilesnėse vietose klostėsi molis, o seklesnėse - smėlis. Išdžiūvus baseinams jų vietoje plyti plačios lygumos, esančios plynaukščių pakraščiuose ir žemumose. Ištirpus ledynui iš suneštos medžiagos paviršiuje susidarė sudėtingi kalvagūbriai (ozai) bei kepalo pavidalo kalvos (keimai). Šių darinių yra Nevėžio žemumoje (Okainių, Paežerių, Šėtos ozai), Aukštaičių (Pakalnių, Storių keimų laukai) ir Žemaičių aukštumose (Žąsūgalos, Pagirgždūčio keimai). Nuo ledyno tekėję tirpsmo (fliuvioglacialiniai) vandenys suklojo daug nešmenų ir suformavo smėlingas lygumas (zandrus).
Deglaciacijos metu limnoglacialiniuose ir fliuvioglacialiniuose dariniuose liko daug po nešmenimis palaidotų ledo luitų. Poledynmetyje jie sutirpo (termokarstas), sudarydami gausias daubas ir duburius. Nuledėjusį paviršių labai intensyviai veikė kriogeniniai (periglacialiniai) procesai. Jų vyksmo metu susidarė plačios lėkštašlaitės raguvos, solifliukciniai panuovoliai. Išdžiūvus sekliems limnoglacialiniams baseinams jų dugne susikaupusį smėlį vėjas perpustė, sudarydamas aukštokas žemynines kopas. Smėlis dabar intensyviausiai išpustomas ir supustomas Baltijos pajūryje. Išilgai jūros pakrantės dirbtinai suformuotas apsauginis kopagūbris, kurio aukštis Kuršių nerijoje siekia iki 12 metrų. Kuršių nerijoje yra keli ruožai, kur ligi šiol eoliniai procesai performuoja reljefą: atkarpa tarp Juodkrantės ir Pervalkos bei piečiau Nidos. Nuledėjusios teritorijos paviršių intensyviai veikė tekantis vanduo. Drenuodamos ežerus ir gilindamos savo vagas, upės suformavo gilius ir plačius terasinius slėnius.
Poledynmetyje upių slėniuose susidarė palankios sąlygos sufoziniams procesams vykti. Dėl smulkožemio išplovimo požeminiais vandenimis susidarė amfiteatro pavidalo reljefo įdubimai. Jų dugnai pašlapę, čia trykšta daug šaltinių. Dėl Baltijos jūros vandens lygio svyravimų susidarė keletas litoralinių terasų. Dvi iš jų yra aukščiau dabartinio Baltijos jūros lygio, dvi - žemiau. Vandens lygio svyravimai būdingi ir ežerams. Daugelis jų turi kelias ežerines terasas. Lietuvos reljefą intensyviai performuoja karstiniai procesai, dėl kurių Lietuvos šiaurėje tirpsta negiliai esantys gipso klodai. Per karstinius procesus susidaro gilios stačiašlaitės smegduobės, kurių gylis siekia net keliolika metrų. Stambesnėse smegduobėse tyvuliuoja ežerėliai. Didžiausias - Kirkilų bei šalia esantis mažesnis Ežerėlio ežeras. Poledynmetyje aukštumose, upių apyslėniuose labai intensyviai vyko eroziniai procesai. Jie suformavo daug išgraužų ir griovų, kurios ilgainiui virto raguvomis. Poledynmetyje nuslūgus ežerų lygiui ir nusekus požemio vandenims reljefo pažemėjimuose prasidėjo pelkėjimo procesai. Didžiausi pelkynai šiuo metu yra buvusių limnoglacialinių baseinų duburiuose.
Išvados
Lietuvos reljefas yra palyginti nedidelis, tačiau įvairus. Aukštumos susidarė dėl ledynų veiklos, o vėliau jas paveikė erozija, karstiniai ir kiti procesai. Aukščiausias Lietuvos taškas yra Aukštojo kalnas (293,84 m virš jūros lygio), esantis Medininkų aukštumoje.
tags: #aukštumos #aukštis #virš #jūros #lygio