Kooperatyvo „Gera mėsa“ istorija: nuo idėjos iki sėkmingo verslo
Šiame straipsnyje apžvelgsime kooperatyvo „Gera mėsa“ istoriją, jo veiklą, iššūkius ir pasiekimus. Taip pat aptarsime kitų Lietuvos ūkių patirtį, siekiant atskleisti sėkmingo ūkininkavimo ir kooperacijos svarbą.
Kooperatyvo „Gera mėsa“ pradžia ir veikla
Kooperatyvas "Gera mėsa" (įmonės kodas 302331817) buvo įkurtas 2009 m. balandžio 21 d. Pagrindinė įmonės veikla - mėsos ir mėsos produktų gamyba bei pardavimas. Šiuo metu kooperatyvas įsikūręs adresu: Klaipėdos r. sav., Kretingalės sen., Karklės k., Karklininkų g.
Kooperatyvo veikla apima ne tik mėsos produktų gamybą, bet ir maisto produktų tiekimą. 2024 metais kooperatyvo pardavimo pajamos siekė 485 670 Eur, o pelnas prieš mokesčius - 21 763 Eur. Naujausiais „Sodros“ duomenimis, įmonėje dirba 3 darbuotojai. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika vertinama kaip žemiausia.
Gintario Petrėno indėlis į gyvulininkystės kooperaciją
Santūrumu išsiskiriantis Gintaris Petrėnas mažai kalba, bet daug daro. Iš tarmės atrodo, kad Gintaris - tikras aukštaitis. Bet jis gimė ir augo Kaune, baigė Veterinarijos akademiją ir, 1986-aisiais pagal paskyrimą atvykęs dirbti į Samanius (Zarasų r.) Latvijos pasienyje, čia giliai įleido šaknis. Dirbo tarybiniame ūkyje vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, vedė vietinę Liną, griuvus kolūkiams, pradėjo dirbti privačiu veterinarijos gydytoju.
Nemažai metų Petrėnai laikė melžiamas karves, turėjo 25 piendavių bandą, priklausė kooperatyvui. Nesibaigiant nuolatinėms pieno sektoriaus problemoms, Gintaris pamažu pradėjo keisti ūkio kryptį - pasuko į mėsinę gyvulininkystę. Bet pienines laikė iki tol, kol susiformavo tokia mėsinių galvijų banda, kuri jau galėjo duoti ekonominę naudą.
Taip pat skaitykite: Vievio mėsos apžvalga
Dabar G. Petrėno šeimos ūkis - apie 160 mėsinių galvijų banda, kurią sudaro grynaveisliai angusai, jų mišrūnai ir keliolika Tyrolio pilkųjų bei jų ir angusų mišrūnų. Laipteliu aukštyn jis palypėjo įkurdamas galvijų augintojų kooperatyvą „Sartų lankų jautiena“, kurio paskutinysis plėtros etapas buvo kavinės atidarymas Zarasuose. Taigi, dabar kooperatyvui priklausantys ūkininkai patys augina, išpjausto mėsą, be tarpininkų parduoda, o savo mėsos patiekalus kavinėje patiekia tiesiai vartotojams.
Pradėjęs auginti mėsinius galvijus, kaip pats sako, nuo nulio, Gintaris pirmiausia įsigijo mišrūnų - iškart nusipirkti grynaveislę bandą labai brangu. Išbandė įvairias veisles - hailendų, limuzinų, šarolė, švicų, herefordų, simentalių ir kitų. Bandė, žiūrėjo, kurie galvijai geriausiai auga jo žemėse. Užtruko maždaug penkerius metus, kol išsirinko angusų veislę, o galutinai apsisprendė nuvykęs į kelis Čekijos ūkius, kur ūkininkaujama panašiomis sąlygomis.
Ūkyje likusios mišrūnės karvės kergiamos su angusų buliumi ir jų kelių kartų palikuonys jau turi daug grynaveislių kraujo. Ūkyje suformuota ir veislinė banda, kuri jau didesnė negu mišrūnų ir dar didinama - visos grynaveislės telyčios paliekamos ūkyje. Prieš kelerius metus G. Petrėnas įsigijo Tyrolio pilkųjų. Jie ganosi kalvotoje vietovėje, kur gali jaustis beveik kaip gimtojoje Šveicarijoje. Šios veislės galvijų augintojas įsigijo turėdamas ambicingų planų - juos veisti persodinant geriausių angusų bulių embrionus. Tokie planai niekur nedingo, tik dėl laiko stokos vis atidedami. „Bet tikrai tai padarysiu“, - patvirtina ketinimus.
Dabar bandoje yra 10 grynakraujų Tyrolio pilkųjų žindenių, o jų prieauglis - angusų buliaus vaikai. Bet su angusu kryžminta Tyrolio pilkųjų telyčia, sako Gintaris, gana maža, smulki, gali būti, kad šias veisles kryžminti tarpusavyje netinka, heterozės efektas nepasireiškė. Mišrūnams buliams reikėjo beveik 2 metų, kad pasiektų 500 kg svorį. „Gali būti, kad Tyrolio pilkiesiems reikia papildomai duoti koncentruotųjų pašarų, nes jiems per skurdūs vietovės žolynai. Tačiau šiaip veislė gera, karvės labai pieningos, kasmet visos be problemų veršiuojasi. Maždaug pusę visų gyvulių sudaro karvės žindenės. Buliukai kastruojami ir auginami mėsai. Kadangi auga ganyklose su motinų pienu, kastruotų buliukų augimo intensyvumas, pasak ūkininko, beveik nesiskiria nuo nekastruotų. O kastruoja dėl mėsos kokybės - kastratai anksčiau pradeda kaupti riebalus, jų mėsa minkštesnė.
Nors ūkininkauja ekologiškai, ūkio G. Veterinarijos gydytojo pagalbos Gintariui nereikia - pats turi galiojančią licenciją. Jis mėgsta stebėti galvijus ir įvairioms veislėms būdingus skirtumus. Jeigu per karštį ir nuo vabzdžių angusai spiečiasi į krūvą ir ieško pavėsio, tai Tyrolio pilkieji taip niekada nesielgia, jų krūvoje niekada nepamatysi. Augintojas yra pastebėjęs, kad kraujasiurbiai daug labiau puola juodus angusus, negu rudus ir šviesius Tyrolio pilkuosius. Todėl jis dabar žindenes kergia su žalu buliumi. „Čia daug ežerų, balų, krūmų, todėl ir vabzdžių daugiau negu kitur. Nuo senų laikų šiame krašte daugiausia laikė žalas karves - žmonės, matyt, jau buvo pastebėję, kad jas mažiau puola“, - kalba G.
Taip pat skaitykite: Receptai: gera būtų duona
Ganykloms ir pašarams ūkyje skirta apie 200 ha, didžioji dalis žemės nuosava. Daugelyje ūkio ganyklų veši natūrali žolė. Kad mėsa būtų truputį riebesnė, dalį ganyklų Gintaris šiemet pabandė atsėti daugiau baltymų turinčiomis žolėmis. Zarasų krašte daug išlikusių natūralių pievų, pasižyminčių didele bioįvairove. Šios pievos, nors ir nėra derlingos, tačiau įvairiažolėse gausu biologiškai aktyvių medžiagų, kurios galimai turi teigiamos įtakos G. Petrėno ūkyje auginamų gyvulių sveikatingumui ir produkcijos kokybei. Siekdami išsiaiškinti, kokią įtaką natūralūs ir sėtiniai žolynai daro mėsinių galvijų mėsos kokybei ir sveikatingumui, LAMMC Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus mokslininkai ūkyje atlieka eksperimentą. Tipinguose sėtiniuose ir natūraliuose ūkio žolynuose atrinkus bandymų laukelius, vertinama augalų rūšinė sudėtis, atliekami žolynų kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai.
Gintaris tiki kooperacijos idėja, todėl, pradėjus auginti mėsinius galvijus, mintis apie kooperatyvą atsirado labai greitai, nors kooperacija šiame sektoriuje dar labai retas reiškinys. Pabandęs skersti pirmuosius savo užaugintus galvijus ir pats prekiauti jų mėsa, ūkininkas suprato, kad tam reikia daug laiko, be to, norint išlaikyti pirkėjus, mėsą reikia tiekti stabiliai. „Taigi, reikėjo turėti daugiau galvijų. Išeitys buvo dvi - statyti fermą, auginti intensyviai, šerti koncentruotaisiais pašarais, bet tuomet, mano įsitikinimu, jau ne galviją užauginsi. Antroji išeitis - susikooperuoti keliems ūkininkams. Šis būdas atrodė patrauklesnis, tad pabandžiau pakalbinti vieną kitą ūkininką“, - prisimena G. Petrėnas kūrimosi pradžią. Kooperatyvo modelis pasiteisina, narių skaičius nuo 5 padidėjo iki 9. Kai kurie jų į mėsinę gyvulininkystę perėjo iš avininkystės, pieno ūkių, bet visi, pasak Gintario, individualiai stiprūs ūkininkai ir asmenybės, kurie anksčiau net nebūtų patikėję, kad ryšis kooperuotis. Tačiau būtent tai ir tapo jų stiprybe - visi kartu tariasi ir priima sprendimus. Jie nesusiję giminystės ryšiais - keli vienos šeimos narių ūkiai kooperatyve yra kaip vienas. Plečiasi pamažu. „Žengęs vieną žingsnį, pamatai, koks turi būti antras. Taip ir einame į priekį - žingsnis po žingsnio. Bet žingsniai jau didesni“, - sako kooperatyvo vadovas ir atskleidžia, koks turėtų būti kitas jų plėtros etapas - nebepirkti jokių paslaugų iš šalies, viską daryti patiems.
Kooperatyvo nariai skerdyklos paslaugas perka individualiai, o kooperatyvui, kuris turi mėsos išpjaustymo cechą, parduoda skerdenas. Per savaitę skerdžiami du galvijai. Kooperatyvas taip pat perka mėsos gaminių gamybos paslaugas, nes parduodama ne tik šviežia jautiena, bet ir dešros bei dešrelės. „Mus sieja mėsos išpjaustymo cechas ir realizacija. Kai įsigysime skerdyklą ir mėsos gamybos cechą, visa grandinė bus uždaryta“, - tokią netolimos ateities viziją mato G. Jie užsako pagaminti dešras, dešreles iš grynos mėsos, be jokių E ir kitokių priedų ar mėsos pakaitalų. Bet norėtų tai daryti patys, nes sukurti produktą, jo receptūrą užtrunka labai ilgai ir skauda širdį, kai yra priversti išduoti tai kitiems. Prieš pradedant mėsos produktų gamybą buvo sakančių, kad jeigu į mėsą nešvirkš skysčių svoriui padidinti, neišgyvens. Gintariui griežtai atsisakius apgaudinėti būsimus klientus, „gudruoliai“ tik pirštą prie smilkinio pasukiojo.
Gegužės pabaigoje atidaryta kavinė Zarasuose, kurioje gaminami patiekalai iš jautienos, buvo dar vienas drąsus žingsnis - Gintaris jau seniau buvo numatęs, kad reikės savos maitinimo įstaigos. Kiek galėjo, ją savo jėgomis įrengė patys kooperatyvo nariai. Lankytojų srautas, pirmo mėnesio apyvarta maloniai nustebino. „Nesitikėjome tokio sėkmingo starto. Bet negali būti tikras, kad taip bus visą laiką. Kooperatyvo pelnas kol kas labiau simbolinis, apie investicijų atsipirkimą dar nėra kalbos, bet tai - laiko klausimas. Kooperatyvas kuria pridėtinę vertę ir, kas ypač svarbu, darbo vietas. „Jeigu kiekvienas asmeniškai parduotume galvijus mėsos perdirbimo įmonei, gautume ir mažesnę kainą, ir nesukurtume nė vienos papildomos darbo vietos - mūsų galvijų kiekis tokioje įmonėje yra lašas jūroje. O mes, 9 kooperatyvo nariai, jau sukūrėme 8 darbo vietas - du žmonės dirba išpjaustymo ceche, šeši - kavinėje.
Kooperatyvas pavadintas „Sartų lankų jautiena“ neatsitiktinai - jo nariai ūkininkauja pradedant Dusetomis prie Sartų ežero, toliau ūkiai driekiasi per Samanius, Ragauką, Smėlynę prie Latvijos sienos, Lapeliškius ir baigiasi Murliškių kaime. Visų kooperatyvo narių galvijai auginami ant žalienų, koncentruotųjų pašarų jie gauna tik tiek, kad būtų jaukūs ir nebijotų žmogaus. Kiekvienas kooperatyvo narys, esant reikalui, galvijus gali parduoti ir ne kooperatyvui. Tai buvo labiau aktualu veiklos pradžioje, kai skerdimo apimtys buvo mažesnės. Pats G.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip pagerinti kiaušinių kokybę
Pavyzdžiui, yra parengtas aplinkos ministro įsakymo projektas, kad, gyvulius laikant aptvaruose lauko sąlygomis, aptvaro dalys, skirtos gyvulių maitinimui, ir pavėsinės, skirtos gyvulių poilsiui ir priedangai nuo kritulių, įrengiamos su nelaidžiu paviršiumi, kad į gruntą neprasisunktų srutos ir kritulių vanduo, nuolat būtų pašalinamas mėšlas, nutekančios srutos ir į šias aptvaro dalis patenkantis kritulių vanduo. Surinktas mėšlas ir srutos tvarkomi vadovaujantis šiuo reikalavimų aprašu ir bendraisiais aplinkosaugos reikalavimais. Gintario įsitikinimu, tai būtų grynas pinigų išmetimas į balą, nes galvijai nuolat juda, ieško vis kitos vietos ir net neis į betonuotą aikštelę. „Gal ir laukiniams žvėrims, elniams, briedžiams išbetonuokime aikšteles, kur jie eitų atlikti savo reikalų? Nesuprantu tokios iniciatyvos motyvų, kam tai reikalinga?“ - stebisi G.
Žemės ūkio ministerija skatina kurti trumpąsias maisto grandines, tačiau „Sartų lankų jautienai“ gauti paramos nepavyko, jie nesurinko reikiamo balų skaičiaus. Gintario nuomone, vienam ūkininkui, ne kooperuotam, gauti paramą paprasčiau. Kooperatyvas norėjo nusipirkti senos valgyklos patalpas Samaniuose, bet paramos mėsos perdirbimo įrangai negalėjo gauti, nes įrašytas reikalavimas, kad patalpos turi būti „vieno ūkininko valdoje“. „Kodėl vienas iš 9 kooperatyvo narių turi turėti savo valdoje mėsos gamybos cechą, vienas prisiimti atsakomybę? Darau prielaidą, kad taip parašyta norint pranašumo šeimos kooperatyvui. Nes tikras kooperatyvas pagal reikalavimus surinks tik minimalų balą. Atrodo, lyg ir skatina kurti trumpąsias maisto grandines, bet įdeda vieną nelogišką reikalavimą - ir parama nepasinaudosi“, - stebisi G. Taigi, kooperatyvas kol kas jokia ES parama nesinaudojo, viską darė narių lėšomis.
Pats G. Gintaris ir jo žmona Lina, žemės ūkio specialistė, pasirūpino ūkio ateitimi - šeimoje yra 5 vaikai. Vyriausieji sūnūs, 28- erių Aurimas ir 24-erių Arnoldas, dar studijuoja, bet ir ūkyje yra pirmi darbininkai. „Jie viską moka, šienauja, ruošia pašarus. Darbuotojų samdyti nereikia“, - sūnų pagalba G. Dukra Gintarė mokosi Kaune, o prasidėjus atostogoms yra pagalbininkė ūkyje. „Vaikai supranta, kad niekas iš niekur šiaip sau neatsiranda.
Kiti sėkmingi Lietuvos ūkiai ir kooperatyvai
Daujėnų duona - skonis, išaugintas iš tradicijų
Pasvalio rajone, Daujėnuose, jau daugybę metų puoselėjamas lietuviškas paveldas - čia kepama ruginė duona, kurios ištakos siekia dar XVII amžių. Tai ne šiaip kepinys, o iš kartos į kartą perduodama istorija. Vita Stankevičienė, vadovaujanti įmonei „Saimeta“, sako, kad šis amatas - jos kraujyje. Ji augo pažindama duonos kepimo tradicijas, visko mokėsi iš savo mamos, kuri kepdavo duoną be kvietinių miltų - tik iš ruginių, taip išsaugodama natūralų skonį ir ilgaamžiškumą. Kaip pati Vita sako, kuo senesnė Daujėnų duona, tuo ji gardesnė.
Gamindama duoną Vita laikosi autentiško proceso: tešla rauginama mediniuose kubiluose, naudojant tik natūralų raugą. Svarbu net tai, kad bent viena kubilo sienelė būtų iš ąžuolo - tai suteikia duonai ypatingą skonį. Duona kepama dideliais, 10 kg sveriančiais kepalais, o vėliau pjaustoma pagal užsakymus. Daujėnų naminė duona nuo 2002 metų pripažinta kulinarijos paveldo produktu, o nuo 2009 metų LR Žemės ūkio ministerijoje sertifikuota kaip tautinio paveldo produktas. 2014 metais Europos Komisija įtraukė Daujėnų naminę duoną į Saugomų geografinių nuorodų registrą, kurį sudaro daugiau nei 1200 saugomų produktų Europoje. Lietuviška duona tapo šeštuoju lietuvišku saugomu paveldu Europos Sąjungoje.
V. Stankevičienė kepa ne tik duoną, bet ir sausainius, šakočius, duonos džiūvėsius, taip pat daroma ir naminė Daujėnų duonos gira, kurią pirkėjai greitai išgraibsto. Tačiau Daujėnų duona - vis dar svarbiausias ir išskirtinis gaminys. Žemė, kurioje auginami grūdai duonai, pasak, Vitos, paveldėta iš tėvų. Kaip ji pati sako, būtų buvę nuodėmė ją palikti neišnaudotą, todėl duonos kepimas tapo ne tik tradicijų tęstinumu, bet ir šeimos verslu. Įmonės „Saimeta“ produkciją galima rasti mobiliuose ūkininkų turgeliuose visoje Lietuvoje, kuriuose tiesiai iš gamintojo pirkėjai gali įsigyti šviežiai iškeptų gaminių. Be to, Daujėnų naminė duona ir kiti „Saimetos“ skanėstai pasiekia pirkėjus „Maxima“ prekybos centro „Linkėjimai iš kaimo“ skyriuose. V. Stankevičienė džiaugiasi galėdama savo produkciją siūlyti vietos vartotojams, kurie ieško kokybiško, autentiško ir su pagarba tradicijoms pagaminto maisto.
Žilių ūkis: nuo grūdo iki stalo
Raseinių rajone įsikūręs Žilių šeimos ūkis - taip pat puikus pavyzdys, kaip ekologija ir tradicijos dera kasdieniame ūkininkavime. Kazimieras Žilys pasakoja, kad ūkis veikia jau daugiau kaip 30 metų ir buvo vienas pirmųjų Lietuvoje, įsirengusių ES reikalavimus atitinkančią skerdyklą bei mėsos perdirbimo cechą. Visa Žilių ūkio veikla grindžiama ekologijos principais - čia auginami Lietuvos genofondui priklausantys nykstančios Lietuvos baltųjų kiaulių veislės atstovai, Šarolė galvijai bei pieninės karvės. Visų gyvūnų pašarai yra ekologiški: tai pačių ūkyje užauginti grūdai, bulvės, burokai, be jokių cheminių trąšų ar pesticidų.
„Mes nuo pat pradžių pasirinkome ekologinį kelią, nes mums rūpi ne tik tai, ką žmonės deda ant stalo, bet ir tai, kaip elgiamės su žeme, gyvūnais ir aplinka, - sako ūkininkas K. Žilys. - Matėme, kokią žalą daro chemikalai tiek dirvožemiui, tiek gyvūnų sveikatai, o galiausiai ir žmogui. Todėl pasiryžome ūkininkauti tvariai ir švariai. Mūsų ūkyje visi pašarai auginami ekologiškai, o gyvūnai laikomi taip, kaip priklauso - turi pakankamai erdvės, juda laisvai, šeriami tuo, kas natūralu. Ekologija - tai atsakomybė, kurią mes prisiimame sąmoningai.“
K. Žilys Žilių ūkis didžiuojasi ekologiško žemės ūkio produkcijos sertifikatu, kurį suteikia VšĮ „EkoAgros“. Norint gauti šį ženklinimą, ūkininkai privalo laikytis griežtų reikalavimų, pavyzdžiui, nenaudoti jokių cheminių trąšų, pesticidų, antibiotikų ar kitų draudžiamų medžiagų, bei užtikrinti gyvūnų gerovę tiek lauko ganyklose, tiek tvartuose, o visas pašarų grandines grįsti tik ekologiškais produktais. Sertifikatas išduodamas tik po kasmetinės patikros ir audito, taip garantuojant nepriekaištingą ekologiškumo standartų laikymąsi.
Žilių ūkio gaminiai, tokie kaip malta kaimiška dešra, lašiniai, kumpis, dešrelės, kepeninė, karka, kaimiškos dešros, ir, žinoma, tradicinis lietuviškas skilandis - visi mėsos produktai gaminami laikantis senųjų receptų, o rūkymui naudojami natūralūs alksnio dūmai. Ypatinga vieta tenka skilandžiui - tradiciniam lietuviškam gaminiui, kuris yra įtrauktas į „Garantuotų tradicinių gaminių“ registrą. Šis ženklinimas užtikrina, kad skilandis gaminamas pagal ne mažiau kaip 30 metų gyvą tradiciją, laikantis autentiškų receptūrų bei gamybos metodų. Skilandžio gamyboje naudojama pusriebė kiauliena ir jautiena, gardinama druska, cukrumi, česnaku, juodaisiais ir kvapiaisiais pipirais, o visas procesas - nuo mėsos paruošimo iki pildymo į kiaulės pūsles - atliekamas rankomis. Nors šis tradicinis lietuviškas skilandis yra vienas brangiausių Žilių ūkio produktų, pasak ūkininko, pirkėjai jį labai vertina ir neretai tik dėl jo stovi eilėje.
Žilių ūkio produkcijos galima įsigyti mobiliuose ūkininkų turgeliuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o didesni užsakymai pristatomi į namus. Taip pat tiekiama produkcija keliems vaikų darželiams. Mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose, kuriuos organizuoja žemės ūkio kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“, patys ūkininkai ištisus metus prekiauja tiesiai iš savo ūkių atvežtomis įvairiomis šviežiomis daržovėmis, vaisiais, pieno produktais, mėsa, medumi ir kitais produktais.
Pasak žemės ūkio kooperatyvo vadovo Mindaugo Maciulevičiaus, tiek Daujėnų naminė duona, tiek Žilių ūkio produkcija puikiai atspindi tai, kas šiandien tampa vis svarbiau vartotojams - šviežumą, kokybę ir autentiškumą. „Matome aiškią tendenciją - vis daugiau žmonių renkasi vietinius gaminius, atkeliaujančius tiesiai iš Lietuvos ūkių. Džiaugiamės, kad galime savo pirkėjams pasiūlyti tokius unikalius ir kokybiškus produktus kaip Daujėnų duona ar Žilių ūkio tradiciniai mėsos gaminiai. Tai ne tik sveikesnis pasirinkimas, bet ir mūsų tautinio paveldo išsaugojimas“, - sako M. Maciulevičius.
#
tags: #Gera #mesa #kooperatyvas #istorija