Gedulingi pietūs Petrašiūnų kapinėse: tradicijos, papročiai ir sovietmečio įtaka
Mirtis ir laidotuvės yra neatsiejama kiekvienos kultūros dalis, atspindinti vertybes, tikėjimus ir socialinę struktūrą. Lietuvoje laidotuvių tradicijos turi gilias šaknis, tačiau sovietmečiu patyrė reikšmingų pokyčių. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip tradiciniai laidotuvių papročiai derinami su naujomis praktikomis, tokiomis kaip kremacija ir pelenų barstymas, taip pat aptariama sovietmečio įtaka laidojimo ritualams ir gedulingiems pietums.
Kremacija ir pelenų barstymo tradicijos Lietuvoje
Kremacija, procesas, kurio metu mirusiojo kūnas sudeginamas iki kaulų liekanų, tampa vis populiaresnė Lietuvoje. Kremacijos metu mirusiojo palaikai su karstu patalpinami ant įkėlimo mechanizmo prie krematoriumo įrenginio vartų ir transportuojami į įrenginio vidų, kur įvyksta kremacija. Ypač aukštame karštyje sudega kūnas, liekant tik kaulų likučiams. Po kremacijos, kaulų likučiai yra susmulkinami specialiu įrenginiu. Pelenai supilami į specialiai tam skirtą kapsulę ir perduodami artimiesiems. Urną artimieji gali rinktis savo nuožiūra: ekologišką, medinę, metalinę, keramikinę, akmeninę, rankų darbo ar menininkų kurtą urną. Kremacija yra praktikuojama daugelyje pasaulio kultūrų ir religijų, nors kai kuriose religinėse tradicijose ji gali būti nepriimtina arba ribojama. Lietuvoje labai dažnai urna laidojama į žemę. Laidojant urną į žemę yra taupoma kapavietės vieta. Laidojant urną į žemę urna užkasama 1 m. gylyje. Urna taip pat gali būti statoma į kolumbariumą. Kolumbariumas - tai urnų su mirusiojo palaikais laikymo patalpa, statinys. Lietuvoje dažniausiai statomas prie krematoriumų ir kapinėse.
Nuo 2022 m. Lietuvoje plinta pelenų barstymas. Mirusiojo pelenų išbarstymas yra praktika, kuria mirusiojo kūno po kremacijos gauti pelenai yra išbarstomi į aplinką, tam skirtose vietose. Tai alternatyva tradiciniam pelenų laidojimui į žemę arba jų saugojimui kolumbariume. Šį metodą dažnai renkasi tie, kurie nori, kad mirusiojo pelenai būtų sugrąžinti gamtai arba kurie siekia sukurti ypatingą ir svarbų mirusiojo pagerbimo momentą. Tai gali būti labai emocinis ir reikšmingas veiksmas artimiesiems ir draugams, leidžiantis jiems atsisveikinti su mirusiuoju ir kartu pažadinti gražius prisiminimus. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pelenų išbarstymas turi būti atliekamas atsakingai ir laikantis valstybės numatytos tvarkos. Tai padės užtikrinti, kad šis procesas būtų atliekamas saugiai ir pagarbiai aplinkai bei kitiems asmenims. Pabrėžtina, kad žmogaus palaikų laidojimas pelenų išbarstymo principu tam skirtose kapinių vietose yra laikomas legaliu laidojimu, registruojamas kapinių registracijos žurnaluose. Nuo 2022 m. gegužės 12 d. Seimas priėmė įstatymo projektą, kuriuo suteikiama galimybė, išpildant paskutinę valią, išbarstyti kremuotus mirusiųjų pelenus Baltijos jūroje ir upėse. Visgi tai galima atlikti ne bet kaip, o laikantis specialių reikalavimų.
Populiariausios kapinės Lietuvoje:
- Liepynės kapinės (Žirnių g.)
- Sudervės kapinės (Ąžuolyno g.)
- Kairėnų kapinės (Kairėnų g.)
- Petrašiūnų kapinės (M. Gimbutienės g.)
- Romainių 1-osios kapinės (Šilainių pl.)
- Joniškės kapinės (Joniškės g.)
- Ginkūnų kapinės (Tilžės g.)
- Geidžių kapinės (Kapų g.)
- Pašilės kapinės (Pašilės g.)
- Obelių kapinės (Dariaus ir Girėno g. Stipirkių k.)
- Kuršėnų naujosios kapinės (J.Basanavičiaus g.)
- Radviliškio naujosios miesto kapinės (Vingėliškio g.)
Tradiciniai laidotuvių papročiai Lietuvoje
Šarvojimas - tai laikotarpis nuo mirties iki laidotuvių, kurio metu mirusysis pagerbiamas artimųjų ir bendruomenės. Mirus žmogui, kūnas paruošiamas šarvojimui. Kambaryje pastatoma šarvojimo lenta - apie 2 m ilgio ir 1,5 m pločio lentų skydas, pastatytas ant 2-jų stovų-ožiukų. Senose sodybose paprastai būna sava šarvojimo lenta, arba sodybos ar net kaimas turi bendrą šarvojimo lentą, kuria naudojasi visi. Ant šarvojimo lentos pastatomas karstas su palaikais. Aplink karstą statomos žvakės, kabinami paveikslai. Aplink pokarstinę lentą su karstu sienos uždengiamos kapomis - divonais. Kapos - tai namuose austas audinys, apie 12 m ilgio ir 1 m pločio, kad būtų galima apjuosti visą pokarstinę lentą. Kapos būna įvairių spalvų, dažniausiai šviesiai pilkos arba juodos, kartais - sudėtingo rašto ir ženklų spalvotas audinys. Taip pat užtiesiamos lovos lovatiesėmis.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Atvykus toliau gyvenantiems giminėms ir pažįstamiems, prasideda budynė, t. y. budėjimas prie mirusiojo. Jau pirmąjį vakarą ateina giesmininkai, kurie gieda Kalnus ir kitas laidotuvėms skirtas giesmes iš kantičkų. Giedojimas sodyboje girdisi toli. Šermenų metu mirusysis dieną ir naktį nepaliekamas vienas. Žmona, vaikai ar tėvai budi pakaitomis dieną ir naktį, prižiūri degančias žvakes, keičia jas, sėdi prie karsto, meldžiasi už mirusiojo vėlę. Tai vyksta tris dienas, nes manoma, kad žmogaus vėlė trečioje dienoje visai palieka kūną. Šermenų metu aprauda mirusį. Raudos yra svarbus laidotuvių momentas. Kiekvieną vakarą giedotojai ir budėtojai pamaitinami. Valgiais padengtas stalas yra svarbi šermenų ritualo dalis ir nevalia jo atsisakyti. Laidotuvių metu priklauso nuo šeimininko galimybių, skerdžiama kiaulė, pjaunamas veršis ir paukščiai. Šeimininkės yra kviečiamos (prašomos) padėti ruošti maistą. Šeimininkės už savo darbą pinigų ar kito atlygio neima, tik rankšluostį. Tai laikoma paslauga.
Mirusiojo paskutinei kelionei į bažnyčią ir kapines paruošiamas vežimas, pakinkytas 2 ar 4 arkliais, arba sunkvežimis, kurio šonai uždengiami specialiai tam namuose austais ornamentuotais divonais. Karstui išnešti būna aprengti 4 arba 6 vyrai. Priešais mašiną išsirikiuoja kolona, kurios priekyje eina vyrai, nešantys kryžių ir dvi vėliavas. Laidotuvių procesijų metu yra giedama ir groja muzika (dūdos).
Atvykus į bažnyčią, pradeda skambėti bažnyčios varpai. Pasitinka kunigas, karstas pastatomas ant morių (tam tikslui skirto stovo), uždengtų žaliu užtiesalu. Virš karsto kabo 4 gedulo juostos, juodos su baltu. Po mišių už mirusiojo vėlę, karstas išnešamas iš bažnyčios.
Kapinėse kapo duobei iškasti ir paruošti pasitelkiami keletas kaimo vyrų (duobkasių). Duobė puošiama gėlių žiedais ir eglišakėmis, sienoje padaroma niša, kur pastatomas kryželis ir uždegama žvakė, dugnas nuklojamas eglišakėmis. Karstas nuleidžiamas specialių juostų pagalba, tada jį peržegnoja. Atlikus visas religines apeigas, karstas užkasamas. Ant kapo įstatomas kryžius, kastuvo kotu įspaudžiamas kryžius. Kapas apdedamas gėlėmis ratu.
Gedulingi pietūs: atminimo ir bendrystės momentas
Po laidotuvių dalyviai sugrįžta į namus gedulingiems pietums. Ant stalo pastatomas velionio portretas-fotografija. Prieš pradedant valgyti, giedamos giesmės už velionio vėlę, tada pradedama valgyti ir dar kartą prisimenamas velionis. Gedulingi pietūs yra svarbi laidotuvių dalis, kurios metu artimieji ir draugai susirenka kartu, kad pagerbtų mirusiojo atminimą, pasidalintų prisiminimais ir palaikytų vieni kitus.
Taip pat skaitykite: Lengvi pietūs
Kapinių simbolika ir ornamentika
Kapinės ir jose esantys kapai, įrengti prisilaikant senųjų tradicijų, yra svarbi kultūros paveldo dalis. Dažnai kapinės įrengiamos ant kalno, pvz., Luokės kapinės. Kapai jose yra orientuoti erdvėje bažnyčios atžvilgiu, antkapiniai paminklai yra pasukti fasadine puse į bažnyčią. Kapavietės struktūrą sudaro: paminklinės plokštės, kryžiai, tvorelės, žibintai ir gėlės.
Paminklinės plokštės su religiniais simboliais gali būti lyginamos su veidrodžiu, simbolizuojančiu langą į metafizinį pasaulį. Kryžiai atlieka apsauginę funkciją. Tvorelės dažnai puošiamos augaliniais (lelijos, eglės ar palmės šakelėmis) arba kosminiais (saulės ir mėnulio) simboliais. Žibintai simbolizuoja ugnį.
Kapavietės ornamentikoje naudojama įvairi simbolika:
- Kosminė - soliarinė simbolika
- Geometrinė - ženklinė simbolika
- Augalinė simbolika
Sovietmečio įtaka laidotuvių ritualams
Sovietmečiu mirtis ir laidotuvės tapo valstybės nuosavybe. Buvo stengiamasi pakeisti religines prasmes politinėmis, diegiant naują tikėjimo sistemą ir prasmių sistemą. Atsirado naujų ritualų, laidotuvių specifika, pavyzdžiui, karo aukų įprasminimas ir diegimas į patriotinę valstybės politiką.
Vienas iš sovietmečio bruožų buvo mirties suvisuomeninimas. Rūpintis laidotuvėmis buvo pavesta darbo kolektyvams, kalbas sakydavo žmonės iš darbo kolektyvo, o ne mirusiojo šeimos nariai. Šeimai lieka labai mažai vietos, asmeniniam gedului taip pat labai mažai vietos. Ant paminklų dažnai atsiranda profesiniai ženklai arba parašyta, kad palaidotas mokytojas, gydytojas. Profesinė veikla, profesiniai nuopelnai buvo daug svarbesni nei asmeninės savybės.
Taip pat skaitykite: Restoranai ir kavinės Trakuose
Tačiau nepavyko visiškai supilietinti laidotuvių, daug kas vyko su Bažnyčia. Paprastų žmonių laidotuvės tapo vis puošnesnės, vis brangesnės, žmonės investavo labai daug pinigų, atsirado daug daugiau vainikų, nes vainikas tapo pagarbos ženklu. Prasidėjo rungtyniavimas dėl paminklų dydžio, kapų ir laidotuvių puošnumo, laidotuvių prabanga imta vertinti pagal tai, kiek žmonės atneša vainikų, kiek žmonių dalyvauja.
Sovietmečiu buvo siekiama modernizuoti laidotuves, išstumti bažnytines laidotuves ir joms suteikti visai kitą prasmę. Buvo stengiamasi, kad žmogus gyvenimo vertę sietų su tuo, kiek uoliai dirba valstybės labui. Taip pat buvo stengiamasi aprūpinti visas laidotuves dūdų orkestrais, kad užgožtų religines giesmes.
Pokyčiai po sovietmečio
Po sovietmečio laidotuvės tapo šeimos nario mirtimi, asmeninio gedėjimo ritualo dalyku. Darbo kolektyvai nebefigūruoja laidotuvėse, laidotuvės yra asmens, artimiausių žmonių - šeimos, draugų - gedėjimas. Nebėra puošnumo, mirus žymesniam žmogui girdime raginimų nenešti gėlių, geriau aukoti labdaringai veiklai.
Tačiau kai kurie dalykai iš sovietmečio išliko. Pavyzdžiui, mirusiųjų diena, kurią švenčiame lapkričio pradžioje, buvo perimta sovietinės valstybės. Žvakės, kurios iš pradžių buvo draudžiamos, vėliau įteisintos kaip mirusiųjų dienos atributas.
Gedulingi pietūs sovietmečiu
Sovietmečiu gedulingi pietūs turėjo specifinę reikšmę. Po laidotuvių rengti gedulingi pietūs, į juos sukviesti patys žymiausi delegacijų atstovai. Sniečkaus žmona į juos kreipėsi beveik ne kaip žmona, kuri prarado mylimą vyrą, bet kaip kolegė, bendrapilietė. Ji elgėsi tinkamai - taip, kaip reikalavo šis ritualas. Sakoma, kad paprastų žmonių laidotuvėse turi būti palikta vietos liūdesiui išreikšti, bet gedulo nuotaikas stengiamasi kiek galima išstumti, laidotuves ir gedėjimą kiek įmanoma sutrumpinti, gedėjimui net nepalikti vietos.
tags: #geduligių #pietūs #Petrašiūnų #kapinėse