Kelionės: Išsilaisvinimas iš įprastinių mąstymo normų
Šis straipsnis skirtas prenumeratoriams ir pasakoja asmenines istorijas, siekiant artimesnio ryšio su klausytoju. Straipsnis yra apie tai, kaip kelionės leidžia pasijausti kitokiu žmogumi, išsilaisvinti iš įprastinių mąstymo normų. Kelionės asocijuojasi su paplūdimiais, atostogomis ir nieko neveikimu, tačiau daug kam jos virsta ypatinga, magiška pasaulio ir savęs pažinimo praktika.
Savaime suprantami dalykai kitoje šalyje yra keisti
Tai, kas Tau yra savaime suprantama, kitoje šalyje yra keista. Tai, kas kitoje šalyje yra keista, Tau yra savaime suprantama. Po kelionės kitokios kultūros šalyje išsilaisvini iš tokių šablonų kaip „Aš taip visada dariau, vadinasi tai yra teisinga“. Tokie baziniai dalykai kaip kasdien vartojama kalba staiga nebetenka prasmės. Pinigai ir kainos - visai kitokie. Galų gale Tavo protas prisitaiko ir grįžus apima nuostaba, kad tai, kas buvo įprasta - dabar atrodo kaip nauja. Grįžus iš Japonijos Vilniaus gatvės atrodo plačios ir tuščios. Grįžus iš Tailando - žmonės susiraukę ir paniurę. Grįžus iš Baltarusijos - pribloškia kapitalistinio pasaulio modernybės.
Paprastumo pamokos kelionėse
Kelionė yra vienas iš būdų to paprastumo išmokti. Pusę metų gyvenau turėdamas tiek daiktų kiek telpa į 50 litrų kuprinę ir sveria 12-13 kilogramų (įskaitant palapinę ir miegmaišį). Tenkinausi tokiais nakvynės patogumais, kokius man galėjo pasiūlyti mano per Couchsurfing sistemą surasti draugai (o buvo ir prabangių kambarių, negaliu skųstis). Šitaip pagyvenus atėjo supratimas, kad normaliai ir padoriai gyventi daiktų reikia tikrai labai nedaug. Grįžus namo mane visų pirma pribloškė daiktų jūra, kuria radau įžengęs į savo kambarį. Šitiek nereikalingo šlamšto! Ir kaip su šitiek įmanoma gyventi?
Sriubos valgymo ypatumai Vietname
Čia aprašomi įvairūs atsitikimai iš įvairių kelionių, kad ir kokie primityvūs jie būtų, kuriuose kas nors įprasto pasirodė ne visai įprasta. Kai kurie jų kerta per tokius bazinius nuo vaikystės įdiegtus suvokimus, kad man net sunku vertinti kaip tai paveikė mano psichiką. Pradedu nuo tokių elementarių dalykų kaip sriubos valgymas. Ši istorija nutiko Vietname. Gyvenau pas labai neturtingus brolį ir seserį. Sesė vardu Jen dirbo anglų kalbos mokytoja vakarais ir savaitgaliais, todėl dienomis buvo laisva ir mėgo priiminėti keliautojus, bei rodyti jiems miestą. Viena dieną aš pasiruošiau vietnamietišką bomžpakį makaronų sriubos su šviežiomis daržovėmis (mano puikusis receptas), pasiėmiau šaukštą ir pradėjau kabinti. Aš pasijutau labai nejaukiai lyg daryčiau ką nors visiškai beprotiško. Lazdelės mums yra toks linksmas reikalas kurį randame kiniškuose restoranuose atneštas kartu su šaukštu ir šakute. Daugelis jas paliekame nė neišpakavę. O ten - bazinis valgymo principas yra kitoks - net sriuba yra valgoma išgriebiant makaronus lazdelėmis, o skystimą sriaubiant tiesiai iš indo. Tai iš principo keičia visa maisto gamybos kultūrą - negali patiekto maisto pjaustyti lėkštėje, vadinasi jis turi būti supjaustytas kąsnio dydžiais jau gaminant. Negaliu pagriebti birių ryžių, vadinasi jie turi būti lipnūs. Ir galų gale negali sužvejoti trumpų makaronų - vadinasi jie turi būti ilgi ilgi ilgi.
Sėdėjimo ant grindų kultūra Japonijoje ir Tailande
O va Japonijoje žmonės dažnai sėdi tiesiog ant grindų. Apsilankęs namuose pas savo draugą Sato ir jo šeimą aš irgi taip sėdėjau - jie turi vieną sofą svečiams, bet aš mandagiai atsisakiau (gi noriu įsijausti į vietinę kultūrą). Visi visi sėdi ant žemės - tiek vaikai žaidžiantys kompiuteriu Pokemonų žaidimus, tiek niekus tauškiančios tetulės, tiek vėliau ir visa šeima vakarieniaujanti prie stalo. Kėdžių ar taburečių namuose tiesiog nėra. Tikruose japoniškuose restoranuose netgi yra patalpų be kėdžių, juose reikia sėdėti ant žemės. Visgi keisčiausia buvo Tailande, kai pas save į kambarį pasikviečiau būrį svečių. Kol aš dar sukau galvą kaip sustatyti kėdes kad visi galėtų patogiai atsisėsti, jie visi sutūpė ant grindų pasidėjo ten maistą ir ėmė raginti mane: „Taigi sėsk, ko čia vaikštai, vakarienė atauš“. Grįžęs iš kelionių nusprendžiau pakeisti savo darbo namuose erdvę ir persikrausčiau sėdėti ant žemės.
Taip pat skaitykite: Konditerijos kursų programos
Emigracija ir laisvės paieškos
Net ne emigruoti - evakuotis. Tą tvirtina ir ne vienas lietuvis ir kelionės metu sutiktas latvis Andris svajojantis apie darbą Kanados fabrike, bei skaitantis knygą „Как стать хорошым руководителям” (rusiškai - kaip tapti geru vadovu). Saigone sutikau tokią itin šnekią panelę vardu Duyen, jos šnekumas yra nenusakomas, aš visiškai neturėjau kada nei žodžio įterpti, galima buvo tik klausyti. Tai ji man išpasakojo visą savo šeimos istoriją. Pasirodo jos vyriausioji sesuo emigravo į … Latviją ir tuo labai džiaugiasi. Citata iš jos profilio: Freedom of money, job, time…. live my own life! (Pinigų, darbo ir laiko laisvė … gyvenu savo gyvenimą!). Netgi kartu su partneriais atidarė pirmā vjetnamiešu kafenīca Rygoje.
Vegetarizmas ir mėsos vartojimas skirtingose kultūrose
Mūsuose sparčiai daugėja žmonių susirūpinusiu savo sveikata, bei gyvūnų gerove ir nevalgančių mėsos (o kartais ir daugiu visko). Na taip, ir ten yra kur pavalgyti vegetariškai, bet tai tik turistams, mongolai tokių dalykų nesupranta. Jie į manę įbedė nuostabos kupinus žvilgsnius kai aš nesugebėjau pasakyti kiek pas mus kainuoja kilogramas jautienos (nes neperku). Aš ėmiau mykti, kad pas mus mėsa bloga, auginta fabrike, bet labai geros daržovės, todėl mėsos nieks neperka. Jie labai stebėjosi. Man asmeniškai yra įdomi vegetarų nuomonė - jeigu ožiukas ganosi neaprėpiamose platybėse, kvėpuoja grynu oru ir lesa tik žolę - ar galima jį nudobti ir suvalgyti? (Čia iš tos gyvūnų teisių pusės, nekreipiant dėmesio į poveikį sveikatai) O gal reikia stepėse pradėti auginti daržoves? Tai pavaišino delikatesu.
Savanoriška veikla ir senatvės suvokimas
Lietuvoje ir daugelyje kitų vakarų šalių nemažai jaunų žmonių aktyviai užsiima savanoriška veikla. Tai yra visaip skatinama ir visaip naudinga. O štai Japonija yra šalis pribloškianti nuo pat išlipimo iš oro uosto. Na taip, ten senukai varo geriau nei dažnas jaunuolis pas mus - jie ir su šiaurietiškom lazdom į kalną lipa ir dviračiais po miestą važinėja ir nebijo prieiti ir pradėti kamantinėti kur buvai ką matei. Aš irgi noriu būti toks kai būsiu senas - senatvė ima atrodyti visai nebaisi.
Užsieniečių priėmimas skirtingose kultūrose
Ar bijai musulmonų? O negrų? Kaip jaustumeisi jei autobuse toks prisėstų šalimais? O va pietryčių Azijoje užsienietis yra labai įdomus. Ne tiek gerbiamas ar garbinamas, kiek įdomus. Drąsūs vietnamiečiai užsieniečius kalbina tiesiog gatvėje, kukliems tailandiečiams reikia daugiau laiko, bet vis vien labai įdomu. Ir kuo mažesnis miestelis tuos jiems įdomiau, nes rečiau tokių sutinka. O pas mus pats mačiau, kaip Dūkštose vidutinio amžiaus litofcai nei šiaip nei taip, visai nemaloniai kalbėjo su negru. (Ką negras veikė Dūkštose???) Ko norėti, kai Lietuvoje nuo seno 99% gyventojų sudarė baltieji krikščionys. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nemėgstu negrų dėl jų agresyvaus ir tiesmukiško elgesio, bei kalbėjimo nuolatos pakeltu balsu.
Religijos suvokimas ir transvestizmas Tailande
Budizmas - tai tokia egzotiška sekta. Bet Tailande įvyko priešingai. Draugai mane pakvietė eiti kartu į šventykloje vykstančią budistinę ceremoniją, pažiūrėti kaip viskas vyksta, padalyvauti. Aš, aišku, labai apsidžiaugiau ir sutikau. O štai viena draugė vardu Milk pasakė: „ne, aš neisiu“. „O kodėl?“. Atrodo, taigi turi tą savo religiją, kam tos egzotiškos sektos? Krikščionybė ten atrodo kaip svetimkūnis, tokia keista sekta išpažįstama tik nesusipratėlių. Vienu metu universitete prie kurio gyvenau lankėsi tokia amerikiečių, kanadiečių ir futbolistų (brazilų) krikščioniška misija aiškinanti studentams apie Jėzų. Įsivaizduok, jei Lietuvoje transvestitas sugalvotų dėstyti mokykloje vaikams. Įsivaizduok delfio antraštes. Skustagalvių kovinę parengtį. Labai dažnai kelionių metu man tekdavo bendrauti su anglų kalbos mokytojais vien todėl, kad jie normaliai moka angliškai ir nebijo ta kalba kalbėti. Štai vienos Tailando mokyklos mokytojas nusivedė mane į pamokas ir mes kartu su vaikais mokinomės tailandietiškos abėcėlės. Ją išmokau tikrai puikiai, galiu parašyti savo vardą ir daug kitų žodžių. Atėjus muzikos mokytojai(-jui) kiti ėmė mane erzinti: „Ar ji graži? Ar tau patinka?“ ir kvatojo iš mano sutrikimo. Vaikinas nešiojo ilgus plaukus, buvo nusipudravęs nelygią veido odą ir panaudojęs šiek tiem makiažo. Jo nagai buvo ilgi ir lakuoti ir dėvėjo jis sijoną. Tai buvo pradinė mažyčio miestelio mokykla, kurioje moksleiviai mokinasi iki 8 klasės, po to jie turi važiuoti į didmiestį. Beje, gabiausias mokyklos muzikantas taip pat buvo transvestitas - tačiau vaikams dar neleidžia persirenginėti, jį buvo galima atpažinti tik iš manierų, bei makiažo.
Taip pat skaitykite: Kada pietų miegas tampa žalingas?
Klimato ypatumai ir komforto suvokimas
Mes labai mėgstame skųstis blogu oru ir galvojame, kad tropikų šalyse tikra pasaka - oras visada geras. Aišku, kad gera sėdėti prie 40 laipsnių paplūdimyje siurbčiojant kokteilį su ledukais, bet pabandyk kokį darbą nudirbti! Mano sąskaita už elektrą vien dėl oro kondicionieriaus naudojimo artėjo prie lietuviškos sąskaitos už šildymą žiemą. Vieną dieną pietryčių Azijos šiaurėje esančiame Laose temperatūra nukrito iki 13 laipsnių šilumos. Tai buvo košmaras. Aš sėdėjau susisupęs į antklodę ir susivilkęs visus megztinius kuriuos tik turėjau. Vietiniai išsitraukė žieminius paltus, kepures ir pirštines, visuose vidiniuose kiemuose pastatė kepsnines su žarijomis (čia toks ekologiškas šildytuvas). Bananai sušaldavo ir tapdavo nebevalgomi per dieną. Juokinga? Paslaptis tame, kad ten yra drėgna, taigi tas šaltis atrodo šaltesnis nei yra. Be to viskas yra absoliučiai kiaura - sienos, grindys, langai. Pas mus gali užsidaryti, užsisandarinti ir tada prišyla, o ten priešingai - medinės trobos ir mediniai viešbučiai-trobos pritraukia šalčio ir įšąla. +3 Lietuvoje tikrai yra lengviau pakeliami nei +13 Laose.
Transporto priemonės ir socialinis statusas
Mūsų žurnaluose ir delfiuose neretai galima pamatyti turtingų verslininkų, pagaliau uždirbusių tiek, kad gali nusipirkti motociklą, pozuojančių prie savo metalinio žirgo. Dar pažįstu prakutusių programuotojų, kurie irgi gali nusipirkti motociklą. Daugelyje Azijos šalių motociklai sudaro nuo 50% iki 90% viso transporto. Vienu motociklu galima vežti 6 žmones (4 iš jų buvo vaikai) arba 2 dideles gyvas kiaules, visa būrį paršiukų ar vištų. Ir man sunku net nupasakoti ką dar. O folksvagenas - lygis. Tai ne kokia Kinijoj surinkta tojota, tai - europietiška kokybė (ir nesvarbu kur surinkta).
Santūrumas ir ramybė Japonijoje
Motociklai Vilniuje. Jau seniai norėjau tai aprašyti, ir net nežinau ar šitas pasakojimas čia tinka. O viskas buvo taip - nedidelė draugų kompanija vedina pagyvenusios japonų poros Naoto ir Jumiko važiavome lankyti japoniškų palocių. Sankryžoje mums reikėjo pasukti į dešinę (ten eismas kitoje pusėje, todėl tai tolygu tam sudėtingajam posūkiui į kairę). Vidury sankryžos viena mašina ėmė elgtis keistai ir užblokavo kelią tiek mums, tiek važiuojantiems tiesiai. Esmė tame, kad karo keliuose sąlygomis įpratę gyventi lietuviai nors papypsėtų. Aš kaip labai santūrus ir susitvardantis žmogus tiesiog pagalvojau: „Na ir idiotas už vairo. Mauk iš čia staigiai!“ Viso labo tik tiek. Bet niekas negali lygintis su samurajaus vertu vairuotojo Naoto santūrumu. Aš kiek susinervinęs pradėjau muistytis sėdynėje ir pažiūrėjau ką daro vairuotojas (kadangi esu ilgas - man leido sėdėti priekyje, šalia jo), o jis net nekrustelėjo, net neįsitempė. Šis momentas man paliko didžiulį įspūdį. Aš akivaizdžiai pamačiau iš kur atsiranda nerimas ir susierzinimas. Ne - aplinka mūsų neerzina. Vėliau vairuotojas Naoto labai ramiai praleido ne vietoje per gatvę bėgančius vaikus.
Pasitikėjimas ir saugumas Tailande
Gerai, jau paskutinis. Šitas irgi yra papildomas, nes gali netyčia paskatinti Tave elgtis neatsakingai. Bet Tailande niekada nebuvau prirakinęs savo dviračio. Buvo tokių atvejų kai draugai pamiršo motociklo raktelius pačiame motocikle ir nieko nenutiko. Nereikėjo saugoti nei prekių iš parduotuvės, nei šalmų - viską buvo galima kabinti ant motociklo. Paprašiau draugų, kad leistų pasaugoti mano kompiuterį ir visus kitus daiktus savo namuose - jie, žinoma, sutiko. Man atėjus padėti daiktų nieko nebuvo namie, o durys atrakintos. Ir kaip galiu čia palikti kompiuterį? Bet visgi palikau ir, žinoma, nieko nenutiko. Tačiau visi mane nuolatos gąsdindavo „Tailandas yra labai pavojinga šalis! Tarp kitko, dviračio nerakindavau ir Saremos saloje sustojęs apsipirkti prie Maximos.
Prekybos centrų ir turgų skirtumai
Dar vienas - negaliu sustoti. Bet šis apie Lietuvą. Kiek daug triukšmo dėl prekybos centrų! Bet yra tokių šalių kaip Kambodža ar Laosas, kur pagrindinė vieta apsipirkti yra turgus. Didžiausias Laoso „Akropolis” vadinamas „Talat Sao” yra sujungtas su paprastu turgumi - tiesiog nejauti kaip iš prabangiomis apsimetančių parduotuvių nuklysti prie daržovėmis prekiaujančių moteriškių, o pats jo pavadinimas reiškia „ryto turgus”. Netgi norint užsipirkti produktų ilgiems ir sudėtingiems žygiams neturėjau kito pasirinkimo kaip tik klaidžioti tarp netvarkingai suverstų prekių ir ieškoti reikiamų daiktų turguose. Visgi patogu tie prekybos centrai.
Taip pat skaitykite: Kur pavalgyti verslo pietų?
Keistenybės užsienio šalyse ir kultūrų skirtumai
Tiek šiam kartui. Be abejo, yra ir daugiau visokių keistenybių užsienio šalyse, bet čia atrinkau tik tas, kurios labiausiai krito į akis. Taip jau atsitiko, kad daugiausiai įspūdžių iš Tailando ir Japonijos, bet, manau, tai natūralu, nes tos šalys turi itin savitą kultūrą ir ją labai saugo. Nebūtina važiuoti toli, kad pamatyti ką nors neįprasto - ar žinai, kad Estijos šunys yra ramūs kaip estai ir nepuola loti? O Maskvos mafijozai išlipę iš prabangių automobilių su visais savo automatais eina valgyti kotletų į pigiausią valgyklą? Gali nustebinti ir Turkija, jei ištrūksi iš viešbučio. Trang iš Saigono man pasakė taip: „Tau Vietnamo žmonės sakys, kad myli Hošiminą. Bet štai ką jie iš tiesų myli:“ ir išsitraukė iš piniginės banknotą. Ant visų Vietnamo banknotų pavaizduotas visų mylimas komunistų partijos vadas Hošiminas.
Egipto kurortai ir Viduržemio jūra
Nori apie keliones dar? Kitas straipsnis vadinasi „Pigių kelionių būdai“. Egiptas! O gal “amžinąjį” Egiptą - begalines dykumas su oazėmis ir miražais. Išmaišiau visus Egiptus. Atrodo net šventvagiška pradėti kelionių vadovą po Egiptą nuo jo kurortų. Bet daugelis lietuvių keliauja būtent į Egipto kurortus. Skristi į juos taip paprasta ir patogu, kad net norint tyrinėti Egipto kultūrą dažniausiai geriausia skristi į kurortus ir keliauti (ilgam) iš ten. Visi „tarptautiniai“ Egipto kurortai yra prie Raudonosios jūros, kur klimatas karštesnis. Liepos dienomis - +36, spalio ir balandžio - apie +30, sausio - +22, taigi, pagrindinis kelionių sezonas ten yra pavasaris-ruduo. Garsūs Egipto kurortų vardai Hurghada, Šarm El Šeichas, Masa Alamas, Taba kiek klaidina. Iš tikro kelionių agentūros jais vadina ne kurortus, bet ištisus pajūrio ruožus. Daugelis „Hurghados viešbučių“, tarkime, nėra Hurghadoje - gali stovėti ir 50 ar 100 km nuo jos mažuose kaimuose ar miesteliuose, o, dar dažniau - išvis dykumoje „vidury niekur“. Važiuodamas Raudonosios jūros plentu nuolat matai tarsi miražas iškylančius tokius milžiniškus kompleksus - su apartamentų pastatų eilėmis, restoranais, baseinais, net mini vandens parkais. Todėl keliaujant į Egipto kurortus svarbiau nei kur kitur tinkamai išsirinkti viešbutį, nes didžiąją dalį laiko teks leisti jame. Daugeliui klientų to ir reikia: saulės, jūros, ramybės, gal dar koralų po vandeniu, o ne egiptietiško ar kurortinio chaoso. Jei aktualu „pasižmonėti“, išbandyti daugiau barų ar kavinių, verta renkantis viešbutį patyrinėti žemėlapį - kad jis stūksotų didelio kurorto centre (didžiausias kurortas - Hurghada - beveik Kauno dydžio; antras pagal dydį - Šarm El Šeichas - Panevėžio dydžio). Tiesa, net ir Egipto kurortų centruose daugelis paplūdimių privatūs, priklauso juos sutvarkiusiems viešbučiams ir jų klientams. Štai iš Hurghados pagrindinės turistinės promenados bei visų jos kavinių jūros nė nesimato - ją užstoja didžiuliai viešbučių, parduotuvių kompleksai. Kartą vienu takeliu pavyko prieiti „kitu kampu“ pažiūrėti į Raudonąją jūrą, kita apsauginių pamaina ten jau neįleido: „Kur jūs apsistoję? Ne šitame viešbutyje? Tai ten ir eikit prie jūros“.
Turizmas ir vietinė kultūra
Hurghados turistinė promenada. Tiesa, kavinių, barų, restoranų kurortų centruose yra daug skirtų ne vien viešbučių svečiams. Bet net ir Raudonosios jūros kurortų centrai yra „oazės turistams“, į kurias suvilktas visas pasaulis - picos ir pelmeniai, alkoholis ir amerikinė popmuzika Budos baruose. Daugiau užrašų ten ne arabiški, o angliški ir rusiški (kadangi Egiptas yra arčiausia „karšta žemė“ rytų Europai, labiausiai jo kurortus pamėgę būtent buvusios Sovietų Sąjungos turistai). Iš tikrojo Egipto likę nebent įkyrūs prekeiviai ir taksistai, ar pavieniai poilsiautojai iš didmiesčių. Matrioškų ‘freska’ Hurghadoje. Ne tik turistams: daug rusų čia įsikūrė visam laikui, yra net keturios rusų mokyklos. Jei norite „atostogauti kaip vietinis“, geriausia vieta - Egipto kurortai palei Viduržemio jūrą, ypač - Aleksandrijos didmiestis (5,5 mln. gyventojų). Ten nėra privačių paplūdimių ar „turistų rezervatų“. Tvyro tokia laikų bent 50 metų atgal dvasia: romantiškai(?) aptrūnijęs ir apipelijęs senamiestis iš nuostabių XX a. pradžios rūmų, o beveik visi taksi - Žiguliai. Tačiau driekiasi 20 km ilgio žavi pajūrio promenada-magistralė su šimtais jaukių kavinių, o, svarbiausia, vietiniai prekijai dar nesuprato, kad užsienietis tėra „vaikštanti piniginė“ kurią būtina „papurtyti“ įkyriai kišant paslaugą už dešimtgubą kainą. Prie Aleksandrijos miesto Al Kaitbai forto vietiniai net panoro su mumis nusifotografuoti - tokia retenybė užsieniečiai ten.
Aleksandrija: Miestas su istorija
Aleksandrijos pajūrio promenada. Aleksandrijoje atrodo niekas neremontuota ir nekeista 50 metų, įskaitant daugelį viešbučių. Bet kai pastatai gražūs, pastatyti turtingų XX a. Senovės pasaulyje Aleksandrija buvo vienas svarbiausių miestų (įkurtas Aleksandro Makedoniečio), bet iš visos tos didybės telikusios kelios kolonos ir katakombos.
Egipto piramidės: Amžinasis stebuklas
Tiesa tokia: Egiptas - milžiniška šalis (sulig trim Vokietijom). Bet kokios svarbios lankytinos vietos yra bent 200-300 km nuo bet kurio kurorto. Nes jos visos yra Nilo slėnyje, vingiuojančiame po visą Egiptą. Egipto piramidės! Piramidžių amžius. 5000-4000 metų. Pagalvokite - nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi! Piramidžių dydis. Cheopso piramidė 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas - kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas (pvz. gerokai nusivyliau Stounhendžu), bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį. Kiekviena piramidė - Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai (gal aukštai, o dažniausiai išvis po žeme) - salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos - unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, ne vienas šikšnosparnis atsitrenkė į kūną, sunkiai nusakomas “piramidžių dvokas” stiprėdavo su kiekvienu metru, o ryte gerokai skaudėdavo kojų raumenis. Pakeliui į piramidę. Visi koridoriai - autentiški, įrengti prieš ~4500 metų, jais lipo ir senovės egiptiečiai, ir vėlesni plėšikai, ir XIX a. archeologai. Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante - mirusiųjų krante - anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Garsiausias piramidžių kompleksas - Gizos piramidės, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada - būtent (dažniausiai - vien tik) į Gizą.
Sakaros piramidės ir senovės Egipto istorija
Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje - Ty mastaba). Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Faraonas Džoseris valdė ~25 metus - mastabą jau įsirengė, o dar mirtis nesišviečia. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos - trečią ir t.t. Ty mastaboje, kur puikiausiai išlikę piešiniai, tiksliai vaizduojantys Senovės Egipto gyvenimą prieš 4500 metų. Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui - jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko - norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti. „Pirmasis blynas“ - Maidumo piramidė (62 m) - prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Tolesnių Snefru bandymų laukas - Dašuro piramidės. Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę - kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui - didmiestis. Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų - ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas.
tags: #eiti #vakarienes #angliskai #frazes